• L.Lekavičius - apie ypatingą ryšį su Šaru, „Žalgirio“ pasiūlymus ir džiaugsmą rinktinėje

    August 07, 12:14

    Lukas Lekavičius negalėjo trečią kartą pasakyti „ne“ Kauno „Žalgiriui“. Dar nuo praėjusios vasaros grįžti namo kviestas 25-erių gynėjas ilgai nebegalvojo, kai sprendimo laisvė buvo patikėta į jo rankas. Sunku atsispirti, kai tave kviečia vienas geriausių trenerių Europoje. Ypatingą Šarūno Jasikevičiaus pasitikėjimą užsitarnavęs 183 cm ūgio mažylis sugrįžo į Lietuvą keldamas sau tikslą, kurio negalėjo iki galo įgyvendinti Atėnuose.

    Pastarąjį kartą daugiau nei prieš du mėnesius oficialiose rungtynėse dalyvavęs L.Lekavičius turbūt negalėjo sutikti rimtesnio pirmo oponento. Pusantrų metų Eurolygoje starto penkete nežaidęs lietuvis pirmosiose kontrolinėse nacionalinės komandos rungtynėse nuo ginčo kamuolio Pamplonoje gainiojo ispanų bulių Ricky Rubio. Tai buvo velniška užduotis mažajam lietuvių matadorui. Europos krepšinio vunderkindu jaunystėje laikytas 28-erių ispanas žaidė su burtų lazdele. L.Lekavičius turėjo būti ypač atidus, nes kiekviena užtvara baigėsi arba R.Rubio parašiutu virš lanko, arba agresyviu prasiveržimu į baudos aikštelę. Buvęs „Utah Jazz“, o dabar – „Phoenix Suns“ atakų organizatorius į lietuvių krepšį suvertė 21 tašką ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

    Tuo tarpu puolime L.Lekavičius galėjo įsitikinti, kodėl barzdotas 193 cm ūgio gynėjas buvo renkamas geriausiai besiginančiu Ispanijos lygos žaidėju, o dar būdamas vos 17-os pirmavo čempionate pagal perimtus kamuolius. R.Rubio agresyviai spaudė L.Lekavičių po visą aikštę, užtverdamas jam kamuolio perdavimo linijas ir kiekvieną akimirką grasindamas nugvelbti kamuolį. Iš jo ir kitų Lietuvos įžaidėjų jis nustvėrė bent keturis. Tačiau L.Lekavičius nesileido skriaudžiamas.

    Jis naudojosi savo greičiu ir Graikijoje beveik iki tobulumo nušlifuotu ginklu – metimu iš distancijos. Po kiekvienos užtvaros vos tik gavęs erdvės L.Lekavičius šveisdavo strėlę į ispanų krepšį. Žalgirietis buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas Ispanijoje – pataikė visus 5 dvitaškius ir pelnė 10 taškų, dar atliko 3 rezultatyvius perdavimus. „Buvau tikrai pasiilgęs krepšinio, – po rungtynių grįžęs į Palangą 24sek sakė L.Lekavičius. – Gera grįžti, ypač į starto penketą. Tikrai laukiau dvikovos su Rubio. Buvo įdomu pasitikrinti prieš tokio lygio žaidėją. Manau, viskas išėjo gerai.“

    Dainius Adomaitis prieš skrydį į Ispaniją paliko Mantą Kalnietį Palangoje, todėl Lukas žinojo, kad jo balsas aikštėje turės skambėti garsiausiai. Jį krepšininkas sutvirtino Atėnuose. Nors su „Panathinaikos“ marškinėliais rungtyniavo mažiau, nei vylėsi, dveji metai karinėje krepšinio teritorijoje subrandino augantį Lietuvos krepšinio generolą. 24sek kolegos Graikijoje pasakojo, kad L.Lekavičius buvo vienas didžiausių „Panathinaikos“ tylenių. Jis pirmas nusiprausdavo po rungtynių ar treniruočių ir pirmas lėkdavo pro OAKA arenos duris. Lietuvis kalbėdavo darbais, ne žodžiais – kasdien gramdydamas OAKA parketą ir savo intensyvumu nervindamas net „Panathinaikos“ žvaigždę Nicką Calathesą. Nors su metais L.Lekavičius vis drąsesnis ir ekspresyvesnis. Štai grįžęs į Lietuvą, interviu 24sek jis drąsiai kalbėjo apie keistą patirtį su iš Amerikos į „Panathinaikos“ nutūpusiu treneriu Ricku Pitino. Daugiausiai gynėjas turi pasisakyti apie krepšinio elementus – jam aiškesnę kalbą. Bet Lukas kasmet drąsiau ir plačiau reiškia savo mintis. Tačiau nepasikeis viena – vietoj pažadų ir pasakų jis verčiau linkęs pasakoti su kamuoliu krepšinio aikštelėje.

    Atėnų klube L.Lekavičius negavo visko, ko tikėjosi. Bet už viską bandys atsigriebti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Ten jo laukia panaši misija. Apie ją, flirtą su „Žalgiriu“ Atėnuose, ypatingą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi ir neįkainojamas patirtis „Panathinaikos“ klube – 24sek interviu su L.Lekavičiumi.

    – Lukas Lekavičius pasiruošime Europos čempionatui ir „Žalgiryje“ 2017 metais, ir Lukas Lekavičius po dviejų sezonų Atėnuose ir pasiruošimo pasaulio čempionatui stovykloje 2019 metais: kuo šie du Lekavičiai skiriasi?

    – Nežinau, praėjo tik dveji metai. Negalvoju, kad būsiu kažkuo pasikeitęs. Nesu nei labai senesnis, nei lėtesnis. Manau, esu toks pat, koks buvau prieš dvejus metus. 

    – Su kuo tenka bendrauti iš jūsų aplinkos, visi pažymi, kad Lukas Lekavičius labai subrendo per tuos du sezonus „Panathinaikos“. Ką tai reiškia? 

    – Sunku pasakyti. Gal pradėjau daugiau ir garsiau kalbėti aikštėje (juokiasi.). Galbūt dėl to. 

    – Ar iš karjeros etapo „Panathinaikos“ pasiėmėte tai, ko tikėjotės? 

    – Aišku, galbūt tikėjausi truputį truputį daugiau, bet nesitikėjau stebuklų, kad ten žaisiu po 30 minučių. Tikėjausi, jog būsiu atsarginis, bet norėjosi truputį daugiau minučių. Tačiau žaidžiant šalia Calatheso to tikėtis sunku. Dėl to ir išvažiavau. Tie metai davė man naujos patirties. Turėjau du skirtingus trenerius, abu jie turėjo skirtingas filosofijas, viskas buvo nauja. Buvo tikrai įdomu. Gal kažkiek subrendau ir kaip krepšininkas, ir kaip asmenybė. Gal aikštėje tapau ramesnis. Viskas pasimatys rinktinėse rungtynėse ir sezono metu.

    – Nickas Calathesas Eurolygos podkaste „The Crossover“ užsiminė, kad treniruotėse iš jo atėmėte vienerius karjeros metus. Jūs pats atviravote, kad „įsikąsdavote“ Calathesui į koją. Kaip atrodė tos treniruotės?

    – Dažniausiai treniruotės prasidėdavo tuo, kad jis sportuodavo puse jėgos. Treneris šiek tiek pykdavo, todėl man tekdavo jį paspausti per visą aikštę. Tada Calathesas šiek tiek užpykdavo (šypsosi.). Tada jis pradėdavo taip žaisti atgal, tad vykdavo tokia įdomi mikrodvikova. Būdavo labai smagu. 

    – Kaip pasimatydavo, kad Calathesas jau surimtėdavo? 

    – Kai pradėdavau jį spausti, perimdavau kamuolį, jis labai pykdavo, kad jį spaudžiu ar perimu kamuolį. Tada jis pradėdavo pats mane spausti ar bauduoti. Bandydavau greitai apeiti, o jis bauduoja ir t.t. Prasidėdavo įdomesnės grumtynės. Smagu, tikrai (šypsosi.). 

    – Ką per tuos dvejus metus spėjote pasiimti iš Nicko Calatheso? 

    – Galbūt tai, kaip jis kontroliuoja aplinkinių spaudimą. Rungtynių metu jis pakeldavo didžiulį spaudimą, nes rungtynėse viskas priklausydavo nuo jo. Buvo įdomu stebėti, kaip, pavyzdžiui, pralaimint rungtynes 20 taškų skirtumu, Calathesas per ilgąją pertrauką visus padrąsindavo. Jei kas neišeidavo, padarydavo, kad komanda eitų į viršų. Calathesas buvo tikras komandos lyderis.

    – Rubio agresija tiek puolime, tiek gynyboje priminė šių dienų krepšinio tendenciją, dėl kurios krepšinis sunkėja tokiems įžaidėjams kaip jūs. Puolant, jums turėtų būti sunkiau matyti aikštę ir atrasti perdavimo linijas prieš fiziškus didelius įžaidėjus, o gynyboje kyla keblumų vienas prieš vieną situacijose, ypač kai gerokai apribojamos galimybės keistis dengiamaisiais. Kaip treniruotėse bandote apeiti tas vadinamąsias mismatcho situacijas?

    – Bandau pasinaudoti greičiu. Manau, tai mano privalumas prieš aukštesnius gynėjus. Taip pat, jeigu noriu perduoti kamuolį į vieną pusę, turiu greitai nueiti į kitą pusę. Turiu daug fake'inti (apgauti varžovą savo judesiais). Nes jeigu žiūrėsiu į vieną tašką ir bandysiu perduoti kamuolį, aukštesni žaidėjai tiesiog perims tuos kamuolius.Tad bandau fake'inti ir pasinaudoti savo greičiu. 

    – Per tuos kelerius metus turėjote galimybę mokytis ne tik iš Calatheso, bet ir tokių specialistų kaip Šarūnas Jasikevičius, Xavi Pascualis ir Rickas Pitino. Ką esminio perėmėte iš kiekvieno specialisto? 

    – Iš Xavi turbūt pasiėmiau to, kad jam labai svarbi buvo taktika. Manau, Xavi ir Šaras yra kažkiek panašūs, nes abiem labai svarbi taktika ir sužaisti derinį, kurio buvo prašyta. Gal ten būdavo mažiau laisvės: viskas pagal taktiką, kur atakuoti varžovus ir t.t. Pas Pitino buvo visiškai kitaip – darėme, ką norime (šypsosi.). Pitino prieš rungtynes vis pasisakydavo motyvacinėmis kalbomis, užmotyvuodavo kiek kitaip, nei kiti treneriai (šypsosi.). Xavi, Šaras prieš rungtynes daugiau akcentuodavo taktiką, o Pitino kalbėdavo „einam! Atiduodam visas jėgas!“ Ir taip toliau. Tai buvo labai skirtingi treneriai.

    – Rickas Pitino per spaudos konferencijas labai mėgdavo dalintis istorijomis iš jo karjeros laikų NBA. Kokios jo pasakotos istorijos ar motyvacinės kalbos jums labiausiai įsiminė?

    – Taip, jis labai daug apie tai kalbėdavo. Bet aš nesiklausydavau. Nežinau, ar kažką prisiminčiau (šypsosi.). Bet pastoviai minėdavo, kad žaidė prieš Jordaną, tą ir tą. Jei atvirai, būdavo juokinga (šypsosi.). 

    – O ką reiškia „nesiklausydavote“? 

    – Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Nei ten man labai įdomu, prieš ką jis žaidęs, ką treniravęs, nei ką. Tiesiog...

    – Sakote, Šaras ir Xavi buvo labai panašūs treneriai. O koks dalykas juos labiausiai skyrė? 

    – Gal pas Šarą buvo labiau akcentuojamos detalės. Xavi gerai paruošdavo rungtynėms, suderindavo taktiką, turėdavome daug derinių, kur atakuoti, bet smulkios detalės pas Šarą būdavo tikrai svarbesnės. Pavyzdžiui, atsitverti žmogų, paruošti užtvarą ir t.t.

    – Vis pabrėžiama, kad per tuos dvejus metus Atėnuose labai daug bendravote su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip tai atrodė?

    – Nežinau, nelabai... 

    – Tos kalbos perdėtos? 

    – Galbūt taip. Didelio bendravimo nebuvo, tikrai. Pasveikindavome vienas kitą su pergalėmis, bet kažko labai daug nebuvo tikrai. 

    – Dar po pirmojo jūsų sezono Atėnuose buvo kalbų, kad „Žalgiris“ siekia jus susigrąžinti. Antrojo sezono metu, kai žalgiriečiai ieškojo „mažo ir aštraus“ gynėjo, tos kalbos vėl buvo pasklidusios. Kiek realu buvo anksčiau sugrįžti į „Žalgirį“? 

    – Nežinau, vasaros metu, po pirmo sezono, girdėjau tų kalbų, bet agentas pasakė, kad lieku 100 proc. ir kad Xavi Pascualis nori mane pasilikti. Tada 100 proc. buvau tikras, kad lieku PAO. O žiemą taip, kalbos buvo, bet minimalios. Xavi vėl pasakė, kad nori manęs ir visos tos kalbos nutrūkdavo.

    – Jeigu Xavi Pascualis būtų atėjęs ir paklausęs: Lukai, spręsk tu. Kaip būtumėte pasielgęs? 

    – Nežinau. Nei po pirmo sezono, nei antro sezono viduryje, nebūčiau grįžęs. Pirmą kartą norėjosi pasilikti Atėnuose antram sezonui. Pažiūrėti, gal bus viskas kitaip – gal antri metai bus dar geresni. O antrą kartą, sezono metu keisti komandą, manau, nėra labai gerai. Nauja sistema, nauji žaidėjai... Nebūčiau išvykęs nei tada, nei tada. 

    – Per tuos metus „Žalgiryje“ jums pavyko užmegzti artimą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi. Ir jums pačiam patinka pas jį žaisti, ir jam jūs labai imponuojate kaip veržlus pataikantis įžaidėjas. Kaip manote, kaip taip sėkmingai susiklijavote? 

    – Pirmiausia, turbūt aš klausau, ko prašo Šaras, ir tą atlieku (juokiasi.). Pagrindinis dalykas – nei atsikalbinėju, nei ką, ko manęs prašo – tą ir darau. Turbūt jam tai patinka. 

    – Ką reiškia „visko klausote“? Kiti žaidėjai kartais praklauso arba atsikerta? 

    – Nežinau, gal kažką užmiršta, gal taip neįsisavina, gal trūksta koncentracijos ar dar kažko. Manau, aš įsisavinu viską, ką sako Šaras. Įsiklausau ir atlieku tai rungtynėse.

    – Kalbėjome, koks Lukas Lekavičius buvo 2017 ir 2019 metais. O koks buvo „Žalgiris“ prieš dvejus metus ir dabar, į kurį grįžtate?

    – Dabar kartelė pakelta. Tie dveji metai buvo sėkmingesni nei prie manęs. Su manimi buvome arti atkrintamųjų, bet patekti ten nepavyko. O po dvejų metų atkrintamosiose „Žalgiris“ dabar geresnis nei prie manęs. Labai gerai. Aišku, dabar daugiau spaudimo, nes visi tikisi, kad pateksime į tas atkrintamąsias. Reikės stengtis tuos lūkesčius pateisinti. 

    – Geresnis žaidimo lygiu ar ir iš organizacijos pusės? 

    – Manau, ir ten, ir ten. „Žalgiris“ auga. Privatūs lėktuvai... Jau kai aš buvau, viskas buvo labai gerai, o dabar tos smulkmenos tik auga.

    – Dar tik pasirašęs sutartį su „Žalgiriu“, kai davėte interviu „Žalgiris TV“, minėjote, kad jūsų užduotis bus kilti nuo suolo ir įnešti energijos. O kaip vertinate žmogų, kurį keisite aikštėje – pagrindinį įžaidėją Alexą Perezą?

    – Man dar neteko jo matyti. Mačiau jo epizodų rinkinius, bet nesu matęs jo žaidžiančio. Tad man sunkoka jį įvertinti. 

    – O kokį įspūdį paliko „Žalgirio“ komplektacija?

    – Tikiuosi, kad „Žalgiris“ bus geras. Praktiškai nieko nežinau apie naujokus, nesu jų matęs. Bet, manau, viskas pasimatys sezono eigoje. 

    – Ką šitas „Žalgiris“ gali pasiekti kitą sezoną?

    – Nenoriu spėlioti. Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių, pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir jas laimėti. O kaip bus, matysime.

    – Visai kaip su rinktine?

    – Taip pat nenoriu spėlioti (juokiasi.). Stengsimės išeiti iš grupės – tai pirmiausias dalykas, ką privalome daryti. O toliau žiūrėsime. 

    – Kai prieš dvejus metus išvažiavote į „Panathinaikos“, įsivaizduoju, kėlėte sau tikslą įsitvirtinti aukšto lygio komandoje, įsitvirtinti kitoje, ne lietuviškoje aplinkoje, pasisemti naudingos legionieriaus patirties. O kokį tikslą keliate sau prieš naują karjeros etapą „Žalgiryje“? 

    – Vienintelis dalykas, ko labiausiai pasiilgau ir ko noriu, tai žaisti. PAO tikėjausi truputį daugiau minučių. Mano svarbiausias dalykas, kurio noriu, vėl žaisti ir pasimėgauti krepšiniu.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/l-lekavicius-apie-ypatinga-rysi-su-saru-zalgirio-pasiulymus-ir-dziaugsma-rinktineje-875-1183474

  • Lietuviškasis „terminatorius": Artūro Gudaičio sugrįžimas be pasigailėjimo

    June 30, 12:54

    Artūras Gudaitis Lietuvos krepšinyje dar gerai žinomas kaip tiesiog Gudas, bet kartais šis galingų gabaritų 26 metų 208 cm ūgio centras pavadinamas ir „terminatoriumi“. Geriausią karjeros sezoną Milane žaidęs lietuvis pats nė nenujautė, kad turės įkūnyti Arnoldo Schwarzeneggerio herojų iš garsiosios Holivudo juostos. Bet dabar A.Gudaitis lyg tikras terminatorius rekordiniu tempu stojasi ant kojų po sunkiausios karjeroje traumos.

    Milano „Olimpia“ klubas trečiadienį paviešino vaizdo įrašą, kaip Artūras Gudaitis sportuoja su treniruokliais ir kruta su kamuoliu treniruočių aikštėje. Tačiau A.Gudaičio sugrįžimas ant parketo prasidėjo gerokai anksčiau. Tą nelemtą vasario 1-osios vakarą ant neštuvų išvežtas į Las Palmaso arenos rūbinę Artūras Gudaitis nuleido kojas ant žemės, atsistojo ir ėmė normaliai vaikščioti. „Ne, man viskas gerai. Aš einu žaisti“, – Milano klubo daktarui pasakė galingas centras. Bet patyręs specialistas suprato, kad lietuvis greičiausiai paveiktas adrenalino. Jis gudriai paprašė žaidėjo palūkėti porą minučių. Netrukus apžiūrėjo koją, pačiupinėjo kelį ir pasakė: „Tau nutrūko raiščiai“. A.Gudaitis taip pasitikėjo specialistu, kad jam nebereikėjo net ir magnetinio rezonanso tyrimo. Į naudingiausių Eurolygos žaidėjų trejetuką patekęs milžinas žinojo, kad geriausias sezonas jo karjeroje baigėsi keturiais mėnesiais anksčiau nei planuota.

    A.Gudaitis turėjo per daug laiko susigyventi su šia mintimi. Pirmiausia, rūbinėje jis laukė, kol Milano „Olimpia“ tik po pratęsimo pribaigs „Gran Canaria“ krepšininkus 106:104. Iškart po mačo italai privačiu reisu skrido namo į Milaną. Po kelių valandų skrydžio A.Gudaitis paryčiais grįžo namo, bet taip ir nesudėjo gluosto iki 9 val. vizito klinikoje. Ten tik buvo patvirtinta tai, ką jau buvo pasakęs „Olimpia“ gydytojas nedidelėje „Gran Canaria“ arenos rūbinėje: plyšo kryžminiai kelio raiščiai, reabilitacija – nuo 6 iki 10 mėnesių. A.Gudaitį užplūdo užuojautos banga.

    Aukštaūgiui linkėjimus siuntė Eurolygos žvaigždė Nickas Calathesas, „Milwaukee Bucks“ aukštaūgis Nikola Mirotičius, krūva kitų žinomų krepšininkų. Padėti greičiau stotis ant kojų siūlėsi net kelių Eurolygos grandų daktarai. Beje, pirmieji parašė „Cleveland Cavaliers“, kuriems NBA priklauso teisės į aukštaūgį iš Lietuvos. NBA klubo atstovai tiesiogiai stebėjo rungtynes, matė A.Gudaičio skausmą ir iškart siūlė savo pagalbą. A.Gudaitis su delegacija išvyko pasitikrinti į prestižinę kliniką Miunchene, kurioje operavosi tokios sporto žvaigždės kaip Kobe Bryantas ar Usainas Boltas. Išklausęs keletą skirtingų nuomonių, vidurio puolėjas nusprendė operuotis Milane. Praėjus daugiau nei savaitei po traumos, penki daktarai keturias valandas preciziškai operavo Artūro Gudaičio kelį ir nepriekaištingai atliko operaciją.

    Bet dar prieš operaciją A.Gudaitis padarė vieną gudrybę, kuriai prieštaravo net Milano fizioterapeutai. Pabendravęs su plieniniu žmogumi Rimantu Kaukėnu, centras paklausė gynėjo patarimo ir ėmė minimaliai sportuoti dar prieš guldamas ant operacinės stalo. Nuo jo A.Gudaitis grįžo ir su sporto programa, ir nauju mitybos planu, dėl kurio krepšininkas kontaktavosi net su NBA žvaigžde Kristapu Porzingiu. Jokio cukraus, kepto maisto ar alkoholio – tai buvo dar vienas svarbus A.Gudaičio reabilitacijos principas. Kelio raiščiai nesugys greičiau vien dėl to, jeigu sportininkas daugiau sportuos. Geras miegas, tinkamas atsistatymas, sportas ir maistas yra tie rezultatyvūs perdavimai ir atkovoti kamuoliai, kurie dienos pabaigoje prisideda prie naudingumo balų, vis greičiau stumiančių prie sugrįžimo ant parketo. A.Gudaičio namai tapo savotiška reabilitacijos klinika, prigrūsta technikos, kurios reikia pilnam atsistatymui. O asmeninis fizioterapeutas Claudio Lomma, ko gero, Artūrą matė dažniau nei jo žmona – vyrukai kasdien dirbdavo po 4-5 valandas.

    Reabilitacija vyko tokiu tempu, kokiu įprastu režimu nedirba net ir krepšininkai.

    Artūras Gudaitis ne šiaip sau pravardžiuojamas terminatoriumi. Kai gydytojai prapjovė vidurio puolėjo kelį, nepamatė jokio riebalo ar vandens. A.Gudaičio koja atrodė lyg studentams medicinos universitete rodomas pavyzdys: mėsa, švarus baltas kaulas – viskas.

    Po 20 dienų nuo traumos ir po 11 nuo operacijos A.Gudaitis jau pats vaikščiojo be jokių ramentų ir kitos pašalinės pagalbos. Nors po tokios traumos A.Gudaitis teoriškai turėjo planuotis sugrįžimą į aikštę tik įpusėjus rudeniui, dabar jis rimtai galvoja apie galimybę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir žaisti pasaulio čempionate Kinijoje, kuris startuos rugpjūčio gale. Kita vertus, A.Gudaitis nenori tapti našta – rinktinės stovykloje liepos 22-ąją pasirodys tik tuo atveju, jeigu bus geriausios savo formos. Jam nereikia nei trenerių, nei sirgalių pasigailėjimo. Pavyzdžiui, reabilitacijos metu A.Gudaitis keletą kartų buvo užsukęs į Milano „Mediolanum“ areną gyvai pasižiūrėti „Olimpia“ rungtynių. Be abejo, vietos aistruolių buvo sutiktas šiltų plojimų. Italai kamantinėjo vidurio puolėją dėl sveikatos. Bet toks dėmesys A.Gudaičiui nepatiko. Jam nereikia pasigailėjimo. Jis, kaip koks terminatorius, nori parodyti save geriausios formos. Aukštaūgis nori, kad žmonės jį atsimintų ne kaip traumuotą, bet dominuojantį žaidėją.

    Nežmoniškas A.Gudaičio pastangas stabdo ir žmogiškas Milano klubo susirūpinimas. Tačiau Artūrą į priekį stumia sena svajonė. „Aš dar sugrįšiu“, – dirbdamas šešias dienas per savaitę savo žingsniais į priekį tarsi sako lietuviškas terminatorius, lenkiantis medikų prognozes jau beveik dviem mėnesiais. Šio pokalbio galite klausytis audio formatu – krepšinio podkaste „urBONUSas“ A.Gudaitis detaliai papasakojo apie savo reabilitaciją.

    – Artūrai, kaip dabar atrodo jūsų diena?

    – Pusryčiai, treniruotės, pietūs, miegas ir vėl treniruotės. Šiandien taip atrodo mano diena. Viskas gan banalu, tik kad prasideda įvairesnės treniruotės – darome visko daugiau. Krepšinyje aš jau darau viską, tik be kontakto. Krypties keitimas, lakstymai... Darau viską, tik be kontakto. Kelis į krūvį reaguoja gerai.

    – Po kiek laiko po operacijos paėmėte kamuolį į rankas?

    – Nežinau tikslios datos, bet po pirmo mėnesio į reabilitaciją stengėmės įtraukti bent minimalią dalį krepšinio, kad bent jau neužmirščiau, kaip tas krepšys atrodo. Tada dar derinome pratimus, o dabar tai jau grynai toks priešgrįžiminis laikotarpis prieš krepšinį.

    – Koks jausmas atitrūkti nuo mylimos veiklos tokiam ilgam laikotarpiui?

    – Sunkiausia buvo, kai dar žaidė komanda. Dabar kažkiek ramiau, nes sezonas baigėsi – grįžau prie rutinos. Bet normalu, kad tuo metu buvo sunku. Nėra kalbų – norėjau žaisti ir pasiilgau krepšinio, mes man krepšinis yra viskas.

    – Ar stebėdavote Milano rungtynes arenoje?

    – Galėdavau eiti į rungtynes, bet neidavau. Man nepatikdavo tas sirgalių dėmesys... Kai ateini ir tau jie ploja, tai faina ir malonu. Bet man nepatiko, kad manęs gailėjosi. Šimtai klausimų, „kaip tu?“ ir panašiai... Sunku tai paaiškinti, bet aš labiau noriu parodyti viską grįžęs, nei kalbėti ir žadėti. Buvau keleriose rungtynėse ir man to užteko. Man paprasčiau buvo stebėti rungtynes namuose. Ateinu, visa salė ploja... Gal kažkam tai malonu. Aišku, ir man malonu, bet iki tam tikro lygio. Man tai yra gailėjimosi išraiška.Aišku, gal tiems sirgaliams aš rūpiu, bet aš tiesiog nemėgstu, kai manęs gailisi.

    – Kokių naujų veiklų reabilitacijos metu atradote be krepšinio?

    – Manau, per tuos kelerius metus išvykęs iš Lietuvos aš pasikeičiau. Ta reabilitacija užima daug laiko ir laisvalaikiui laiko nelieka daug, bet stengiuosi perskaityti kuo daugiau knygų. Šiuo metu irgi ieškau kokios nors geros knygos, kuri mane truputį sukrėstų. Man tokios patinka. Bet esu šeimos žmogus, todėl stengiuosi skirti kuo daugiau laiko ir savo dukrai.

    – Kokią knygą skaitote pastaruoju metu?

    – Yra visokių. Ir apie tikėjimą, ir motyvacinių. Galiu paminėti man labiausiai patikusią: „Dievas visada keliauja incognito“. Man tai kol kas didžiausią įspūdį palikusi knyga. Tikiu, atrasiu ir geresnių. 

    – Kieno patarimų klausėte stodamasis ant kojų? 

    – Teko nemažai kalbėti su Rimantu Kaukėnu. Jis man padėjo su patarimais. Rimas pirmiausia pasiūlė specialistą, su kuriuo jis dirbo, tad su juo ir konsultavomės. Rimas man patarė padirbėti dar iki operacijos. Iki operacijos turėjau savaitę-pusantros, o tai nemažas laiko tarpas. Jeigu nieko nedarysi, tai tikrai atsilieps raumenynui. Mano fizioterapeutai nelabai suprato šio patarimo, bet dariau savaip ir paaiškėjo, kad buvau teisus.

    – Treneris Dainius Adomaitis skelbdamas rinktinės kandidatų sąrašą užsiminė, kad lenkiate medikų prognozes 6-7 savaitėmis. Ką dabar kalba gydytojai ir koks jūsų reabilitacijos statusas?

    – Viskas gerai. Nesu linkęs spėlioti, kiek lenkiu laiką, bet svarbiausia, kad galiu daryti tuos dalykus po tokio trumpo laiko. Gydytojai nustebę. Esu masyvus žaidėjas – sveriu 120 kg, o ta kelio apkrova visai kita. Bet kol kas viskas gerai. Tik nesinori prisikalbėti (šypsosi.). 

    – Kaip vertinate savo šansus žaisti pasaulio čempionate? 

    – Vertinu neblogai, bet viskas, ką darysiu, bus proto ribose. Labai noriu žaisti. Manau, tai normalu. Bet mano sprendimas bus pasvertas. Noras yra didelis, bet norą reikia derinti su portu. Kol kas viskas gerai, bet žiūrėsime.

    – Ką apie ketinimus galvoja Milano klubas? 

    – Jie galvoja, kad aš neprotingas (juokiasi.). Aš juos puikiai suprantu. Nėra protinga važiuoti į rinktinę po tokius traumos, bet aš pasikartosiu – noriu gerai žaisti krepšinį. Nenoriu atvažiuoti į rinktinę tik tam, kad būčiau. Man nereikia gailesčio – taip man nepatinka. Noriu būti geros formos, žaisti krepšinį gerai, iš karto, o tai nėra paprasta nežaidus 5-6 mėnesius. Nenoriu atvažiuoti ir būti tas, kuris maišo.

    – Galėtumėte būti rinktinėje tik tuo atveju, jeigu būtumėte sveikas ir pasirengęs žaisti pilna jėga jau pirmą stovyklos dieną, liepos 22-ąją?

    – Nėra ten ko važiuoti daug vėliau. Jeigu atvažiuoju, turiu būti 100 proc. pasiruošęs. Negali būti jokių nuolaidų žmogui, kuris turėjo traumą. Jeigu turi traumą ir negali rodyti tam tikro lygio krepšinio, tai neturi visai važiuoti. Aš taip galvoju. 

    – Daugelis jūsų vietoje pasielgtų paprastai – garsiai net nekalbėtų apie norą žaisti pasaulio čempionate. Visi suprastų, kodėl nežaistumėte rinktinėje. Kodėl taip veržiatės ir bandote spėti į rinktinę? 

    – Mano didžiausia vaikystės svajonė – žaisti olimpinėse žaidynėse. Noriu būti žmogus, kuris padėtų iškovoti bilietą į olimpines žaidynes. 

    – Ką atsimenate iš to nelemto vakaro Gran Kanarijoje? 

    – Daug kartų žiūrėjau tas rungtynes – kokius 3, 4. Tos rungtynės man klostėsi gan neblogai. Žinote, kai būna, kad nesi susikoncentravęs ir kažkas nutinka? Bet tai nebuvo ta situacija.Reiškia, kažkas iš viršaus pasiuntė tokį stabtelėjimą (šypsosi.). Po traumos mane nuvežė į rūbinę. Sakau daktarui: ne, man viskas gerai, aš einu žaisti. Sako ne, palūkėk dar porą minučių – noriu pasitikrinti. Jis pasukiojo koją ir pasakė: tau nutrūko raiščiai. Nenoriu kalbėti apie savo reakciją, bet ji nebuvo pati geriausia. Man buvo šokas.

    – Tai skaudėjo tik nusileidus ant žemės, vėliau – nebe?

    – Skaudėjo iš pradžių, bet kai atvažiavau į rūbinę, galbūt mane dar veikė adrenalinas. Norėjau žaisti, atsistojau iš neštuvų ir pradėjau normaliai eiti. Man atrodė, kad viskas gerai.

    – Kas vyko po to? 

    – Rūbinėje turėjau pažiūrėti iki galo visas rungtynes, kuriose prireikė pratęsimo. O tada į lėktuvą – turėjome tiesioginį skrydį į Milaną, iškart po mačo. Ir tik kitą dieną laukė magnetinio rezonanso tyrimas. 

    – Kaip atrodė ta naktis? 

    – Nemiegojau. Berods 9 val. ryto turėjau tyrimus, tai iki tol ir nemiegojau. Kita vertus, nusileidome Milane apie 3-4 val. ryto. Su tokiomis mintimis ten labai neprimiegosi. Bet kai Milano gydytojas rūbinėje pasakė diagnozę, magnetinio jau net nebereikėjo. Tas daktaras išmano savo darbą, todėl dėl traumos jau nebebuvo jokių abejonių ir vilčių, kad kažkas bus geriau padarius nuotrauką. 

    – Kokia buvo pirminė reakcija sužinojus diagnozę?

    – Būsena tokia sudėtinga. Turėjau gerą sezoną ir bam!... Bet vėliau supranti, kad privalai augti ir suvokti, jog negali nieko pakeisti. Reikalinga literatūra, kad pradėtum augti, užaugtum ir suprastum, kad gyvenime yra ne tik pakilimai, bet ir nuopoliai, o sporte jau taip būna. Kad tai suprasčiau, reikėjo kelių dienų. Bet po to pradėjau daryti viską. kad būtų dar geriau, nei buvo. 

    – Didelę įtaką reabilitacijai sudaro teisinga mityba. Kokie buvo esminiai jos principai? 

    – Su mityba reikėjo pasistengti, bet žiūrėjau į tai kaip į normalų procesą. Kai nustoji aktyviai sportuoti, natūraliai pradedi mažiau valgyti. Su dietologe sudarėme planą ir aš jo iki šiol laikausi. Treniruočių krūvis yra didelis, bet jau keturis mėnesius nežaidžiau ir neturėjau tokių treniruočių, kur galėčiau smarkiai išsikrauti. 

    – Ko buvo sunkiausia atsisakyti? 

    – Pripažinsiu, kad mėgstu cukrų. Jo kiekį teko labiausiai sumažinti.

    – Juokaujama, kad jūsų namai virto reabilitacijos klinika – ten privežta visokių aparatūrų.

    – Yra yra visko, ko man reikia. Kad būčiau užimtas ne tik per treniruotes, bet ir po treniruočių. Daug ko čia turiu – viskuo pasirūpino klubas.

    – Ar tiesa, kad dėl reabilitacijos konsultavotės ir su Kristapu Porzingiu?

    – Taip, kalbėjomės būtent dėl mitybos. Aišku, mes esame skirtingi ir negali žinoti, kaip kiekvienas organizmas priims tam tikrą dietą. Bet konsultavomės su jo dietologais, kaip ir ką geriausia valgyti ir ko nevalgyti. Porzingis pakeitęs mitybą ženkliai pagerino reabilitacijos procesą. Vien dėl to kontaktavome su Porzingio atstovais.

    – Kokie yra tos mitybos principai?

    – Didžiausias iššūkis buvo cukrus – jokio cukraus. O visa kita – reikiamas suvartoti angliavandenių, baltymų ir riebalų kiekis, turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų sveikai besimaitinančių sportininko režimo. Ta dieta nėra kažkuo labai stebuklinga. 

    – O kokie yra svarbiausi reabilitacijos principai? 

    – Man sako, kad sportas tiek pat svarbus, kaip poilsis ir atvirkščiai. Visko po truputį ir truputį daugiau sporto, nei kažko kito. Turbūt daugiau darbo. Jei dirbsi ir teisingai valgysi bei ilsėsiesi, manau, nėra šansų, kad negrįši į aikštę geros formos.

    – Kai grįšite į aikštę, Milane turėsite naują trenerį – Simone Pianigiani pakeitė Ettore Messina. Kaip vertinate permainas?

    – Aš džiaugiuosi. Turėsiu šansą treniruotis su vienu geriausių trenerių Europoje ir tuo šansu reikės pasinaudoti. Manau, laukia daug darbo ir aš tuo džiaugiuosi. 

    – Ar jau teko kalbėtis su Messina? Kokį įspūdį paliko garsus strategas? 

    – Teko. Geras įspūdis. Matosi, rimtas geras žmogus. Aš moku atskirti gerus žmones ir jis man toks pasirodė. Žinau jo treniravimo metodiką. Tai koks šiltas jis bus už aikštės ribų, toks pat nešiltas jis bus aikštelėje (juokiasi.).

    – Kokį vaidmenį Messinos schemose užima vidurio puolėjai?

    – Aš žinau, kad jis randa vietą dideliems žmonėms. Jis mėgsta dydį aikštėje. San Antonijuje Messina praleido penkerius pastaruosius metus ir Europoje buvo senokai, todėl sunku kalbėti apie jo filosofiją. Bet, manau, žaidime bus daug taisyklių ir jų reikės laikytis. Daug detalių ir mažų dalykų, iš kurių susideda dideli dalykai. 

    – Kaip su šiomis permainomis keičiasi Milano „Olimpia“ šansai pretenduoti į Eurolygos finalo ketvertą? 

    – Manau, kad dabar turime geresnius šansus.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/lietuviskas-terminatorius-arturo-gudaicio-sugrizimas-be-pasigailejimo-1134-1165428?copied

  • Žygimantas Janavičius - apie įveiktą baimę, Prienų komandą ir brolius Lavrinovičius

    May 26, 16:01

    Jis prisidėjo prie Prienų „Skycop“ tik sezono viduryje, bet iškart tapo komandos lyderiu ne tik pagal rezultatyvius perdavimus, bet ir pagal rezultatyvumą. Žygimantas Janavičius garsiai priminė apie save per Lietuvos krepšinio lygos sezoną, kuriame pasirodė tik sausį, išsigydęs sudėtingą traumą.

    Prienų „Skycop“ sezonas jau baigėsi. Kovingai atrodę Virginijaus Šeškaus auklėtiniai ketvirtfinalyje lemiamose rungtynėse po atkaklios kovos nusileido Klaipėdos „Neptūnui“ (71:77) ir pralaimėjo seriją rezultatu 1-2. Po sezono komandoje daugiau klausimų nei atsakymų. Toliau abejonių kelia finansinė prieniškių padėtis, visą sezoną veteranų komandą kamavo traumos. Tai gali tapti ir paskutine karjeros stotele broliams Lavrinovičiams. Neaiškus ir Virginijaus Šeškaus sprendimas, nes treneris užsiminė apie nuovargį ir būtiną pertrauką karjeroje. 

    Patyliukais į turnyrinės lentelės ketvertuką prieš sezoną taikęsis Prienų „Skycop“ klubas visą sezoną buvo krečiamas permainų – komandą paliko įžaidėjai Davis Lejasmeieris, Ovidijus Varanauskas, nepavyko išlaikyti ir vieno komandos lyderių Mike‘o Bruesewitzo, trumpai Prienuose svečiavosi ir amerikietis Anthony Lee. Visą sezoną tinkamo įžaidėjo ieškojęs V.Šeškus pataikė tiesiai į dešimtuką sausio pradžioje, kai po sunkios traumos atsigavęs Žygimantas Janavičius prisijungė prie komandos.

    Praėjusį sezoną Ž.Janavičius praleido Braunšveige, Vokietijoje. Ten krepšininką ištiko viena sunkiausių traumų sporte – įžaidėjui trūko priekinis kryžminis kelio raištis. Tokią pat traumą šiuo metu gydosi Artūras Gudaitis, anksčiau tai perėjo Lietuvos krepšinio mohikanai Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas, Šarūnas Marčiulionis.

    „Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, bet tą išgyvendinau, perlipau per save“, – teigė alytiškis. Prienuose Žygis nuo pirmos dienos jautėsi it žuvis vandenyje – žaidė beveik po 30 minučių ir rinko po 13,7 taško, 5,3 rez. perdavimo bei rinko net po 16,4 naudingumo balo.

    Įsibėgėję „Skycop“ pateikė vieną didžiausių reguliariojo sezono staigmenų. Kauno „Žalgiris“ per 36 mačus reguliariajame čempionate pralaimėjo vos 4 kartus – tris sykius Klaipėdos „Neptūnui“, o kartą – būtent prieniškiams. Ž.Janavičius pripažino, kad komanda bangavo, bet neslėpė apmaudo dėl paleisto šanso serijoje nukauti „Neptūną“. 

    – Žygimantai, kaip vertinate prieniškių sezoną – viršijote lūkesčius ar nuvylėte? 

    – Prisijungiau nuo vidurio sezono, tai buvo visai kitas etapas nuo sausio mėnesio. Irgi bangavome, buvo geresnių momentų, buvo prastesnių. Tai, jog atkrintamosiose varžybose gavome į porą antrą vietą užėmusią komandą... Tikrai galėjome laimėti, nebuvo didelis skirtumas.

    – Ko pritrūko paskutinėse serijos rungtynėse prieš „Neptūną“?

    – Žinote, pritrūko visko – atsiliepė ir traumos, ir siauresnė žaidėjų rotacija. Labai sunku kalbėti, nes tik dabar baigėsi sezonas, tik dabar visos mintys nukrito. Manau, viskas susidėlios geriau praėjus porai savaičių. Labai trūko ir visaverčio treniruočių proceso, žaidimo penki prieš penkis. 

    – Jums sezonas buvo puikus. Pasveikote po sunkios traumos ir demonstravote gerą žaidimą. Kaip taip greitai pavyko sugrįžti į žaidimo ritmą? 

    – Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, tą išgyvendinau, perlipau per save. Sunkiausia buvo su galva susitvarkyti – kovoti, stumdytis, eiti į kontaktą... Bet kažkaip greitai viskas pavyko, atsirado rezultatai, buvo daug pažįstamų žaidėjų, treneris ir sistema. Gaila, to neužteko, nes likome tik septinti. 

    – Sakėte, kad grįžote į Prienus ir dėl draugų. Kaip atrodė tas mikroklimatas komandos viduje? 

    – Nesirinkau komandos dėl draugų, bet buvo tokios aplinkybės. Apie kiekvieną komandą dėliojausi pliusus ir minusus. Buvau po kojos traumos, Prienai ieškojo žaidėjų ir pamačiau, kad yra daug pažįstamų veidų. Man tai buvo svarbu, nes komandos komplektuoja sudėtis vasarą, o aš prisijungiau jau sezono viduryje, tad reikėjo juos pažinoti.

    – Rungtyniavote jau su karjeros saulėlydyje esančiais broliais Lavrinovičiais. Kaip manote, ar jie dar žais aukštame lygyje?

    – Sunku pasakyti. Kai drauge buvome „Lietkabelyje“, problemų turėjo Darjušas, o Kšištofas gerai žaidė. Šiemet viskas atvirkščiai – Darjušas geriau žaidė. Aš juos pažįstu jau keletą metų ir galiu pasakyti, kad jie turi didelių ambicijų ir turi noro. Kartais, aišku, būna nusilpę, kiek sunkiau bėgioti, bet jie labai prisižiūri. Mums irgi duoda pamokų, kad reikia gerą maistą valgyti, gerai atsistatyti. Manau, kad jie tikrai dar turi ambicijų, o toliau jau kaip susiklostys – ar šeima norės, ar dar gali žaisti. Aš manau, kad jie dar sužais.

    – Anksčiau jus dažnai kritikuodavo dėl prastesnio pataikymo iš trijų taškų zonos. Dėl kokių priežasčių nesiseka pagerinti to pataikymo?

    – Kiekvienas žaidėjas turi savo pliusus ir minusus. Gal yra psichologiniai ar techniniai dalykai. Vienas geriau meta, vienas geriau veržiasi, kitas geriau ginasi. Kiekvienas stengiasi išnaudoti savo geriausias savybes, o mesti pavyksta, kaip pavyksta. 

    – Kokia jūsų ateitis – liksite Prienuose ar keliausite kitur? 

    – Sunku kažką kalbėti, norisi pailsėti, atitrūkti nuo krepšinio. Su agentu dar per daug nesitarėme. Kažkokios kalbos vyksta, bet nieko konkretaus dar nėra.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lkl/zygimantas-janavicius-apie-iveikta-baime-prienu-komanda-ir-brolius-lavrinovicius-1128-

  • Isaiah Hartenstein's Journey With Vipers Culminates With Championship and MVP Trophies

    April 26, 12:16

    Upon getting drafted by the Rockets in the summer of 2017, youngster Isaiah Hartenstein was allocated to NBA G League affiliated Rio Grande Valley Vipers, where he would spend a full season playing with the club and priming himself for the next step of his career. After averaging 9.5 points as a rookie, the big man exploded back on to the minor league as a frequent Rockets assignee in 2018-19, averaging 19.5 points, 14.9 rebounds, 3.7 assists, and a shade under 2 blocks in 26 regular season contests.

    It was quite the evolution for the 20-year old, but it didn’t come without perseverance along the way.

    At the Winter Showcase this past December, Hartenstein said that he was feeling the grind of splitting time between RGV and Houston in his second pro season.

    “It’s not easy. This is my first year going back and forth. The Rockets want me to get minutes and this is my opportunity to get used to it. I’m feeling it,” he said. “This is what being a professional is about. It’s a huge adjustment and it’s not easy at all. You put in a lot of hours. There are plenty of 6AM flights.”

    Even in the thick of daunting competition and endless marathons of travel, Hartenstein could still see that glimmering light at the end of the tunnel. “The Rockets are committed. They’ve been there and by putting me on assignment, I know they want me to get better. We’re constantly talking about what comes next,” he foreshadowed. “I have goals that they’re helping me achieve. It’s a special organization.”

    Fast-forward to season’s end, and perhaps one could say some of the initial goals have been met. As the MVP of the 2019 NBA G League Finals, Hartenstein can call himself a champion after averaging 28 points and 15.7 rebounds through the Vipers’ three-game series defeat over the Long Island Nets, earning the affiliate its third title.

    At 7’0″ and 250 pounds, Hartenstein looks and often plays the part of burly big man — a bruiser who can muscle his way inside, fight for rebounds, and use his physicality to pester opposing scorers down low. But he’s made improvements and developed even more versatility all the while, most evidenced by an awing 8 of 9 shooting effort from downtown in game two. His sharpshooting sparked a turnaround of sorts for RGV, who clawed their way back to win the final two games of the series and clinch the championship.

    More impressive than Hartenstein’s dominant (yet already familiar numbers) was his 52% shooting from long range in the Finals. Up at the NBA level, the Rockets were first in 3PM and %FGA from 3PT, among other similar categories, during the regular season. It’s safe to say that the team likes to run-and-gun and push the pace by letting the rock fly. The 2017 second round NBA Draft pick’s evolution in this area could increase his value, not only as Houston heads into the postseason, but well beyond, as he eyes a steady professional career.

    As he basked in the glory of his newfound championship and MVP trophies, Hartenstein suggested that all his hard work had been worth it and said he enjoyed the ride. “It’s a family out here. From the coaches and players, it’s been fun. Most of the time, coming down from the NBA is kind of sad. All of these people have made it really fun. This season has helped me get better and better.

    “I’m staying consistent. I’ve been putting in a lot of work and it’s paying off.”

    Following his latest accomplishments, the proof of his prowess is in the pudding. Still, those around him also see his potential and the promise of what could follow. Said newly signed Rockets teammate Michael Frazier (also on assignment with the Vipers), “That dude is going to be a beast. He’s a rising star. He’s going to be an incredible player. You see how he can be dominant now, but it’s going to be scary to see where he is in two or three years.”

     

    Source: https://gleague.nba.com/news/isaiah-hartensteins-journey-with-vipers-culminates-with-championship-and-mvp-trophies/

  • Paulių Valinską nuo karjeros pabaigos išgelbėjo paskutinės minutės skambutis

    March 28, 13:18

    Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje šiame sezone rungtyniauja iš Kauno „Žalgirio“ pasiskolintas gynėjas Paulius Valinskas. Kaunietis pirmą kartą savo karjeroje paliko gimtąjį miestą ir jam prireikė laiko, jog adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir naujojoje ekipoje. Radijo stoties „Pulsas“ naujoje laidoje „Lietkabelio pulsas“ apsilankęs Valinskas papasakojo apie komandoje tvyrančią atmosferą, nuotaikas po pergalės prieš Klaipėdos „Neptūną“ bei atskleidė istoriją, kaip vos nebaigė karjeros.

    – Kaip sekėsi pritapti Panevėžyje?

    – Pirmą kartą išvažiavau iš Kauno gyventi ir žaisti, todėl reikėjo šiek tiek laiko, jog įprasčiau. Gerai, kad laiko daug nereikėjo – užteko mėnesio ir viskas įsivažiavo.

    – Ar jaučiate didelį skirtumą tarp kauniečių ir panevėžiečių?

    – Žmonės Panevėžyje atrodo malonūs ir kol kas esu viskuo patenkintas. Gyvenu pačiame centre miesto, prie autobusų stoties, viskas labai gerai.

    – Ar turite merginą?

    – Turiu nuliūdinti gerbėjas, bet šiuo metu esu užimtas.

    – „Lietkabelyje“ pavyko rasti žmogų, kurį vadini ne tik komandos draugu, bet ir tikru draugu?

    – Sunku būtų kažką išskirti, bet stengiuosi su visais bendrauti, su visais rasti bendrą kalbą. Daugiausiai bendraujame su Sauliumi Kulviečiu, kadangi abu esame iš Kauno ir tenka dažnai kartu važiuoti ten bei grįžti atgal į Panevėžį.

    – 2016-2018 metais žaidėte „Žalgiryje“. Ar nebuvo skaudu palikti šios komandos?

    – Skaudu tikrai nebuvo ir yra likę patys geriausi prisiminimai. Turiu dar kontraktą su „Žalgiriu“ ir vasarą priėmiau sprendimą, jog noriu gauti daugiau žaidimo laiko, todėl ieškojome vietos, kur vieną sezoną galėčiau gauti daugiau minučių. „Lietkabelis“ pasiūlė geras sąlygas ir nusprendžiau keltis į Panevėžį.

    – Ar dabar „Lietkabelyje“ tvyro gera atmosfera?

    – Manau, kad taip. Šiame sezone pas mus buvo daug permainų, tai šiek tiek mušė iš vėžių, bet dabar viskas nusistovėjo ir kuo toliau, tuo geriau atrandame vieni kitus.

    – O jeigu palygintumėte aurą „Lietkabelyje“ ir „Žalgiryje“?

    – „Žalgiryje“ vyksta mažiau pasikeitimų ir ten viskas yra stabiliau. Žinoma, „Žalgiryje“ surinkti nerealūs žmonės ir visi sutaria kartu net tuomet, kai pasitaiko pralaimėjimų. Kartu išlipti iš duobelių daug lengviau ir viskas „Žalgiryje“ yra labai gerai.

    – Kokie esminiai skirtumai tarp Nenado Čanako ir Šarūno Jasikevičiaus?

    – Labiausiai krenta į akis trenerio emocionalumas. Matome, kaip Šarūnas išsilieja šalia aikštelės, kaip reikalauja iš žaidėjų. Nesakau, kad Nenadas reikalauja mažiau, bet jis yra daug ramesnis.

    – Papasakokite istoriją, kaip vos nebaigėte savo krepšininko karjeros.

    – Tai buvo mano pirmieji metai „Žalgirio“ dublerių komandoje, turėjau vienerių metų sutartį. Kiekvienais metais dublerių komandoje keitėsi daug žaidėjų ir aš nebuvau tas krepšininkas, kuris pirmajame sezone daug rungtyniaudavau, nebuvau kažkuo išsiskiriantis. Po to sezono negavau kvietimo pratęsti sutarties ir žaisti toliau, todėl visą vasarą sportavau bei neturėjau komandos.

    Atėjo rugsėjo vidurys, visi ruošėsi sezonui, o aš neturėjau klubo ir galvojau, jog nebeliksiu „Žalgiryje“.  Ieškojau kitų ekipų, bet neturėjau agento ir sunku buvo kažką susirasti. Jeigu būčiau kažkur nuėjęs, būčiau rungtyniavęs mėgėjiškai arba apskritai kibęs į mokslus. Paskutinę akimirką paskambino treneris Tomas Masiulis, pasiūlė kartu dirbti ir tą sezoną žaidžiau geriau bei užsikabinau.

    – Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje įveikėte „Neptūną“. Kokios nuotaikos po šio mačo?

    – Emociškai pergalė buvo labai svarbi. „Neptūnas“ yra mūsų turnyrinės lentelės kaimynas, o prieš tai LKL pirmenybėse buvome patyrę dvi nesėkmes, darėme daug klaidų ir norėjosi parodyti daug geresnį žaidimą. Pasikalbėjome tarpusavyje, pažiūrėjome daug vaizdo įrašų ir nusprendėme, kad turime kažką daryti. Prieš „Neptūną“ išėjome ant parketo kitaip nusiteikę ir parodėme savo tikrąjį žaidimą.

    – Praėjusį kartą Alytuje pralaimėjote „Dzūkijai“ 17 taškų skirtumu. Ar šeštadienį tai taps papildoma motyvacija?

    – Kiekvieną kartą eidami žaisti negalvojame apie varžovų užimamą vietą turnyrinėje lentelėje. Praėjusį mačą pralaimėjome skaudžiai ir tai mus tikrai motyvuoja. Nesinorėtų namuose pralaimėti, todėl bandysime pasiekti revanšą. Žinome, kad „Dzūkija“ yra nenuspėjama, kadangi vienose rungtynėse gali įmesti 100 taškų, o kitose – tik 60. „Dzūkija“ yra fiziška komanda, gerai ginasi ir bus tikrai sunku.

    – Ką norėtumėte pasakyti „Lietkabelio“ sirgaliams?

    – Norime padėkoti ištikimiems sirgaliams, kurie mus lydi į išvykas. Norėtųsi, kad namuose aistruolių būtų kuo daugiau. Didžiausias prašymas ir noras būtų didesnis lankomumas namų rungtynėse. Ačiū visiems, kas mus palaiko.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-128568-pauliu-valinska-nuo-karjeros-pabaigos-isgelbejo-paskutines-akimirkos-skambutis.html

  • Darbas Eurolygoje šalia R.Kurtinaičio: kelios paros be miego, šimtų žaidėjų peržiūros ir nuovargį atperkanti jauno trenerio patirtis

    March 28, 12:10

    Be Kauno „Žalgirio“ didžiausią lietuvių delegaciją Eurolygoje turi Maskvos srities „Chimki“ ekipa. Sugrįžus Rimui Kurtinaičiui, vyr. treneris sau į pagalbą pasikvietė ir du savus specialistus: pirmiausiai – Robertą Kuncaitį, vėliau – ir Aurimą Jasilionį. 36-erių A.Jasilioniui tai kol kas vienareikšmiškai yra aukščiausio lygio karjeros laiptelis. Anksčiau jis yra dirbęs su jaunimu, talkino Kaziui Maskvyčiui „auksinėje“ rinktinėje, dirbo Libane, treniravo moterų ekipą, o taip pat turėjo praktikos ir dirbant Vilniaus „Ryte“. Vėliau A.Jasilionis treniravo „Ryto“ jaunimą Regionų krepšinio lygoje (RKL), o praeitą sezoną dirbo Šakių „Vyčio“ vyr. treneriu. Nors ir buvo pripažintas geriausiu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) metų treneriu, šanso aukštesniame lygyje A.Jasilionis iškart nesulaukė. Tačiau tada jam paskambino R.Kurtinaitis ir pasiūlė: „Gal nori atvykti dirbti su manimi?“

    Skambutis A.Jasilioniui tikėtas nebuvo, tačiau nauji iššūkiai jauną trenerį intrigavo. „NKL lieka NKL. Per daug komandų neturime, visi turi savo prioritetus, o aš visada sau kėliau didžiausius tikslus ir lygiavausi į tai, kad noriu laimėti tą lygą. Nelabai mačiau klubų, kurie galėtų įgyvendinti mano lūkesčius. Žinant mano darbo pobūdį ir stilių, reikalavimą maksimalių pastangų, tas gal irgi kažkur kišo koją. Rimo skambutis buvo netikėtas, bet, aišku, smagu, kad į tokį klubą kviečia toks treneris. Jis išklausinėjo: ar galėsiu, ar sugebėsiu dirbti? Taip, aš nedirbęs Eurolygos lygio klube, bet sakiau jam, kad dėsiu visas pastangas ir padarysiu viską, ką galiu. Klaidų kažkokių gal ir bus, bet tam, jog tobulėčiau, skirsiu visą savo laiką“, – sakė A.Jasilionis.

    Kaip atrodo „Chimki“ trenerio asistento diena? Su daug darbo ir mažai miego. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro lietuvis yra arenoje, kur ruošia būsimų varžovų analizę ir vaizdo medžiagą, o taip pat vėliau turi pateikti komandai ir įvykusių rungtynių apibendrinimą.

    Pristačius komandai vaizdo medžiagą būsimam mačui, A.Jasilionis iškart ima ruoštis ir dar kitoms rungtynėms, o žaidėjams skirtos laisvos dienos reiškia, kad treneriams per jas teks darbo dar daugiau nei įprastai. Treniruočių metu A.Jasilioniui daugiau tenka darbo su „Chimki“ „mažiukais“, tuo tarpu R.Kuncaitis daugiau laiko skiria aukštaūgiams. „Visos žaidimo analizės žaidėjams nepateikiame, ją turiu asmeniškai, tai, pavyzdžiui, varžovams keičiant derinį, mūsų žaidėjai atsisuka į mane ir klausia, ką jie žais. Turiu juos informuoti, ką mes darysime. Automatiškai stebiu ir pražangas, minutes. Tuo tarpu Kuncaitis labiau padeda su pakeitimais, žiūri, kur mūsų silpnesnė vieta, kur esame baudžiami, ką pakeisti – kokį derinį ar žaidėją“, – apie trenerių štabo pasiskirstymą pareigomis pasakojo jis. Kadangi Maskvos klubas rungtyniauja Eurolygoje ir Vieningoje lygoje, darbo ruošiantis rungtynėms A.Jasilionis turi daug. Pasitaikė ir dienų, kai dvi naktis teko praleisti be miego. „Į veidrodį pasižiūrėjus jau atrodė, kad tai ne tas pats žmogus“, – juokėsi A.Jasilionis. Tačiau dirbant tokiame lygyje, Eurolygos organizacijoje, net ir nuovargis – ne toks kankinantis.

    Lietuvis žino: stengtis maksimaliai būtina, nes kitaip pretendentų į tavo vietą ilgai ieškoti neteks.

    Nors visų komandų analizavimui A.Jasilionis stengiasi skirti tiek pat laiko ir pastangų, įdomiausia jam narstyti Eurolygos grandų žaidimą. „Visos vedančios komandos yra aukso luitas. Stambulo „Fenerbahče“, Maskvos CSKA, Madrido „Real“, ta pati Tel Avivo „Maccabi“. Visos jos turi kažkokio savitumo ir jas įdomu analizuoti. Jose žaidžia aukščiausio lygio kuriantys žaidėjai, kuriems trenerių taktikos kartais negalioja: yra tik rėmas, bet jie tą žaidimą sukuria patys. Sunku juos nuspėti, kaip jie gali pasielgti vienoje ir kitoje situacijoje. Čia yra spėjimai. Turi analizuoti individualias žaidėjų savybes, per tą bendrą prizmę gauni kažkokį rezultatą ir pateiki jį žaidėjams. Aišku, jų pilnai sustabdyti neįmanoma, bet kažkiek priversti nefunkcionuoti taip, kaip jie norėtų, yra svarbu“, – sako specialistas, pažymintis, kad Vieningoje lygoje tarp įdomiausių komandų galima būtų įtraukti Krasnodaro ir Kazanės ekipas.

    Su R.Kurtinaičiu A.Jasilionis buvo neblogai pažįstamas ir anksčiau, o kartu su trenerio sūnumi Giedriumi yra dirbęs Raseiniuose. Darboholikas, kurio žinios, patirtis ir domėjimasis krepšiniu verčia pasitempti – taip A.Jasilionis apibūdina R.Kurtinaitį. „Bendrų pažįstamų visada turėdavome, esu nebloguose santykiuose su jo sūnumi, todėl mes ir anksčiau pakalbėdavome apie krepšinį. Rimas nori viską žinoti – nuo vaikų, moterų krepšinio iki viso pasaulio. Turi būti viskam pasiruošęs, nes jis gali užduoti tokį klausimą, į kurį tu turi turėti atsakymą. Pavyzdžiui, koks ten žaidėjas yra Portugalijos lygoje, kuris pelnė daug taškų. Tu turi sekti visas tas lygas ir žinoti žaidėjus. Tas irgi praturtina. Man tai yra didžiausias kaifas ir didžiausia patirtis. Eilę metų kalbėjau, kad norėčiau dirbti su treneriu, kuris turėtų tokią patirtį, ir iš jo mokytis. Taip pats kaip treneris tapsiu žymiai geresnis ir produktyvesnis, kadangi ne tik kartu žiūrime ir analizuojame žaidimą, bet ir treniruočių metu stebiu, kas išeina, kas neišeina, kaip vyksta adaptavimasis – visa tai dedasi į mano patirtį“, – džiaugėsi A.Jasilionis. Nors ateityje save jis ir mato vyr. trenerio pozicijoje, jaunas treneris sako, kad pereiti visą analitinį asistento darbą bei įsigilinti į krepšinio sistemas giliau yra būtina kone kiekvienam.

    Atvykus R.Kurtinaičiui „Chimki“ ėmėsi aktyvių darbų ne tik ruošiantis mačams, bet ir koreguojant sudėtį. Anthony Gillas buvo priverstas baigti sezoną dėl nugaros traumos, klubą paliko vilčių nepateisinęs Garlonas Greenas bei buvęs žalgirietis Dee Bostas. Tuo tarpu sudėtį papildė Andrew Harrisonas, apie karjeros pabaigą pernai skelbęs Dmitrijus Sokolovas, o labiausiai nusisekęs pastarasis papildymas yra iš Pirėjo „Olympiacos“ pasiskolintas Janis Timma. „Kai mes atvykome, čia buvo žaidėjų, kurie gal ne visi atitiko Eurolygos lygį. Buvo nemažai laiko praleidžiama ieškant atitinkamo lygio krepšininkų į tas pozicijas, kur mums trūko. Tokiu sezono metu tai nebuvo lengva. Žaidėjų rinką sekėme, peršnekėję buvome su labai daug agentų. Per du mėnesius peržiūrėjau tiek žaidėjų, kiek dar nesu peržiūrėjęs niekada. Skaičiaus net negaliu pasakyti, bet bus apie 200.

    Sėdėdavome visas trenerių kolektyvas ir žiūrėjome juos ilgą laiką po treniruočių ir tarp jų. Laiko limito nebūdavo, nes turi pažiūrėti viską – nežinai, galbūt šitas žaidėjas yra tas trūkstamas sraigtelis komandai. Dėl Timmos tai buvo abipusis susitarimas. Pats Janis nebuvo patenkintas savo role Pirėjuje, jis norėjo žaisti, ką ir rodo dabar savo žaidimu, energija, noru. Jis veržiasi į aikštę, dirba papildomai“, – auklėtiniu džiaugėsi lietuvis. Beje, per du mačus Vieningoje lygoje latvis pelnė po 21,5 taško (9/16 trit.), atkovojo po 4 kamuolius ir rinko 22,5 naudingumo balo.

    „Chimki“ kolektyvas draugiškai pasitiko lietuvių trenerius ir iškart suprato, jog jie visi dirbs dėl vieno tikslo. A.Jasilionis sako, kad jokių problemų bendraujant nekilo ir su aikštingumu garsėjančiu Aleksejumi Švedu. Vis tik tikslai Eurolygoje „Chimki“ komandai dabar beliko simboliniai: net pakeitus trenerius sekė septyni pralaimėjimai per devynis mačus, o ketvirtfinalio šansų „Chimki“ neturi. Teliko kova Vieningoje lygoje dėl titulo bei vietos kito sezono Eurolygoje. „Aleksejus – tikras profesionalas. Tą laiką, kai buvo traumuotas, jis nepraleido nė vienos dienos, visada dirbo, gerino savo fizinę formą ir kiek galėjo užsiėmė individualiai. Jis turi sau išsikėlęs aukštus reikalavimus ir nori būti geriausiu žaidėju Rusijoje. Buvo sunku, kai jis iškrito iš rikiuotės, Gillas susitraumavo taip pat – juk komanda buvo lipdyta ant šių žmonių. Reikėjo kitų lyderių, bet likę žmonės jų neatstojo. Tačiau dabar jau, manau, grįžtame į reikiamą formą“, – sako R.Kurtinaičio asistentas.

    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/darbas-eurolygoje-salia-r-kurtinaicio-kelios-paros-be-miego-simtu-zaideju-perziuros-ir-nuovargi-atperkanti-jauno-trenerio-patirtis/294016

  • Lukas „Skywalkeris" Lekavičius: apie kuriozą Atėnuose ir „Žalgirio" intrigą Pirėjuje

    March 28, 11:58

    Gruodžio 28-ąją Luko Lekavičiaus telefonas turėjo užstrigti nuo pasipylusių žinučių po rungtynių su CSKA. 24-erių mažylis tikėjosi sulaukti sveikinimų, kai „Panathinaikos“ kiek netikėtai sudorojo Maskvos klubą 96:84. Bet lietuvį nustebino žinučių turinys. 181 cm ūgio krepšininkas nežinojo, kad per ilgąją pertrauką naujasis „Panathinaikos“ treneris Rickas Pitino jį pakrikštijo Skywalkeriu.

    „Pasibaigė rungtynės ir visi rašo: Skywalkeris! Skywalkeris! Net nesupratau, iš kur čia visi jį ištraukė“, – dabar su šypsena savo pravardės istoriją prisimena L.Lekavičius.

    „Žvaigždžių karų“ personažą OAKA arenoje įkūnijęs lietuvis į favoritų krepšį įkratė 11 taškų per 17 minučių ir taip sužavėjo R.Pitino, kad amerikietis neužsičiaupęs kalbėjo apie savo numylėtinį mažylį spaudos konferencijoje. L.Lekavičius interviu 24sek Atėnuose atviravo, kad iki tų rungtynių keliose treniruotėse amerikietis į jį kreipėsi vardu, todėl pats lietuvis buvo nustebęs. Tačiau po trijų mėnesių Atėnuose R.Pitino vis dažniau kreipiasi į įžaidėją Luku. „Bet vis dar pasitaiko Skywalkeris“, – šypsosi L.Lekavičius.

    Ketverios pirmosios rungtynės pas R.Pitino Skywalkeriui buvo kaip parašytos pagal Holivudo scenarijų. L.Lekavičius gavo pasireikšti beveik 7 minutėmis daugiau nei prie buvusio trenerio Xavi Pascualio (17,9 min.), rinko 3,7 taško daugiau (7,5), atliko 0,4 rezultatyvaus perdavimo daugiau (2 perd.) ir rinko 3,1 naudingumo balo daugiau (7,3). Per tas ketverias rungtynes L.Lekavičius buvo didžiausią +/ – rodiklį turėjęs „Panathinaikos“ krepšininkas. Tiesa, per pastarąją 10 rungtynių atkarpą Nicko Calatheso dublerio rodikliai smuko. Dabar jis tebežaidžia vidutiniškai po 9 minutes, renka 3,2 taško, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 3,3 naudingumo balo. Tačiau tam yra labai rimtų priežasčių.

    Lekavičiaus orientyras

    Kai kuriuos žmones veikia mėnulis. Kitų diena priklauso nuo to, ant kurios kojos išlipo iš lovos. Treti juokiasi – laiminga žmona, gera ir diena. O Luko Lekavičiaus žaidimas Atėnuose tiesiogiai priklauso nuo Nicko Calatheso vakaro. „Mano užduotys visada buvo tokios – keisti Calathesą 5-10 minutėms. Visa tai išliko iki šiol“, – pasakojo L.Lekavičius. 10 Leko minučių per rungtynes reiškia 30 puikių Nicko Calatheso minučių. O JAV gimęs graikas dabar žaidžia nuostabų krepšinį.

    Per šešerias pastarąsias Eurolygos rungtynes įžaidėjas atliko mažiausiai po 9 rezultatyvius perdavimus per rungtynes. Praėjusios savaitės mūšyje su Milano „Olimpia“ atakų organizatorius pakartojo sezono rekordą ir išskirstė net 14 rezultatyvių perdavimų (karjeros rekordas Eurolygoje – 16). Triskart šį sezoną iki trigubo dublio – raudonosios knygos retenybės Eurolygoje, N.Calathesui pritrūko tik 1-2 atkovotų kamuolių. O prieš porą savaičių N.Calathesas įskraidino beprotišką pergalingą metimą į Maskvos CSKA krepšį nuo lentos.

    „Panathinaikos“ šventė šešias pergales paeiliui. Kai po 22-ojo turo Atėnų klubas trynėsi vos 12-oje Eurolygos vietoje ir stumdėsi greta Kauno „Žalgirio“, graikus nuo patekimo į ketvirtfinalį dabar skiria vienintelė pergalė. Graikai turi posakį – trokšta lyg įsikandę peilį burnoje. Tokie dabar „Panathinaikos“ krepšininkai medžioja savo grobį Eurolygos arenose. „Viskas prasidėjo nuo naujo trenerio, – 24sek pasakojo L.Lekavičius. – Iš pradžių pralaiminėjome, bet kai treneris įvedė sistemą, atsirado ir tos pergalės. Manau, daug kas priklauso nuo trenerio. Pitino mums duoda labai daug laisvės. Daug bėgame į greitą puolimą. Tuo ir esame stiprūs. Gynyboje jis prašo agresijos. Manau, tai buvo svarbiausia. Lengvai prisitaikėme prie trenerio filosofijos, nes turime daug amerikiečių, kuriems toks krepšinis priimtinas – bėgti ir mesti. Dabar tai duoda gerus rezultatus.“

    Galbūt nieko keisto, kad prie R.Pitino taip gerai ėmė žaisti ir N.Calathesas. NCAA krepšinio pamatus susidėjęs graikas greitai rado bendrą kalbą su Naismitho Šlovės muziejaus nariu, kuris pateko į Springfildą dėl pasiekimų koledžų krepšinyje.

    Skindamas pergales vieną po kitos, L.Lekavičius nesiskundžia dėl susitraukusio minučių skaičiaus. Ketvirtadienį jį ir kitus „Panathinaikos“ krepšininkus palaikys nesuskaičiuojamą žiūrovų skaičių talpinanti OAKA, kurioje ant turėklų ir balkonų kariasi sirgaliai, laužantys visus įmanomus saugumo reikalavimus.

    Dar neseniai „Olympiakos“ stovykla šaipėsi iš „Panathinaikos“ ir jų šansų patekti į atkrintamąsias. Dabar PAO bandys sumedžioti Madrido „Real“ ir užkopti į šeštą vietą turnyro lentelėje. „Manau, turime realius šansus būti šešti. Tos dvi rungtynės bus labai svarbios, – mūšius su „Real“ ir „Budučnost“ pasitinka L.Lekavičius. – Smagu, kad susirinks tiek žiūrovų – bus neeilinė atmosfera. Tikimės pergalės ir pakilti turnyro lentelėje.“ L.Lekavičius nemėgsta spręsti painių matematinių uždavinių. Bet „Panathinaikos“ matematika gerokai paprastesnė nei „Žalgirio“.

    Tik Graikijoje

    Visai priešingoje Atėnų pusėje, pietuose Pirėjuje, penktadienio vakarą „Žalgiris“ pasileis į gladiatorių kautynes su „Olympiakos“. Labai realu, kad kas išliks gyvas toje kovoje, tik tas ir tęs kelionę ketvirtfinalio link. L.Lekavičius laikosi atokiau visai ne taikaus Taikos ir draugystės stadiono – saviškių dvikovą stebės per televizorių. Bet išskirti gyvenk arba mirk rungtynių favoritą jam pernelyg sudėtinga. „Pirėjo „Olympiakos“ žaidžia namie. Tai jiems mirk arba gyvenk rungtynės ir jos tikrai bus svarbios. Las Palmase graikai patyrė skaudų pralaimėjimą ir manau, kad išeis susikaupę bei kovos dėl pergalės. Bet manau, kad abiejų komandų šansai 50 prie 50. Tik kad Pirėjus turi traumų. Bus labai įdomios rungtynės“, – svarstyklių nė į vieną pusę niekaip nepersvėrė L.Lekavičius.

    Tačiau nekyla abejonių, kurios komandos taiklūs metimai džiugins lietuvį. Jis tiki, kad „Žalgiris“ dar prasmuks į atkrintamąsias varžybas. „Nelabai bandžiau skaičiuoti žalgiriečių šansų lentelėje, – suprasdamas, kokia tai paini situacija, juokėsi L.Lekavičius. – Kiek suprantu, jie turi nugalėti „Olympiakos“ ir „Real“. Aišku, bus sunku. Kas ten žino, gal ir išeis. Tikėkimės, pateks.“

    Išgirdęs Šarūno Jasikevičiaus balsą kitame telefono ragelio gale, Lukas Lekavičius galėjo detaliau paanalizuoti „Olympiakos“ žaidimą. Tačiau kovo 17-ąją Pirėjo klubas neatidarė bilietų kasų į Graikijos čempionato rungtynes. Jos neįvyko – „Panathinaikos“ įskaityta pergalė 20:0 nė neįžengus į Atėnų priemiesčio pragarą. Viskas prasidėjo nuo skandalo Graikijos taurės pusfinalyje. Po dviejų kėlinių OAKA arenoje gavę šeimininkų niuksą 25:40, „Olympiakos“ pareiškė, kad nebetęs rungtynių dėl „nupirktų teisėjų“.

    Pirėjo krepšininkai nebeišlindo iš rūbinės, susikrovė daiktus ir grįžo namo su techniniu pralaimėjimu 0:20. „Dar nesu buvęs tokioje situacijoje, kad rungtynės baigtųsi po dviejų kėlinių, – 24sek Atėnuose atviravo L.Lekavičius. – Buvo tikrai keista. Baigėsi ilgoji pertrauka ir atėjome daryti apšilimo. Tačiau varžovai nepasirodė. Atmosfera buvo neįtikėtina. Žmonės klykė, šaukė, skandavo. Bet viskas tuo ir baigėsi Atėjo kažkoks žmogus, pasakė, kad varžovai nebepasirodys ir mes taip pat išėjome.“

    L.Lekavičiui buvo skaudu, kad puikus PAO žaidimas buvo nurašytas „nupirktų teisėjų sąmokslui“. „Atrodėme tikrai gerai ir žaidėme geras rungtynes. Dėl to ir liūdniausia. Skaudu, bet nieko nepadarysi. Taip dalykai vyksta Graikijoje“, – šyptelėjo L.Lekavičius. „Panathinaikos“ bosas Dimitris Giannakopoulas ant „Olympiakos“ atsarginių suolo padžiovė moteriškus apatinius. Netrukus raudonieji D.Giannakopoulą paskelbė „persona non grata“ Taikos ir draugystės stadione. Maža to, „Olympiakos“ iškėlė ultimatumą – daugiau nebežais su „Panathinaikos“, jeigu tose rungtynėse švilps vietiniai arbitrai. Teisėjus skirstanti Graikijos krepšinio federacija neketina taikstytis su „Olympiakos“ ir išimčių neplanuoja. Tad gali būti, kad L.Lekavičius taps Graikijos čempionu be kovos finale. „Nelabai žinau, kas ten vyksta už aikštės ribų. Net nesikišu“, – numojo ranka L.Lekavičius, besikoncentruojantis į savo darbą.

    Klaustukas dėl ateities

    Tai gali būti paskutiniai L.Lekavičiaus mėnesiai Atėnuose. Vasarą su „Panathinaikos“ baigs galioti dvejiems metamas sudarytas beveik milijono eurų vertės kontraktas. R.Pitino visada žavėjosi L.Lekavičiaus energija ir atsidavimu rungtynėse bei treniruotėse. Bet kaip juokiasi amerikietis, jis liks dirbti Atėnuose tik tuo atveju, jei neprieštaraus žmona. O panašu, kad žmona 66-erių JAV specialistą pageidauja matyti arčiau namų. R.Pitino jau dabar siejamas su Alabamos universiteto komanda NCAA. „Panathinaikos“ vadovai gūžčioja pečiais – visi čia myli L.Lekavičių, bet jo likimas Atėnuose priklausys nuo naujo trenerio sprendimo. L.Lekavičius dėl kito sezono nesuka galvos ir laikosi savo rutinos. Per du sezonus Atėnuose dar nebuvo dienos, kai Lukas neatvyktų į treniruotę likus pusantros valandos iki treniruotės pradžios. Gynėjas visada užsuka padirbėti papildomai su treneriu, paprakaituoja 45 minutes ir tada eina sportuoti su visa komanda. Šio ritualo nekeičia nei L.Lekavičiaus rodikliai, nei komandos rezultatai, nei būsimo kontrakto statusas.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/l-lekavicius-apie-skywalkerio-kriksta-karus-atenuose-ir-zalgirio-intriga-pirejuje-1134-1122162

  • Šarą sužavėjęs intriguojantis „Žalgirio" generolas, kuriam netinka estiški juokeliai

    March 05, 11:02

    18-metis „Žalgirio“ talentas Kerras Kriisa jaudinosi prieš jaunimo Eurolygos atrankos etapą Kaune, bet visai be reikalo. Jo diriguojamas „Žalgiris“ iškovojo visas keturias pergales ir dar kelialapį į Eurolygos finalo ketverto kovas Vitorijoje. Pats estas gavo naudingiausio turnyro žaidėjo prizą ir atkreipė „Žalgirio“ sirgalių dėmesį. Jį jau pastebėjo ir Šarūnas Jasikevičius, kuriam smulkus 189 cm ūgio aikštės generolas paliko įdomų įspūdį. „Žalgirio“ vadovus intriguoja įžaidėjo ateitis.

    „Kriisa jau turi 23?!“ – trečiojo kėlinio viduryje „Žalgirio“ arenos tribūnose garsiai sušuko nustebęs berniukas, visą ANGT turnyro finalą reiškęs pretenzijas, kad jaunuoliai meta per mažai tritaškių. Kerras Kriisa taip degė, kad „Žalgirio“ arenos operatoriai jau kvietė gaisrinę. Atsidūręs vienas prieš vieną su Vilniaus „Ryto“ aukštaūgiais, smulkutis 189 cm ūgio gynėjas kratėsi pagalbos ir vienas tvarkėsi su aukštomis kliūtimis. Jeigu priešininkas palikdavo per daug erdvės, vikrus įžaidėjas bausdavo staigiu tolimu metimu. Vos tik dengsiesi agresyviau bandant nuginkluoti estą trijų taškų zonoje, K.Kriisa savo vikriomis rankomis mesis kamuolį į baudos aikštelę, o ten užtrauks rankinį stabdį ir pašokęs elegantiškai pakrutins tinklelį metimu atsispyręs nuo baudų metimo linijos. Gynyboje jis įsikabino į koją Augustui Marčiulioniui ir nedavė kvėpuoti legendos sūnui. 16-metis „Ryto“ įžaidėjas buvo neatpažįstamas. Iki turnyro finalo per trejas rungtynes suklydęs vos 5 kartus, finale A.Marčiulionis padarė net 7 klaidas. „Ryto“ dublerių generolo akivaizdoje K.Kriisa pergalingai suspaudęs kumštį ir kovotojo akimis leidosi į dar vieną medžioklę: tai taškų, tai varžovo, o galiausiai – trofėjaus. K.Kriisa dominavo jaunimo Eurolygos finale, per 29 minutes pelnęs 27 taškus (4/8 dvit., 4/5 trit., 7/8 baud.), atkovojęs 5 kamuolius, atlikęs 3 rezultatyvius perdavimus ir surinkęs 32 naudingumo balus. Fantastiškas jo pasirodymas nepaliko vilčių „Rytui“ 92:79.

     

    Per tuos kelis esto mėnesius Kaune „Žalgirio“ gerbėjai turėjo mažai progų pamatyti 18-metį užsienietį vilkintį žaliai baltus marškinėlius. Vidutiniškai po 19 minučių Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujantis ir vos 3,6 naudingumo balo renkantis gynėjas keliskart buvo žybtelėjęs iki 11 taškų, 7 rezultatyvių perdavimų ar 19 naudingumo balų (geriausi sezono rodikliai), tačiau pirmą kartą atvykėliui aidėjo tokie plojimai, kokius jis išgirdo savaitgalį „Žalgirio“ arenoje. Kai nuaidėjo finalinė turnyro sirena, Kerras ėmė šaukti „Žalgirio“ arenos centre ir broliškai apsikabino Lauryną Vaištarą. Tai buvo pirmoji jo pergalė prieš „Rytą“ trečiuoju bandymu šį sezoną. „Saldu“, – neslėpė K.Kriisa, pasiutėliškai šyptelėjęs duodamas interviu būreliui žurnalistų.

    Tai buvo svarbi pergalė visai „Žalgirio“ jaunimo programai. Dar vasarą pralaimėję kovą dėl kelių intriguojančių Lietuvos talentų, žalgiriečiai surinko ne tokią talentingą sudėtį kaip „Rytas“. Bet kai iš rikiuotės prieš pat finalą griuvo sostinės bokštas Marekas Blaževičius, svarstyklės išsilygino. Užuodęs kraują, K.Kriisa nudirigavo „Žalgirio“ jaunimą į principinę pergalę, kuri atvėrė vartus į finalo ketverto varžybas Vitorijoje. Žalgiriečiai pernai pirmą kartą Eurolygos atrankos „Žalgirio“ arenoje istorijoje neapgynė namų tvirtovės, o pergalės šokiui aikštės centre užleido vilniečius. Šįkart į sceną grįžo „Žalgirio“ vyrukai, kuriuos po finalinės sirenos sveikino pernykštė komanda, nepratęsusi žaliai baltų tradicijos. „Nemaniau, kad tie derbiai tokie dideli! – stebėjosi jau pusmetį Lietuvoje gyvenantis 18-metis iš Estijos. – Nustebau pamatęs, kad į areną atvažiavo būrys sirgalių iš Vilniaus ir palaikė „Ryto“ komandą. Ir šiaip, susirinko daug žmonių. Tad pradedu suprasti, kokia didelė ta derbių svarba. Bet jausmas laimėti geras.“

    K.Kriisa išsiskyrė iš žaliai baltų stovyklos solidžiu savo žaidimu. Per vienerias jaunimo Eurolygos atrankos turnyro rungtynes jis pelnė vid. po 19 taškų (60 proc. dvit., 48 proc. trit., 88,9 proc. baud.), atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 5,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 23 naudingumo balus. Estas buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą ir visiškai pelnytai gavo visos atrankos MVP statulėlę.

    Komandos draugai linksmai trankė įžaidėjui per nugarą ir išstūmė jį aikštės vidurį atsiimti apdovanojimo. „Malonus įvertinimas. Bet man svarbiausia, kad laimėjo komanda. Komandos pergalė man dabar didesnė“, – tikino K.Kriisa.

    Būtent ta komanda leido atvykėliui Kaune pasijausti tokiam savam. Estas su keliais kitais „Žalgirio“ programos auklėtiniais gyvena „Žalgirio“ komplekse, vadinamojoje buvusioje „Kaustos“ salėje, kur jaunuoliai ir miega, ir žaidžia krepšinį, ir sportuoja, ir kartu leidžia laisvalaikį. Nors K.Kriisa nebuvo pažįstamas nė su vienu iš jaunųjų žalgiriečių, greitai užmezgė bičiulystę su žaliai baltais. „Man čia labai patinka! Tikrai! – net nušvito K.Kriisa. – Man labai patinka komandos draugai, treneriai. Visi! Man patinka mūsų treniruočių salė, gyvenamoji vieta. Aš čia tikrai labai laimingas. Viskas dėl vyrukų. Jie mane labai palaiko. Čia visi mane priėmė labai labai greitai ir mane tai nustebino.“

    Anksčiau K.Kriisa siautėjo Estijos krepšinio programose. Pernai jis buvo pakviestas į Bambergo „Brose“ klubą, tačiau ir dėl traumos, ir dėl asmeninių aplinkybių paliko Vokietiją ir grįžo namo. Tačiau agentai Tadas Bulotas ir Marius Rutkauskas įžvelgė esto žaidime potencialą ir pasiūlė jį „Žalgiriui“. Kauniečiai patikėjo estišku projektu. „Mano nuomone, „Žalgiris“ nėra Lietuvos rinktinė. Tai klubinis krepšinis ir mes norime užsiauginti klubui gerus krepšininkus. Pirmiausia renkamės aplink save visus lietuvius, kuriuos galime. Bet visuose profesionaliuose klubuose rasite daug legionierių, todėl nematau problemos, kodėl „Žalgiryje“ negali būti vienas kitas užsienietis, ypač – iš kaimyninės šalies, – sprendimą į „Žalgirį“ pakviesti ne tik Estijos, bet ir Danijos talentą, 24sek paaiškino Robertas Javtokas. – Mes juk vėliau galime uždirbti iš tų talentų. Isaiah Hartensteino pardavimas „Houston Rockets“ mums atnešė 700 tūkst. eurų. Juk iš tų pinigų mes vėliau galime gerinti sąlygas „Žalgiryje“ augti mūsų jaunimui. Jeigu čia yra blogis, net nežinau, ką atsakyti.“

    K.Kriisa gimė 2001-ųjų sausio 2-ąją jau su krepšininko genais. Jo tėtis Valmo Kriisa – žinomas Estijos krepšininkas, profesionaliai rungtyniavęs net iki 43-ejų. Įdomu, kad vienose Estijos čempionato rungtynėse tėvas žaidė prieš sūnų – tai nutiko prieš porą metų, kai Valmo Kriisai buvo 42-eji, o Kerrui – 16.

    Savaitgalį K.Kriisą „Žalgirio“ arenoje su pergale sveikino mama. Tėčio tribūnose nebuvo, bet 18-metis žalgirietis nujaučia, ką šis jam pasakytų. „Manau, pasakytų toliau mesti į krepšį, – juokėsi jaunasis krepšininkas, netrukus linksmai papasakojęs apie didelį kartų skirtumą. – Žinote, manau, dabar aš suprantu krepšinį daugiau nei tėtis. Juk modernus krepšinis taip greitai evoliucionuoja, o mano tėtis žaidė 9-am, 10-am dešimtmety – tai buvo visai kitas krepšinis (juokiasi.). Bet jei rimtai, aš priimu jo patarimus ir bandau jais naudotis. Manau, jis manimi labai džiaugiasi.“

    Rimti pokalbiai su treneriu

    Iš Estijos Kerras Kriisa atsinešė išraiškingą lyderio savybių bagažą. Visose savo komandose Kerras buvo svarbiausias žaidėjas. Į Kauną jis atsivežė dar ir pasiutusį charakterį: tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Natūralu, kad patekus į „Žalgirio“ sistemą, kurioje talento gerokai daugiau nei Estijos krepšinio komandose, atvykėliui teko prisitaikyti prie naujo vaidmens. Lyderiauti pripratusiam vaikinui turėjo būti nelengva. NKL pirmenybėse gaudamas pasireikšti po 19 minučių, K.Kriisa pelno 5,5 taško (40,8 proc. dvit., 26,2 proc. trit.), atkovoja 1,7 kamuolio, atlieka 2,8 rezultatyvaus perdavimo, bet klysta 2,1 karto, ir renka 3,6 naudingumo balo. Pasitaikė rungtynių, kai Kerras Kriisa prarasdavo kontrolę ir vėliau turėjo pokalbių su dublerių komandos treneriu Mantu Šerniumi. „Aš jį pažįstu trečią mėnesį, – 24sek sakė lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ dublerių komandos vairą perėmęs Mantas Šernius. – Galbūt per tuos tris mėnesius buvo dvi bangos, kai turėjome ne vieną pokalbį. Rodžiau, kur kas kaip, kaip jis neturėtų elgtis, kaip turėtų susivaldyti. Tikrai turėjome ne vieną rimtą pokalbį po rungtynių ir po treniruotės. Jis iš savęs yra laukinis. Toks tas krepšinis Estijoje. Matote, Estijoje yra vienas krepšinis, Lietuvoje – kitas, NKL – dar kitoks. O Kerras dabar turi pažinti aukštesnį lygį. Žinoti, kodėl daromi tam tikri dalykai, kodėl už aikštės ribų jis irgi turi būti lyderis. Ką turi kalbėti, ko negali kalbėti, kiek jis gali kalbėti su teisėjais. Jis turi užaugti kaip krepšininkas.“

    Bet ne veltui viena Kerro Kriisos stiprybių yra jo krepšinio IQ ir situacijų skaitymas. Kartais per minutės pertraukėlę M.Šerniui užtenka parodyti vieną užtvarą ir K.Kriisa jau supranta, ką nori pasakyti treneris. „Daug kam taip ir neišeina to įskiepyti, o jis jau tą turi iš prigimties, – stebėjosi M.Šernius. – Tai labai svarbu.“ Jaunimo Eurolygos atrankos etape Kaune žalgiriečių treneris galėjo atskleisti geriausias K.Kriisos savybes. Kadangi jo kelyje nebebuvo nei Roko Jokubaičio, nei Mariaus Valinsko, kurie atlieka svarbų vaidmenį „Žalgirio-2“ gynėjų grandyje, K.Kriisa gaudavo pasireikšti po 27,5 minutės. Pats įžaidėjas 24sek prisipažino, kad nesitikėjo tokios atsakomybės. Bet su kiekvienomis rungtynėmis 18-mečio rodikliai stabiliai stiebėsi aukštyn, kol galiausiai „Žalgiris“ tapo atrankos nugalėtojais, o komandos vedlys – turnyro MVP.

    Šioje komandoje Kerras buvo vienas iš dviejų lyderių, – pasakojo Mantas Šernius. – Pirmiausia, Laurynas Vaištaras yra emocinis kapitonas. Bet Kerras yra krepšinio aikštės kapitonas... Kaip sakoma, aikštės generolas. Tai mūsų komandoje jis buvo generolas.“ „Manau, pirmosiose savo rungtynėse žaidžiau taip, kaip žaisdavau NKL, – šyptelėjo K.Kriisa. – Nesitikėjau, kad mano vaidmuo bus toks didelis, todėl susitelkiau gynybai ir bandžiau daugiau kurti kitiems. Bet kasdien supratau, kad turiu mesti daugiau. Aišku, taip pat kurti komandos draugams ir padirbėti gynyboje. Ši atranka padėjo man prisiminti, kad galiu pataikyti (šypsosi.). Kai pasitikiu savimi, aš galiu tikrai gerai pataikyti, mesti metimus staigiai sustojus, kurti kitiems. Manau, kad svarbiausia buvo tai, jog, mano nuomone, buvau gan agresyvus. NKL aš kartais per pasyvus ir mane lengva uždengti. Dabar žinosiu, ką man reikia daryti ateičiai. Tik nenoriu jums dabar to sakyti – o tai varžovams bus lengviau mane išanalizuoti (šypsosi.).“

    Sužavėjo Šarą 

    Šarūnas Jasikevičius ne kartą užsuko į „Žalgirio“ arenos aikštę pasižiūrėti jaunimo Eurolygos atrankos mūšių.

    Penktadienį jis linksmai stebėjo žalgiriečius su savo šeima, o šeštadienį įsitaisė pirmoje parketinių vietų eilėje, kur šnekučiavosi su NBA skautais ir savo agentu. Š.Jasikevičius patenkintas linkčiojo galva prieš save matydamas ant parketo dominuojantį „Žalgirio“ generolą iš Estijos. Šį sezoną jis dar nebuvo išsikvietęs esto į pagrindinės komandos treniruotes, nes ten puikiai pritapo „Žalgirio“ dublerių įžaidėjas Rokas Jokubaitis. Tačiau Robertas Javtokas 24sek pasakojo, kad jau greitu metu K.Kriisa gaus ir Šaro pamokų. „Negaliu kalbėti už Šarą, nes jis priima sprendimus, o mes tik duodame patarimus, – 24sek pasakojo „Žalgirio“ sporto direktorius Robertas Javtokas. – Bet Šaras žiūrėjo keletą Kerro pasirodymų ir liko sužavėtas. Manau, pabandysime jį keliose treniruotėse.“ „Žalgirio“ vyr. treneris neretai apsilanko ir dublerių komandos mačuose NKL čempionate. Beje, ten žalgiriečiai rikiuojasi devintoje vietoje. K.Kriisa matė Šarūną Jasikevičių „Žalgirio“ treniruočių centro tribūnose, bet stengėsi pernelyg to nesureikšminti. „Sėdi treneris, ar ne, mes visada turime žaisti gerai, – 24sek pasakojo K.Kriisa. – Mes susitelkiame rungtynėms, o ne tokioms aplinkybėms, kas sėdi tribūnose. Tiesiog žaidžiame savo žaidimą.“

    Tačiau K.Kriisa nėra abejingas „Žalgirio“ vardui. Tai yra antras estiškas projektas „Žalgiryje“ po Siimo-Sanderio Venės, kuris žaliai baltiems priklausė visą dešimtmetį. „Man žaisti „Žalgiryje“ reiškia labai daug, – 24sek tikino K.Kriisa. – Tai viena geriausių sistemų Europoje. Pernai „Žalgiris“ turėjo puikų sezoną ir buvo trečias Eurolygoje. Kai žaidžiu jaunimo komandoje, mane labai motyvuoja tai, jog pagrindinė komanda žaidžia tokiame aukštame lygyje.“ Tuo tarpu estai susidomėję seka 18-mečio talento žingsnius didžiausiame Baltijos krepšinio klube. „Estai į „Žalgirį“ žiūri labai gerai. O iš savo internetinio puslapio matome, kiek daug žmonių skaito naujienas apie Kerrą, – 24sek pasakojo buvęs žalgirietis, dabar Las Palmaso „Gran Canaria“ atstovaujantis S.Venė, Estijoje padedantis kuruoti krepšinio naujienų puslapį. – Estija su juo sieja nemažus lūkesčius. Ypač po pastarojo savaitgalio. Visi žino, kad tėvas buvo geras žaidėjas, ilgai žaidė Estijos rinktinėje, todėl daugelis tikisi, kad Kerras bus panašus į tėvą ar net dar geresnis. Aš manau, kad jis turi viską, kad taptų neblogu krepšininku.“

    „Žalgiris“ tiki esto ateitimi

    „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas buvo prasitaręs, kad į žalgiriečių rungtynes Eurolygoje kiekvieną savaitę plūsta šimtai estų. Eurolygos mačuose jie mato K.Kriisą nebent sėdintį pirmoje eilėje už „Žalgirio“ atsarginių suolo. Tai vietos, skirtos „Žalgirio“ dubleriams. Kaimynai tikisi, kad vieną dieną Kerras išaugs iki patikimo Eurolygos krepšininko. Bet iki tol jam dar teks nueiti ilgą kelią. Didžiausi K.Kriisos trūkumai – labai smulkus sudėjimas (75 kg), ūgis (189 cm), trumpos rankos ir ne NBA perspektyvų atletiškumas. Maži gynėjai dabar sunkiai atranda savo vietą po žvaigžde, kai Europos krepšinis orientuotas į vis aukštesnius ir fiziškesnius žaidėjus. Iš šono lengva patarinėti, kaip perduoti kamuolį, kaip priimti vienokį ar kitokį sprendimą, bet žemi nedidukai gynėjai kartais tiesiog fiziškai nemato aikštės per augalotų ir plačių jų priešininkų rankas ir kūną. Maža to, fizinės savybės dabar brangiai kainuoja ginantis prieš aukštesnius ir stipresnius priešininkus – įžaidėjai vis naudojasi savo pranašumais po krepšiu.

    Aplinkiniai pastebi, kad 18-metis K.Kriisa galėtų būti dar šiek tiek darbštesnis ir atsidavęs krepšiniui. Būtent salės žiurkės genas leido kitam „žaliam“ mažyliui Lukui Lekavičiui prasimušti į „Žalgirį“, o vėliau – ir į Atėnų „Panathinaikos“. „Taip, turime tokių pavyzdžių, kaip Lekavičius, – antrino M.Šernius. – Manau, kad Kerras yra gerame kelyje ir teisingoje organizacijoje. Tik jis turi kiekvieną dieną dar labiau save atiduoti krepšinio aikštėje. Dar daugiau domėtis krepšiniu. Ir augti. Pamenu, buvau skautas Lietuvos rinktinėje, kurioje žaidė ir Jasikevičius. Tai po kiekvienų rungtynių aš turėdavau jam atnešti rungtynių įrašą. Jeigu neatnešdavau, klausdavo: tai kada atneši? To aš pasigendu iš Kerro. Jis turėtų daugiau lįsti, analizuoti pats save. Nes kuo aukštesnis lygis, tuo mažesnės detalės laimi. Kaip pirmas numeris, jis turėtų dar labiau lįsti į savianalizę.

    Tai vienas iš tokių dalykų. Bet jis gerame kelyje. Kerras gali gerai gintis, turi gerą krepšinio IQ, metimą... Viskas ko reikia, kad galėtų galvoti apie aukštesnį lygį.“

    „Mes daug iš jo tikimės, – 24sek neslėpė R.Javtokas. – Matome jį aukštesniame lygyje. Tik ne paslaptis, kad šiandien Jokubaitis labiau fiziškai pasirengęs nei Kerras. Gal Kerras yra vėlesnio brendimo. Jis rodo aukštą meistriškumą, agresiją ir t.t., bet kūno dar šiek tiek trūksta: kelių kilogramų, fizinės jėgos. Manau, kitąmet jis žais per dvi komandas. Tik nesu tikras, ar užsienietis galės turėti dvigubą licenciją ir žaisti tiek pagrindinėje komandoje, tiek NKL. Kol kas Lietuvos krepšinio federacija to neleidžia, bet mes to norime ir dėl to kovosime. Bet norėtume, kad jau kitais metais Kerras temptų dublerių komandą į priekį. Ir taip kartais ateidamas į „Žalgirio“ pagrindinę komandą, kaip šį sezoną ateina Jokubaitis, kitąmet jis žengtų dar vieną žingsnį aukščiau. Bandome, kad tai būtų „Žalgirio“ lygio žaidėjas. Jis tikrai nėra tas atletas, kuris galėtų lakstyti ir dėlioti NBA. Bet jeigu pasieks „Žalgirį“ ir Eurolygos lygio komandą, manau, tai būtų super. To mes ir siekiame su visais. Ne su visais pavyksta – vieni vėliau tampa LKL, kiti – NKL žaidėjais, bet imdami kiekvieną žaidėją norime matyti jį rungtyniaujantį „Žalgirio“ komandoje.“

     

    NBA skautai nemato jame NBA potencialo. K.Kriisa turės nueiti ilgą kelią, kad taptų bent Eurolygos ar gero Europos taurės lygio žaidėju. Tačiau šioje perspektyvų realizacijos kelionėje K.Kriisa žingsniuoja į priekį, o MVP titulas ir „Žalgirio“ triumfas rodo, kad estas eina gera kryptimi. „Nesiplanuoju ateities. Mėgstu gyventi šia diena ir kasdien tobulėti. O po mėnesių, metų pamatysime, kur mes būsime“, – neskubėjo gyventi K.Kriisa. Po žalgiriečių triumfo 18-metis davė bent keturis interviu – anglų ir estų kalbomis. Tokios jau tų MVP pareigos. Vėliau įžaidėjas skubėjo į rūbinę pas džiūgaujančius komandos draugus.

    „Žalia balta! Žalia balta!“ – skandavo „Žalgirio“ sirgaliai, sveikindami jaunimo Eurolygos atrankoje triumfuojančius jaunuosius žaliai baltus. K.Kriisa dar nekalba lietuviškai kaip jo pirmtakas S.Venė, bet jis jau supranta nemažai pagrindinių žodžių. „Žalgirio“ tribūnose per visą savaitgalį nenuaidėjo nė vienas kvailas pokštas apie estus ir jų lėtumą. Nes šiam estui netinka estiški juokeliai. Kauniečiai susipažino su juo kaip su „Žalgirio“ aikštės generolu.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/sara-suzavejes-intriguojantis-zalgirio-generolas-kuriam-netinka-estiski-juokeliai-1134-1101146?copied

  • „Chimki“ iššūkio nepabūgęs jaunasis A.Jasilionis: tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu

    February 12, 16:24

    „Sužinoti, kas yra krepšinis“, – tokią užduotį gavo ankstyvą penktadienio rytą į Maskvą, kur darbuosis „Chimki“ klubo vyriausiojo trenerio Rimo Kurtinančio asistentu, išskridęs 36-erių krepšinio treneris Aurimas Jasilionis.

    „Manau, kad tai yra pradžia kažko gero“, – prieš pat skrydį prisipažino jaunasis specialistas. Savo trenerio karjerą kaunietis pradėjo besimokydamas antrame kurse, kai pradėjo treniruoti Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtinius. Jam teko darbuotis su Kaziu Maksvyčiu bei „auksine“ 1992-ųjų metų jaunimo krepšinio rinktine. Kiek vėliau A.Jasilionis dirbo Libane, treniravo Kauno „Aisčių“ moterų komandą, o 2015-aisiais pateko į Vilniaus tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos trenerių štabą. Kuomet buvo atleistas šios ekipos vyriausiasis treneris Marcelo Nicola, jaunasis specialistas laikinai užėmė jo poziciją. Likimas trenerį nuvedė į Regionų krepšinio lygą, vėliau jis darbavosi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) – „Rasuose“ buvo Giedriaus Kurtinaičio asistentas, o vėliau tapo Šakių „Vyčio“ vyriausiuoju treneriu.

    „Bum, tu niekam nereikalingas“, – trumpai ir aiškiai iliustravo šio sezono pradžią A.Jasilionis, spėjęs tapti geriausių metų NKL treneriu, diriguodamas „Vyčio“ ekipai. Sulaukęs R.Kurtinaičio kvietimo atvykti į „Chimki“ komandą, A.Jasilionis prisipažino, kad tai buvo kiek netikėta, tačiau iššūkį priėmė. Kai susitikome, A.Jasilionis greitai pastebėjo mano žvilgsnį į lagaminą, kurį jau buvo paruošęs skrydžiui į Maskvą. 

    – Kas būna trenerio lagamino viduje? – nusprendžiau paklausti. 

    – Svarbiausia, kad jame būtų reikmenys, reikalingi darbe. Net negalvoju apie rūbus. Daiktai, kurie padeda saugoti ir gauti informaciją – kompiuteris, planšetinis kompiuteris, įvairiausios laikmenos ir, žinoma, užrašų knygutė. Nepatikėsite, bet pagrindinis dalykas, kurį vežuosi, yra pieštukai. Nesu didžiausias kompiuterių gerbėjas, noriu užsirašyti ranka. Taip man yra patogiau.

    – Kiek pieštukų jūsų lagamine? 

    – Nemažai. Gera krūva. Svarbu, kad pieštukai būtų minkšti. Visi kiti dalykai? Pamenu, anksčiau prisikraudavau labai daug nereikalingų daiktų, kurių net neišsikraudavau. Todėl su amžiumi mokausi koncentruotis ties svarbiausiais dalykais. Rūbai, batai? Ką įsidėsiu, tą ir turėsiu. 

    – Ką užsirašinėjate į užrašų knygelę? 

    – Pastebėjau, kad neretai užsirašau motyvacinę frazę, kuri mane pastumia į priekį. Turiu nemažai užrašų knygelių arba popieriukų...

    – Popieriukai dažnai pasimeta.

    – Tikrai taip. Tai puikiai žinau. Pasimeta ir užrašų knygelės (juokiasi). Tačiau surasti seną popieriuką su užrašu, tarkime, seniai nedėvėto džemperio kišenėje, yra smagu. Tačiau į užrašų knygelę nugula ne tik frazės. Visai neseniai kalbėjome apie tai su Ramūnu Butautu. Jis prisipažino, kad savo užrašų knygelę visuomet pasideda ant naktinio staliuko. Jei kas nors susisapnuoja, jis užsirašo. Ir aš šį įprotį „pagavau“. Nuolat pasidedu užrašų knygutę prie lovos. Joje užsirašau tai, kas, mano manymu, gali būti naudinga mano darbe. Tarkime, žiūriu rungtynes ir pamatau tam tikrą situaciją ar judesį, kuris, galbūt, man praverstų. Pokšt, ir užsirašau.

    – Užsirašyti tai užsirašote, o kada skaitote?

    – Reikia viską susisteminti. Būdavo, kad po metų atsiversdavau pasklaidyti, ką esu užsirašęs ir nieko nesuprasdavau. Todėl išsiugdžiau įprotį kiekvieną vakarą viską susisteminti, nes kartais akimirkos būsenoje užsirašau žodžiais, kurie suprantami buvo tik tą savaitę. Po kurio laiko tiesiog to nesupranti. Todėl kiekvieną vakarą dabar stengiuosi viską persirašyti suprantamais žodžiais, kad galėčiau tuo pasinaudoti ir ateityje. 

    – Užrašų knygelė padeda kurti save? 

    – Labai tiksliai pasakyta. Būtent joje tu dėlioji savo kelią, keli sau tikslus ir supranti, kokiu treneriu nori būti. Kiekvienas užrašas ir pastaba mane praturtina. 

    – Aurimai, pasklaidykime tą užrašų knygelę. 2015-aisiais apie jus išgirdome, kai tapote tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos vyr. treneriu. Žurnalistai jus matydavo asistento pozicijoje, tačiau sunkiai pamirštama yra ta diena, kai jums teko pirmą kartą stoti prieš žurnalistų kameras. Vargu, ar kas pamirš tą šypseną, su kuria tasai... 

    – Pacanas... Šis žodis labai gerai čia tinka (juokiasi).

    – Su akinukais ir keista šypsena. Kada atsirado tasai treneris Aurimas Jasilionis? 

    – Gal tuomet ir atsirado. Nors treneris, kuris diena iš dienos kaupė patirtį, visuomet buvo. Tiesiog tuomet atėjo sunkus momentas komandai. Aš galėjau atsisakyti siūlomų pareigų, tačiau jau buvau sau pasakęs, kad niekada nevengsiu iššūkių, kurie mane gali motyvuoti. 

    – Tačiau jūs žinojote, kad bus bandoma jus suėsti. 

    – Iš dalies, taip, bet visuomet buvau labai savimi pasitikintis. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio pareigos mane „užkrovė“. Pasakiau „tebūnie, šoksiu į tą ugnį“. Nors visi sakė, kad sudegsiu, klausė, ką darau. Ir dabar jūs man priminėte tą šypsenėlę. Tikrai savimi labai pasitikėjau. 

    – Iš kur tasai pasitikėjimas? 

    – Taip, trenerio asistentas, anksčiau dirbęs su vaikais ir moterimis. Keista, ar ne? 

    – Ir dalis krepšininkų komandoje buvo už jus vyresni. 

    – Taip, Kšištofas Lavrinovičius, Mindaugas Lukauskis. Tačiau iki šiol bendraujame. Pamenu, pirmą susirinkimą tapus vyriausiuoju treneriu. Padariau tik vieną klaidą – nekalbėjau su kiekvienu žaidėju atskirai. Tačiau viskas sukrito į krūvą, neatradau tam laiko. Teko visus surinkti į būrį ir viską sukalbėti. Nežinau, kiek tuo metu kambaryje buvo tiesos, tačiau pajaučiau turintis tvirtą užnugarį, tikėjau, kad galime kažką gero nuveikti. Bet mums pasitaikė labai nedėkingas tvarkaraštis – Stambulas, „Žalgiris“, Saratovas, vos nepralaimėjome Prienams. Viskas taip sukrito. 

    – Ar visada buvote toks pasitikintis savimi? 

    – To reikėtų klausti mamos, bet tikiu, kad toks buvau visuomet. Buvau mažas, vėlyvesnio brendimo, bet juk tiesą sako, kad tie maži būna patys aršiausi, stipriausiai kandantys. Gali būti, kad visuomet buvau toks įkyrus.

    – Atverskime dar kelis puslapius atgal – nuo ko viskas prasidėjo?

    – Tai prasidėjo „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje. Jos įkūrėjas buvo Rimas Kurtinaitis, vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas. Šioje mokykloje augo Linas Kleiza ir kiti pajėgūs krepšininkai. 1985 metų gimimo žaidėjų komanda eilę metų tapdavo Lietuvos čempionais. Ir aš ten būdavau. Ateidavau. Vieną dieną R.Butautas kreipėsi į mane: „Nuolat čia ateini, būni, dalyvauji, bet ką tu darysi?“

    – Krepšinio nežaisdavote?

    – Mėgėjiškai. Dėl savęs. Aš tiesiog ateidavau į treniruotes. Tai tapo mano kasdienybe. Įteigiau sau, kad privalau ten būti. Būdamas trylikos supratau, kad tai man yra svarbu kaip valgymas, ir miegas. Žinojau, kad į krepšinio treniruotę reikia ateiti pažiūrėti, įmesti... Man patiko, aš kaifuodavau. Svarbiausia buvo dalyvauti procese. Niekada negalvojau, kad būsiu krepšininkas. Tai keistai skamba? Man kur kas labiau patikdavo viską stebėti iš šalies. 

    – O kada pradėjote užsirašinėti? 

    – Šešiolikos. 

    – Prireikė trijų metų? 

    – Kai R.Butautas manęs paklausė, ką gyvenime veiksiu, pamenu, kad tiesiog numykiau, kad kažkur važiuosiu, kažką veiksiu su bachūrais. Jis pasakė, kad turiu viską kryptingai daryti. Paklausiau „O ką aš veiksiu?“. Jis tiesiog atsakė: „Būsi treneris“. Tada man atsivėrė akys. Tai mane užkabino. Prasidėjo konspektai, asistavimai treniruotėse, teisėjavimas, protokolų pildymas. Įsitraukiau į visą veiklą. Buvo reikalų „Merkurijuje“. Tačiau mes buvome tarsi šeima – visi už vieną, vienas už visus. Buvome labai stiprūs. Iki šiol vienas kitą palaikome, bendraujame. 

    – Kada gimė tikrasis treneris? 

    – Studijų laikais vienas iš dėstytojų pasakė, jog tam, kad tikras treneris atrastų save, jis turi išdirbti ir analizuoti save penkis metus. Aš manau, kad penki metai yra per trumpas laiko tarpas, jei nori suprasti, kas tu esi. Nepamirškime, kad dabar viskas nuolat kinta – ir technologijos, ir fiziologija. Manau, kad niekada nesuprasi, kada tapai tikruoju treneriu. Galbūt, ir dabar nesi tikras treneris. Niekas nepasakys, kas yra tikras treneris. Tai tegali būti siekiamybė. 

    – Koks esate dabar ir koks norite būti ateityje? 

    – Šie metai buvo ganėtinai įdomūs. Jie privertė perdėlioti gyvenimą, atsukti atgal tai, kas buvo ir pažvelgti tai, kas bus. Manau, kad labai geras čia žodis yra „atstojus“. Šokau iš vietos, kur turėjau atsakomybių, kur teko viską laikyti ant savo pečių į „bum, tu niekam nereikalingas“. Likau šone. Galvoje tik spėjo suktis klausimai: „Tu nerenki komandos?“, „Tu netreniruoji?“ „Kas yra?“ Juk aš buvau NKL metų treneris. Bet atsidūriau visiškai šone. Tai buvo sunku suvokti. Atsisėdau ir supratau, kad turiu pakankamai laiko viską peržvelgti: ką nugyvenau, koks žmogus esu ir kam esu reikalingas. Atsiribojau nuo visko. Liko vos keletas žmonių, su kuriais palaikydavau ryšį. Manau, kad šis laikas su savimi man daug davė. Supratau, kokiu keliu noriu eiti. Iki šiol žmonės manęs klausia, ar būčiau linkęs ką nors keisti savo gyvenime. Aš drąsiai atsakau, kad keisti atsisakyčiau. Tikiu, kad tasai momentas, kuris privertė viską apgalvoti, man buvo reikalingas. Turėjau suprasti tam tikrus dalykus. „Vyčio“ vyriausiasis treneris? Tai dar nieko nereiškia. Tada sau pasakiau, kad žmones mane pamatys ir už geresnės komandos vairo. Ateis tokia diena. Šie sau pasakyti žodžiai man tapo įkvėpimu.

    – Bet patys nusprendėte pasiduoti tam lūžiui. Juk galėjote pasirašyti sutartį su kuriuo nors klubu?

    – Galbūt. 

    – Tačiau pats pasirinkote būti niekur... 

    – Tai buvo verčiantys susimąstyti metai. 

    – Sužinojote, kur norite eiti? 

    – Taip. 

    – Kur? 

    – Į aukščiausią lygį. Noriu eiti ten, kur sugebėsiu mokytis ir tobulėti, kur galėsiu tapti geresniu treneriu, geresniu žmogumi. Tikiu, kad kriziniai metai suteikia kur kas daugiau negu komforto zona. Jeigu nori tobulėti, reikia, kad kas nors kąstų į užpakalį, kad nuolatos stumtų.

    – Aš suprantu paprastą dalyką: niekas geriau negu krepšinio treneris nepasakys, kas yra krepšinis. 

    – Šiandien važiavau Kaune ir plakate pamačiau žodį „džiazas“. Bliamba, džiazas. Tai yra gera muzika. Krepšinis – tai įvairovės visuma. Sunku išsireikšti... Žinote, negaliu pasakyti, kas yra krepšinis. 

    – Užsirašykite į knygelę: „Sužinoti, kas yra krepšinis“. 

    – Krepšinis – tai nuostabus dalykas, nenupasakojamas žodžiais. Pasakyti banaliai nenoriu. Krepšinis – tai gyvenimas, pamokos. Tas pats džiazas. 

    – Kuri pamoka buvo skaudžiausia? 

    – Kai tik pradėjau dirbti „saboninėje“ treneris Algimantas Žukauskas pamatęs mano energiją bei užsidegimą vieną dieną atėjo ir rimtu veidu patarė: „Neįsimylėk ir neprisirišk prie treniruojamų vaikų, nes ateis diena, kai jie tave išduos“. Tuomet nesupratau. Nepatikėjau. Atrodė, kad treneris kalba nesąmones. Galvojau, kad man tikrai taip nenutiks. Praėjo daug laiko ir supratau, kad jis buvo teisus. Manau, kad tai yra skaudžiausia. Atiduodi širdį, stengiesi dėl žmonių – nesvarbu, ar dirbi su vaikais, moterimis, ar vyrais – ir ateina diena, kai tenka ne tik išsiskirti. Kartais ateina diena, kai tampi pats blogiausias. Įsivaizduokite, treniruoji vaikus, ateina diena, kai jie patenka į dublerių komandą. Tavo auklėtinis pradeda dirbti su dublerių treneriu. Tu tampi nereikalingas. Nes anas yra dublerių treneris, o kas esi tu? Vaikų treneris. Tasai momentas yra žiauriai sunkus. Tai reiškia, kad viskas baigiasi. Tai išgyventi yra sunku. 

    – Juk ir klubuose keičiasi žaidėjai? 

    – Iš pradžių atrodydavo skaudu ir tai. Juk susiasmenindavau. Bet vėliau supratau, kad tokia yra mano profesija. Kiekvieną dieną ateini ir dirbi savo darbą. Kiekvieną dieną tu ruošiesi darbo dienai ir dirbi pilna širdimi. Kažkam neįtiksi, kažkam atrodys, kad neatlikai tinkamai savo darbo? Tiek to. Svarbiausia, kad pats žinotumei, kad atidavei visą save. Būtent supratimas, kad kiekvieną rytą gali veidrodyje žiūrėti sau į akis neteisdamas, leidžia išgyventi pačius sunkiausius momentus, kai tavęs atsisako, ar tau parodo duris.

    – Pripažinkime, visi žinome, kada prisiminame trenerį – kai komanda pralaimi. 

    – Taip. 

    – O žvaigždės yra aikštėje. Kaip tasai kostiumuotas asmuo randa bendra kalbą su aikštėje neretai stebuklus kuriančiais krepšininkais? 

    – Tai pagrindinis raktas į sėkmę ir pergalę. Man teko garbė kartu dirbti su K.Maksvyčiu. Jis yra puikiai įvaldęs bendravimo technikas. Nepažįstu, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris bent vieną blogą žodį pasakytų apie šį trenerį. Krepšinyje ar už jo ribų – jis yra visų draugas. Tai daug pasako. Tai yra žmogus, sugebantis rasti kalbą su visais – nesvarbu, ar su statybininku, ar šlavėju, ar krepšininku, ar politiku. Sugebėjimas rasti bendrą kalbą su auklėtiniais ir klubo vadyba yra menas. 

    – Kaip susikalbate jūs? 

    – Nežinia, ar sugebu (šypsosi). Aš tai vadinu nuojauta, jausmu, uosle. Jaučiu žmogų. Vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda pažinti žmogų, yra kūno kalba. Žodžiais gali apgauti, tačiau kūno kalba to ilgai daryti nesugebėsi. Per pirmuosius susitikimus su žaidėjais aš visada pasakau, kad pats svarbiausias dalykas man yra tai, kaip krepšininkas elgiasi gyvenime. Gyvenimą aš visada gretinu su krepšinio aikšte. Taip, nuklydimų mes esame turėję visi, bet vertinu pastangas siekti tam tikro tikslo gyvenime. Jei krepšininkas turi siekiamybę, rasime bendrą kalbą.

    – Kiek kartų per savo karjerą esate girdėjęs „jaunas ir kvailas“? 

    – Tiesiai į akis? 

    – Taip. 

    – Jeigu atvirai, dar nesu sutikęs žmogaus, kuris man būtų tiesiai į akis tai pasakęs. Vertinu atvirumą. Netgi norėčiau, kad ateitų ir pasakytų. Mielai padiskutuotume. Norėčiau išgirsti argumentus. Kalba už nugaros? Tegul. Tai reiškia, kad aš esu priekyje. Suprantama, visi pašnekesiai už nugaros gali „užparinti“, bet žinau, kad esu priekyje. Tokiais atvejais su blogomis mintimis padeda susitvarkyti meditacija arba ilgesnis pasivaikščiojimas. Puikiai padeda. 

    – Dabar teks dirbti su geriausiai Europoje apmokamu žaidėju Aleksejumi Švedu, apie kurio nesutarimus su tuo pačiu R.Kurtinaičiu iki šiol sklando gandai. 

    – Manęs tai negąsdina. Netgi įdomu. Aš visada sakau, kad jie visi yra žmonės. Nesvarbu, kokios etiketės yra užklijuotos, jie tėra žmonės. Jie yra tokie patys mirtingieji kaip ir mes. Su kiekvienu reikia rasti ryšį. Ir tai man yra įdomu. Tikiu, kad rasime ten kalbą su visais, netgi su didžiausiais milijonieriais. 

    – Pripažinkime, neretai už linijos stovintys treneriai atrodo visai iš kito pasaulio negu krepšininkai. Kaip gimsta santykis? 

    – Apšilimas, žaidėjų pristatymai, o aš stoviu su gražiai krentančiu kostiumu, tačiau, kai tik prasideda rungtynės aš pakliūnu į transą, aš pradedu visame kame dalyvauti. Judu kartu su krepšininkais. Kai tik yra išmetamas pirmasis ginčo kamuolys, visos sienos, buvęs atotrūkis nuo komandos žaidėjų pradingsta, tu suvienodėji su jais. Taip turi būti. Visi turi būti viena komanda. Esate vienas nedalomas darinys, vienas vienetas. Ir visiškai tau nesvarbu rungtynių metu, kaip tas kostiumas ant tavęs gula, plėšaisi, nes nori laimėti.

    – Ar prisimenate visas rungtynes po tokio transo? 

    – Gal ir prisimenu... 

    – Įsivaizduokime – finalinė sirena. Kada grįžtate iš transo? 

    – Jeigu rungtynės laimėtos, po penkių minučių. Visas džiaugsmas trunka penkias f*****k minutes. O pralaimėjimo kartėlis tęsiasi labai ilgai – kaltini save, ieškai priežasčių. O pergalė – penkios minutės ir jau žinai, kad netrukus laukia kitos rungtynės, kurioms reikia ruoštis.

    – Ką galėtumėte atiduodi dėl kasdienių tų penkių minučių?

    – Norite, kad parduočiau sielą (juokiasi)? Manau, kad tos minutės neatperka būsenos rungtynių metu. Tai neatperka to transo. Tame ir yra liūdesys, kad džiaugsmas tetrunka penkias minutes, bet tu visuomet labiau pasiilgsti tų keturiasdešimties minučių, to džiazo. Tasai sąmyšis, veiksmas priverčia viską pamiršti, jame nelieka jokių pašalinių minčių, esi stačiakampyje su žaidėjais, teisėjais, kamuoliu ir tau daugiau nieko nereikia. Tu visuomet nori laimėti. Malonumą neša pats pergalės siekimo procesas. O tas velnias su kontraktu dėl kasdienių penkių minučių... Ne, ačiū. 

    – Bijote Maskvos iššūkio? 

    – Neturiu jokių baimių. Aš turėsiu savo darbus. Ir tikrai padėsiu komandai. Noriu palikti „Chimki“ komandoje savo pėdsaką, noriu įkvėpti komandą. Manau, kad tai yra pradžia kažko gero. Tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu.

  • LKL įsibėgėjantis Jogėla: apie savo mokytojus Alytuje ir NBA naujokų biržą

    January 28, 14:48

    Matas Jogėla yra vienas iš penkių Kauno „Žalgiriui“ priklausančių krepšininkų, kurie šį sezoną buvo paskolinti kitoms LKL ekipoms. Pats Jogėla tikėjosi šį sezoną rungtyniauti „Žalgirio“ ekipoje. Vasarą su geriausia Lietuvos komanda jis pratęsė kontraktą dar dvejiems metams, apsivilkęs „Žalgirio“ aprangą ruošėsi sezonui, tačiau rugsėjo pabaigoje buvo nuspręsta atletą išsiųsti į Alytaus „Dzūkiją“.

    20-ies metų 201 cm ūgio tauragiškis debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje, kurioje šį sezoną per 20 minučių fiksuoja 8,6 taško (55 proc. dvit., 23 proc. trit., 75 proc. baudos), 5,2 atkovoto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo ir 9,9 naudingumo balo vidurkius.

    Per pastarąją šešerių rungtynių atkarpą, kuri prasidėjo susitikimu su Kauno „Žalgiriu“, Jogėla LKL įmeta po 11,8 taško, atkovoja po 6,2 kamuolio, atlieka po 1,8 rezultatyvaus perdavimo, perima po 1 kamuolį ir renka po 13,3 naudingumo balo.

    „Iš pradžių, persikėlus iš NKL į LKL, nebuvo lengva. Sunku, kadangi viskas skiriasi: ir greičiai, ir mąstymas aikštelėje, ir jėga. Po truputį įsivažiuoju ir su kiekvienomis rungtynėmis tampa lengviau žaisti. Sunkiausia prisitaikyti prie greičių ir jėgos. Aš nesu labai stipraus kūno, todėl prie to reikia prisitaikyti. Varžovas yra stipresnis, o aš galbūt greitesnis, tai bandau apibėgti. Komandai duodu energijos, mėgstu greitą žaidimą, bėgti į greitas atakas, ten ir atrandu save“, – prisitaikymo prie LKL subtilybes tinklalapiui „BasketNews.lt“ aiškino Jogėla.

    Krepšininko ūgis yra 201 cm, rankų ilgis – 205 cm, o tokių duomenų žaidėjai Lietuvoje įprastai rungtyniauja lengvojo krašto arba net sunkiojo krašto puolėjo pozicijose. Palyginimui, Jogėlos komandos draugas, 200 cm ūgio Paulius Petrilevičius, pastaruoju metu dėl siauros rotacijos po krepšiu turi rungtyniauti ir vidurio puolėjo pozicijoje, o taip pat 200 cm ūgio Artūras Jomantas žaidžia ketvirtoje pozicijoje. Tuo metu Jogėla tiek „Žalgirio“ dubleriuose, tiek ir šį sezoną rungtyniauja atakuojančio gynėjo pozicijoje, todėl prieš tiesioginius varžovus gali įgauti pranašumų.

    Lietuvos krepšinio lygoje už Jogėlą yra tik vienas aukštesnis atakuojantis gynėjas. Tai – Vilniaus „Ryto“ talentas 202 cm ūgio 18-metis Deividas Sirvydis. Nė vienas iš jų neturi itin galingo kūno, o tai atsispindi ir svoryje – abu sveria po 86 kg.

    „Savo ateitį matau atakuojančio gynėjo pozicijoje, bet galiu ir trečiu numeriu sužaisti. Kur žaisiu ateityje, priklausys ir nuo mano kūno, kiek raumenų priaugsiu. Pranašumų antroje pozicijoje dėl ūgio yra, bet mano kūnas nėra toks tvirtas, kad galėčiau stipriau pasistumdyti. Ūgio pranašumą aš išnaudoju atkovodamas kamuolius, pavyksta juos sugriebti abiejose aikštės pusėse, taip pat pataisyti metimus. Bet man ir pačiam nėra lengva gintis prieš Tomą Delininkaitį ar Marių Grigonį, sunku tokius metikus gaudyti po užtvarų“, – pasakoja krepšininkas.

    Jogėla pagal sugriebiamus kamuolius (vid. 5,2) LKL užima 9-ąją vietą. Visi, išskyrus Arną Butkevičių, daugiau kamuolių atkovojantys krepšininkai rungtyniauja po krepšiu. Tuo metu pagal atkovojamus kamuolius puolime (vid. 1,6) jis dalijasi 14-18 vietomis.

    Abu aukščiausi LKL atakuojantys gynėjai spalio mėnesį buvo matomi 2020 metų NBA naujokų biržoje. Sirvydžiui tuomet ESPN prognozavo 35-ąjį šaukimą, o Jogėlai – 55-ąjį.

    Šiuo metu ESPN pateikiamoje 2019 metų NBA naujokų biržos prognozėje Sirvydžiui skirta 33 vieta, o Jogėla matomas už 60-uko ribos – 96 vietoje. 98 vietoje įrašyta Gyčio Masiulio pavardė.

    Jogėla jau praėjusiais metais buvo pateikęs paraišką NBA naujokų biržoje, tačiau galiausiai ją atsiėmė. Kokiu keliu pasielgs šįmet, krepšininkas dar nežino.

    „Apie tai kalbame su agentu, tačiau dabar dar tik sezono vidurys, todėl stengiuosi koncentruotis į savo žaidimą. Aišku, jeigu viskas eisis gerai, tai, manau, paduosime paraišką, o ar gausiu šaukimą – matysime. Viskas priklausys nuo sezono.

    Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau patekti. JAV talentingų žaidėjų yra labai daug. Pažiūrėsime, gal ir šiemet pavyks patekti į naujokų biržą. Tai priklausys nuo manęs, kiek dirbsiu, kaip tobulėsiu ir kiek įdėsiu į save“, – teigė krepšininkas.

    Iki šių metų NBA naujokų biržos liko penki mėnesiai, todėl 20-metis Jogėla gali dar daug ką nuveikti. Ypač daug laiko jis gali skirti individualiam tobulėjimui, kadangi „Dzūkija“ per savaitę žaidžia tik vienerias rungtynes. LKL ji per 19 rungtynių pasiekė 6 pergales.

    „Truputį atsibosta, gaila, kad neturime galimybės žaisti, tarkime, Čempionų lygoje, – apie menką rungtynių skaičių pasisakė krepšininkas. – Bet nieko, daugiau ir sunkiau treniruojamės, o po to ateina vienos per savaitę rungtynės ir žaidi. Tai nėra smagu, bet viskas gerai. Sunkiai padirbi ir tiek.“

    Du Jogėlos mokytojai aikštėje – 34-erių metų Steponas Babrauskas ir 33-ejų Artūras Jomantas. Tai yra daugiausiai aikščiausio lygio matę komandos krepšininkai, todėl iš jų Jogėla sulaukia daugiausiai patarimų, o prieš Babrauską kartais treniruotėse tenka ir žaisti vienas prieš kitą.

    „Iš jų galima daug ko pasimokyti, gaunu daug patarimų. Kartais, jeigu būnu susinervinęs, tai jie iškart nuramina ir paaiškina, kaip viską daryti. Lengviau, kai komandoje turi tokius žaidėjus. Ir atmosfera rūbinėje iškart būna geresnė, pajuokaujame, taip pat ir aikštelėje lengviau žaisti su tokiais krepšininkais. Atrodo, kad jie žino, kur eis kamuolys, kur kamuolį geriau perduoti. Gaunu daug pastabų, per treniruotes daug kalbamės. Labai smagu turėti tokius komandos draugus“, – sakė „Dzūkijos“ gynėjas.

    Alytuje su Jogėla dirba du patyrę specialistai: 61-erių vyriausiasis treneris Andrejus Urlepas ir 59-erių Valdemaras Chomičius. Krepšininkas pasakoja, kad slovėnas Urlepas yra itin reiklus treneris, atkreipiantis dėmesį į menkiausias detales bei savo komandai nevengiantis skirti bausmių.

    „Lyginant su „Žalgiriu“, „Dzūkijoje“ daugiau laiko atliekame skautingą, analizuojame ir varžovų, ir savo žaidimą. Daugiau žiūrime video, net ir po gerų rungtynių ilgai jas analizuojame, o po blogų kartais peržiūrime visą mačą, tad trunkame ir po dvi valandas.

    Tai labai reiklus treneris, visada akcentuoja smulkias detales, daug kartų tą patį kartoja. Visada nori, kad viskas būtų idealiai, bet krepšinyje tai padaryti labai sunku. Jeigu treniruotėje prastais sekasi, tai iškart bėgame sprintus nuo galinės linijos, per tam tikrą laiką reikia išbėgti, pavyzdžiui, keturis sprintus. Būna ir kitokių bausmių – reikia daryti atsispaudimus, jeigu darai kažkokį pratimą, bet jo nepadarai teisingai, tai kaip bausmę darai dar kartą. Prametus iš po krepšio kartais visa komanda turi kažką atlikti“, – teigė Jogėla.

    Tuo metu „Dzūkijos“ trenerio asistentas Chomičius su Jogėla praleidžia ypatingai daug laiko, kadangi jis padeda krepšininkui gerinti įvairius individualius įgūdžius. „Jeigu ryte nebūna treniruotės, tai kas nori, gali ateiti padirbėti. Individualiai gerai dirbame, tikrai nėra lengva“, – pažymi Jogėla.

    Paties Chomičiaus akimis, Jogėla yra sunkiai dirbantis jaunuolis, kuris po truputį deda vis tvirtesnius žingsnius Lietuvos krepšinio lygoje ir gali tapti geru krepšininku.

    „Žmogus tikrai turi talento. Matosi, kad gali žaisti krepšinį, jis supranta, ką daro. Yra darbštus, ateina ne tik į visas treniruotes, bet ir papildomai dirba. Aišku, buvo laikotarpis, kai jam reikėjo apsiprasti prie vyrų krepšinio, bet jis po truputį prie to eina, vyriškėja, aikštėje jaučiasi vis geriau ir geriau. Aišku, dar daug ko trūksta. Reikia tokio vyriško stiprumo, bet svarbu azarto netrūksta. Manau, kad tuos visus įgūdžius jis įgaus.

    Viską geriname: metimą po sustojimo, metimus pašokus dviem kojomis, metimą iš vietos, technikos elementus, praėjimus po krepšiu. Individualus darbas duoda užtikrintumo. Kuo daugiau visko darai, tuo labiau esi užtikrintas ir vėliau viskas pasireiškia rungtynėse

    Matas yra talentingas ir jis turi daug noro. Jogėla turi viską: ir ilgas rankas, ir supratimą. Jeigu sėdėsi vietoje ir lauksi, kada tapsi geresniu, tai taip to ir nesulauksi. Jeigu tas noras nepasibaigs, jeigu ir toliau eis tokiais žingsniais, tai jis ir taps geru krepšininku“, – apie savo auklėtinį pasisakė Chomičius.

  • Martynas Mažeika: niekad nesvajojau apie NBA, žinojau, kad esu skirtas Europai... „Žalgiriui"

    November 12, 10:18

    „Norėjau nuo visko atsiriboti, norėjosi prasivalyti galvą“, – apie laikotarpį, kai buvo atsitvėręs tylos siena nuo žiniasklaidos, kalba ilgametis Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkas Martynas Mažeika, antrus metus ginantis Vokietijos „Bundesligos“ klubo „Science City“ garbę.

    Vokietija – krepšininkui puikiai pažįstama karjeros stotelė. Savo karjerą būdamas vos penkiolikos M. Mažeika pradėjo gimtojo miesto „Neptūne“, vėliau, būdamas devyniolikos, jis išvyko į Vokietiją, kur gynė Berlyno „Alba“ garbę. 2005-aisiais su U-20 nacionaline rinktine M. Mažeika tapo Europos vicečempionu. Tada prasidėjo kelionės – Italija, Rusija, sugrįžimas į „Neptūną“, Latvija, Atėnai ir... Dar kartą „Neptūnas“. Tąkart Klaipėdos miesto komandai krepšininkas atidavė šešis sezonus, vienas jų buvo paženklintas klubo debiutu Eurolygoje, čia užsitarnavo kapitono pareigas. 193 centimetrų ūgio gynėjas spėjo tapti ne tik komandos kapitonu, bet ir Klaipėdos krepšinio simboliu, todėl daugelis nustebo, kai 2017-aisiais tapęs geriausiai besiginančiu Lietuvos krepšinio lygos žaidėju pakėlė sparnus ir pasirašė ilgametę sutartį su stebuklų „Bundeligoje“ nedemonstruojančia Jenos miesto komanda. „Kalbą teko prisiminti, – kalbėdamas su LRT.lt konstatavo 33-ų M. Mažeika. – Ilgai netrukau. Čia labai vertina, jei stengiesi kalbėti jų kalba. Priėmė mane ganėtinai šiltai. Žinojau, kur važiuoju. Gyvenimo sąlygos yra geros, šeima yra patenkinta. O namai ten, kur šeima. Čia gerai jaučiamės“.

     – Martynai, kodėl būtent Vokietija?

     – Prieš kelis metus turėjau nuojautą, kad dar teks grįžti į Vokietiją. Puikiai žinojau, kaip profesionaliai čia yra žiūrima į krepšinį: kaip viskas vyksta, kaip yra elgiamasi su žmonėmis, žaidėjais, su jų artimaisiais. Esu turėjęs įvairiausios patirties. Tikrai esu žaidęs klubuose, kuriuose su žaidėjais nebuvo skaitomasi. Todėl mano sprendimą nulėmė vokiečių požiūris į krepšininkus ir patį krepšinį. Tai suteikia ramybę ir stabilumą. Būtent tai mane ir suviliojo.

     – Nebuvo skaudu palikti „Neptūno“ po šešių sezonų?

     – Visko buvo. Įvairių situacijų. Juk krepšinis – dalykas, kuriame apstu susitarimų ir sutarčių, o abi pusės turi būti patenkintos. Apie tai, kodėl aš nelikau Klaipėdoje, galbūt, reikėtų klausti buvusių klubo vadovų. Nesigavo mums susitarti. Gal vadovai galėtų atsakyti, kodėl. Bet nemanau, kad tai buvo mano paskutiniai metai „Neptūne“. Pats labai norėčiau grįžti ir pabaigti savo krepšininko karjerą Klaipėdoje. Juk šis klubas man labai daug reiškia... Nesupraskite klaidingai, su „Neptūnu“ tikrai išsiskyrėme be pykčių. Visada tik teigiamai atsiliepiu apie šį klubą ir drąsiai sakau, kad dar norėčiau grįžti. Tas jausmas, kai kovoji už savo miesto klubą ir pasieki dideles pergales, padarai laimingus savo žmones, yra labai smagus. Todėl tai patirtį dar kartą labai norėčiau.

    – Martynai, kada tarp krepšininkų prasideda kalbos apie karjeros pabaigą? Po trisdešimto gimtadienio?

     – (juokiasi) Dažniausiai. Bet kiekvienas krepšininkas jaučiasi skirtingai. Labai svarbi čia yra psichologija – keliesi ryte ir klausi, ar vis dar to nori, ar vis dar nori varginti savo kūną, ar tau tai patinka. Tai yra labai svarbu. Manau, kad krepšininkai karjeras baigia ne tik dėl traumų, ne dėl to, kad jie negali greičiau bėgti, bet dažnas jų supranta, kad tiesiog nėra noro eiti į treniruotes, važiuoti į rungtynes. O aš? Nejaučiu tokio nuovargio. Klausei, ar kalbos apie karjeros prasideda po trisdešimtmečio. Taip. Bet jei gerai jautiesi, visas tokias mintis veji į šoną.

     – Savo metų neskaičiuojate?

     – Ne. Kiekvieną dieną bendrauju su jaunimu ir pats jaunėju (juokiasi).

     – Ko vyresni krepšininkai gali išmokti iš jaunimo?

     – Geras ir sunkus klausimas. Pastebėjau, kad iki šiol pats dažniau patarimus dalinu. Juk per savo karjerą mačiau įvairiausių situacijų. O iš jaunimo visada galima pasimokyti, aš netgi iš savo vaikų mokausi. Iš saviškių mokausi kantrybės. Juk nesame robotai, kartais nutrūkstame.

    Pastebėjau, kad mano vaikas neretai būna kantresnis už mane. Jis viską daro teisingai. Man tik pavydėti belieka. Jaunimas... Žinai, aš pats nesijaučiu senas, tad mokausi pats ir jaunimui patarimus skaldau, ir užvedinėti dar juos reikia nuolat.

     – Jeigu jau mes kalbame apie jaunimą, tai gal galėtumėte pasakyti, kuo skiriasi Martynas Mažeika, kuris atstovavo Lietuvos U-20 rinktinei nuo dabartinio?

     – Požiūris į krepšinį pasikeitė. Klaipėdos krepšinio mokyklos filosofija visada būdavo paprasta: pasiimi kamuolį ir matai lanką. Daugiau nieko ten mūsų nemokė – tai buvo svarbiausia. Todėl aš labai džiaugiausi prieš kelis metus tapęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) geriausiai besiginančiu žaidėju. Man tai buvo vienas įspūdingiausių momentų karjeroje. Anksčiau treneriai nuolat man kartodavo, kad negaliu gintis. Tai man buvo galvoje labai įstrigę. Todėl kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose rungtynėse aš galvodavau tik apie gynybą. Tai įaugo į kraują. Žinojau, kad ateis diena, kai visiems įrodysiu, kad galiu. Taip aš pradėjau kaifuoti nuo gynybos. Man patiko. Kas yra krepšinis? Statistika yra svarbi analizuojantiems žaidėjus. Tačiau aš galvoju, kad svarbiausia visada turi būti žaidimo kokybė. Bent jau man tai yra svarbiausias dalykas krepšinyje. Kartais galiu daug įmesti, kartais galiu daug pramesti, bet visada galvoju, ar sugebėjau sužaisti kokybiškai, ar padėjau komandai, ar treneris leido man aikštėje būti trisdešimt minučių. Dabar man tai yra svarbiausia. Tuo skiriasi dabartinis Martynas nuo jaunėlio.

    – Kada baigiasi statistikos vaikymasis?

     – Niekada nebuvau krepšininkas, kuris be saiko vaikosi geros statistikos. Niekada. Gal dėl to aš ir nukentėjau. Supratau, kad noriu kokybės, kai paskutinį kartą grįžau į „Neptūną“. Galbūt būtent dėl to klubas pradėjo keistis į gerąją pusę. Nuolat bandydavau kitiems žaidėjams įdiegti, kad tai yra svarbiausia. Gal dėl krepšininkų požiūrio klubas ir pasiekė aukštesnį lygį. Gal anksčiau visi atvykdavę galvojo, kad „Neptūnas“ bus klubas, kuriame galės „pasidaryti“ gerą statistiką, tačiau taip nenutikdavo, nes vertybės buvo kitos. Kiekvieną dieną aš norėjau padaryti, kad „Neptūnas“ būtų geresnis, kad tai būtų klubas, į kurį norėtų atvažiuoti visi geri žaidėjai.

     – Buvote tarsi „Neptūno“ simbolis. Sunku buvo patikėti, kad galite pakelti sparnus.

     – Pasakyti tiesą? Aš vis dar jaučiuosi „Neptūno“ komandos kapitonu (juokiasi). Aš vis dar esu ten. Palaikau vyrus, kurie gina šio klubo garbę. Visą laiką galvojau, kad esu klubo dalis, tačiau krepšinis toks jau yra... Būna, kad turi rinktis vieną arba kitą pusę. Niekada negali žinoti, kaip bus po metų ar kelių.

    – Koks yra Vokietijos krepšinis?

     – Čia dominuoja atletiškas žaidimas. Jau buvau netgi pamiršęs, kas tai yra. Teko darbuotis. Nebijodavau darbo, niekada jo nevengiau. Aš visada sakydavau apie krepšinį paprastai: „Vieni aukštai šoka, kiti žaisti moka“. Taigi ne kiekvienas, kuris aukštai šoka, gali sužaisti. Aš sugebu pasinaudoti savo patirtimi, jėga. Turiu savo „arkliukus“. Nepamirškime, kad esu tikras žemaitis – darbinis arkliukas, kuris nebijo sunkaus darbo. Žmonės čia tai vertina, o visi žinome, kad sunkus darbas padeda siekti rezultatų.

     – Martynai, važiavote į Vokietiją kaip gynybos specialistas, ar buvo numatyta kita rolė?

     – Jiems reikėjo, kad padėčiau įžaidėjo pozicijoje ir, žinoma, gynyboje. Čia pas juos varžovus spaudžia nuo pirmos sekundės per visą aikštę. Privalai dirbti. Rungtynėms reikia pasiruošti. „Na ura“ čia nesigaus gerai pasirodyti. Turi būti pasiruošęs darbui, nes čia visi mato, kaip esi pasiruošęs rungtynėms. Vieną kartą mūsų treneris vienam jaunam žaidėjui net pasakė: „Ar žinai, kaip Vokietija tapo tokia stipria valstybe?“ Jaunuolis atsakymo nežinojo. „Nes čia žmonės sunkiai dirba“, – tarė treneris.

    – Kaip manote, kodėl M. Mažeikos niekada nebuvo nacionalinėje rinktinėje?

     – Negaliu atsakyti.

     – Bet siekis juk buvo?

     – Žinoma. Nemeluosiu. Tikėjausi pakvietimo. Juk „Neptūnas“ buvo smagiai sujudėjęs, patekome į LKL finalą. Gerai sekėsi ir tarptautiniuose turnyruose. Neslėpsiu, visą laiką tikėjausi pakvietimo. Siekiamybė buvo. Norėjosi. Buvo daug noro. Juk buvo tikrai neblogų sezonų... Žaidėjus renkasi treneriai. Bet visada sakydavau, kad nesu blogesnis vien dėl to, kad nepatekau į rinktinę. Galvoju, kad ne visada geriausi žaidžia rinktinėje.

    – Kaip manote, kiek klaidų per savo karjerą esate padaręs?

     – Kažkada esu apie tai jau galvojęs. Yra tik vienetai, kurie nuolat pasirenka teisingą kelią. Pasvarstau kartais, kad su vienu treneriu galėjau visai kitaip bendrauti, galbūt, kažkada reikėjo imtis daugiau iniciatyvos, galbūt, į kažkurį klubą nereikėjo važiuoti, galbūt, nereikėjo pasilikti taip ilgai Klaipėdoje. Visokių smulkmenų yra, tačiau manau, kad viskas tik į naudą. Aš juk dar nebaigiu karjeros – galima tempti iki keturiasdešimties. Tokių pavyzdžių daug. Noro yra, pavyzdžių daug – galiu dar surasti daug teisingų kelių.

     – O jeigu paklausčiau apie geriausius sprendimus?

     – Labai džiaugiuosi, kad grįžau į „Neptūną“, kur pavyko pakelti savo karjeros kartelę. Žaidžiau aukščiausiame europiniame lygyje su savo klubu. Buvo smagu. Tai yra neišbraukiami mano karjeros momentai. Tai yra vienas geriausių mano sprendimų. O daugiau gerų? Net nežinau. Manau, kad blogų galima pririnkti daugiau. Juokinga, bet čia tinka posakis, kad visada gali būti geriau.

     – Suprantama, kad visuomet jaunystėje yra svajonių klubas. Martynai, kuriame klube svajojote žaisti?

     – Svajojau apie Kauno „Žalgirį“. Manau, čia tikrai nieko nenustebinsiu.

     – Tikėjaisi išgirsti kurio nors NBA klubo pavadinimą?

     – Ne. Bet gal čia ir yra paslaptis – reikėjo stipriau svajoti, ar ne? Galbūt, būčiau žaidęs ir kažkur kitur. Taip, buvau tasai, kuris niekada nėra nei svajojęs, nei garsiai sakęs „Aš žaisiu NBA“. Net vaikystėje. Nebuvau į tai paniręs. Bet ne dėl to, kad savimi netikėjau. Tiesiog galvojau, kad esu skirtas Europai, „Žalgiriui“.

     – Nuolatinė diskusija – talentas ar juodas darbas. Kaip manote, krepšinis talentų ar juodadarbių sportas?

     – Krepšinyje yra ir talentingų, ir juodadarbių. Yra talentingų, kurie net nepavargę įmeta dvidešimt taškų, jie net nesuprakaituoja. Kitiems reikia darbuotis, kitiems reikia ir gintis, ir pulti, todėl nori to, ar ne, pradedi prakaituoti. Galvoju, kad sunkiausias darbas yra gynyboje. O tiems, kas talentingas ir gali daug įmesti, tos gynybos daug ir nereikia. Todėl visuose klubuose yra ir talentų, ir juodadarbių. O aš tas per viduriuką. Vieną dieną aš būnu talentingas, kitą – juodadarbis (juokiasi).

     – Išdrįsiu ir paklausiu, kaip manote, jūsų karjeroje pritrūko talento ar ūgio?

     – Ūgio visada norėjau. Visada norėjau būti aukštesnis. Bent šiek tiek. O, jeigu atvirai, manau, kad pritrūko ir to, ir kito. Esu sunkiadarbis. Visas vasaras atiduodu sportui. Iš manęs jau žmona net juokiasi, kad vasarą manęs nemato. Savo talentą keliu į viršų tik juodo darbo sąskaita. (Pauzė) Žinoma, talento pritrūko. Be abejo, ir ūgio (juokiasi). Visada norėjau būti dvimetrinis. Pasižiūrėkime dabar, kokie žaidėjai aikštėje – įžaidėjai dvimetriniai, todėl reikia gynyboje su jais daug dirbti... O mes, įsivaizduok, klube turime bėdų su „trečiu“ numeriu, todėl man tenka ir šioje pozicijoje žaisti. Tai ką aš ten? Alkūnėmis. Treneris man jau kartą yra pasakęs „Kaip man gerai, kad tave turiu“. Pasidžiaugiau ir aš.

     – Koks nusimato šis jūsų sezonas?

     – Nesvarbu, kuriame klube žaidžiu, jis man tampa labai svarbus. Pergyvenu dėl nesėkmių, džiaugiuosi dėl pergalių. Tik atvažiavęs pasakiau visiems, kad noriu, kad klubas žaistų atkrintamosiose. Žinau, kad mūsų klubas yra pajėgus. Mano toks tikslas. Mūsų klubas nėra žaidęs „Bundesligos“ atkrintamosiose. Todėl noriu, kad jis tai pasiektų.

     – Ir kaip vokiečiai nužvelgė atvykusį lietuvį, kuris užsibrėžė tokius tikslus?

     – Labai teigiamai. Jie žinojo, koks yra mano charakteris. Suprato, kad nesu mėgėjas pralaimėti. Noriu, kad klubas, kuriame žaidžiu, pasiektų kuo daugiau. Ir, tiesą pasakius, dar neteko žaisti klube, kuriam nėra reikalingi pergalių trokštantys ir siekiantys aukštesnių tikslų žaidėjai.

     – Martynai, aikštėje dabar keikiatės lietuviškai ar vokiškai?

     – (Juokiasi) Prisipažinsiu, kad jau seniai esu nusikeikęs lietuviškai. Dabar Europoje yra tiek daug amerikiečių, kad tik supykus ant kurio nors priešininko, keiksnoji angliškai. Bet gal kartais „nusispjaunu“ kaip nors lietuviškiau. Bet techninių negaunu tiek daug, kiek gaudavau Lietuvoje.

     – Esate skaičiavęs, kiek techninių pražangų esate gavęs už emocijas?

     – Vieną sezoną LKL juk buvau antras pagal šiuos statistikos rodiklius. Man ir pačiam keista. Kartais būnu labai ramus, o kartais degu...

    – Juk žemaičiai yra ganėtinai ramūs.

     – Tikrai. Namuose esu tarsi katinas. Matyt, aikštėje išsiduodu, o po to jau ramus.

     – Vokietijoje jau esate nubaustas technine pražanga?

     – Praėjusiame sezone, kiek pamenu, nebuvau nubaustas. Nėra kada čia plūstis – čia sunkiai dirbame gynyboje, stovime, prakaituojame, kvėpuojame. Nėra kada keiktis.


    Source: https://www.delfi.lt/krepsinis/herojai/martynas-mazeika-niekada-nesvajojau-apie-nba-zinojau-kad-esu-skirtas-europai-zalgiriui.d?id=79341349

  • Lukas Lekavičius - apie Šaro prieskonį Atėnuose ir „Žalgirio" permainas

    October 26, 20:25

    Lukas Lekavičius su šypsena įžengė į „Panathinaikos“ spaudos konferencijos salę, kurioje ketvirtadienio popietę jo laukė Lietuvos žurnalistai. 24-erių lietuvis priima Kauno „Žalgirį“ į svečius puikios formos. „Panathinaikos“ simboliai ant jo ir visos komandos pečių krauna didžiulę atsakomybę, o pakeliui iškeltų tikslų link reikia nugalėti tokius varžovus kaip Kauno „Žalgiris“. Bet L.Lekavičius su pagarba sutinka buvusią savo komandą.

    „Panathinaikos“ atstovas spaudai prieš pokalbį su Luku Lekavičiumi už jo nugaros pastatė milžinišką reklaminį plakatą, skirtą tik šiems metams. Jis simbolizavo „Panathinaikos“ krepšinio klubo šimtmetį, kurį šį sezoną švenčia šlovingasis Atėnų klubas. „Panathinaikos“ šeima prasidėjo nuo futbolo ekipos ir susikūrė 1908 metais, bet nuo 1919-ųjų vietinių kraują kaitina ir krepšinio komandos kovos. Už L.Lekavičiaus nugaros – priminimas apie didingą „Panathinaikos“ istoriją ir atsakomybę, kurią neša kiekvienas Atėnų komandos žaidėjas. Pastarąjį kartą PAO šeima džiaugėsi finalo ketvertu tik 2012-aisiais, tad Atėnuose kalbama, jog „Panathinaikos“ šį sezoną privalo ten sugrįžti. „Manau, nereikėtų kalbėti apie ketvertus ar kažką. Reikia stengtis laimėti kiekvienas rungtynes. Niekas per daug apie tai nešneka. Sezonas ilgas, visko gali būti. Dar tik pradžia ir stengiamės laimėti kiekvienas rungtynes“, – pašalinėmis mintimis bando neapsikrauti L.Lekavičius.

    Ant smulkaus atakų organizatoriaus pečių – irgi nelengva našta. Kai Lukas Lekavičius Graikijos čempionato starte prametė 4 baudų metimus iš eilės, graikų žurnalistai ėmė čirškinti įžaidėją iš Lietuvos. Graikija yra šalis, kurioje gandai yra vietinių duona. Tad ankstyvas išvadas darę graikai ėmė dvejoti, ar L.Lekavičius bus pasirengęs psichologiškai atlaikyti lūkesčių Atėnuose naštą ir tapti solidžiu Nicko Calatheso dubleriu. Tačiau 181 cm ūgio mažylis greitai pritildė visus skeptikus. Akistatą su Kauno „Žalgiriu“ lietuvis pasitinka sužaidęs geriausias savo Eurolygos rungtynes su „Panathinaikos“ marškinėliais. Praėjusios savaitės dvikovoje su Gran Kanarijos „Herbalife“ įžaidėjas įmetė 16 taškų ir surinko 17 naudingumo balų – tai geriausi Luko rodikliai Eurolygoje vilkinti PAO aprangą.

     

    Graikijos čempionate jis privaišino komandos draugus rezultatyviais perdavimais – su Salonikų „Aris“ jų atliko 6, su „Lavrio“ – 7. Penktadienį L.Lekavičius į savo namus priima buvusią komandą tvirtai įsirėmęs į OAKA arenos parketą, iš kurios Kauno „Žalgiris“ bandys išsivežti pirmąją pergalę modernios Eurolygos istorijoje. „Ta forma gerėja. Labai gerai jaučiuosi tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Aišku, kiekvienos rungtynės yra nauja istorija, bet stengsiuosi iš naujo gerai startuoti ir sužaisti efektyviai“, – 24sek Atėnuose pasakojo L.Lekavičius.
     

    – Lukai, Atėnuose pradėjote antrąjį sezoną. Kokie pagrindiniai pasikeitimai?

     – Kažkokių didelių pokyčių nebuvo. Liko branduolys, pagrindiniai lyderiai Calathesas ir Gistas. Niekas per daug nepasikeitė – nei mūsų stilius, nei kažkas kitas.

     – Ar Keithas Langfordas su Stephane'u Lasme tinkamai kompensavo Chriso Singletono ir Mike'o Jameso netektis?

     – Jamesą pakeitęs Langfordas yra panašus žaidėjas, taškų darytojas. Manau, kompensavome netektis.

     – M.Jamesas pernai kartais ir įžaisdavo kamuolį. Kai jo nėra, ar pasikeitė jūsų situacija ir minučių skaičius?

     – Gal taip, nes Mike'as galėdavo žaisti pirmu numeriu, o kito atsarginio pirmo be manęs komandoje dabar nėra. Langfordas iš bėdos gali įžaisti kamuolį, bet jis labiau metikas.

    – Ar treneris prieš sezoną neminėjo, kad augs jūsų minučių skaičius?

     – Konkrečiai nesakė, bet manau, ir taip aišku, kad treneris pasitiki, nes pasiliko mane antram sezonui.

     – O ar tų minučių kol kas pakanka?

     – Banguotai. Būna gerai, būna blogai, bet sezono pradžia, stengiuosi įsivažiuoti – forma po truputį kyla ir viskas turėtų būti gerai.

     – Nuo ko priklauso tas bangavimas?

     – Nežinau. Aišku, priklauso ir nuo varžovo. Mes ginamės daug keisdamiesi, kas man nėra paranku. Bet gal dar trūksta laiko – buvau rinktinėje ir grįžęs iš stovyklos nebuvau geriausios formos. Teko prisiminti tuos visus derinius, sistemą.

    – Įmanoma suskaičiuoti Xavi Pascualio derinių skaičių?

     – Manau, tikrai neįmanoma (šypsosi.). Prieš kiekvieną varžovą prisidedame naujų dalykų. Tikrai, labai daug...

     – Ar antrasis sezonas toje pačioje sistemoje padeda geriau prisitaikyti?

     – Kažkiek gal paprasčiau, nes liko nemažai dalykų iš pernai. Pasipildėme naujais deriniais, bet lengviau.

     – Sezono pradžioje buvote ir rezultatyvus, ir dalijote daug rezultatyvių perdavimų. Ką jums akcentuoja Xavi Pascualis?

     – Kažkiek gal labiau prašo dalintis kamuoliu, nei kad būdavo „Žalgiryje“. Šaras daugiau prašydavo atakuoti. Čia treneris nori, kad labiau kontroliuočiau komandą, daugiau skaityčiau žaidimą, pasuočiau. Bet, aišku, jis manęs prašo ir taškų.

    – Šarūnas Jasikevičius minėjo, kad Xavi Pascualis yra vienas didžiausią įtaką jo trenerio susiformavime turėjusių specialistų. Ar „Panathinaikos“ žaidime randate panašių dalykų, kuriuos „Žalgiryje“ diegė Šaras?

     – Kažkokių panašumų tikrai pastebiu. Tiek treniruočių procese, tiek pasiruošime rungtynėms. Xavi ir Šaras labai gerai paruošia rungtynėms.

     – O Lukui Lekavičiui yra ko perimti iš Nicko Calatheso?

     – Nežinau, ar įmanoma perimti tuos perdavimus ir talentą (juokiasi.). Gali dirbti, kiek nori, bet tai jau įgimtas talentas.

     – Kokį įspūdį palieka nauja „Žalgirio“ komanda?

     – Žiūrėjau beveik visas „Žalgirio“ rungtynes. Niekas per daug nepasikeitė. Tas pats treneris, ta pati sistema – tik žaidėjai nauji. Ta pradžia tokia pat, kaip ir pernai – sunkesnė. Bet jie tikrai įsivažiuos ir bus gera komanda.

    – Kaip vertinate tiesioginius oponentus, pavyzdžiui, Nate'ą Woltersą?

     – Jis palieka gerą įspūdį. Woltersas labai daug atakuoja, atidirba, ko prašo Šaras. Atakuoja kiekvieną pikenrolą, būna agresyvus. „Žalgiris“ turi gerą gynėjų grandį, gerai ginasi Walkupas ir kiti žaidėjai. Manau, kad nauja gynėjų grandis taip pat stipri.

     – Ką davė tie metai Atėnuose kaip čia gyvenančiam atvykėliui?

     – Smagu čia būti antrus metus – mažiau reikia naudoti GPS'ą. Jau jaučiuosi beveik kaip namie. Ne visai, kaip namie, bet pažįstu miestą.

     – Ar dažnai prasilenkiate su Jonu Mačiuliu OAKA arenoje, kuris žaidžia Atėnų AEK?

     – Prieš sezoną tikrai teko dažniau matytis. Buvome susitikę 3-4 kartus, nuėjome pavalgyti. Bet tvarkaraščiai labai skirtingi ir rečiau susitinkame. Bet bus progų. Smagu, kad Atėnuose yra dar vienas lietuvis. Ypač, kai gyvena netoli manęs.

    – Kiek visoje Eurolygoje pasikeitė jėgų balansas?

     – Atkrintamųjų varžybų komandų sudėtis tikrai gali keistis – sustiprėjo daug komandų. Šiemet Eurolyga daug stipresnė. Tiek „Barcelona“ turi gerą sudėtį, tiek „Anadolu Efes“, „Maccabi“. Atrodo, kokių 13 komandų galėtų žaisti atkrintamosiose. Eurolygoje šiemet bus tikrai įdomu.

     – Ką galvojate apie „Žalgirio“ statusą atkrintamųjų varžybų komandų kompanijoje?

     – Manau, kad jie įrodė esantys „Top 8“ komanda. Bet čia visos Eurolygoje stiprios komandos. Negali nieko nuvertinti ar pakelti. Čia gali pralaimėti prieš bet ką.


    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/lukas-lekavicius-apie-saro-prieskoni-atenuose-ir-zalgirio-permainas-1134-1050096?c=24sek&copied

  • „Žalgirio" kapitonas - apie Eurolygos rekordą, telefonus ir ateitį Lietuvos rinktinėje

    October 12, 10:50

    „Kas bachūras, kas bachūras? Paulius Jankūnas!“ – „Žalgirio“ sirgalių tradicinė skanduotė vėl griaudės per Eurolygos sezoną, kuris bus penkioliktasis Kauno komandoje jos kapitonui Pauliui Jankūnui.

    Nuo tada, kai pakeitęs Tanoką Beardą jis žengė į aikštę Eurolygos rungtynėse 2003 metų lapkričio 6 dieną, prabėgo beveik penkiolika metų. 14 sezonų Kauno „Žalgiryje“, su metų pertrauka „Chimki“ klube (2009–2010 m.), yra toks retas lojalumo reiškinys krepšinyje, kad ieškant atitikmenų, tektų keliauti toli. Į Ispaniją, kur karjerą praėjusią vasarą baigė Juanas Carlosas Navarro, gal į Dalasą, kur tebežaidžia Dirkas Nowitzkis. Tačiau P.Jankūnas dar negalvoja sustoti, nors pats juokauja, kad dabar yra „daug senesnis, lėtesnis ir storesnis“ nei tas 19-metis vaikis, pradėjęs karjerą „Žalgiryje“, kai jame dar žaidė Arvydas Sabonis.

    Praėjęs sezonas Pauliui ir jo klubui buvo sėkmingiausias per visą jo karjerą Kaune ir tai negali nedžiuginti ištikimo kapitono, kuriam komandos sėkmė visada buvo aukščiau asmeninių rodiklių. Tačiau, maču penktadienio vakarą su „Baskonia“ Kaune P.Jankūnui pradedant 15-ąjį sezoną Eurolygoje su „Žalgiriu“ ir 16-ąjį apskritai, akis užkliūva už skaičių, bylojančių apie geriausius visų laikų Eurolygos žaidėjus.

    Elitiniame Europos krepšinio turnyre P.Jankūnas yra pelnęs 2860 taškų per 297 rungtynes šiame turnyre. Pagal taškus Eurolygoje P.Jankūnas yra ketvirtas, praleidęs karjerą baigusį J.C.Navarro (4152), tebežaidžiančius Vassilį Spanoulį (3736) ir Felipe'ą Reyesą (2905). P.Jankūnas yra šeštas pagal išprovokuotas pražangas (883), ketvirtas pagal pataikytus dvitaškius (905), bet yra kategorija, kurioje 34 metų puolėjas tikisi būti pirmas.

    Šiuo metu jis yra antras pagal atkovotus kamuolius.

    Tą oranžinį sviedinį su Eurolygos emblema per savo karjerą yra atkovojęs 1681 kartą. Tik Madrido „Real“ puolėjas F.Reyesas yra sugriebęs daugiau (1734), bet atstumas iki ispano nėra didelis. Pagal karjeros atkovotų kamuolių vidurkį (5,7) žalgiriečiui užtektų apie 10 rungtynių, kad pavytų 38 metų ispaną, kurio žaidimo laikas ir vaidmuo Madride pamažu traukiasi nepaisant pavydėtino ilgaamžiškumo sporte. Atkovoti kamuoliai P.Jankūnui rūpi, jis to neslepia. Iškart po komandinės sėkmės.

    – Pauliau, pradedate 15-ąjį sezoną „Žalgiryje“. Kuo jis kitoks nei prieš tai buvę keturiolika?

    – Kol kas nėra labai neįprasta. Pasirengimas toks pats, gal tik tai, kad kaip ir kasmet turime naujų žaidėjų, tad reikia iš naujo susiklijuoti. Rūbinėje jau esame susiklijavę, dabar reikia nušlifuoti taktiką ir pagerinti žaidimą aikštėje.

    – Kuo P.Jankūnas dabar yra kitoks nei buvo 2003 metais, per pirmąjį sezoną „Žalgiryje“?

    – Gal daug senesnis, lėtesnis, storesnis (juokiasi)?

    – Kuris iš tų sezonų labiausiai įstrigo?

    – Žinote, jų buvo daug. Pirmasis – dėl to, kad pirmasis. Paskui buvo kritinių metų, kai finansinės bėdos lėmė pasikeitimus žaidėjų, trenerių. Ir, žinoma, pastarieji sezonai, kad „Žalgiris“ pradėjo demonstruoti stabilesnius ir geresnius rezultatus. Pergalių iškovojame daugiau, pati klubo organizacija auga ir plečiasi. Gerų emocijų dabar yra daugiau.

    – Komandos statusas Eurolygoje keitėsi pastaraisiais metais – prieš praėjusį sezoną jums buvo piešiama vieta turnyro apačioje, jūs finišavote treti. Kuris vaidmuo mielesnis?

    – Man geriau, kai tyliai ir ramiai. Kai niekas per daug nesitiki ir nelaukia. Trečia vieta ir žaidimas finalo ketverte atėjo po 19 metų pertraukos. Nesinorėtų laukti vėl tiek ilgai, bet mes nežinome, kaip bus. Tai buvo graži praėjusio sezono istorija, o šis sezonas bus kitoks. Dabar negalvojame apie kokias nors vietas, ruošiamės kaip įprastai, tiesiog žinome, kad mūsų varžovai į mus dabar žiūrės kitaip.

    – Jums buvo ilgesnė vasarą nei įprastai, šįsyk be čempionatų ir stovyklų. Ką spėjote nuveikti?

    – Pailsėti, pakeliauti. Su šeima pagaliau aplankėme daug gražių vietų ir užsienyje, ir Lietuvoje.

    – Ką reikia daryti kitaip 34 metų puolėjui, kad pasirengtų sezonui?

    – Pasirengimas toks pats, kaip anksčiau, tačiau daugiau priežiūros reikės sezono metu. Reikės labiau rūpintis kūnu, nes atsigavimo po krūvio procesas būna ilgesnis.

    Mityba, miegas, visas režimas turi būti stabilus, kad nenukryptum nuo vėžių, kuriose jautiesi gerai. Kai tampi vyresnis žaidėjas, supranti, kad kiekvienas papildomas kilogramas kenkia. Tada pradedi galvoti. Pirmaisiais metais „Žalgiryje“ tikrai apie tai nemąstydavau, pasirengimas rungtynėms vykdavo kitaip. Mityba kita, nes buvau jaunas, kupinas energijos. Dabar reikia būti atidesniam ir daugiau ilsėtis.

    – Ar jaučiatės geros sportinės formos?

    – Kol neprasidėjo oficialios rungtynės Eurolygoje, sportinė forma ir neturėjo būti pati geriausia. Tikiuosi, kad pavyks įsibėgėti ir demonstruoti panašų žaidimą, kaip praėjusį sezoną.

    – Dėl savo stabilaus ir gero žaidimo esate ne viename Eurolygos visų laikų geriausių žaidėjų dešimtukų. Sekate šią statistiką?

     – Iš tiesų vienintelis mane dominantis dalykas yra atkovoti kamuoliai. Jų rodikliai man įdomiau nei taškai, nes tai parodo pastangas dėl komandos. Atkovoti kamuoliai tikrai įdomu. Nesu pirmas šioje kategorijoje, mano pagrindinis varžovas Felipe Reyesas iš Madrido „Real“ dar tebežaidžia, tad laukia daug darbo, reikia stengtis, bet viskas yra įmanoma.

    – Ar metams bėgant kovoje dėl kamuolių pridedate naujų gudrybių?

    – Ne, tiesiog kaip mūsų treneris sako: Jei puolant eisite kautis dėl kiekvieno kamuolio, daugiau jų ir atkovosite – tada viskas ir bus gerai.

     Kurie jūsų pozicijos žaidėjai jums atrodo geriausi šiuo metu Eurolygoje?

    – Daug gerų žaidėjų, Tornike Šengelija iš Vitorijos „Baskonia“ gali būti tituluojamas vienu geriausių šioje pozicijoje. Kaip ir Nicolo Melli iš „Fenerbahče“, Giorgios Printezis iš „Olympiakos“. Visos komandos turi po stiprų žaidėją šioje pozicijoje, tad vieną išskirti yra labai sunku.

    – Esate komandos kapitonas, turėjęs daug bendražygių Kauno klube. Kaip keičiasi „Žalgirio“ jaunesnės kartos įpročiai dėl šiuolaikinių technologijų, socialinių tinklų ir kitų naujovių?

    – Labai keičiasi, dabar juk informacinių technologijų amžius. Naujovių labai daug. Kai aš atėjau į „Žalgirį“, jau buvo mobilieji telefonai, bet gyvesnio bendravimo buvo daugiau. Dabar visi mėgsta maigyti telefonus – tai turbūt ir yra didžiausias skirtumas. Visa kita yra paprasčiau – nauji žaidėjai ateina į rūbinę, kurioje jau galioja tam tikros elgesio taisyklės.

    – Pusė sudėties pasikeitė per vasarą. Jei reikėtų išskirti vieną didžiausią jums įspūdį darantį naujoką, kas tai būtų?

    – Visi mūsų naujokai įdomūs. Jie atėjo į Eurolygos komandą, bet ir patys yra individualiai stiprūs, turi savų pliusų. Žinant, kaip mūsų treneriai moka atskleisti kiekvieno žaidėjo stipriąsias savybes, manau, kad nustebins ne vienas.

    – Ar pats turite ilgalaikį karjeros planą, apsibrėžęs metus, kiek norėtumėte žaisti krepšinį?

    – Nežinau, neturiu plano. Norisi planuoti sezoną po sezono, likti sveikam ir išvengti traumų. Jei sveikata leis, norėčiau dar pažaisti.

    – Tik „Žalgiryje“, ar ne?

    – Kaip jau kalbėjomės, per karjerą Kaune būta sudėtingų sezonų, tad dabar gera džiaugtis gera situacija klube, kuris auga ir kyla. Kam važiuoti kažkur? Be to, man ir metų jau tiek, kad turbūt neteks. Niekada negali žinoti, bet turbūt jau neteks.

    – Lietuvos rinktinė jau iškovojo bilietą į pasaulio čempionatą Kinijoje kitąmet. Ar norėtumėte ten žaisti?

    – Dabar labai sunku atsakyti. Visas sezonas prieš akis, nežinau, kiek leis mano sveikata, ar aš dar būčiau naudingas. Be to, yra žmonės, kurie iškovojo tą kelialapį rinktinei. Bus ir trenerio sprendimas – labai sudėtinga atsakyti į klausimą dėl kitos vasaros.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/zalgirio-kapitonas-apie-eurolygos-rekorda-telefonus-ir-ateiti-lietuvos-rinktineje-875-1043198

  • Krepšinio agentas apie darbo užkulisius: neįtikėtina sėkmės istorija ir skaudi M. Kalniečio trauma

    September 29, 13:39

    Trys mėnesiai juodo darbo, nematant vasaros saulės, daugiau nei pusmetis kelionių po įvairius pasaulio kampelius, pažintys ir pokalbiai su įtakingiausiais pasaulio krepšinio žmonėmis ir nuolat skambantis mobilusis telefonas. Daugmaž taip trumpai galima apibūdinti krepšinio agento gyvenimą. Bent jau tokiu ritmu įpratęs dirbti „B Baltics“ agentas Marius Rutkauskas.

    Tuo galėjau įsitikinti ir rugsėjo savaitės viduryje, kai su M. Rutkausku susitikome vienoje Vilniaus kavinėje. Kol pietavome ir bendravome apie krepšinį, nepastebimai prabėgo kelios valandos. Marius kantriai atsakinėjo į klausimus, gurkšnodamas kavą, nors tuo metu jo telefone suskambėjo bent penkiolika garsinių pranešimų – įvairūs priminimai ar žinutės. Pokalbį trumpai nutraukė ir tuo metu su Lietuvos rinktine sportavusio Manto Kalniečio skambutis ir kvietimas susitikti.

    Nors Mantas ir nėra M. Rutkausko klientas, jie palaiko puikus santykius. Ir jam vis dar labai apmaudu, kad M. Kalnietis taip ir nepravėrė NBA durų. Jis įsitikinęs – jeigu ne ta nelemta peties trauma 2014 metais, ruošiantis pasaulio pirmenybėms, įžaidėjo karjera būtų pakrypusi už Atlanto. „Jis ten tikrai galėjo būti rotacijos žaidėju. Buvo uždelsta su jo išvežimu į NBA, bet net ir tą vasarą jis turėjo visus šansus. Pamenu, kai kartu vykome į Portlandą ir „Trail Blazers“ treniruotėse jis visus sužavėjo savo perdavimais, kaip lygūs su lygiu žaidė prieš C.J. McColumą“, – tv3.lt pasakojo M. Rutkauskas.

    M. Rutkausko kontaktų sąraše ir daugiau žymių krepšinio vardų – Atėnų „Panathinaikos“ treneris Xavi Pascualis, latvis Ainaras Bagatskis, krepšininkai Bobby Brownas, Dorrellas Wrightas, NBA duris pravėręs Shai Gilgeousas-Alexanderis ir kiti, nekalbant apie garsiausius Lietuvos krepšinio žmones. Tokios pažintys neatsitiktinės – itin lengvai bendraujantis 29-erių vyras anksčiau pats žaidė krepšinį, bet prieš penkerius metus suprato, kad metas kažką keisti. „Žiūriu, kad man jau 25-eri metai, o aš maluosi po kaimus kažkokius ir nebėra tikslo to tęsti“, – pripažino M. Rutkauskas. Pokalbis su krepšinio agentu – apie darbo kasdienybę, įdomiausius darbo užkulisius ir keliones paskui klientus ir draugus.

     – Mariau, kaip tapote krepšinio agentu?, – tv3.lt paklausė M. Rutkausko.

     – Visada turėjau tą atsarginį planą, jeigu krepšinio aikštėje nepasieksiu aukščiausio lygio, nepateksiu į pagrindinę Kauno „Žalgirio“ komandą ar nebūsiu Eurolygos ar bent jau Europos taurės lygio žaidėjas. Aplinkiniai visada pastebėdavo ir sakydavo, kad „Marius viską labai gerai žino“, vadindavo mane vaikščiojančia krepšinio „Wikipedia“.

    Visada smarkiai sekiau krepšinio įvykius, žinojau visus žaidėjus, komandas, trenerius. Aplinkiniai sakydavo, kad turiu dirbti agentu. Tad vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebevažinėti po mažas komandas. Ateina tam tikras laikas, kai supranti, kad jau negali persilaužti. Taip gavosi, kad su Tadu Bulotu buvome praktiškai užaugę kartu nuo pat vaikystės. Jis jau seniai dirbo agentu ir kvietė, kad ateičiau ir padėčiau jam. Dabar mes su Tadu labai gerai vienas kitą papildome.

     – Nebuvo apmaudu pripažinti sau, kad krepšininku nebūsite?

     – Buvo gaila, žiauriai gaila. Ir dabar dar kiekvieną dieną pagalvoju, kai žiūriu rungtynes, kai seku draugus, kad gal galėčiau čia žaisti ir panašiai. Iš kitos pusės, su klientais vis dar žaidžiu, pažaidžiu net su tais, kurie žaidžia rinktinėje, Eurolygoje, Europos taurėje. Einame žaisti vienas prieš vieną ir kai kurie man pralaimi. Tai žinomi žaidėjai, uždirbantys dideles sumas. Pavardėmis gal neminėsiu (juokiasi). Aš visada buvau individualistas. Vienas prieš vieną žaisti buvo mano arkliukas, kaip ir tritaškiai. O komandinis krepšinis nuo to labai skiriasi. Anksčiau tokie žaidėjai kaip aš nelabai buvo reikalingi. Dabar pas Virginijų Šeškų gal ir tikčiau (juokiasi).

    – Kiek tai padėjo, kad sukotės krepšinio virtuvėje prieš tapdamas agentu?

     – Labai. Paprastai nepapulsi į šį pasaulį iš gatvės. Gali bandyti, bet tai užims tau labai daug laiko. Net nežinau, kiek reikėtų metų, kad turėtum priėjimą prie žaidėjų. Jeigu tu nesi žaidęs ar nesi milžiniškas krepšinio fanatikas, kaip tu gali dirbti agentu? Ką tu patarsi, ką pasakysi jaunam žaidėjui?

    – Pamenate savo pirmą oficialų darbą, tapus agentu?

     – Trey Thompkinsas, dabar rungtyniaujantis Madrido „Real“. Tada jis po kryžminių keliio raiščių traumos dvejus metus buvo nežaidęs krepšinio ir tapo niekam nereikalingu NBA. Jo agentas paprašė įtaisyti jį kažkur Europoje, bet treneriai labai sunkiai ima tokius žaidėjus. Kur tik jo nesiūlė – net olandų lygos komanda neėmė! 

    Aš visada palaikiau ir iki šiol palaikau gerus santykius su A. Bagatskiu. Tais metais Ainaras tapo Žemutinio Naugardo „Niznij Novgorod“ komandos treneriu ir ruošėsi debiutui Eurolygoje. Jie kaip tik ieškojo aukštaūgio su metimu. Ainarui nepavyko gauti Darjušo Lavrinovičiaus ir jis norėjo būtent tokio stiliaus žaidėjo. Pasakiau, kad turiu idealų variantą, būtent tokį, kokio jis nori. Trey Thompkinsą. Nors iš pradžių sakė, kad nerealu, nes Trey’us dvejus metus nežaidęs, galiausiai įtikinau jį. Pasakiau jam, kad paėmęs nepasigailėsi. Garantavau už žaidėją, nes mačiau jį žaidžiantį NBA Vasaros lygoje ir man nekilo jokių abejonių, kad tai žaidėjas, galintis žaisti Eurolygoje.

     – Tokiu būdų labai rizikuojate – jeigu žaidėjas nuvils, treneris gali kaltę versti jums?

     – Turi žinoti, ką darai ir būti užtikrintas, kad tai suveiks. Aišku, visokių situacijų būna. Vienas iš mano darbo principų yra sakyti realią situaciją, ką žaidėjas tikrai darys ir ką duos komandai. Siūlydamas žaidėją visada stengiuosi, kad atėjęs į komandą jis būtų vienas iš trijų geriausių žaidėjų.

    Svarbiausias dalykas yra santykiai su klubais, treneriais. Jeigu treneris pasitiki tavimi, tai jis daugiau kartų paims žaidėją iš tavęs, nei iš kito agento. Vienodo lygio žaidėjų yra labai daug. Kaip įtikinti, kad paimtų tavo žaidėją, o ne kitą? Tai ir yra didžiausias agento darbo menas. Jeigu tu gauni žaidėjui gerą vietą, tai automatiškai gauni pasitikėjimą, pagarbą ir iš kitų žaidėjų.

     – Kaip atrodo tą įprasta agento darbo diena?

     – Jeigu tai yra pats darbymetis – vasara, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiai, atsikeliu apie 9-10 valandą ryto, nes jokie vadovai ar treneriai nenori kalbėti aštuntą. Turiu sąrašą žaidėjų pavardžių ir sąrašą komandų, kurioms žaidėjas gali priklausyti. Tada atsirenku visas tinkamas ekipas ir skambinu jų vadovams, treneriams, siūlau žaidėją. Jeigu jie susidomi, prašo daugiau informacijos. Aišku, didieji klubai dažniausiai turi sistemas, kuriose viskas jau ir taip yra apie kiekvieną žaidėją. Taip pat turiu partnerius įvairiose šalyse. Pavyzdžiui Graikijoje turiu porą žmonių, kuriais pasitikiu, o jie turi glaudžius santykius su tam tikrais klubais ir treneriais. Tad yra didesnis šansas, kad treneris tą patį žaidėją paims iš jo, o ne iš manęs. Taip ir dirbi iki nakties, eini miegoti 2-4 valandą ryto. Iš esmės tai – daugybė skambučių, sąskaitas gaunu dideles. Šiuo laikotarpiu mėgstu būti Lietuvoje, namie, susikaupęs nuo ryto ir susidėliojęs darbo planą. Likusius mėnesius ar vis kažkur keliauju.

    Pasibaigus tarpsezoniui prasideda kitas darbas – stebiu visus rezultatus, žaidėjus, kaip jiems sekasi. Kalbuosi su jais, kaip jie jaučiasi, ar viskas gerai, ar klubas moka pinigus ir taip toliau. Kalbiesi su jų treneriais ir tuo pačiu galimais naujais klientais.

    – Tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai norisi rautis plaukus?

     – Žilų plaukų dažniausiai atsiranda liepą ir rugpjūtį. Kažkada esu labai nudegęs, kai skridau į JAV ir telefonas buvo išjungtas aštuonias valandas. Nusileidęs radau daugybę praleistų skambučių – per tą skrydį nuplaukė klientas lygioje vietoje. Tada supratau, kad turiu turėti internetą ir lėktuve, kad ir kiek tai kainuotų. O rautis plaukus norisi tada, kai atrodo, kad surandi tinkamą komandą žaidėjui, pagal visus jo norus, o ir to klubo atstovai nori to žaidėjo, bet galiausiai jis paskutinę sekundę atsisako. Būna ir tokių atvejų, kai klientas nori daugiau, nei gali. Kiekvienas žaidėjus turi suvokti, kas jis yra ir ką gali daryti. Agentas yra tik įrankis jo karjeroje, galintis suderinti geras sąlygas ir pakreipti tinkame linkme, bet įmesti į krepšį reikės pačiam. Didžiausias malonumas man – kai jaunas žaidėjas padaro žingsnį į priekį, jam sekasi ir jį pastumi į tinkamą vietą.

     – Kaip manote, kodėl visuomenė turi šiokį tokį nusistatymą agentų atžvilgiu?

     – Klubai dažniausiai nemėgsta agentų, nes komanda nori žaidėjo, bet nenori mokėti. Europoje komisinius agentui juk moka ne žaidėjas, o jį nusipirkusi komanda.

    Viena ekipa žaidėjui gali mokėti vienokią sumą, bet kiti pasiūlo dvigubai. Jeigu matai, kad tai gera situacija žaidėjui, juk nesakysi jam, kad neimk pinigų. Mažiau siūliusios komandos akyse gaunasi taip, kad esi blogas agentas. Bet juk aš dirbu žaidėjui, ne klubui. Tada prasideda įvairi komunikacija, kad jis yra toks ir anoks.

    – Agentu dirbate sąlyginai trumpai – penkerius metus. Bet galbūt jau turėtumėte patarimą sau, jeigu tik dabar pradėtumėte veiklą?

     – Kantrybės – turėti jos daugiau ir toliau lavinti. 

     

    Source: https://www.tv3.lt/naujiena/sportas/975582/krepsinio-agentas-apie-darbo-uzkulisius-neitiketina-sekmes-istorija-ir-skaudi-m-kalniecio-trauma

  • Martynas Gecevičius - apie motyvavusią antraštę ir intriguojančią ateitį Prienuose

    September 28, 11:51

    Martynas Gecevičius daužėsi per krūtinę ir kėlė į viršų tris pirštus, pasidžiaugdamas dar ir dar vienu tritaškiu į Panevėžio „Lietkabelio“ krepšį. Jam iš pirmosios Prienų arenos eilės plojo visa šeima. 30-metis vėl mėgavosi krepšiniu. Snaiperis pasileido į nuotykį, apie kurį šneka visas Lietuvos krepšinis. M.Gecevičius linkęs patikrinti, kuo jis gali pasibaigti.

    Martynas Gecevičius smeigė tritaškį iš kampo ir iškalbingai striktelėjo priešais Panevėžio „Lietkabelio“ atsarginių suolą ir klubo direktorių Martyną Purlį. O galėjo būti taip, kad dabar jis būtų plėšęs Prienų krepšinio arenos tinklelius ir likučius išsivežęs į Panevėžį autobuse su „Lietkabelio“ simbolika. Tas jo tolimas metimas buvo vienintelis taiklus po ilgosios pertraukos – prieš tai buvusius 4 tritaškius snaiperis sumetė per pirmus du kėlinius. Bet tas šūvis buvo lemtingas – numalšino paskutinį panevėžiečių spurtą ir padėjo tašką LKL sezono atidarymo rungtynėse. Prieš jas M.Gecevičius bandė tramdyti jaudulį, kai tvarkydamasis aprangą ir ruošdamasis mūšiui su „Lietkabeliu“ šyptelėjo, Darjušui Lavrinovičiui pliaukštelėjus delnais ir kažką palinkėjus. Iš pirmosios Prienų arenos eilės jį stebėjo tėtis su mama ir žmona su dukrele. M.Gecevičiui tai buvo pirmos oficialios rungtynės su Lietuvos klubo marškinėliais po 3 metų pertraukos. Per savo karjerą Lietuvoje jis buvo žaidęs tik Vilniaus klubuose – „Sakaluose“ ir „Ryte“. Reikėjo palūkėti tik 6 rungtynių minutes, kai pasinaudojęs užtvara M.Gecevičius paleido patranką ir mušdamas į krūtinę kėlė viršun tris pirštus. Po minutės krito antras jo tritaškis, o aidint pirmojo kėlinio sirenai Gecas segė ir trečiąjį. Žmonės šoko iš savo vietų, o saujelė „Lietkabelio“ gerbėjų sėdosi į kėdes skrolinti mobiliųjų.

    Gal po pertraukos tokių epizodų buvo mažiau, bet M.Gecevičius tada užsiėmė rezultatyviais perdavimais. Du prieš du, Kšištofo atšokimas į kraštą, Marčiaus perdavimas sutraukus dviejų varžovų gynybą ir meistriškas Brolio dvitaškis nuo lentos. Tai buvo vienas iš 9 rezultatyvių perdavimų, kurių sekmadienio vakarą ankštutėlėje Prienų arenoje pridalijo 30-metis atakuojantis gynėjas. Jie puošė užtikrintą „Skycop“ pergalę 93:78. „Net man pačiam rungtynės buvo tokios įdomios, kad po ilgo laiko vėl jaučiau malonumą žaisdamas krepšinį, – 24sek po pergalės pasakojo M.Gecevičius, pirmiausia priėmęs ant žmonos rankų laikytos dukrytės sveikinimus, o po to prisėdęs interviu. – Didžiąją rungtynių dalį tikrai žaidėme neblogai. Gal tik pirmąjį kėlinį žaidėme prasčiau, bet manau, kad galime tą nurašyti pirmų rungtynių jauduliui. Kaip neseniai pradėję žaisti kartu, parodėme pakankamai neblogą krepšinį: rungtyniavome komandiškai, padarėme nemažai asistų, kas, manau, yra svarbu. Nes kai pradėdavome žaisti po vieną, iškart būdavo kitas vaizdas. Bet didžiąją mačo dalį rungtyniavome komandiškai ir, bent jau taip atrodė, buvo pakankamai gražių momentų. Nežinau, kaip atrodė iš šono (juokiasi.).“

    O atrodė tikrai neblogai. Prieniškiai iš tiesų dominavo aikštėje ir savo metimais vertė veltis į kivirčus „Lietkabelio“ krepšininkus. Šiems beliko pavydžiai stebėti, kaip gražiai kamuoliu dalijosi „Skycop“ komanda. Virginijaus Šeškaus oro pareigūnų startas suintrigavo, o pats Martynas Gecevičius norėtų pamatyti, kuo gali baigtis šis įdomus projektas.

    Nors jo sutartyje numatyta sąlyga palikti Prienus už simbolinę išpirką, M.Gecevičius nesiveržia skirtis su savo chebra.

    – Koks jausmas žaisti rungtynes, kai pirmoje eilėje jus stebi visa šeima – tėvai, žmona ir dukrytė? Gal tokie momentai gali jus prilaikyti išbūti Lietuvoje iki sezono pabaigos? - 24sek paklausė M.Gecevičiaus.

    – Aš nieko prieš. Tikrai neatvažiavau čia įrodinėti kažkam kitiems, išskyrus save. Eiti iš proto, žaisti vienam, daryti statistiką ir kažkur išvažiuoti. Mano tikslas nėra toks. Dėl to mes ir pasirašėme tą normalų kontraktą. Gerai, su išėjimu, bet jis vis tiek normalus. Pirminis mano tikslas tikrai nėra išvažiuoti. O kokia situacija bus, tokia bus. Aš atvažiavau čia, kad chebrai padėčiau, kad man būtų gerai, tiems patiems sirgaliams, šeimai. Aišku, smagu, kai šeima sėdi ir mato. Tai motyvuoja.

    – Paminėjote startinį jaudulį. Ar tokį jutote sugrįžęs žaisti į lietuviškas tribūnas?

    – Taip. Nesvarbu, kur bežaistum, tos pirmos rungtynės visada duoda savo. Juolab, matome, ką žmonės kalba ir kokie didžiuliai lūkesčiai siejami su komanda. Niekas nekalba apie kovą dėl 7-8 vietos. Visi kalba apie ketvertus ir panašiai. O tai prideda startinio jaudulio. Juolab, žaidėme su „Lietkabeliu“. Mums tai buvo svarbios rungtynės pamatyti, ko galime ir ko negalime. Ta pergalė mums labai svarbi.

    – Labai smagiai sukosi žaidimas aplink jus ir Mindaugą Lukauskį (kartu jiedu atliko 20 rezultatyvių perdavimų). Ar tokį „Skycop“ veidą ir matysime šį sezoną?

    – Bandysime. Gal tiesiog „Lietkabelis“ taip gynėsi, gal mums išėjo, gal prieš kitas komandas taip nepavyks. Bus visokių komandų – prieš „Žalgirį“, „Rytą“ ir „Neptūną“ gal nebus taip lengva ir norint siekti kažko daugiau, gali to ir neužtekti. Manau, ta viena pergalė mūsų neužliūliuos. Mes ne tas jaunimas, kurį čia kažkas gali užliūliuoti (šypsosi). Labai svarbu pradėti pergale. Svarbiausia, kad kai yra tiek rezultatyvių perdavimų, dauguma žaidėjų patenkinti. Manau, taip ir turime bent bandyti išlaikyti tokį žaidimą.

    – Simboliška, jog ketvirtojo kėlinio pabaigoje padėjote tašką įmesdamas tritaškį iš kampo prie „Lietkabelio“ suolo, kai vasarą sklido gandai, kad esate Panevėžio klubo radaruose. Kiek arti buvote susitarimo su „Lietkabeliu“?

    – Derybos buvo anksti. Jos buvo tokios: agentas pasakė, kad „Lietkabelis“ domisi, siūlo tiek ir tiek. Aš pasakiau ne, nes man buvo per anksti. Galvojau išvažiuoti į užsienį. Vasaros pradžioje ar liepą tikrai negalvojau, kad žaisiu Lietuvoje. Tokios tos derybos ir buvo – jiems pasakiau ne ir jie nieko daugiau nebenorėjo siūlyti. Paprasta situacija.

    – Kuo ypatinga ši vasaros rinka, kad jūs ir nemažai kitų žinomų lietuvių vėlai pasirašė sutartis?

    – Man taip atsitiko jau antrus metus iš eilės, nors ir pakeičiau agentą. Sunku pasakyti. Daug klubų mažino biudžetus, kainos leidžiasi, o žaidėjai jų nenori nuleisti. Yra daug aspektų. Toks gyvenimas, bet priimi gyvenimo iššūkius ir nematau čia nieko blogo. Jokia tragedija.

    – Galėjote rinktis: laukti arba važiuoti į Prienus. Reikėjo per save perlipti pasirinkti dešimtą LKL komandą?

    – Dešimti jie buvo pernai. Dabar tai visai kita komanda. Aš žinojau, su kokiais žaidėjais man reikės žaisti. Žinojau ir trenerį, su kuriuo jau teko dirbti. Buvau susitikęs su komandos nariais. Kalbėjomės apie Prienus, apie legionierius, lietuvius, su kuriais dar neteko žaisti. Surinkau informaciją ir manau, kad priėmiau geriausią sprendimą. Žinojau, kad prie šitų žaidėjų man bus lengva įsilieti. Nereikės mėnesio-pusantro pajusti vienas kitą. Dabar atrodo, kad sprendimas buvo teisingas.

    – „Skycop“ branduolys pirtelėje nusprendė susiburti į vieną komandą turbūt ne dėl vietos atkrintamosiose kautis?

    – Mes jokių tikslų sau nekeliame, bet, manau, visi supranta, kad ketvirtfinalyje žaisti su „Rytu“ ar „Žalgiriu“ tikrai nėra mūsų tikslas. Nemanau, kad tokiems žaidėjams būtų logiška kelti tokius tikslus. Aišku, mes galime skelbtis, kad sieksime geriausiųjų ketverto, bet į jį gal nepateksime. Tik tikrai nemanau, kad šitoje lygoje turėtume žaisti tik dėl aštuntos vietos. Turime tikrai normalią chebrą, su kuria galėtume nuveikti kažką įdomaus. Pabandysime. O kaip pavyks, parodys laikas.

    – Antrą kartą dirbate su Virginijumi Šeškumi. Koks jis buvo „Ryte“ ir koks dabar Prienuose?

    – Jam kaip ir žaidėjams. O čia žaidėjams lengviau žaisti nei „Ryte“, „Žalgiryje“ ar užsienyje. Mes čia atsipalaidavę. Vasaros pradžioje jie komplektavo komandą vienaip, o išėjo dar kitaip. Bet, manau, treneriui tai davė azarto kažką nuveikti su šita chebra. Juolab, kai jie turėjo nesėkmingą sezoną pernai... Man tai viskas normaliai. Aš žinau, ko iš jo tikėtis. Karštesnių pasikalbėjimų bus. Vyresni žaidėjai suprantame krepšinį, bet nemanau, kad galime kalbėti apie kažkokius konfliktus.

    Šeškus iš tų trenerių, kuris šiandien gal kažką pasakys, bet rytoj jau to nelaikys. Bus nauja diena. Jis ne iš tų, kurie savaitėmis laikys prieš tave nepatenkintą veidą ir ant tavęs varys. Kartais tos emocijos yra gerai – išjudina ir išbudina. Manau, šitai chebrai tai geras variantas.

    – Vilniuje išsiskyrėte su Virginijumi Šeškumi labai keistai, ar ne? Pamenu, laimėjote Europos taurės rungtynes, patekote į atkrintamąsias, treneris ramiai nuėjo į spaudos konferenciją, o „Ryto“ vadovai informavo žaidėjus, kad Šeškus bus atleistas.

    – Nenorėčiau komentuoti, kaip ten viskas vyko (šypsosi.). Bet viskas vyko tikrai keistai. Galų gale, prie jo žaidėme tikrai neblogai. Bet nežinau tų povandeninių srovių ir nenoriu gilintis. Aišku, buvo kažkiek keista, nes pradėjome gerai žaisti, patekome į kitą etapą. Bet, kiek žinau, sprendimas buvo priimtas kiek anksčiau. Man sunku komentuoti – į „Ryto“ vandenis nenoriu lįsti.

    – Daugelis akcentuoja „Skycop“ veteranų amžių. Kaip patys Broliai ar Mindaugas Lukauskis reaguoja į visas tas kalbas?

    – Mane patį motyvavo (šypsosi.). Kažkur perskaičiau... Galbūt DELFI, kurie mane priskyrė prie veteranų. Parašė, kad „Skycop“ prisiviliojo dar vieną veteraną (antraštė prasidėjus deryboms buvo tokia: „Prienų klubo akiratyje – dar vienas tituluotas veteranas“ – aut. past.). Nežinau, 30 metų šiais laikais nėra veteranas (šypsosi.). Nežinau, kaip jaučiasi Broliai, bet jie tikrai neblogai juda. O apie Mindę, manau, iš viso nereikia kalbėti, kai jis taip juda tokio amžiaus... Gal kokius trejus metus visi šneka, kad jis veteranas, bet jis kaip išlaiko tą formą, taip kaip geras vynas gerėja. Be to, čia nėra „Rytas“ ir „Žalgiris“, kur turi laimėti kiekvienas rungtynes. Nėra ir to spaudimo, kaip užsienyje. Dėl to mums žaisti kartu bus tik lengviau. Buvo toks jausmas, kad mėgaujamės krepšiniu. Net man pačiam buvo tokios įdomios rungtynės – po ilgo laiko jaučiausi, kad žaidžiau krepšinį savo malonumui. Darai tą, ką moki ir mėgsti. Su tokia chebra tikrai smagu žaisti.

    – Brolių ir Lukauskio pase įrašyti vienokie skaičiai. O koks jų biologinis amžius?

    – Oi, net nežinau. Mindei tai tikrai reikėtų nuimti mažiausiai 10 metų. O Broliams po kokius 4-5 irgi gali nuimti. Broliai tikrai dirba. Niekas čia jų neverčia sportuoti dukart po dvi valandas per dieną. Bet ką reikia per treniruotes, jie tą padaro. Apie Mindę iš viso nekalbu... Nėra taip, kad veteranai tik pavaikštome ir meldžiamės, kad rungtynėse būtų gerai. Visi supranta, kad taip nebus ir yra darbas. Visi profesionalai, geras karjeras turėję aukšto lygio žaidėjai. Nurašyti mus, kaip veteranus, būtų tikrai ankstoka.
     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lkl/martynas-gecevicius-apie-motyvavusia-antraste-ir-intriguojancia-ateiti-prienuose-1128-1034078#_
  • Vienintelis žalgirietis Lietuvos rinktinėje tikisi ryškaus vaidmens

    September 10, 13:41

    Turėjo prasidėti antrasis pasaulio čempionato etapas, atsiverti ketvirtasis varžybų langas, kad Lietuvos rinktinė sulauktų pirmojo Kauno „Žalgirio“ krepšininko rinktinėje. Kauno klubas šįkart išgirdo Edgaro Ulanovo balsą ir išleido jį kovoti su Kroatija bei Nyderlandais.

    2017 metais Lietuvos rinktinėje oficialiose varžybose debiutavęs E.Ulanovas po metų pertraukos grįžo į pasikeitusią nacionalinę komandą. Dėl NBA ir dalies Eurolygos klubų kreivo požiūrio į 2019 metų pasaulio čempionato atranką Dainius Adomaitis nesulaukė kelių geidžiamų žaidėjų, tarp jų ir iš „Žalgirio“. Per pirmąsias šešerias rungtynes, kai Lietuvos rinktinė po du kartus įveikė Lenkiją, Vengriją ir Kosovą, nacionalinėje komandoje nežaidė nė vienas žalgirietis, bet šįkart E.Ulanovas prakirto sau langą į rinktinę. Pernai Europos čempionate Izraelyje ir Turkijoje kaunietis rinko po 7,2 taško ir buvo ketvirtas pagal rezultatyvumą Lietuvos rinktinėje, kurios žygį tada nutraukė Graikija.

    Po solidaus sezono Eurolygoje naują sutartį su Kauno klubu sudaręs 26 metų 198 cm ūgio puolėjas veikiausiai turės dar svarbesnį vaidmenį dabar, nes Jono Mačiulio šįsyk nėra, o Mindaugas Kuzminskas keliamas į sunkiojo puolėjo poziciją.

    – Edgarai, kaip vyko jūsų išleidimas į Lietuvos rinktinę – jums teko keliauti pas „Žalgirio“ vadovus ir prašyti leidimo į rinktinę?

    – Su manimi viskas buvo paprasta, daug klaustukų nebuvo. Gal tik tada, kai kai buvo paskelbta pirminė rinktinės stovyklos data, būta kažkiek niuansų, nes tuo atveju būčiau visai neturėjęs pasiruošimo su klubu. Kai sužinojome, kad rinktinės pasirengimas prasidės vėliau, viskas buvo paprasta. Situacija buvo lengvesnė nei mano komandos draugų, jokių kabliukų nebeliko.

    – Kaip vyksta pokalbiai dėl žaidimo rinktinėje? Klubas sulaukia federacijos prašymo, jūs sulaukiate skambučio, o tada einate pas klubo trenerį ar vadovą?

     – Taip, aš turiu pasitarti, man įdomi trenerio nuomonė. Jis matęs ir patyręs labai daug, buvęs panašiose situacijose ne kartą ir ne du. Paklausiu patarimo, nuomonę gerbiu, bet šiemet buvau nutaręs atvažiuoti į rinktinę per šį langą, o su šiuo mano noru visi sutiko. Nebuvo jokių problemų.

     – Šarūnas Jasikevičius pasakė „važiuok“ ar pasiūlė dar pagalvoti?

     – Jis gerbia mano nuomonę, o aš dėl to džiaugiuosi.

    – Ar kalbėjotės su Mariumi Grigoniu, galbūt kitais žalgiriečiais, kurie galėtų būti naudingi Lietuvos rinktinei, bet liko Kaune?

     – Matote, jų situacija yra kitokia. Jei neklystu, tik Marius buvo rinktinės kandidatų sąraše šiam langui, nežinau dėl kitų.

    Mariaus padėtis kitokia, nes „Žalgirio“ pasirengimas prasidėjo vėliau, naujų žaidėjų yra daug, sistema nauja, nenuostabu, kad klubas norėjo jį pasilikti. Neabejoju, kad Marius norėtų žaisti ir ten, ir ten, bet persiplėšti negali. Manau, kad klubas ir rinktinė surado bendrą susitarimą, tad reikia žiūrėti į priekį.

     – Jūs pats buvote nutaręs sužaisti šiame lange, nes esate pasiilgęs rinktinės?

     – Taip, nes praleidau prieš tai buvusius langus, o vasara buvo ilga. Pasiilgau atmosferos ir sirgalių. Be to, pradėti sezoną žaidžiant rinktinėje yra geras startas.

    – Kaip manote, kiek išaugs jūsų vaidmens svarba, ypač, jei Mindaugas Kuzminskas daugiau žais sunkiuoju puolėju?

     – Tikiuosi, kad galėsiu kuo daugiau prisidėti. Pačiam įdomu, ar per vasarą dirbau tikslingai. Aišku, visi norės įdėti savo indėlį, visi turbūt ir gaus galimybę pasireikšti.

     – Ar vasarą bandėte kažką patobulinti savo žaidime?

     – Nežinau, bandau viską po truputį. Tiesiog krepšinio sezonas šiemet prasidėjo vėliau, tad sportavau pats, gerinau fizinį pasirengimą, o nuo rugpjūčio pradžios dirbau ir krepšinio aikštėje. Žiūrėsime, kiek tai duos naudos.

    Nustebinti jau nieko pernelyg nenustebinsiu, bet noriu išlaikyti kuo aukštesnį lygį, kad nebūtų nuopuolių.

    – Koks jūsų požiūris į FIBA langų sistemą, ateinant septintajam rinktinės mačui pasaulio čempionato atrankoje?

     – Aš irgi esu prie tų, kurie sako, kad – ne. Dabartinė sistema ne prie širdies.

    Turime, ką turime. Gerai, kad Lietuva kol kas laimėjo visas rungtynes. Aišku, norėtųsi, kad būtų kitaip, bet kol kas niekas nesikeičia, artimiausiu metu nieko nepakeisime.

     – Antrasis etapas prasideda rungtynėmis su Kroatija ir Nyderlandais, paskui dar lauks akistata su Italija. Ar bandote paskaičiuoti, kiek pergalių reikėtų, kad bilietas į pasaulio čempionatą būtų kišenėje?

     – Aš skaičiuoju paprastai – man norisi nepatirti pralaimėjimo skonio. Aišku, su kroatais žaisti bus labai sunku, nes jų sudėtis yra labai stipri. Tačiau, manau, kad trenerių štabas ir žaidėjai nori pratęsti pergalių seriją. Todėl ir neskaičiuojame – tiesiog norime laimėti


    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/vienintelis-zalgirietis-lietuvos-rinktineje-tikisi-ryskaus-vaidmens-875-1026532?copied

  • Mindaugas Kuzminskas - apie gyvenimo posūkius, automobilį ir vasarą Lietuvoje

    August 16, 23:01

    „Gyveni ir mokaisi“, – lipdamas iš naujutėlio, tviskančio, tik šiais metais pasaulyje pristatyto „Volkswagen Touareg“ ranka moja krepšininkas Mindaugas Kuziminskas. Visiškai aišku, kad mintyse jis turi ne tik įgūdžius vairuoti modernų automobilį, bet ir visus sudėtingus šiuos metus – viduryje sezono pasikeitusį klubą ir keliones iš JAV atgal į Europą.

    M.Kuzminskas skaičiuoja paskutines atostogų dienas. Netrukus Lietuvos rinktinės krepšininkas grįš į Italiją, kur pradės antrą sezoną Milano „Olimpia“ klubo gretose. Prieš naujo sezono pradžią – pokalbis su 28 metų 205 cm ūgio puolėju, šiais metais patyrusiu daug permainų karjeroje ir asmeniniame gyvenime.

    – Mindaugai, įvairiausių patirčių šiais metais turėjai...

    – Na, keisti klubą, šalį ir netgi žemyną viduryje sezono dar niekada neteko. Ir tai nėra nei labai paprasta, nei lengva. Keletą mėnesių laukiau naujo kontrakto, atrodė, trūksta tik sutarties, bet vis kažkas sutrukdydavo. Neslėpsiu: buvo daug įtampos, bet tokia dalykai užgrūdina ir išmoko, kaip elgtis panašiose situacijose.

    – Skrisdamas lėktuvu iš Amerikos į Europą, tikriausiai analizavai priežastis, mėginai sau paaiškinti, kas vyksta?

    – Žinoma, o kas nemėgintų?! Niujorko „Knicks” klubo vadovybė pasikeitė, nebeliko tų, kurie manęs norėjo, kurie kvietė. Kelerias rungtynes praleidau ant suolo, tada su agentu pasitarėme, kad reikia ieškoti kito klubo. Sulaukėme keleto konkrečių pasiūlymų, tačiau nusprendėme šiek tiek lukterėti. Laukti teko iki sausio, kol atsidūriau Milano „Olimpia” klube.

    Viskas gerai, stengiuosi žvelgti ne į praeitį, o į ateitį. Tikrai žinau, kad niekas nevyksta be priežasties ir viskas – tik į gerą pusę.

    – Ką reiškia sėdėti ant suolo tada, kai norisi bėgti, mesti, žaisti, o ne žiūrėti, kaip žaidžia kiti?

    – Sėdėti ant suolo sunku, patyriau. Pradedi save kaltinti, analizuoti ir taisyti klaidas. Kai ir tai nepadeda, labai svarbu neįsileisti negatyvių minčių ir niekada nekaltinti kitų. Komanda, kurią surinko, nori laimėti. Gal tu netinki, nelimpi, nederi prie jų sistemos. Krepšinyje asmeniškumų nėra, štai kodėl nereikia kaltinti kitų, o palaikyti komandos draugus ir laukti, kada išauš tavo proga.

    – Nėra taip paprasta sau pasakyti šiuos dalykus, dar sunkiau jų laikytis. Kas tau padėjo?

    – Dar Kauno „Žalgiryje” yra buvę situacijų, kai, atrodė, kalnus nuversi, o imi ir atsimuši į sieną. Tada tikrai jautiesi blogai, sunku. Anuomet man labai padėjo psichologas, iki dabar su juo bendrauju, jis man padeda įveikti sunkias situacijas. Juk, rodos, viską pats supranti, bet kai pakalbi su žmogumi iš šalies, pasidaro daug lengviau ir kitaip priimi situacijas, kitaip jas sprendi.

    – Ne tik krepšinyje šiais metais vyko pasikeitimai. Asmeniniuose santykiuose irgi. Tarsi viskas į vieną vietą...

    – Apie asmeninio gyvenimo peripetijas nekalbu. Visą laiką buvau atviras, tas atvirumas man dažnai kišo koją, išmokau ir šią pamoką, dabar, kiek galima, asmeninį gyvenimą stengiuosi laikyti sau.

    – Kokia buvo tavo vasara Lietuvoje?

    – Štai, matote, leidžiu laiką su krikšto vaikais. Buvau jiems pažadėjęs išvyką į boulingą. Teko pažadų laikytis, o ir nauju automobiliu pavėžinau. Naujasis „Volkswagen Touareg” man labai patinka, šios markės automobilis buvo pirmasis, kurį vairavau. Ir dabar jis – mano prioritetų sąraše, galvoju, kai jau pirksiu automobilį sau, toks jis ir bus.

    Krikšto vaikus turiu tris – Jokūbą, Rytę ir Simą. Simas gyvena Kaune, jam tenka mažiausiai dėmesio, bet ir tai – ištaisoma. Stengiuosi visada vaikus aplankyti, pabūti su jais. Kartu su Rimanto Kaukėno fondu lankiau ir sergančius vaikus, man visada smagu suteikti jiems džiaugsmo. Kaip ir kasmet, su šeima ir draugais plaukėme baidarėmis. Keletą dienų pabuvau močiutės vienkiemyje, kur nėra mobiliojo ryšio, o į tualetą vaikštome lauke. Čia galva visiškai išsivėdina!

    – Kada grįžti į Milaną?

    – Lietuvoje būsiu iki rugpjūčio 17-os, o tada – pasiruošimas su Milano klubu. Į Lietuvą grįšiu rugsėjį, laukia žaidimas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.
     

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/mindaugas-kuzminskas-apie-gyvenimo-posukius-automobili-ir-vasara-lietuvoje-875-1014354#_

  • Lietuvis, apie kurį šnabždasi NBA skautai: kodėl Matas Jogėla atkreipė ESPN dėmesį?

    August 10, 14:12

    „Ką įdomaus Lietuva artimiausiu metu gali pasiūlyti NBA?“ – Europos aštuoniolikmečių čempionate Rygoje klausė ne vienas NBA skautas. Stipriausios krepšinio lygos žvalgai įdėmiai sekė būrio perspektyviausių Lietuvos talentų žaidimą, tačiau visai neseniai į jų radarą pateko nauja pavardė. Tai 20-metis Matas Jogėla, kurio proveržis paliko įspūdį ir ESPN specialistams.

    „Sudėjimas ir atletiškumas primena jauną Rudy Fernandezą <...> Jei toliau taip tobulės, kaip iš jo tikimasi, pretenduoja būti pašauktas NBA naujokų biržoje“, – tokias eilutes apie save vieną rytą ESPN skaitė M.Jogėla. Skaitė ir jo šeima bei draugė. Visi buvo be galo laimingi, kad sunkų didžiulį Mato Jogėlos darbą įvertino specialistai. „Man tai tik papildoma motyvacija toliau stengtis dirbti“, - 24sek tikino jaunasis talentas.

    Lietuva turi itin perspektyvią 1998-aisiais gimusių krepšininkų kartą. Čia rasite ir Tadą Sedekerskį, ir Gytį Masiulį, ir Arnoldą Kulboką, kurie buvo patekę į NBA akiratį, o vienas – Arnoldas, jau ir pašauktas 55 šaukimu šių metų NBA naujokų biržoje. Dar yra metais vyresnis Laurynas Birutis, kuris taikosi į kitų metų NBA naujokų biržą. Bet labai mažai kas kalbėjo apie kitą 20-metį. Tai yra Matas Jogėla, kuris tik šį sezoną patraukė NBA skautų dėmesį. Ir tai nėra išpūstas vieno ESPN straipsnio burbulas – NBA žmonės nekantraudami stebės žalgiriečio progresą artėjantį sezoną, kuris gali intriguojančiai nukreipti jo karjerą.

    Skrajojantis lietuvis

    Geriausiai M.Jogėlos progresą galėtų įvertinti treneris Arvydas Gronskis. Jis kaip tik 2016-aisiais Kaune ir Berlyne treniravo Matą Eurolygos jaunių turnyre, o po dvejų metų pertraukos, 2018-ųjų liepą, vėl turėjo galimybę jį pačiupinėti Europos dvidešimtmečių pirmenybėse. Buvo akimirkų, kai nustebdavo net ir pats daugybę talentų savo akimis iš arti matęs „Ryto“ programos treneris. „Kaip aukštai jis kyla... Jo atsispyrimas nuo vienos kojos yra labai geras. Kartais, atrodo, mes paprastą metimą, o jis deda iš viršaus. Kaip ir Europos čempionate – prasiveržė, atrodė, mes, bet kaip pylė iš viršaus... Kaip liuobė...“ – 24sek vaizdingai pasakojo A.Gronskis.

    M.Jogėlos atletinės savybės yra pirmas dalykas, kuris kris į jūsų akis. Kai Rokas Jokubaitis numetė parašiutą link „Žalgirio“ treniruočių centro krepšio, tai M.Jogėla jį gaudė taip aukštai pašokęs, kad alkūne būtų lietęs lanką.

    NKL aikštėse įsidrąsinęs krepšininkas lipa ant lentos kaip išprotėjęs. Nominaliai, M.Jogėla rungtyniauja 2-3 numeriu, bet puolime praėjusį sezoną vidutiniškai sugriebdavo 1,55 kamuolio. Per dvejas rungtynes su Klaipėdos „Neptūno“ dubleriais 201 cm ūgio krepšininkas vien puolime atkovojo 10 kamuolių. Kai kuriems NBA skautams savo atletinėmis savybėmis jis primena Martyną Pocių. Lyg tyčia, po vieno vaizdo įrašo su M.Jogėlos dėjimu, „Youtube“ automatiškai siūlo peržiūrėti gražiausius Martyno Pociaus paskraidymus. Lietuvoje daug tokių atletiškų aukšto lygio žaidėjų neturime. Žaidimas virš lanko – pirmas riebus pliusas, kurį kitų talentingų europiečių apsuptyje užsideda Matas.

    Taip jau sudėtas krepšinis, kad neretai atletiškesnis europietis neturi gero metimo. Bet M.Jogėla nėra grėbliarankių rūšies žaidėjas. Praėjusį sezoną NKL pirmenybėse jis pataikė 61,4 proc. dvitaškių, 36,2 proc. tritaškių ir 78,5 proc. baudų. Europos dvidešimtmečių čempionate M.Jogėla pataikė 63,5 proc. dvitaškių, 30 proc. tritaškių ir 85,7 proc. baudų. Šis pataikymas vėliau virto 16 taškų ir 17,7 naudingumo balo vidurkiu. M.Jogėla geba tiksliai atakuoti krepšį po užtvarų, turi neblogą metimą po driblingo. Iš artimesnių distancijų taškus jis dažnai susirenka po aštrių prasiveržimų. Nors gynyba nėra stiprioji jo pusė, greitos rankos padeda jam perimti kamuolius ir lėkti į greitą puolimą, kur kameros jau ruošiasi įamžinti TOP 10 epizodą. Europos pirmenybėse Vokietijoje jis vogdavo 2,2 kamuolio per rungtynes (4 vieta turnyre). Dabar žvelgiant į skrajojantį Matą, sunku patikėti, kad neseniai jis buvo nedidukas smulkus berniukas Tauragėje, kuris vėliau dėl traumos ilgai negalėjo galvoti apie šokinėjimą.

    Sukrėtimas pakreipė karjerą

    Kad auga įdomus krepšininkas, matėsi dar tais laikais, kai Jonas Valančiūnas dvigubais dubliais drebindavo jaunimo čempionatus, o Lietuva ruošėsi Europos čempionato šventei. Nedidukas smulkus trylikametis kaip vijurkas sukdavosi varžovų gynyboje. Sykį, 2011-aisiais, į V.Knašiaus krepšinio mokyklos krepšį M.Jogėla įkratė 50 taškų ir padėjo pratęsti seriją. Bet Tado Sedekerskio vedami klaipėdiečiai ištrūko su pergale. Matas augo krepšininkų šeimoje. Lygiavosi vaikinas į penkeriais metais vyresnį brolį, Taurą Jogėlą, kuris buvo šešiolikmečių rinktinės lyderis. Tad Matas įsitikinęs, kad dabar turi šuolio dovaną ir dėl genų. 

    „Mano tėtis irgi gerai šokdavo, o brolis puikiai dėlioja“, – 24sek pasakojo M.Jogėla, išbandęs ir tas legendines šuolio gerinimo programas. Siautėdamas Tauragės sporto mokyklos komandoje, Matas neliko nepastebėtas. Jį pakvietė treniruotis Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje.

    Matas spėjo užsivilkti „Ryto“ dublerių aprangą, su kuria debiutavo Regionų krepšinio lygoje. Trečiame pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio divizione 2015-2016 m. jis rinko vid. 10,6 taško, Eurolygos jaunimo turnyre – 10,3 taško. Jaunių Eurolygos atrankos turnyre Kaune jam teko susitikti su „Žalgirio“ dubleriais, kuriuose siautėjo tokia kompanija kaip Arnas Velička, Isaiah Hartensteinas ir Gytis Masiulis. Tačiau netrukus M.Jogėla pats perėjo į kitą barikadų pusę. „Vilniuje sužaidžiau neblogą sezoną ir gavau “Žalgirio„ pasiūlymą. “Rytas„ man kaip ir nieko labai nesiūlė“, – savo perėjimą, kuris profesionalų krepšinyje sukeltų gerokai didesnį ažiotažą, paaiškino Matas.

    Tačiau persikėlimas į Lietuvos krepšinio sostinę baigėsi liūdnai. Gavus didesnį krūvį, M.Jogėlai lūžo pėda. Maža to, vėliau po reabilitacijos ta pati pėda įtrūko. Ir tai buvo įspėjimas permąstyti savo pasirinkimus. Spėliota, kad įtakos traumai turėjo fizinės problemos: jaunuolis netinkamai maitindavosi, mažai dėmesio skyrė darbui su svarmenimis. „Iki perėjimo į “Žalgirį„ niekada nesitreniravau taip sunkiai. Pirmieji metai buvo tikrai sunkūs. Būdavo, gaudavau ir daug krūvio, ir tinkamai nepailsėdavau. Ta mityba irgi daug ką duoda – ne visada sveikai valgydavau. Gali būti, kad ir gavau tas traumas dėl nuovargio ir mitybos“, – samprotavo M.Jogėla. Jaunuolio aplinka ėmė spausti vaikiną sportuoti – salė greitai tapo antraisiais jo namais. Iš pradžių M.Jogėlą reikėjo varyti prie treniruoklių su bizūnu, bet svarbiausia, kad pats jaunuolis buvo nuolankus sportui ir darbui. Rezultatai pastebimai ėmė gerėti. Pats sutvirtėjęs M.Jogėla pradėjo labiau pasitikėti savimi, naudojosi atletiškumo pranašumais ir vis užtikrinčiau sklandė NKL arenose. Reikėjo laiko, kol juo ėmė labiau pasitikėti „Žalgirio“ dublerių treneris Tomas Masiulis, tačiau atėjus akimirkai, krepšininkas tuos lūkesčius pateisino. Dabar M.Jogėla sveria 83 kilogramus ir greitu metu planuoja pridėti dar mažiausiai 5. Tam, kad galėtų pasistumdyti su rimtesniais vyrais – nebe jaunuoliais.

    Ant „Žalgirio“ slenksčio

    24sek žiniomis, M.Jogėla yra vienas iš dviejų „Žalgirio“ dublerių programos narių, kurie turėtų gauti dvigubą licenciją ir žaisti pagrindinėje komandoje bei NKL. M.Jogėla po Europos dvidešimtmečių čempionato jau pradėjo ruoštis „Žalgirio“ ikisezoninei stovyklai, kurioje Šarūnas Jasikevičius patikrins jauniausių žaidėjų galimybes ir paskelbs savo verdiktą.

    Jaunuolis „Žalgirio“ stovyklai įspūdį paliko jau pernai, kai sėkmingai įsipaišė į komandos žaidimą. Pirmą kartą Š.Jasikevičius pakvietė jį prisijungti prie „Žalgirio“ treniruočių praėjusią žiemą. Patekęs į Šaro radarą, M.Jogėla vėliau vis dažniau sulaukdavo netikėtų „Žalgirio“ komandos vadovo žinučių, kad yra laukiamas pagrindinės komandos treniruotėje. „Labai džiaugiausi. Jaudulys buvo tikrai didelis. Bet buvo labai gera. Nežinau net...“ – savo pirmąją treniruotę prisiminė M.Jogėla. Pamatęs, kaip treniruojasi profesionalai, kaip jie prisižiūri savo kūną, M.Jogėla įsidėdavo tai į galvą ir bandydavo atkartoti dublerių treniruotėse. Įsiskiepijo įprotį ateiti likus valandai iki treniruotės pradžios ir dar labiau prižiūrėti savo kūną. M.Jogėlos darbo etika sužavėjo „Žalgirio“ vadovus. Treniruotėse M.Jogėlai dažniausiai tekdavo žaisti prieš, kaip pats sako, jo pozicijos žaidėjus Edgarą Ulanovą, Axelį Toupane'ą, kartais – Vasilije Micičių.

    „Kartais ir įžaidėjus tekdavo dengti. Pasimatė, kad labiausiai man trūksta jėgos. Jautėsi ir jaudulys. Stengdavausi apsiginti, bet negalėdavau uždengti nugara į krepšį žaidžiančio Ulanovo. Micičius irgi būdavo stipresnis. O žaisti prieš Toupane'ą būdavo labai sunku, nes jis labai gerai ginasi“, – sakė M.Jogėla. Š.Jasikevičius labiausiai iš Mato reikalaudavo koncentracijos. „Dažnai būdavo, kad pamesdavau savo žmogų, kažkur užsižiopsodavau. Prašydavo, kad būčiau dėmesingesnis gynyboje ir nenusukčiau akių nuo kamuolio. Čia gaudavau daugiausiai pastabų“, – prisiminė M.Jogėla. Jam įstrigo maksimalus susitelkimas, kurio Šaras reikalaudavo atliekant bet kurį krepšinio elementą, net ir tiesiog mėtant į krepšį. „Griežtas, griežtas treneris, – šypsojosi M.Jogėla. – Tikrai daug velnių gaudavome.“ Bet grįžęs į dublerių komandą, Matas jausdavosi gerokai tvirtesnis. Krepšininkas jaučia, kad ėmė geriau skaityti žaidimo situacijas. Žaisti NKL jam pasidarė paprasčiau. 

    M.Jogėla pats nėra tikras, ar tikrai pateks į pagrindinę „Žalgirio“ komandą. Bet nesibaimindamas minučių stygiaus, jis veržiasi į aukštesnį lygį. „Manau, man geriau būti “Žalgirio„ komandoje, – paklaustas apie kitus pasirinkimus, kur galbūt gautų daugiau žaidimo laiko, 24sek teigė M.Jogėla. – Gal to žaidimo laiko labai daug negaučiau, bet turėčiau geras sąlygas treniruotis su aukščiausio lygio žaidėjais. Manau, tai man labai padėtų ir gaučiau geros patirties.“ ESPN rašo, kad M.Jogėlai kitą sezoną reikia gauti daugiau žaidimo praktikos. Galbūt net apsvarstyti galimybę pasižaisti žemesnio lygio LKL komandoje, kurioje jam būtų numatytas svarbesnis vaidmuo. Panašios nuomonės ir dvidešimtmečių treneris Arvydas Gronskis. „Dabar jam tik reikia gauti kuo daugiau žaidimo laiko aukštesniame lygyje. Ir gero treniruočių proceso. Pagrindinis dalykas – jis turi gauti žaisti. Šios rinktinės vaikai turi sukaupti žaidimo patirtį. Mūsų rinktinėje šiemet dauguma buvo mažiau žaidžiančių savo komandose“, – pabrėžė A.Gronskis. Vis dėlto perkalbėti aiškų tikslą užsibrėžusį M.Jogėlą dabar bus nelengva.

    NBA klaustukai Aukštesnis lygis M.Jogėlai padės dar geriau pasiruošti NBA egzaminui. O taisytinų dalykų jo žaidime netrūksta. 24sek kalbėjosi su kelių NBA komandų skautais, kurie išskyrė didžiausius M.Jogėlos kabliukus. Visi sutartinai pabrėžė vieną problematiškiausią– gynybą. „Jam reikia pagerinti gynybą. Tiek vienas prieš vieną, tiek pasyviojo pusėje, – analizavo A.Gronskis. – Kažkur jis pameta dėmesį. Užsiima blogą padėtį. Reikia nepamesti savo žmogaus. Bet su šita problema susiduria daugelis jaunų žaidėjų (šypsosi.).“ Tą supranta ir pats M.Jogėla: „Greitesni žaidėjai gal mane apeina, o stipresni nusistumia. Tad man dar reikia jėgos ir greičio. Stengiuosi kiek įmanoma tai patobulinti. Treneriai ir agentas sako, kad gynyba yra silpniausia mano žaidimo dalis. Ir pats tą suprantu.“ Kiti skautai pasigenda stabilesnio M.Jogėlos metimo iš tolimų distancijų. Yra ir dvejojančių dėl jo karštakošiškumo. Štai NKL atkrintamosiose varžybose M.Jogėla esant lygiam rezultatui pečiu tyčia griovė ant žemės varžovą ir likus 20 sekundžių iki pagrindinio laiko pabaigos gavo nesportinę pražangą.

    Kitose atkrintamųjų rungtynėse M.Jogėla paleido kamuolį varžovui į galvą ir gavo diskvalifikacinę pražangą. Tačiau panašu, kad tai buvo labiau užsispyrusio jauno kovotojo charakterio išraiškos ir troškimas nenusileisti varžovui, nei kažkokios ilgalaikės problemos. „Per tas tris savaites su Matu neturėjau jokių bėdų, – 24sek tikino A.Gronskis. – Visa mūsų rinktinė labai nuoširdžiai ir gerai dirbo. Kaip ir Matas. Jis yra sąmoningas darbingas jaunuolis, kuris papildomai dirba su mūsų fizinio rengimo treneriais. Jis nori tobulėti ir žino, ko nori.“

    NBA skautai suka galvą, kaip dar vystysis M.Jogėlos kūnas. Fiziologiją šiais laikais ypač akcentuojančios NBA komandos abejoja dėl lietuvio siaurų pečių. Jie dar nori įsitikinti, ar M.Jogėla pajėgs tapti NBA lygio atletu. Bet tai – mažiau nuo M.Jogėlos priklausantys fiziologiniai faktoriai. Kas jo rankose – tai darbas ir papildomos valandos, kurių jis negaili „Žalgirio“ treniruočių centre. „Dabar nežinau, kažką sunku sakyti apie naujokų biržą. Viskas priklausys nuo to, kaip seksis sezono metu. Stengsiuosi viską daryti gerai ir toliau dirbti, kad tik pasiekčiau tai, ko noriu. Nes NBA yra mano svajonė“, – neslėpė lietuvis. Prognozuojama, kad kitų metų NBA naujokų birža bus silpnesnė nei 2018-ųjų. Tai atveria dar didesnius šansus joje pamatyti ir lietuviškų akcentų. M.Jogėlos pavardė kitų metų NBA naujokų biržos antrajame rate nėra tik pokštas. Žaibiškai į Lietuvos krepšinio talentų padangę įskridęs žalgirietis per sezoną bandys ištreniruoti aukščiausią karjeros šuolį.

  • Artūras Gudaitis - apie NBA planus ir žvėrišką konkurenciją Lietuvos rinktinėje

    July 02, 11:12

    Artūras Gudaitis yra didžiulis futbolo sirgalius. Tad vidurio puolėjas kiek graužėsi, skrydyje Gdanskas-Budapeštas praleidęs puikias Prancūzijos ir Argentinos rungtynes pasaulio futbolo čempionate. Nauja FIBA sistema birželio pabaigoje atitraukė jį nuo didžiulės sporto šventės, bet dabar šventę padeda kurti efektyvus jo žaidimas nacionalinėje komandoje. Kaip simboliška: Dainiaus Adomaičio treniruotėse jis stumdosi su dviem NBA centrais Jonu Valančiūnu ir Domantu Saboniu. Nedaug trūksta, kad jo partneriai būtų NBA žaidėjai ne tik vasaromis su rinktine.


    Prieš trejus metus A.Gudaitis NBA naujokų biržoje išgirdo savo pavardę. 47-uoju šaukimu jį pakvietė „Philadelphia 76ers“. Jaudulys dėl reikšmingo karjeros įvykio buvo didžiulis, tačiau 210 cm ūgio krepšininką netrukus iškeitė į „Sacramento Kings“.

    Klubo vadovas Vlade Divacas buvo išsikvietęs lietuvį į NBA vasaros lygą, tačiau rimtų ketinimų pasikviesti lietuvio į Ameriką ilgesniam laikui nebuvo. Taip centras pakibo ant statuso, kokį turi daugelis antrajame naujokų biržos rate pašauktų europiečių, taip niekada ir nepravėrę NBA vartų. Tačiau situacija keitėsi kūlversčiais, kai vasarį „Cleveland Cavaliers“ iškeitė pusę komandos ir gavo teises į Artūrą Gudaitį. Dažnai tas teisių perėmimas tėra simbolinis momentas. Pavyzdžiui, tą pačią dieną „Chicago Bulls“ mainuose su „Trail Blazers“ perleido teises į buvusį žalgirietį Milovaną Rakovičių, kuriam dabar 33-eji ir kuris žaidžia Šveicarijoje. Bet „Cavs“ žingsnis nebuvo tik formalumas, pakištas NBA mainų taisyklėms atitikti. 2015-aisiais po būsimų NBA naujokų peržiūros „Cavaliers“ informavo Artūro Gudaičio agentus, kad pašauks centrą. Tik „76ers“ nugvelbė aukštaūgį anksčiau ir žaidėjas trejiems metams liko nevaldomoje teritorijoje. Bet A.Gudaitis grįžo į Klivlando radarus. Šį sezoną Milane bent keliose rungtynėse lankėsi vienas „Cavaliers“ skautų Primožas Brežecas. Buvęs garsus Slovėnijos centras sykį buvo susitikęs su A.Gudaičiu pavakarieniauti ir aptarė jo perspektyvas žaisti NBA.

    Jos vertinamos dviprasmiškai. 24sek bendravo su NBA atstovais ir sulaukė skirtingų atsakymų, ar lietuvis galėtų tikėtis reikšmingos vietos stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Bet asmeniškai geriausias sezonas karjeroje pridėjo Artūrui tikėjimo ir pakuteno „Cavaliers“ organizaciją.

     

    Milano „Olimpia“ treneris Simone Pianigiani vidurio puolėjui Eurolygoje suteikdavo aikštėje po 21 minutę, aukštaūgis rinkdavo vidutiniškai 10,3 taško (67,1 proc. dvit.), 6,3 atkovoto kamuolio ir 15,4 naudingumo balo. Jo solidumu įsitikino ir Lietuvos rinktinės sirgaliai. Ketvirtadienio rungtynėse Gdanske Artūras per 14 minučių į lenkų krepšį suvertė visus 4 dvitaškius ir surinko 10 taškų, išrašė negailestingą bloką rungtynių pabaigoje bei prisidėjo prie užtikrintos pergalės 79:61.

    Pagal PER naudingumo rodiklį, A.Gudaitis savo efektyvumu visoje Eurolygoje nusileido vieninteliam Luka Dončičiui. Tad italai nieko nelaukę dar sezonui nesibaigus pakišo centrui naują pelningą sutartį, pagal kurią A.Gudaitis įsipareigojo Milanui iki 2021-ųjų. Tačiau ne veltui agentai į ją įtraukė galimybę po kiekvieno sezono išvykti į NBA. „Cavaliers“ norėtų šią vasarą patikrinti centrą savo treniruočių bazėje, o Mindaugas Kuzminskas neabejoja, kad tai NBA tinkamas žaidėjas. Bet A.Gudaitis toliau kantriai telkiasi į artimiausias savo rungtynes ir neabejoja, kad vieną dieną tas šansas ateis. O dabar jo mintyse – tik kaip sekmadienį nuskriausti Vengrijos rinktinę.

    – Artūrai, kuo stebuklingas antrasis Lietuvos rinktinės penketas, kad taip pakeitė rungtynių su Lenkija tėkmę? – 24sek Budapešte paklausė A.Gudaičio.

    – Nežinau, ar stebuklingas, nes lenkai irgi išleido savo antrą penketą (šypsosi.). Tai gal jų pirmas geriau žaidė nei antras. Kiekvienas nuo suolo įnešė energijos, išpildė savo užduotis ir taip išėjo. Mes esame pajėgesnė komanda ir tą reikėjo įrodyti aikštėje. Tą reikės daryti kiekvieną kartą. Galvoju, surinkome pajėgiausius žaidėjus. Žalgiriečiai neatvyko, bet rinktinė pajėgi ir mes turime įveikti tokius varžovus kaip Lenkija.

    – Kokias užduotis jums Dainius Adomaitis skyrė šioje rinktinėje?

    – Treneris visada akcentuoja, kad po krepšiu turime persvarą ir reikia ją išnaudoti. Mano energija, kaip visada, ir šimtaprocentis atsidavimas. Bet iš kiekvieno to prašoma, nes turime tik dvejas rungtynes per savaitę. Būtų kvaila kažko kito prašyti ir žaidėjams reaguoti kitaip, nei mes dabar reaguojame.

    – Artūrai, jūsų pozicijoje dar žaidžia Jonas Valančiūnas bei Domantas Sabonis – dar jauni ir didžiulį potencialą turintys centrai. Žvėriška konkurencija?

    – Aš džiaugiuosi už visus savo konkurentus ir save patį. Kad mes turime tokius vyrus ąžuolus ir su tokiais reikia konkuruoti (šypsosi.).

    – Įsivaizduoju, treniruotėse gerai pasistumdote?

    – Gaila, kad išpuolė tik savaitė. Jeigu ateityje rinktinėje būsime ilgesnį tarpą, tai bus tikrai puikus pasiruošimas ir artėjančiam sezonui, ir visam čempionatui. Vieni pliusai. Visi nori žaisti daug, bet tai sunku tokio aukšto lygio komandose.

    – Teko girdėti, kad ankstesnėse stovyklose, kai dar tik pretenduodavote patekti į rinktinės dvyliktuką, išsiskirdavote didžiule savo energija ir itin fizišku krepšiniu.

    – Visi atvažiuoja pasiimti savo šanso. Nematau reikalo kažkam nusileisti. Tiesiog bandai įrodyti, kad esu vertas rinktinės vardo. Mano toks stilius (šypsosi.).

    – Dabar kalbamės apie rinktinę, o jums už nugaros, televizoriuje, sukasi kadrai iš pasaulio futbolo čempionato. Žinau, kad esate didžiulis futbolo mėgėjas. Spėjate pasimėgauti futbolu?

    – Man labai patinka futbolas. Ypač tokie dideli renginiai kaip pasaulio futbolo čempionatas negali būti praleisti pro akis. Man labai įdomus gero lygio futbolas. Bet ką palaikau, tų nėra – italai iškrito net nepatekę (juokiasi.). Man dabar žiauriai imponuoja belgų žaidimas. Aišku, jų stilius skiriasi nuo italų, kurie pradeda nuo gynybos, bet belgai daugiau kontroliuoja kamuolį, techniškesni, jauni. Gal tas patirties trūkumas jiems gali pakišti koją, bet aš už belgus.

    – Galbūt dabar ramiai žiūrėtumėte pasaulio futbolo čempionatą, jei ne naujoji FIBA sistema. Kaip jums ji?

    – Nieko naujo nepasakysiu – aš už senąjį formatą. Šis, naujesnis, galbūt suteikia daugiau poilsio vasarą, bet aš vis tiek likčiau prie senesnio. Mes turime prisitaikyti. Sezono metu juk praleidi Čempionų lygą trečiadieniais, būdamas treniruotėje. Šiais laikais, jei labai įdomu, gali atsisukti tas rungtynes. Daug neprarandame, bet grįžčiau prie to, kad būtų smagiau su rinktine taip, kaip būdavo anksčiau.
     

    – Į rinktinę atvykote po asmeniškai gero sezono Milane. Ką kalbėjote su klubo vadovais per paskutinį susitikimą?

    – Žinau tik tiek, kad kai prasitęsiau sutartį, jie sakė, kad nepasirašys aukštaūgių su dideliais vardais. Ką pasakė, tą ir padarė – pratęsė kontraktą su Calebu Tarczewski ir pasiėmė vietinį italą. Mes dalinsimės minutėmis su Tarczewskiu ir aš žinau, ko galiu tikėtis – nemažai laiko Eurolygoje. Mane tai tenkina. Tik kad pergalių būtų daugiau...
     

    – Ko „Olimpia“ organizacijai trūksta norint pagerinti pozicijas Eurolygoje?

    – Eurolygoje reikia solidumo ir minties. Gal reikia būti daugiau laiko kartu, nes buvome jauna komanda. Branduolys išliko ir tikiuosi, kad kitą sezoną bus geriau. Prisideda keli nauji žaidėjai ir tikiuosi, kad jie mums padės pasiekti norimas pergales.

    – Kas lėmė tokį asmeniškai stabiliai sėkmingą sezoną Milane?

    – Nežinau, tiesiog net jei ir pasisekdavo, ir kitose rungtynėse labai norėdavosi būti solidžiam. Nepriklausomai nuo to, ar sužaidei gerai prieš tai, ar ne. Ir tas solidumas turi būti kiekvienose rungtynėse. Tai mane veda į priekį. Norisi pateisinti Milano pasitikėjimą, kurį klubas man parodė sumokėdamas išpirką „Rytui“.

    – Atrodo, Milan ypač suartėjote su kitu lietuviu Mindaugu Kuzminsku, kuris nuolat dalindavosi linksmomis jūsų kelionėmis automobiliu ar nuotraukomis socialiniuose tinkluose.

    – Tapome kambariokais (šypsosi.). Šiaip, Mindaugas yra labai šeimyniškas, nuoširdus, tvarkingas žmogus ir su juo būtų sunku nesuartėti. Juolab, kai esame lietuviai, tai natūraliai taip išėjo, kad daugiau laiko praleisdavome drauge. Užsienyje šalia turėti tokį draugą yra kaifas. Nueiti kažkur vakarienės pasidarė įprastas dalykas. Tikrai smagu turėti jį šalia.

    – Instagramo istorijose matyti, kad Mindaugas jus dažnai vežiodavo automobiliu, tik kad jam būdavo sunkiau pataikyti į jūsų muzikos skonį...

    – Matot, čia jis sakė, kad jo dainos, bet čia iš tikrųjų mano dainos. Mano kompaktas įdėtas, o jis čia vaidina... (šypsosi.).
    – Iki sezono Milane taip smagiai dar nesutardavote?

    – Vis tiek, būtume gal 5-6 lietuviai, gal būtų kažkaip kitaip. O kai esame dviese, natūralu, kad vienas kitą palaikom. – Kaip komandos draugai žiūrėdavo į lietuvišką trijulę Milane? – Manau, kad kai komandoje yra daug amerikiečių, pamatę tris lietuvius jie paskui suvokia, kad Lietuva irgi turi daug gerų žaidėjų. Galbūt tai praplečia jų akiratį. Gal anksčiau jie nebuvo nieko girdėję apie Lietuvą. Bet, šiaip, Milanas mėgsta mūsų krepšinio mokyklą. Čia juk žaidė jau daug Lietuvos krepšininkų.

    – „New York Knicks“ žaidęs Mindaugas Kuzminskas sakė, kad galėtumėte pritapti NBA. Ką pats galvojate apie savo perspektyvas?

    – Jei savimi netikėsi, tai kas daugiau tikės? Visada turi susiklostyti aplinkybės, kad viskas pasisektų. Tikiuosi, ateis mano šansas ir aš juo pasinaudosiu. Dabar artimiausi planai pasibaigti šį rinktinės langą, susitvarkyti mažas problemas, pasportuoti individualiai ir grįžti į Milaną dar bent vienam sezonui.

    – Apie ką kalbėjotės su „Cavaliers“ atstovais susitikęs sezono pabaigoje?

    – Jie pristatė savo viziją. Atsisėdom pavakarieniauti ir pasikalbėjom. Nieko konkretaus. Jie parodė susidomėjimą manimi, kas yra malonu. Yra šansas nuvykti į Klivlandą šią vasarą padirbėti individualiai. Ir matysime, kas iš to išeis.

    – Ar NBA ir „Cavaliers“ reikalais domitės daugiau nei tiesiog rezultatų peržiūrėjimu?

    – Aš seku visą NBA. Ne tai, kad žiūrėčiau kiekvienas rungtynes, bet seku rezultatus, įdomesnius žaidimo epizodus. Ypač, kai žaidžia lietuviai.

    – Ką darys potencialus jūsų komandos draugas LeBronas Jamesas?

    – Sunku pasakyti. Aš manau, kad yra du variantai – arba LeBronas liks Klivlande, arba važiuos į Los Andželą.
    – Nesužaidėte nė vienerių NBA rungtynių, bet jau priklausėte trims komandoms. Į kurią organizaciją patekęs – „Cavaliers“, „76ers“ ar „Kings“, pajutote didžiausią pasitenkinimą?

    – Man atrodo, kad „Cavaliers“. Tai buvo ta pirma komanda, kuri manęs norėjo dar prieš naujokų biržą. Jie sakė, kad mane šauks po peržiūros, bet naujokų biržoje yra labai daug dalykų, kurių mes nežinome. Mano agentai po naujokų biržos su jais daug diskutavo ir kalbėjo apie tokią situaciją. Bet aš ilgą laiką žinojau, kad jie nori paimti mano teises. Ir taip nutiko. Manau, tas jaučiamas susidomėjimas ir pagaliau pamatymas, kad jis ne iš piršto laužtas, man buvo malonus. Nes kai anksčiau teisės atiteko „76ers“ ir „Kings“, tai nežinau...

    – Didžiulis ažiotažas prieš naujokų biržą, viltys ir svajonės, galiausiai įvykęs šaukimas ir... treji metai Europoje. Koks tas jausmas kaip ir priklausyti NBA klubui, bet toliau dėliotis karjerą Europoje?

    – Turi gyvenime kažkiek pasisekti, kad viskas susiklostytų taip, kaip turi. Bet visada ateina laikas ir viskas susidėlioja į vietas. Manau, ateis ir mano laikas.
     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/arturas-gudaitis-apie-nba-planus-ir-zveriska-konkurencija-rinktineje-875-995064

  • Dėl „Neptūną" aplenkusio jausmo apgailėstaujantis M. Mažeika apie ilgalaikę sutartį Vokietijoje: nežinai, kaip keliai gali pasikeisti

    June 13, 13:44

    Ilgametis Klaipėdos „Neptūno“ komandos kapitonas Martynas Mažeika praėjusią vasarą atsisveikino su uostamiesčio klubu.

     

    Po septynerių metų pertraukos gynėjas su šeima turėjo pakuotis lagaminus ir keliauti į užsienį. Iš pradžių M.Mažeika iškeliavo į Estiją, bet netrukus sulaukė geresnio pasiūlymo Vokietijoje, tad persikėlė į Jenos „Science City“ klubą.

    Pajėgi Vokietijos lyga lietuviui jau buvo pažįstama: 2004–2007 m. jis buvo atstovavęs Berlyno ALBA ir Bonos „Telekom Baskets“ ekipoms. „Prisiminiau, kad ten – taip pat aukšto lygio krepšinis, – šypsojosi M.Mažeika. – Niekas per daug nepasikeitė: kiekviena komanda su visais turi kovoti 40 minučių, nepriklausomai nuo to, varžovai pirmi ar paskutiniai“. M.Mažeikos statistika Vokietijoje per 19 minučių siekė 9,1 taško, 2,2 atkovoto kamuolio ir 2,6 rezultatyvaus perdavimo, o Jenos klubas sezoną baigė būdamas 13 turnyrinės lentelės vietoje.

    Vis tik lietuvis sako, jog jo tikslai buvo kiek didesni. „Viskas gerai, tvarkingai, rezultatų galbūt nepasiekėme tokių, kokių norėjau pats, nors komanda ir patenkinta, jog pergalių daugiau nei praeitą sezoną, bet mano paties norai buvo didesni. Paliekam planus kitam sezonui. Viskas kaip ir buvo gerai, koją pakišo tik viena traumelė, kažkiek gal lėmusi ir mano, ir komandos rezultatus. Bet reziumė, kad viskas gerai“, – sakė į Lietuvą trumpam grįžęs gynėjas.

     

    Kylančiu Vokietijos krepšinio lygiu pasidžiaugęs M.Mažeika dar nesibaigus sezonui susiejo ateitį su „Science City“ klubu – pasirašė sutartį iki 2020 metų. Kontaktas suteikia šiek tiek ramybės dėl ateities, todėl lietuvis nedelsė jo pasirašyti, tačiau ar tikrai pavyks taip ilgai išlikti šioje komandoje M.Mažeika tikras nėra.

    „Mane įvertino, parodė didelį norą, suteikė geras sąlygas. Žinote, krepšinis yra toks: vieną dieną žaidi ten, kitą dieną gali žaisti kitur. Aišku, sutartis yra šioks toks garantas, bet krepšinyje niekada nežinai, kaip keliai pasikeis. Svarstau nebe vienas – su šeima. Su jais apsitarėme ir nusprendėme, kad geriau būtų nesiblaškyti. Čia geros sąlygos vaikams – mokyklos, darželiai, aukšto lygio mokslo miestas. Šeimynai tai tik į gerą“, – mano jis. Ar greitai padėti parašą paskatino ir 33-ejų metų amžius? „Oi, net nepagalvojau, labai gerai jaučiuosi. Iš tikrųjų, reiktų į pasą pasižiūrėti (Juokiasi). Jaučiuosi gerai, noro turiu, todėl apie amžių negalvoju. Yra nemažai pavyzdžių, kurie žaidžia dar ne tiek“, – juokėsi M.Mažeika.

    Pasiilgęs Lietuvos M.Mažeika dabar jau yra čia grįžęs ir ne tik per televizoriaus ekraną gali stebėti Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) kovas.

    „Toks trumpas sezonas man gavosi, daug prisikeliavome, pamatėme. Aišku, Lietuvos visada pasiilgsti, ypač vaikai nori anksčiau grįžti namo. Bet dabar turime ilgą vasarą, ilsimės, mėgaujamės lietuvišku oru“, – sakė jis. Gynėjas neslepia, jog buvo apmaudu stebėti, kaip jo ilgametei „Neptūno“ komandai nepavyko laimėti paskutiniųjų penktųjų pusfinalio serijos rungtynių prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“. M.Mažeika buvo vienas tų, kurie prieš dvejus metus tokį patį mačą Vilniuje laimėjo. „Gaila, kad „Neptūnui“ nepavyko, jie buvo verti pergalės ir finalo. Buvo man prisiminimų ir apie savuosius laikus, žinau, ką reiškia tokias rungtynes laimėti Vilniuje. Gaila gaila, kad vyrai negalėjo pajusti to paties. Ar mane nustebino, kad komanda buvo arti finalo, nepaisant netekčių? Net neabejojau, kad treneriai ir „Neptūnas“ tęs pradėtus darbus ir bus viena pagrindinių komandų Lietuvoje bei kandžiosis Čempionų lygoje. Nebuvau nustebęs. Jei vienas ar kitas žaidėjas išeina, tai kažkiek kenkia psichologiškai, bet žaidimo braižas išlieka. Sezonas yra geras, aišku, jį reikia dar baigti sėkmingai“, – mano M.Mažeika.

    Kad dar ateityje norės ir pats sugrįžti į LKL bei „Neptūno“ komandą, M.Mažeika neslėpė niekada. Tačiau to dar šiek tiek reikės palaukti. Dabar su didele intriga M.Mažeika laukia kaip jo palaikomai komandai baigsis serija prieš Panevėžio „Lietkabelį“ ir kaip baigsis finalas tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“. „Visko gali nutikti – abi serijos bus įdomios“, – prognozavo LKL senbuvis.

     
     
     
    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/del-neptuna-aplenkusio-jausmo-apgailestaujantis-m-mazeika-apie-ilgalaike-sutarti-vokietijoje-nezinai-kaip-keliai-gali-pasikeisti/286118
  • 15 laukimo metų: knygos verta Pauliaus Jankūno istorija

    May 17, 00:30

    Paulius Jankūnas prieš 15 metų pirmą kartą pasirodė Eurolygos arenoje. Tąkart Halėje Kauno „Žalgiris“ priėmė Atėnų „Panathinaikos“. Paulius debiutinėse rungtynėse sužaidė rezultatyviausią sezono mačą – 12 taškų prisidėjo prie žalgiriečių pergalės. Tuometinis graikų treneris Željko Obradovičius priėjo prie „Žalgirio“ vairininko Antano Sireikos ir paklausė: „Kas tas 13 numeris?“ Tai buvo 19-metis „Žalgirio“ talentas, tuomet dar tik pradėjęs ilgiausią kelionę Eurolygos finalo ketverto link turnyro istorijoje.

    Trečiadienį kapitonas su visa „Žalgirio“ komanda išskrenda į finalo ketvertą Belgrade. Pirmąjį Pauliaus karjeroje. Joks kitas Eurolygos krepšininkas jo nelaukė tiek ilgai – net 295 rungtynes. Atrodo, kad Paulius Jankūnas „Žalgiryje“ žaidžia tiek, kiek modernioje eroje gyvuoja pats Kauno klubas. Tad 24sek kviečia leistis į knygos vertą P.Jankūno gyvenimo kelionę, kuri tuo pačiu pasakoja ir apie svarbiausius naujosios „Žalgirio“ istorijos vingius.

    Amžina skola Kalniečiui

    Pauliui Jankūnui buvo 11 metų, kai jis pirmą kartą apsilankė krepšinio treniruotėje. Į ją Kauno krepšinio mokykloje berniuką atsivedė Mantas Kalnietis. „Kai būnam kartu, aš jam visada tai primenu. Primenu, ir kad agentinius man skolingas“, – juokiasi Mantas Kalnietis, Pauliui pasiūlęs kartu nueiti į krepšinį. Draugystė tarp šių dviejų kauniečių užsimezgė taip seniai, kad pats Mantas nebeprisimena, kada tiksliai. Mat jų mamos buvo ne mažesnės draugės nei dabar jiedu su Pauliumi.
     

    Mantas tada nesuprato, kokio tai lygio žaidėjas. Bet viskas aiškėjo Pauliui pradėjus lankyti krepšinio treniruotes. Jau pirmojoje treniruotėje Paulius davė į kaulus vienam iš geriausių būrelio žaidėjų. „Aš buvau apakęs. Tai buvo mūsų lyderis. Jo niekas niekada neaplošdavo, – lyg ta treniruotė būtų vykusi vakar, stebėjosi M.Kalnietis. – Atėjo, pamatė, nugalėjo ir išėjo.“ Mantas su Pauliumi kartu pasižaidė neilgai. Netrukus P.Jankūną į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą pakvietė treneris Romualdas Bruneckas. Penktoje klasėje Mantas vėl sutiko Paulių vienoje komandoje – jiedu abu lankė Kauno VDU „Rasos“ gimnaziją. Joje mokėsi ir Jonas Mačiulis.

    Įsivaizduokite, ši trijulė, kuri vieną dieną ves Lietuvos rinktinę į du Europos čempionato finalus, kartu žaidė mokyklos rinktinėje. Nereikės ilgai įtikinti, kad paskutinėse klasėse Kauno tarpmokyklinėse varžybose jie neturėjo daug konkurentų. Trejais metais vyresnis P.Jankūnas 2002-aisiais pirmas pateko į „Žalgirio“ dublerių komandą. Ten aštuoniolikmetį iškart pastebėjo Rimantas Grigas, dirbęs su „Žalgirio“ dubleriais 1999-2006 metais. „Tada mes sužinojom, kas tas Jankūnas“ Darbu su jaunimu garsėjęs R.Grigas jau tada matė, kad P.Jankūnas gali būti geras žaidėjas. Treneriui patiko jaunuolio ramybė, solidumas, imlumas, atsidavimas krepšiniui ir darbštumas. Dubleriuose su P.Jankūnu daug užsiimdavo treneris Kazys Petkevičius. Jis daug papildomai dirbo su jaunuoliu ir jam skyrė daug dėmesio. Na, bet kuriam treneriui malonu dirbti su vaikinu, kuris nori dirbti. Lygiai taip pat P.Jankūnas daug darbuodavosi su Aleksandru Kosausku. Taip ir R.Grigas neturėjo jokių problemų P.Jankūnui kopiant į vyrų krepšinį.

    Paulius augo augo ir užaugo iki neabejotino „Žalgirio“ dublerių lyderio. Puolėjas, žaisdamas Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos komandoje paskutinį sezoną – 2002-2003 m., ėmė demonstruoti kosminius rodiklius. Per visą Lietuvą P.Jankūno dundesys baudos aikštelėje nuskambėjo pirmosiose LKAL (dabartinė NKL) finalo serijos rungtynėse. 19-metis finalo seriją pradėjo 48 taškų ir 21 atkovoto kamuolio šou Šilutėje. Šilutiškiai užtikrintai jautėsi prieš finalą, bet buvo bejėgiai prieš fantastišką P.Jankūno žaidimą ir kapituliavo 0-4. Per tas ketverias rungtynes P.Jankūnas rinko vidutiniškai po 28 taškus ir 18 atkovotų kamuolių. „Tikėjomės, kad tikrai laimėsime finalo seriją. Reguliariajame sezone jie žaidė pakankamai gerai, bet nebuvo kažkuo išskirtiniai. Galvojom, kad juos pasiimsim, – prisimena tuomet Šilutėje žaidęs Jonas Elvikis. – Bet kai išėjom ant jų... Jankis tada finale suspindėjo visomis spalvomis. Jis buvo nesulaikomas. Pamenu, jis metė per dvigubą, trigubą gynybą, atsilošęs... Tie jo atsilošimai visiems buvo kažkas naujo. O tie puskabliai kaire ranka nuo lentos... Žudantys. Praktiškai nebuvo jokių šansų. Visaip bandėme, bet neturėjome, ko pastatyti. Buvo gražu žiūrėti. Tas jo žaidimo stilius yra unikalus. Nesumaišysi su niekuo – Jankio braižas. Visi pamatė, kas tas Jankūnas.“ „Tas jo sezonas buvo visas toks“, – nė nemirktelėjo Rimantas Grigas, prisimindamas, kaip jo auklėtinis taranavo varžovų gynybą.

    Treneriui į atmintį įstrigo jaunimo turnyras Ispanijoje, kur P.Jankūnas laimėjo MVP prizą su 40 taškų vidurkiu. Finale jis įkratė 45 taškus ir „Žalgirio“ dubleriai laimėjo varžybas Barselonoje. „Kai paskutinį kartą jį pakeitėme ir pasodinome ant suolo, tai ispanai plojo atsistoję“, – 24sek pasakojo R.Grigas.

    Įspūdingas debiutas šalia Sabo

    Paulius Jankūnas žaidžia „Žalgiryje“ taip seniai, kad jau yra rungtyniavęs su Arvydu Saboniu ir jo sūnumi Domantu, bei Tomu Masiuliu ir jo sūnumi Gyčiu. Jis niekada neužmirš savo debiuto pagrindinėje komandoje, nes tais pačiais metais – 2003-2004-ųjų sezoną, paskutinį karjeroje, Kaune leido Arvydas Sabonis.

    Ir ką jūs galvojate? Debiutas LKL su Mažeikių „Nafta“ į istoriją įeis kaip P.Jankūno 18 taškų, 16 atkovotų kamuolių ir 28 naudingumo balų vakarėlis. Jau pirmosios savo karjeros Eurolygoje rungtynėse Paulius pelnė 12 taškų, atkovojo 6 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir 19 naudingumo balų prisidėjo prie pergalės prieš Atėnų „Panathinaikos“. „Jis iškart paliko gerą įspūdį, – LKL.lt pasakojo Antanas Sireika, tuometinis žalgiriečių treneris. – Po dvikovos graikų komandos treneris Željko Obradovičius manęs klausė, kas tas žaidėjas 13 numeriu pažymėtais marškinėliais? Sakiau, kad jaunas ir neblogas vaikinas, galintis būti geru žaidėju.“ „Būna dažnai, kad iš tos didelės baimės, streso žaidėjas tiek įelektrintas, kad jei pirmi judesiai ar pirmas metimas pasiseka, tai jis gali rodyti nuostabius rezultatus. Tokios rungtynės iškrito ir Pauliui. Nemanau, kad jis tada buvo toks ramus, kaip dabar, po 15 metų. Įsivaizduoju, tos emocijos virė viduje, bet jis išėjo tikrai užtikrintai. Pasisekė pirmi prisilietimai prie kamuolio ir jauniems žaidėjams tai duoda didelį pasitikėjimą“, – P.Jankūno debiutą Eurolygoje prisiminė Gintaras Krapikas.

    Pasirodo, tai bus paskutinė „Žalgirio“ pergalė prieš Željko Obradovičiaus treniruojamą komandą iki pat to 2018-ųjų vakaro Stambule, kai Artūras Milaknis vos neliko nakvoti Turkijoje po to įžūlaus tritaškio paskutinėmis sekundėmis. Tas dvi pergales skyrė net 15 metų, bet abi jas „Žalgiris“ šventė su P.Jankūnu aikštėje. „Žalgiryje“ šalia Pauliaus dabar žaidžia daugiau nei perpus jaunesni Martynas Arlauskas bei Rokas Jokubaitis (17 m.), 20-metis Gytis Masiulis. Bet jiems pagrindinės „Žalgirio“ komandos marškinėliai dar bent vienu dydžiu per dideli. O Pauliui jie jau tiko 19-os. Tai nėra natūralus procesas, pasakys G.Krapikas. Nedaug jaunų žaidėjų taip greitai ir sėkmingai integravosi į „Žalgirio“ sistemą. Pirmąjį sezoną Eurolygoje pavasarį 20-ąjį gimtadienį atšventęs P.Jankūnas rinko vid. 4,6 taško, 2,9 atkovoto kamuolio ir 5,1 naudingumo balo per 14 minučių. LKL pirmenybėse jo rodikliai siekė 8,9 taško, 5,1 atkovoto kamuolio ir 12,4 naudingumo balo per 18 minučių. „Ta išskirtinė uoslė kamuoliams, gebėjimas būti laiku ir vietoje, nuojauta, kada bus išmestas kamuolys... Jis viską darė užtikrintai, tad tas perėjimas į vyrų krepšinį nebuvo toks skausmingas, kaip daugeliui. Jau tada jis išsiskyrė savo ramybe, nors ir buvo labai jaunas. Jis nesisklaidydavo bereikalingai, neeikvodavo energijos kalboms ar lakstymui. Jis ateidavo į treniruotę, kur turėjo puikius mokytojus, bet prie jų nesutrikdavo. Tu neperšoksi ar neapžaisi lengvai Sabonio. Tad Paulius išeidavo toliau – vidutinis metimas. Jis atrasdavo racionaliausią būdą, kaip nebūti nustelbtam toje aplinkoje“, – pasakojo G.Krapikas, tą debiutinį P.Jankūno sezoną „Žalgiryje“ asistavęs Antanui Sireikai.

    „Žalgiris“ tuo metu turėjo įspūdingą priekinę liniją su Arvydu Saboniu ir Tanoka Beardu priešakyje. Tai buvo kaip šių laikų Anthony Davisas ir DeMarcusas Cousinsas „New Orleans Pelicans“ klube. Įsivaizduokite – Tanoka Eurolygoje rinkdavo vid. 14,6 taško, 7,6 atkovoto kamuolio ir 17,4 naudingumo balo. Sabo rodikliai siekė 16,7 taško, 10,7 atkovoto kamuolio ir 26,3 naudingumo balo. Abu sutilpo į 28 minutes. T. Beardas yra vidurio puolėjas, bet dėl amerikiečio charakterio „Žalgirio“ trenerių štabas ieškojo būdų, kaip surasti vietos ant parketo jam ir Sabui. G.Krapikui teko ne kartą bėgti į rūbinę paskui įsiutusį legionierių, kai treniruotėje Tanokai kažkas nepatikdavo. „Sabonio laikais Tanoka savo noru važiavo iš komandos kokius 2-3 kartus. Ne iš pykčio, bet dėl situacijos. Jis sakydavo man: „Jei Sabas susirenka visus kamuolius, įmeta, tai ką man daryti? Važiuoju į kitą komandą, nes noriu žaisti“, – karštus pokalbius su ilgamečiu žalgiriečiu mena G.Krapikas.

    Jis su A.Sireika atitraukdavo A.Sabonį toliau nuo krepšio, kur jis arba smeigdavo tritaškį (36,6 proc. trit.), arba įmesdavo kamuolį po krepšiu Tanokai (2,4 rez. perd.). Bet Paulius vis tiek neprapuldavo tarp tokių bizonų. Tai susirinkdavo atšokusius kamuolius, tai gerai žaisdavo nugara į krepšį, tai varžovus gniuždydavo atakuodamas jiems nepatogia kaire ranka. „Paulius labai gerai prisitaiko prie žaidimo ir jį supranta. Todėl jam nebuvo taip sunku atėjus į „Žalgirį“. Jis turėjo ir gerą mokytoją – Tanoką, iš kurio išmoko daug gudrybių, pasistumdymų. O Tanoka nieko negailėdavo. Kai praeini Tanokos pamokas, tampi kitu žaidėju“, – 24sek pasakojo Rimantas Grigas.

    Tanokos pamokos

    T.Beardas vienas geriausių visų laikų žaliai baltų legionierių, kuriam priklauso Eurolygos naudingumo balų rekordas (63). Oficialioje Eurolygos svetainėje T.Beardas įvardijamas kaip 206 cm ūgio žaidėjas. „Ten buvo daugiausiai 203 cm, jei ne 202 cm, – tikina G.Krapikas. – Bet Tanoka buvo labai plačių pečių, galingo stoto ir turėjo tą nežmonišką norą paimti bet kurį kamuolį. Tuo jis kompensavo savo centimetrų trūkumą.“ 2004-2005 m. sezoną Eurolygoje Tanoka baigė su 18 taškų ir net 10,6 atkovoto kamuolio vidurkiu. Modernios Eurolygos istorijoje per 18 metų tik dar penkiems Eurolygos krepšininkams pavyko turėti dviženklį atkovotų kamuolių vidurkį – Arvydui Saboniui, Mirsadui Turkčanui, Josephui Blairui, Dejanui Tomaševičiui ir Bobanui Marjanovičiui.
     

    Ne tik nežmoniškas atšokusio kamuolio alkis šokdino T.Beardą virš varžovų galvų. Treneriai pasakoja, kad amerikietis turėjo įvairiausių triukų, kaip pergudrauti keliais ar net dešimtimis centimetrų aukštesnius priekinės linijos žaidėjus. „Reikėdavo kažkaip kompensuoti centimetrų trūkumą, tad tai kur užpakaliu pastumdavo, tai kur ranką uždėdavo“, – T.Beardo gudrybes prisiminė G.Krapikas. Kažkur girdėta? P.Jankūnas irgi nėra iš tų aukščiausiųjų – Eurolygoje pristatomas kaip 205 cm ūgio žaidėjas. Bet su 1672 per visą karjerą atkovotais kamuoliais istoriniame Eurolygos sąraše jis užleidžia pirmą vietą tik Felipe Reyesui.

    „Jaunimo krepšinyje tokie Pauliaus žaidimo elementai dar nebuvo išryškėję, bet manau, kad didelę įtaką tam turėjo Tanoka, – 24sek pasakojo R.Grigas. – Jis mokėjo pastumti, gražiai nematant teisėjui į pilvuką bakstelti. Baksteli, varžovas nuleidžia rankas ir iškart pasiimi tą kamuoliuką. Paulius yra gudrus žaidėjas ir tokie greitai dedasi viską į galvą.“ P.Jankūno varžovai šypsosi. „Žalgirio“ kapitonas nebuvo iš tų, kurie sugnybdavo varžovui spenelį ir dar jį pasukdavo. Iš skausmo tu nebepakelsi rankų ir nebeatkovosi jokio kamuolio, kad ir jis kristų tiesiai ant galvos. Bet žalgirietis visada mokėdavo kažkur nepastebimai bumbtelti, prilaikyti, bakstelti ir teisėjui nematant užsiimti geresnę poziciją. „Jeigu Pauliui kažkas pasiskųsdavo, jis reaguodavo maždaug taip: kas? Aš?! Bauda?! Ne! Pas jį taip nuo jaunystės, – juokiasi R.Grigas. – O dar tas nekaltas jo veidas, kur jis apsimeta, kad, gink Dieve, nepastumtų žmogaus. Teisėjai tiesiog netiki, kad tokio švelnaus veido žaidėjas gali būti piktas ir kažką pastumti. Paulius tuo stipriai naudojasi. Lyg būtų koks serbų krepšinio mokyklos auklėtinis, kuris išnaudotų visas įmanomus leidžiamus ir neleidžiamus būdus atkovoti kamuolį ar atitverti priešininką.“ „Paulius ateina į rungtynes su kuprine, kurioje yra visokie antrankiai, svoriai, diržai, laikikliai, kurie sulaiko priešininką“, – vaizdingai pasakojo G.Krapikas. Be abejo, pats P.Jankūnas purto galvą. Nors tą pripažintų ir visi jo varžovai – ne vienerius metus jis renkamas gudriausiu LKL žaidėju. Vieniems tai ir nešvarus žaidimas.

    „Aš tikrai nepamenu, kad Paulius žaistų kažkaip nešvariai ar panašiai, – 24sek tikino pats T.Beardas, dabar treniruojantis vidurinės mokyklos vaikus ir pradinukus Jutoje. – Aš tik pamenu, kad jis labai sunkiai dirbdavo ir rasdavo mažų detalių, kurias panaudodavo prieš varžovą. Matote, dažniausiai apie nešvarų žaidimą verkia tie, kuriems išspardo užpakalius.“ P.Jankūnas per treniruotę sugėrė ne vieną T.Beardo alkūnę. Bet nuožmios kovos treniruotėse užgrūdino „Žalgirio“ lietuvį Eurolygos mūšiams. Ten jis daužosi be skrupulų. „Aš buvau griežtas su juo, kaip ir vyresni žaidėjai, – pripažino ir Tanoka. – Matote, kai matai didybę, tai nori padėti tokiam žmogui. O man labiausiai įstrigo Pauliaus noras dirbti. Jis klausydavo kaip pats pažangiausias mokinys ir sugerdavo informaciją po kruopelytę. Manęs nenustebino sėkminga Pauliaus karjera, nes jis visada sunkiai dirbo, nuostabiai priimdavo kritiką. Aš jį ruošiau tai karjerai, kaip tik išmaniau. Mane tik nustebino, kad kiti nematė jame to paties. O aš žinojau, kad jis bus labai geras.“

     

    NBA peržiūros

    Ką įžvelgė Tanoka, tai nepamatė jo tautiečiai. NBA skautams trūko argumentų, kodėl Paulius Jankūnas galėtų žaisti stipriausioje krepšinio lygoje. Pats 13-asis numeris niekada garsiai nekalbėjo apie ketinimus žaisti NBA. 2006-ųjų NBA naujokų biržoje buvęs lygos komisaras Davidas Sternas jo pavardės neištarė ir nieko tuo nenustebino. Bet P.Jankūnas buvo talentingas vaikas ir netgi buvo išvykęs į kelių NBA komandų peržiūras. Kvietimas ten dalyvauti europiečiams – tikras įvertinimas. „P.Jankūnas tada turėjo šansų patekti į NBA, tačiau NBA klubams buvo patogiau rinktis vietinį amerikietį žaidėją, kuris pranoko lietuvį fiziniais duomenimis ir atletiškumu, – 24sek pasakojo krepšinio agentas Virginijus Bulotas. – P.Jankūnas buvo kažkuo panašus į Domantą Sabonį, kuris įsitvirtino NBA savo vidine jėga, koncentracija ir atsidavimu krepšiniui. Tai tylūs darbininkai, kurie geriau treniruojasi nei apie tai pasakoja visiems.“ Tačiau skautų akys matė, kad iš P.Jankūno gali užaugti geras Eurolygos žaidėjas. Sugrįžęs į Europą jis pradėjo rašyti „Žalgirio“ istoriją. Su pakilimais ir nuopuoliais. Tiksliau, daug nuopuolių...

    Juodžiausias „Žalgirio“ metas

    2018-ųjų gegužės 7-oji. Tai buvo debiutinės 17-mečio Roko Jokubaičio rungtynės „Žalgirio“ arenoje po pagrindinės komandos vėliava. Paprastai pirmas iš arenos tunelio užgrojus muzikai išlenda Paulius Jankūnas. Jis ploja rankomis ir ristele pasileidžia į aikštės centrą. Paskui jį seka visa likusi komanda. Tačiau šįkart dvigubai vyresnis kapitonas tyčia praleido jaunąjį debiutantą į priekį. Kai R.Jokubaitis kukliai plodamas pasileido ristele aikštės link, visa likusi komanda pasiliko tunelyje, o 17-metis komiškai liko ant parketo vienas. Tai tik viena iš daugelio istorijų, parašytų Pauliaus Jankūno pokštų knygoje. Šių galėtų būti bent kelios, kadangi „Žalgirio“ kapitonu kaunietis pirmą kartą tapo vos 24-erių. Išėjus visiems saboniams ir tanokoms, mutavęs Pauliaus Jankūno balsas „Žalgirio“ rūbinėje buvo kur kas garsesnis. Retai kada toks jaunas žaidėjas gauna simbolines, bet atsakingas pareigas. Tačiau žalgiriečiams atrodė, kad P.Jankūnas „Žalgiryje“ jau žaidžia visą amžinybę. Be to, niekam nekėlė abejonių jo ramybė, solidumas ir atsidavimas „Žalgiriui“. To ypač reikėjo pačiu sunkiausiu „Žalgiriui“ metu. 2008-2009 metais „Žalgiris“ jau buvo bankroto nasruose. „Žalgirio“ biuro duris jau varstė bankroto administratoriai, žalgiriečiai negavo atlyginimo ištisus mėnesius, o Rimas Kurtinaitis pasiūlė užkalti Kauno sporto halės langus. „Būdavo gaila vyrų, kai per treniruotes iš jų reikalauji įdėti daugiau pastangų, kovoti, aprėki rungtynių metu ar rūbinėje, bet pagalvoji, kad, Dieve, vyrai profesionalai, bet vis negauna tų kapeikėlių, o namie šeimos laukia, – pasakojo G.Krapikas. – Jie tada buvo jauni, dar neuždirbo tokių pinigų. Situacija buvo tikrai įtempta ir mus slėgė visokie klausimai. Komandai tada kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris būtų labai išlaikytas.“

    Situacija buvo tokia kritinė, kad „Žalgirio“ žaidėjai net ėmė svarstyti rungtynių boikoto galimybę. Iš pradžių boikotas buvo planuotas LKL dvikovai su Kėdainių „Nevėžiu“, kurią lyga sutiko net atidėti, kad tik žalgiriečiai negautų techninio pralaimėjimo 0:20. Tokį buvo kilusi grėsmė gauti ir BBL pirmenybėse. 2009-ųjų vasarį žalgiriečiai iki paskutinės akimirkos svarstė nevykti į BBL rungtynes Estijoje ir boikotuoti mačą su Talino „Kalev“. Paraginti palaikyti ritmą žalgiriečiai išvyko į Taliną, bet gal geriau būtų iš viso nevažiavę – pralaimėjo net 57:84. Tą padėtį dabar galima prisiminti su siaubu, bet jauniems žalgiriečiams viskas atrodė gerokai paprasčiau. Jiems tai buvo gera gyvenimo mokykla. „Asmeniškai man tai buvo net vieni fainiausių metų“, – 24sek pripažino M.Kalnietis, kuris su P.Jankūnu sutaria gerai kaip su broliu.

    Žalgiriečiai nebūtų žalgiriečiai, jei jie nebūtų sugalvoję su humoru pažvelgti į sunkią finansinę situaciją. Jie nusipiešdavo pinigus ir tarpusavyje su komandos draugais atsiskaitydavo netikromis valiutomis. „Kai nebeliko legionierių, po Naujų prisigalvodavome visokių nesąmonių, – juokiasi M.Kalnietis. – Sekmadienio rytais visi lenktyniaudavome mieste, kas pirmas nuvažiuos iki salės. Paskutinis turėdavo kažką pirkti. Gerai, kad nieko blogo neatsitiko...“ G.Krapikas pripažįsta, kad tokių žmonių kaip P.Jankūno ir M.Kalniečio optimistiškas požiūris padėjo „Žalgiriui“ išgyventi bene sunkiausią laikmetį.

    „Žalgirį“ kritiniu metu išlaikė kaunietiška vienybė. Jeigu būtų žaidę užsienio klube, ko gero, dauguma būtų pasielgę kaip visi iki vieno Kauną palikę legionieriai. Bet palikti „Žalgirį“ jaunam kauniečiui? Jokiais būdais. „Ąžuolyną iškirs, bet „Žalgiris“ išnykti negali, – savo požiūrį prieš 9 metus prisiminė M.Kalnietis. – Tuo tikėjome iki galo. Ir po to reikalai pasitvarkė.“

    Keista rusiškos istorijos pabaiga Vos po kelių mėnesių „Žalgiris“ sulaukė gelbėtojo. 2009-ųjų gegužę „Žalgirio“ valdymą perėmė Vladimiras Romanovas. Tačiau turtingas bosas nesulaikė Pauliaus Jankūno – jis pasirašė sutartį su Maskvos srities „Chimki“. Kontrakte buvo numatyta galimybė pratęsti bendradarbiavimą dar metams, bet tokią teisę pasiliko tik pats klubas. Tai buvo logiškas sprendimas. „Žalgiris“ tik kėlėsi iš vienos giliausių finansinių krizių per klubo gyvavimą. O „Chimki“ taip pat pasiūlė ženkliai didesnį atlyginimą, nei galėjo pasiūlyti nustekentas „Žalgiris“. Tad Paulius susikrovė lagaminus ir išvažiavo į Maskvos priemiestį. Puolimo mašina Keithas Langfordas, po krepšiais karaliavęs Robertas Javtokas, Rusijos pasą gavęs Kelly McCarty, kylanti vietos žvaigždė Timofejus Mozgovas, NBA lakstęs ispanas Raulis Lopezas ir Europoje žymus jo tautietis Carlosas Cabezas, jaunas Vitalijus Fridzonas – Rusų žvaigždyne 25-erių P.Jankūnas nepasimetė. Paulius vienintelis visas 16 rungtynių pradėjo „Chimki“ starto penkete. Per 25 minutes jis rinkdavo 8,2 taško, 4,9 atkovoto kamuolio ir 9,6 naudingumo balo, šiuo rodikliu nusileisdamas tik trims komandos draugams. Bet svarbiausia, kad Sergio Scariolo privertė Paulių išlipti iš jo komforto zonos – mylimos baudos aikštelės, ir pastatė prie tritaškio linijos. 

    2009-2010 m. sezoną Eurolygoje jis išmetė net 53 tolimus metimus – daugiausiai savo karjeroje. Juos metė netgi dažniau nei dvitaškius, o realizavo 37,7 proc. tikslumu. Tiksliau iš toli P.Jankūnas atakavo tik praėjusį sezoną „Žalgiryje“ (39,6 proc.). „Maskva man kelia gerus prisiminimus. Buvo geri metai, gera komanda. Svarbiausia, kartu žaidė ir Robertas Javtokas. Man tai buvo pirmas sezonas užsienyje. Kolektyvas buvo labai geras, daug laiko leisdavome kartu. Man patiko žaisti „Chimki“ klube, – 24sek tikino P.Jankūnas. – Visi sakė, kad neva Scariolo pastatė mane prie tritaškio ir daugiau neleido nieko daryti, bet aš nesutinku. Tai kaip tik buvo žingsnis į priekį, nes dabar visi meta tritaškius. Chimkuose tai tapo savotišku pereinamuoju laikotarpiu su daugiau metimų iš toli. Manau, per tuos metus patobulėjau ir tapau įvairiapusiškesnis.“

    Tik jo karjera Chimkuose baigėsi keistai. Rusai buvo patenkinti Pauliaus Jankūno žaidimu ir planavo pasinaudoti kontrakte numatyta galimybe tęsti bendradarbiavimą dar vienerius metus. Tačiau paskutinę termino dieną „Chimki“ atsiuntė dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad lietuvio komandoje nepasilieka. Tai buvo keista situacija ir vienas pagrindinių motyvų, kodėl P.Jankūnas nusprendė išsiskirti su savo buvusiu agentu iš Italijos Luciano Capicchioni.

    Romanovas ir jo priešai

    Paulius Jankūnas sugrįžo į pasikeitusį „Žalgirį“. Tai buvo jau Vladimiro Romanovo žvaigždžių planetos laikotarpis. Pauliui Jankūnui ir Mantui Kalniečiui tuomet tekdavo dažniau bendrauti su „Žalgirio“ savininku, kuriuos jis išsikviesdavo į savo kabinetą. Tačiau su V.Romanovu P.Jankūnas niekada nebuvo susikirtęs. Daugiausiai todėl, kad Paulius visada buvo rami asmenybė.

    V.Romanovas kišosi į „Žalgirio“ trenerių darbą, įkišdamas jiems į švarką lapelius, su nurodytu minučių skaičiumi kiekvienam žaidėjui ir konkrečiu keitimų momentu. 24sek žiniomis, tuos lapelius jis surašydavo pagal savo astronominius skaičiavimus. Pagal žvaigždes V.Romanovas netgi samdydavo trenerius ar žaidėjus. Pavyzdžiui, per darbo pokalbius jis klausdavo būsimų žalgiriečių, kurią tiksliai valandą šie gimė, kad galėtų nustatyti tuo metu buvusį planetų išsidėstymą. Tai buvo ketveri keisti metai, tačiau tiesiogiai į pačių žaidėjų darbą neįsikiši. Nebent paprašysi jų įsitraukti į įdomią užklasinę veiklą. 2012-aisiais V.Romanovas įsteigė „Lietuvos žmonių“ partiją ir darė spaudimą žalgiriečiams prisijungti prie jo politinio judėjimo. Kaip jau žinome, vėliau Seimo rinkimuose dalyvavo net broliai Lavrinovičiai bei Rimantas Kaukėnas. Sąrašuose turėjo būti ir Paulius Jankūnas, kurio V.Romanovas prašė kandidatuotis vienmandatėje apygardoje. Tačiau 28-erių kapitonas atsisakė patenkinti V.Romanovo reikalavimą. Beje, kaip ir Mantas Kalnietis, vėliau daugiausiai dėl to turėjęs palikti „Žalgirį“ – V.Romanovas pardavė jį Krasnodaro „Lokomotiv“. Nors Mantas ilgą laiką buvo žalgirietis, kuriuo „Žalgirio“ bosas pasitikėjo labiausiai. „Labai greitai iš to jo pasitikėjimo pasivertė mane didžiausiu priešu. Buvo taip: arba eini į vienmandatę Kaune, arba esi prieša. Tai aš pasirinkau prieša“, – juokėsi M.Kalnietis.

    Du Jankūno veidai: mandagus ir tas normalus

    Nespėjo Paulius grįžti į „Žalgirį“ ir pasidžiaugti klubo atgimimu, kai su Sonny Weemsu, Ty Lawsonu, vėliau Joanu Plaza, broliais Lavrinovičiais, Rimantu Kaukėnu ir kitais žalgiriečiai ėmė rimčiau spardytis Eurolygoje, Kauno klubas vėl įkrito į duobę. Šįkart – į 12,5 mln. eurų skolos liūną.

    „Žalgiris“ vėl laikėsi ant tvirtų P.Jankūno pečių. „Ūkio bankas“ pasiglemžė bent kelių buvusių „Žalgirio“ trenerių santaupas, užmetė skolų inkarą ant ilgamečių žalgiriečių kojų, legionieriai ėmė skirstytis, bet P.Jankūnas laikė komandos rūbinę taip tvirtai, kad bent ši nesubyrėtų. Paulius niekada nebūdavo iš tų, kurie rūbinėje kalba daugiausiai. Nebuvo jis ir toks kaip Broliai, kurie savo pokštais net lygioje vietoje rimčiausią situaciją galėdavo paversti komiška. „Žalgirio“ kapitonas visus traukė savo žaidimo stiliumi ir asmenybe už aikštės ribų. P.Jankūnas kalbėdavo tada, kai reikėdavo, bet svarbiausią akimirką ištraukdavo geriausią žodį. Kai būdavo už ką – pagirdavo, kai matydavo, jog reikia – užvesdavo, kai reikdavo – ir duodavo velnių. Tokį žaidėją gerbdavo net priešininkai. „Jis turėjo kiaušus. Tik tokie žmonės gali valdyti rūbinę“, – vaizdingai pasakojo Virginijus Bulotas.

     

    „Visi jį gerbdavo todėl, kad jis sportininkas iš didžiosios S. Jis niekada nepadarys nieko piktybiškai. Ar „Žalgiryje“, ar rinktinėje, jį visada gerbdavo. Net ir kai atėjo jaunas į komandą, jis jau turėjo statusą, kurį vėliau tik ir patvirtino“, – pasakojo G.Krapikas. Kaip Paulių gerbė varžovai ir komandos draugai, taip kapitonas gerbė visus kitus. Nesvarbu, tu 17-os kaip Martynas Arlauskas ar 36-erių kaip Eurelijus Žukauskas, Tai leisdavo net ir jauniausiems greitai išvaikyti tą jaudulį, kuris juos užplūsdavo žengiant į žymiąją „Žalgirio“ rūbinę. Joje visi buvo lygiaverčiai. Aišku, jauniausiems gal ir tekdavo surinkti visus rankšluosčius ir aprangas į skalbyklą, bet tai tik paprastos simbolinės pareigos, kurios padeda nesužvaigždėti. „Jei esi normalus žmogus, su tavim nebus jokių nesąmonių, – pasakojo M.Kalnietis. – Dėl ko visi kalba apie „Žalgirio“ rūbinę, atmosferą, pavydi visos komandos... Pats žinau, kaip nuostabiai jie gyvena. Rodau visiems pavyzdžius, kaip komandos turėtų funkcionuoti. Jankis vienas tos rūbinės statytojų. Juk tiek metų kapitonas...“ Lygiu vos atėjęs į „Žalgirį“ pasijuto ir 21-erių Mindaugas Kuzminskas. Per karjerą puolėjas turėjo nemažai kapitonų, bet nebuvo geresnių už Robertą Javtoką ir Paulių Jankūną. „Daugiausiai, ko galima iš jo pasimokyti, tai ramybės. Geros ar blogos rungtynės, gal jis viduje ir išgyvendavo, bet to neparodydavo“, – prisiminė M.Kuzminskas. Jam, kitiems jauniems, taip pat ir patyrusiems žaidėjams paliko įspūdį jo mandagumas ir solidumas. Tai žmogus, kuriam, atrodo, galėtum patikėti savo namų raktus atostogų metu. Bet žalgirietis turėjo ir kitą veidą, kuris ėmė ryškėti antroje jo karjeros pusėje. „Paulius turi du veidus – kaip visi matote, tą mandagų, ir, kaip aš sakau, tą normalų. Tai aš jam dažnai liepiu nusiimti tą mandagų ir būti savimi. Anksčiau jis buvo tylus, nekalbus, šiek tiek kitoks“, – linksmai mintį apie P.Jankūno kapitoniškumą užbaigė M.Kalnietis.
     

    Paklaustas, kodėl P.Jankūnas taip pasikeitė per tuos porą metų, kai M.Kalnietis žaidė Krasnodare, įžaidėjas pokštavo: „Juokaudavom, kad gal pas logopedą pradėjo lankytis.“ M.Kuzminskas pritariamai linksi galva. P.Jankūnas būdavo toks mandagus, kad žalgirietis nesuprasdavo, kada kapitonas juokauja, o kada kalba rimtai. „Tik po kiek laiko supratau, kad tai jis pildavo daugiausiai žibalo, – juokėsi M.Kuzminskas. – Jankūnas ir Kalnietis visada traukdavo mane per dantį, kad palaikau artimą ryšį su mama. Tik bebūdavo kokia proga – gimtadienis, Kovo 8-oji ar kad ir tos pačios Joninės, o Mantas su Jankūnu būdavo kartu, tai visada atsiųsdavo video, kur dainuodavo: „O kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas mamą...“ Krepšinyje atmosfera komandoje yra pakankamai nuvertinama sudedamoji pergalių dalis. O būtent legendomis apipinta „Žalgirio“ rūbinė pastaruosius dvejus metus buvo įvardijama kaip viena kertinių šių metų pasakos priežasčių. Jos kampe įsitaisęs Paulius Jankūnas, tariantis paskutinį žodį ir prižiūrintis, kad niekas neužliptų ant „Žalgirio“ logotipo. Ilgiau dirbantys žurnalistai ratu apeina simbolį rūbinės viduryje, o naujokai arba užsieniečiai netyčia ant jo užlipę iškart sulaukia garsių „Ei! Ei!“ tai iš P.Jankūno, tai iš jo kairėje sėdinčio Artūro Milaknio. Šie vyrai nebeleidžia mindžioti „Žalgirio“ ir Eurolygos aikštėse.
     

    Šeimos indėlis

    Pauliaus Jankūno charakteris „Žalgirio“ rūbinėje tapo savotiškais klijais, vieningai sujungusiais visus žaidėjus. Bet toks Pauliaus veidas susiformavo neatsitiktinai. Kai kalbame apie P.Jankūno figūrą „Žalgiryje“, turime nukelti kepures ir prieš jo tėvelius. Paulius augo labai tvarkingoje Jankūnų šeimoje. Ji nebuvo iš turtingųjų. Tai buvo normali statistinė vidurinio sluoksnio šeima.

    Jankūnai viską pasiekė sunkiu darbu. Taip ir Pauliui niekas nebuvo padėta ant lėkštutės. Galbūt jis kai kur talento turėjo mažiau nei kiti, bet viską susikūrė savo rankomis. Kaip ir daugumai tėvelių, vaikų sportbačiai būdavo skaudi tema. Bet Jankūnai stengėsi atiduoti viską, kad berniukas galėtų siekti savo svajonių krepšinyje. Pauliaus tėtis dirbo statybų srityje. Buvo toks geras specialistas, kad Kaune jį reikėdavo sugaudyti ir rezervuoti iš anksto. Mama labiau rūpinosi namų ūkiu, kad šeimos vyrams nieko netrūktų. Kai galėjo sau leisti, P.Jankūnas labai padėjo tėveliams, kad pagerintų jų gyvenimo kokybę. Su jais puikiai sutaria iki šiol. Šias šeimos vertybes ir gerovę P.Jankūnas nusinešė ir į savo paties sukurtą šeimą.

    Lojalumas > pinigai

    Paulius Jankūnas Eurolygoje žaidžia 15-ąjį sezoną ir tik vienerius metus jis praleido ne Kaune. 2009-2010 m. sezoną ilgametis „Žalgirio“ kapitonas rungtyniavo Chimkuose, tačiau atsikandęs legionieriaus duonos vėl norėjo krimsti lietuvišką. Vienintelis Juanas Carlosas Navarro per visą Eurolygos istoriją praleido daugiau sezonų vienoje komandoje – Barselonoje (17) nei Paulius „Žalgiryje“ (14).

    Tai yra legendinis lojalumas nepaisant to, kad po visų tų finansinių smegduobių „Žalgiris“ iki šiol skolingas kapitonui apvalią pinigų sumą. Bet dėl skolų jis niekada nekonfliktuodavo su „Žalgiriu“. Tik kai matydavo, kad reikia, tardavo griežtesnį žodį. Konkretumas darbe su agentais visada buvo jo prioritetas. Jis norėjo žinoti, kokia yra rinka, kodėl ji tokia ir kokios yra galimos uždarbio ribos. P.Jankūno agentai atliko savo darbą ir nuolat tikrino susidomėjimą žalgiriečiu Europos krepšinio rinkoje. Bet mintyse jie žinodavo: kad ir kokį pasiūlymą atneš žalgiriečiui ant stalo, jis vis tiek, ko gero, liks Kaune. 2015-aisiais P.Jankūnas buvo sulaukęs pasiūlymo iš galingojo Maskvos CSKA, kuris būtų suteikęs aukštaūgiui geriausią galimybę kautis dėl Eurolygos trofėjaus per savo karjerą. Būtent galimybė laimėti Eurolygą, o ne pinigai, visada labiausiai domino Paulių. Bet lietuvis suraitė parašą po nauja 4 metų sutartimi su „Žalgiriu“ ir užsitikrino savo ateitį Kaune bent iki 2019-ųjų. Beje, iškart po to kitą sezoną CSKA tapo Eurolygos čempionais. Kontraktus siūlė ir Stambulo „Anadolu Efes“, Bambergo „Brose“, Miuncheno „Bayern“, tačiau giliai viduje P.Jankūnas visada žinojo, kad niekur nenori važiuoti. Plieninis kūnas Padėjęs parašą po nauja sutartimi, 2015-2016 m. 32-ejų P.Jankūnas sužaidė sėkmingiausią sezoną nuo 2009-ųjų (12,3 tšk., 6 kam., 15,5 naud.). Jo statistiniai rodikliai stabiliai ėmė augti dar nuo 2012-ųjų. Kasmet jis buvo vis rezultatyvesnis ir naudingesnis, kol 2018-ųjų gegužę buvo išrinktas į antrąjį simbolinį geriausių Eurolygos žaidėjų penketą. Tokį P.Jankūno progresą ketvirtajame jo dešimtmetyje lėmė išskirtinis dėmesys savo kūnui. Profesionalo karjeros metais Paulius daug dirbo su Artūru Javtoku – Roberto Javtoko broliu, buvusiu žalgiriečiu, kurį Paulius įvardijo kaip vieną pavyzdžių, formavusių jo kaip kapitono filosofiją. A.Javtokas padėjo jam suformuoti požiūrį į žmogaus fiziologiją ir savęs priežiūrą.

    P.Jankūno organizmas turėjo polinkį riebalų kaupimui, tad krepšininkas anksti suprato, kad turi kruopščiai prisižiūrėti sportą ir mitybą. Pirmaisiais karjeros pagrindinėje komandoje metais P.Jankūnas taip pat turėjo šiokių tokių problemų su nugara, bet labai intensyviai dirbdamas prevenciškai ją stiprino. G.Krapikui paliko įspūdį, kiek laiko Paulius leisdavo treniruoklių salėje.

    „Paulius yra vienas iš tų žaidėjų, kuris daugiausiai laiko skiria tiek fizinio rengimo pratimams, tiek savo sveikatos priežiūrai, – 24sek pasakojo „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Justas Grainys. – Kolega Nerijus Navickas ir mūsų medicinos personalas Paulius ir Vytautas neleis sumeluoti, jog Jankūnas turbūt yra mūsų pagrindinis ir dažniausias klientas. Su Pauliumi dirbu nuo 2012 metų. Kai tik atėjau į pagrindinę komandą, jis buvo pirmas žmogus, kuris atėjo ir pasakė, jog nori padirbėti papildomai kojoms. Tuomet susidūriau su jo profesionalumu ir atsidavimu darbui. P.Jankūno ilgaamžiškumas yra jo profesionalumo ir viso medicinos personalo nuopelnas. Jis reaguoja į gydytojų pastabas daryti daugiau tempimų ar labiau pastiprinti vieną ar kitą raumenų grupę. Jis turi savo rutiną prieš rungtynes, kurios visados laikosi, o visi tokie maži dalykai ir priveda prie rezultato.“ P.Jankūnas vasaromis investavo į savo kūną ir lėšų, ir laiko. Ypač tokia pertrauka jam buvo reikalinga 2017-aisiais, kai puolėjas atsisakė padėti Lietuvos rinktinei ir tarpsezonį praleido gydydamasis bei ruošdamas kūną. To vaisiai – istorinis sezonas su „Žalgiriu“ ir vieno iš dešimties geriausių visos Eurolygos žaidėjų statusas. Beje, net 100 iš eilės Eurolygoje sužaistų rungtynių serija.

    Toks jo ilgaamžiškumas leidžia tikėtis, kad P.Jankūnas aukščiausiame lygyje išsilaikys dar bent porą metų. Be to, jis lenkia laiką savo išskirtiniu krepšinio suvokimu. Juk kam dėti iš viršaus išeikvojant šiek tiek daugiau jėgų, jei gali įmesti nuo lentos? „Jis mesdavo tokį nuo lenčiukės kaip koks Duncanas spursuose, – šypsojosi G.Krapikas. – Kaip Šveicarijos banke – visi metimai buvo tokie užtikrinti. Jokių nereikalingų judesių, kurie nieko neduoda. Tiek, kiek reikia, ir viskas užtikrintai.“

    Atpildo metas

    Interviu ir pokalbiai ne visada būna tokie lengvi ir linksmi lyg su bičiuliais šnekučiuojantys apie gyvenimą prie arbatos puodelio. Bet kai 24sek skambino būsimiems pašnekovams ir pristatydavo jiems pokalbio temą, visi net nušvisdavo. Jiems ne tik smagu kalbėti apie Paulių, bet ir matyti jį didžiausioje Eurolygos scenoje. 295 Eurolygos rungtynės arba 5307 dienos, arba 14 metų, 6 mėnesiai ir 12 dienų. Tiek Paulius laukė šio istorinio savaitgalio Kauno „Žalgiriui“. „Niekas taip nenusipelnė būti finalo ketverte su „Žalgiriu“, kaip Paulius, – po triumfo Eurolygos ketvirtfinalyje pasakojo Šarūnas Jasikevičius. – Sakau, tai yra pasiaukojimo pavyzdys. Paulius visą sezoną aukojosi, žaidžia su kai kuriomis situacijomis, apie kurias kalbėsime po sezono. Tai kovingumo, tikro kauniečio pavyzdys.“

    Per tą laiką jis spėjo tapti rezultatyviausiu visų laikų Lietuvos krepšininku Eurolygoje (2841 tšk.). Pagal rezultatyvumą viso turnyro istorijoje puolėją lenkia tik trys Eurolygos legendos – Felipe Reyesas, Vassilis Spanoulis ir pirmaujantis Juanas Carlosas Navarro. Istoriniuose visų laikų sąrašuose Paulius pagal efektyvumą yra 5-as (3470 naud.), iš viso atkovotus kamuolius – 2-as (1672 kam.), puolime sugriebtus kamuolius (485) – 2-as, gynyboje (1187) – 1-as, išprovokuotas pražangas (880) – 6-as, įmestas baudas (640) – 6-as, pataikytus dvitaškius (898) – 4-as, žaistas rungtynes (295) – 4-as, pagal žaidimą starto penkete (248) – 1-as, žaistas minutes (6950) – 5-as. Mes su didžiausia pagarba žvelgiame į Lietuvon atvykstančias žvaigždes, tokias kaip Juanas Carlosas Navarro, Vassilis Spanoulis ir kiti. Bet „Žalgiryje“ irgi žaidžia tokia pat legenda. „Aš žiauriai dėl jo džiaugiuosi. Kiek metų iškentėjo, laukė, ir pagaliau sulaukė tokio laiko, kai galės pasimėgauti finalo ketvertu. Žiauriai jį sveikinu, – atviravo M.Kalnietis. – Ne tik jį. Žinau, kokius vargus praėjo Paulius Motiejūnas. Žiauriai džiaugiuosi dėl visos chebros, trenerių, jų pasiekimų. Ir baltai pavydu, ir pasakoju visiems, kad žiūrėkit, lygiuokitės. Žinau, kad Pauliui tai tikrai reiškia labai daug. Kartais, kai žaisdavome kartu, pats jausdavau, kad jis galėtų žaisti aukštesniame lygyje, komandoje, kuri turėtų geresnius šansus žaisti finalo ketverte. Bet matydavau, kaip jis kaifuoja žaisdamas „Žalgiryje“. Liko joje, vedė į priekį. Nėra didesnio kaifo, kaip tą padaryti su viena savo komanda. Žinau, kaip jam tai svarbu. Jis dar apie ketvirtfinalį kalbėjo, kad dar nebuvo taip toli nuėjęs. O dabar paėmė ir tapo tokio neeilinio įvykio dalimi. Žinau, kad tai labai svarbu ne tik jam, bet ir visai jo šeimai. Jo tėvai neatvažiuodavo paskui Lietuvos rinktinę, bet, kiek žinau, atvažiuos į Belgradą.“

     

    Ateityje – kad ir Kauno meras

    Paulius per tuos 15 metų perėjo ugnį ir vandenį. Didžiulis jo žinių bagažas padėtų darbui biure, o svarbiausia, kad P.Jankūnui visada buvo svarbus teisingumas. „Tai, ką jis daro ir kaip veda „Žalgirį“ į priekį, galvoju, jei tik panorės, kaip juokauju, galės ir Kauno meru būti“, – vaizdingai P.Jankūno ateitį piešia M.Kalnietis. „Tokiems žaidėjams kaip jis, Robertas Javtokas, visada turi atsirasti vietos prie komandos, – tikino G.Krapikas. – Nes jie davė organizacijai nežmoniškai daug. Tai „Žalgirio“ veidai. Džiugu skaityti, kad ir pats Paulius išreiškė norą dirbti organizacijoje. Linkiu jam dar bent porą metų išlaikyti svarbiausius sezonus be traumų ir duoti naudą.“

    Pirmas realiausias jo ateities scenarijus – darbas „Žalgirio“ vadovybėje, kur jam jau seniai paruošta kėdė. Tačiau krepšinio žmonės spėlioja, kad P.Jankūno planai gali būti dar didesni – patys aukščiausi. Siekti aukštų postų ne tik „Žalgiryje“, bet ir Lietuvos krepšinio federacijoje ar galbūt net Kauno politikoje. Bet gyvenimas po karjeros pabaigos tikrai prasidės „Žalgiryje“, jo gyvenimo organizacijoje. Skaitydamas šias eilutes P.Jankūnas tik purtys galvą. 34-erių puolėjas dar mėgaujasi krepšiniu. Ypač, kai taip šį sezoną žaidžia „Žalgiris“. Tad leiskite jam dar pasimėgauti tuo išsvajotu Eurolygos finalo ketvertu, kuriame kapitonas gali parašyti dar vieną neįtikėtiną knygos vertą istoriją.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/15-laukimo-metu-knygos-verta-pauliaus-jankuno-istorija-1134-968832?c=24sek​

  • Po Eurovizijos - visa galva į krepšinį: Marius Kiltinavičius laukia naujo iššūkio

    March 28, 21:38

    „Visas jo gyvenimas – vienas didelis krepšinio kamuolys“, – neseniai pasakodama apie savo vyrą Marių Kiltinavičių nusijuokė atlikėja Ieva Zasimauskaitė.

    Pastarieji mėnesiai treneriui M.Kiltinavičiui – tikrai neįprasti. Specialistas trumpam vėl sugrįžo į tuos laikus, kai šalia krepšinio jo gyvenime sukosi ir muzika. Prieš dešimtmetį populiarumo viršūnę pasiekusioje vaikinų grupėje N.E.O. dainavęs M.Kiltinavičius dabar palaiko į Eurovizijos sceną Portugalijoje lipsiančią mylimąją Ievą.

    „Euroviziniai reikalai mūsų gyvenime šiuo metu užima tikrai nemažai laiko. Tačiau krepšinis niekur nedingo – jo mano gyvenime pilna visada“, – lrytas.lt sakė 36-erių M.Kiltinavičius.


    Norai kol kas neišsipildė

    Praėjusią vasarą M.Kiltinavičius paliko darbą Marijampolės „Sūduvos-Mantigos“ klube, su kuriuo du metus paeiliui laimėjo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) trofėjų. Treneris kartu su savo agentu Tadu Bulotu svarstė, jog galbūt pavyks karjerą tęsti vienoje iš Lietuvos krepšinio lygos komandų. „Vyko kalbos su keliais klubais, tačiau niekas galiausiai taip ir nesusiklostė, – prisiminė M.Kiltinavičius, bene aktyviausiai sietas su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. – Negavau tokio pasiūlymo, kokio norėjau ir tikėjausi, tad nusprendžiau palaukti bei laiką praleisti kitaip – tobulininantis“.

    Liepos mėnesį treneris dirbo Lietuvos dvidešimtmečių rinktinėje, su kuria Europos jaunimo čempionate užėmė šeštąją vietą, o vėliau trumpam pasuko už Atlanto. „Vasarą buvau nuvykęs į Hjustoną ir San Antonijų. Turėjau planų į NBA klubus nukeliauti ilgesniam laikui, bet galiausiai tie planai pasikeitė ir neseniai viešėjau Stambule, pas Davidą Blattą bei Kęstutį Kemzūrą“, – pasakojo M.Kiltinavičius. Jis kartu su Stambulo „Darussafaka“ strategu D.Blattu ir jo asistentu dirbančiu lietuviu praleido dešimt dienų. „Esu labai laimingas, kad turėjau progą pasimokyti iš tokių asmenybių“, – galimybe džiaugėsi M.Kiltinavičius.

    Vėl lipo ant scenos

    Teisę Lietuvai atstovauti didžiojoje Eurovizijos scenoje neseniai iškovojusi atlikėja I.Zasimauskaitė jau nuo pirmųjų pasiruošimo dienų į darbus įtraukė ir savo vyrą. O tam jis nė kiek nesipriešina. Pasirodymo režisierės sumanymu treneris netgi lipo ant scenos, kurioje jo žmona atliko jautrią dainą „When We’re Old“ .

    „Neplanavau tapti pasirodymo dalimi, tačiau tame šiek tiek dalyvavau su džiaugsmu“, – tikino M.Kiltinavičius. Vyras, nors ir priklausė N.E.O. grupei, pats savęs dainininku niekada nelaikė. „Jis buvo tas, kuris gražiai atrodo ir kalba“, – neseniai kalbėdama apie vyro santykį su muzika, šypsojosi I.Zasimauskaitė. „Na, vokalas tikrai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios buvau grupės nariu, – antrino ir M.Kiltinavičius. – Bet apskritai, tas laikotarpis daug ko išmokė, geriau pažinau save“.

    I.Zasimauskaitei nugalėjus nacionaliniame Eurovizijos atrankos etape, dabar Kiltinavičių šeimos mintys sukasi apie laukiantį pasirodymą Lisabonoje. Paklaustas, ar gyvenant sparčiu ritmu, namuose kyla daugiau ginčų, M.Kiltinavičius šyptelėjo. „Kiekvienoje šeimoje be ginčų neįmanoma, bet nuo to santykiai tik stiprėja ir darosi artimesni. Dalyvaujant tokiame konkurse šiek tiek įtampos natūraliai atsiranda, tačiau aš tam ir esu šalia Ievos, kad ją palaikyčiau. Žinoma, ji ir pati puikiai tvarkosi“, – sakė vyras.

    Ruošiasi kibti į darbus

    Krepšinio sezonui pasibaigus M.Kiltinavičius su agentu vėl pradės bendrauti su klubais ir treneriui dairytis naujos darbovietės. Kadangi specialistas tikrai nesiruošia be komandos praleisti dar vieno sezono, bus atviras visiems pasiūlymams, tačiau savo prioritetų nekeis. „Žinoma, noras dirbti LKL yra. NKL du metus peiliui pavyko iškovoti auksą, todėl natūralu, kad norisi eiti toliau. O ar tai pavyks, laikas parodys“, – svarstė M.Kiltinavičius.

    Nors prieš kelerius metus jis Rusijoje sėkmingai dirbo su jaunimo komandomis, pridūrė į užsienį vykti kol kas nenorintis. „Man be galo įdomu dirbti Lietuvoje. Į tai ir koncentruosiuosi“, – užtikrino M.Kiltinavičius.

     
     
    Source: https://sportas.lrytas.lt/krepsinis/2018/03/27/news/po-eurovizijos-visa-galva-i-krepsini-marius-kiltinavicius-laukia-naujo-issukio-5460289/
     
  • Rinktinės treneris D. Adomaitis jau devynerius metus nežaidžia krepšinio - pasakė, kodėl

    March 18, 12:43

    Adomaičių vidurinėlė 15-metė Viltė mėgsta kartoti: „Pas mus nieko nauja – vėl žiūrime krepšinį“. Krepšinio rungtynės rinktinės trenerio namuose rodomos dieną naktį.

    44 metų D.Adomaitis net turi sąrašą pažiūrėti privalomų rungtynių. Tų, per kurias žaidžia rinktinės lyderiai ar kandidatai. Greta to – ir dar daugiau krepšinio: NBA, Eurolygos, Europos taurės turnyro, FIBA Čempionių lygos, Lietuvos čempionato ir net – 3x3 komandų. Jokiame klube šį sezoną nedirbantis treneris neslepia jau pasiilgęs karštesnių krepšinio aistrų, bet drauge džiaugiasi turįs užtektinai laiko rinktinės strategijai kurti. Specialiame sąsiuvinyje jis užsirašo pastabas apie rinktinės kandidatus, brauko ir pildo jų sąrašą, dėlioja oficialių ir draugiškų rungtynių tvarkaraštį.

    Kone kas savaitę, o, pasitaiko, ir kasdien susirašo su rinktinės žaidėjais, pagirdamas juos po nuostabių rungtynių ir guosdamas po prastesnių.

    Prieš porą savaičių D.Adomaitis pradėjo rengtis 2019 m. pasaulio čempionato Kinijoje pirmojo atrankos etapo trečiajam „langui“ ir antrojo atrankos etapo pradžiai. Lietuvos rinktinės kandidatai vėl susirinks tik baigiantis birželiui ir bandys be pralaimėjimų baigti pirmąjį atrankos etapą. Rugsėjį prasidės kovos antrajame atrankos etape. Su D.Adomaičiu kalbėjomės ne tik apie rinktinės kandidatus – ir apie krepšiniu persmelktą trenerio kasdienybę. Tačiau be krepšinio, jis pagaliau turi pakankamai laiko ir šeimai, ir savo pomėgiams.

    – Jus dažnai galima matyti viešuose renginiuose: suprantama, kad arenoje stebite Kauno „Žalgirio“ rungtynes, bet pasirodėte ir, pavyzdžiui, SKM akcijoje prieš patyčias ar diskusijoje su Lietuvos sporto universiteto bendruomene. Dalyvaujate visur, kur jus pakviečia?

    – Viskas, kas susiję su krepšiniu, yra mano tiesioginis darbas ir gyvenimo būdas. Manau, kad privalau dalyvauti akcijose prieš patyčias, o diskusijų apskritai turėtų būti daugiau. Norėčiau, kad būtume atviresni visuomenei. Bet šiaip viskas priklauso nuo mano planų. Jei reikia rinktis, eiti į renginį ar pažiūrėti krepšinį, suprantama, kas nugalės.

    – Į 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių programą įtrauktas 3x3 krepšinis. Ar stebėjote pirmąsias Lietuvos atvirojo 3x3 čempionato kovas Šiauliuose?

    – Alytaus „Dzūkijos“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ rungtynės man buvo įdomesnės, bet truputį žiūrėjau.

    – Supratote, kad net Lietuvos rinktinės lyderiai 3x3 aikštėje turėtų mažai galimybių laimėti, nes tai – visai kitoks krepšinis?

    – Žinoma, kad taip. Dėl to ir diskutuojame, kaip įdiegti, kad vaikų treneriai pirmiausia ugdytų individualiai pajėgius žaidėjus, o ne paisytų komandos interesų.

     – Pastebite pokyčių, nes vaikų krepšinyje, pavyzdžiui, jau uždrausta aikštės gynyba?

    – Nesinori rezultatų siekti tik viską draudžiant, bet kartais to reikia. Yra įdomių jaunų žaidėjų ir dabar svarbiausia jų nevaržyti, leisti jiems tobulėti. Mes, visi treneriai, turime padėti žaidėjams.

    – Diskusijoje LSU teigėte, kad krepšinis nuolat kinta, todėl būtina stebėti varžovų trenerių veiksmus, kurti naują strategiją. Bet, pavyzdžiui, jūsų pirmtakas rinktinėje Jonas Kazlauskas ne taip seniai sakė, kad nieko geresnio už derinį dviese prieš du krepšinyje nebuvo ir nebus. Kaip keičiasi krepšinis? Kokių naujovių atsirado per šį sezoną?

    – Faktas, kad krepšinis greitėja. Per kelerius metus jis tapo žymiai greitesnis. Išryškėjo tendencija: krepšininkai, kurie žaidė ketvirtojo ir penktojo „numerio“ pozicijoje, dabar visada bus tik centrais, trečiasis ir ketvirtasis numeris žais tik sunkiuoju puolėju. Pozicijos perstumdomos tam, kad žaidimas būtų mobilesnis, kad sprendimai būtų greitesni, kad kamuolys daug greičiau judėtų. Be to, labai padidėjo tritaškių svarba. Atsirado daug komandų, kurios yra priklausomos nuo tritaškių. Jei anksčiau komanda retai išmesdavo 30-35 tritaškius, tai dabar įprasta per dažnas rungtynes mesti 30 tritaškių ne tik Lietuvoje, bet ir Europos lygose.

    – Ar nepasiilgstate spartesnio ritmo? Juk atrankos į pasaulio čempionatą „langai“ – gana reti.

    – Prabėgus porai savaičių po pastarųjų atrankos rungtynių, jau pajutau, kad stinga kasdienių treniruočių, nuolatinių rungtynių adrenalino. Turėjau pasiūlymų, bet tuomet negalėjau sakyti, kad palaukite kelias savaites, baigsiu darbą su rinktine ir atvažiuosiu. Tad dabar stengiuosi maksimaliai pasinaudoti situacija. Galiu gilinti žinias – dalyvauti seminaruose, žiūrėti vaizdo seminarus, begalę rungtynių. Dirbdamas klube tam neturėčiau laiko. Klube būtų sunkiau ir pasirengti rinktinės „langams“. Juk kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, iki paskutinės minutės bus neaišku, kada ir kurie žaidėjai atvyks. Dabar turiu pakankamai laiko sudaryti itin detalius kiekvienos treniruotės planus, atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes.

    – Pagaliau turite pakankamai laiko ir šeimai. O pomėgiams?

    – Su šeima švenčiame visas šventes – ir valstybės. Stengiamės dukterims skiepyti patriotizmą. Pavyzdžiui, kovo 11-ąją lankėmės Signatarų namuose. Ten buvo labai įdomu net mažajai Eleonorai. Jai – tik treji ir ji dar ne viską supranta, bet jei mums įdomu, jei vyresniajai seseriai įdomu, tai ir Eleonora laiminga. Vyriausioji duktė Urtė studijuoja Jungtinėje Karalystėje. Džiaugiuosi galimybe daugiau laiko praleisti su vaikais. Rodos, toks paprastas dalykas kaip dukterų nuvežimas į mokyklą ir darželį, atsisveikinimas ir vaiko pasiėmimas iš darželio. Kai kam tai skambės banaliai, bet man daug reiškia, kai dukra pribėga, apsikabina. Šakių rajone gyvenantys mano tėvai yra garbaus amžiaus ir suprantu, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Man labai svarbu praleisti su jais kuo daugiau laiko ir aš labai vertinu tą laiką. Nė karto gyvenime su dukromis nečiuožinėjau nuo kalno rogutėmis ar čiuožyne. Pastarąją žiemą pagaliau pavyko. Kaip ir pavyko drauge nulipdyti sniego senį. Tikrą – su morka vietoj nosies. Buvo labai smagu. Brolis pirmą kartą gyvenime man uždėjo kalnų slides – nusitempė ant Liepkalnio kalno ir privertė nusileisti. Kartą griuvau, bet stengiuosi tobulėti. Įsivaizduojate, nė karto nešliuožiau kalnų slidėmis, nors lygumų slidėmis esu šliuožęs ir vaikystėje, ir studijų metais! Turiu daugiau laiko savo pomėgiui rinkti vinilo plokšteles. Neskaičiuoju, bet kolekcijoje – jau tikrai daugiau kaip šimtas plokštelių. Vis apsilankau sendaikčių turguose, nerealių vinilo plokštelių parduotuvių aptikau viešėdamas Amerikoje. Kokios muzikos klausausi? Nuo vaikystės mane lydėjo grupė „Metallica“. Klausytis jos pradėjau būtent per patefoną. Man svarbu išgirsti tą traškesį ir garsą. Vinilo plokštelėse turiu beveik visus „Metallica“ albumus. Mėgstu „Red Hot Chilli Peppers“, U2, vertinu „Foje“, „Bix“, „Anties“, Vytauto Kernagio „vinilus“. Patinka ir klasika. Džiaugiuosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio plokštele.

    – Ar pats dar žaidžiate krepšinį?

    – Nuo 2009 metų gegužės, kai su Rygos „Barons“ sužaidžiau paskutines karjeros rungtynes, krepšinio nebežaidžiau nė karto. Krepšininko karjerą privalėjau baigti, nes kankinausi su blauzdos trauma: raumuo plyšo triskart ir gydytojai rekomendavo arba operaciją, arba baigti karjerą. Nutariau baigti. O krepšinio nepasiilgstu, nes niekada nebuvau nuo jo atitrūkęs. Draugai bandė įkalbėti žaisti Vilniaus krepšinio lygoje. Prieš apsispręsdamas, keliskart nuėjau pažiūrėti rungtynių. Per vienas kažkam nosis lūžo, per kitas – kažką stūmė ir žaidėjas patempė ar net nutraukė kelio raiščius. Ai, pagalvojau, tiek to. Kol dar paeinu, su dukterimis geriau pažaisiu. Bet apskritai sportuoju. Vaikštau ir į treniruoklių salę, ir į specifines treniruotes. Draugai prikalbino žaisti paplūdimio tinklinį. Reikės vėl nueiti, nes jau senokai žaidžiau.

    – Treneri, vasarą ir rugsėjį ketinate surinkti pajėgiausią rinktinę, nes krepšininkams svarbu vėl pajusti vienam kitą, o ir duoklę sirgaliams norite atiduoti. Net lankėtės Amerikoje, kur gavote „Toronto Raptors“ ir „Indiana Pacers“ klubų pažadą, kad šie vasarą ir rugsėjį į rinktinę išleis Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį. Ar Jonas ir Domantas buvo jūsų gidai po Torontą ir Indianapolį?

    – Mano tvarkaraštis buvo per daug intensyvus, kad dar liktų laiko ir ekskursijoms. Tačiau pakako laiko pabendrauti ir su Jonu, ir Domantu. Mane džiugina, kad JV turi statusą komandoje. Jono pasitikėjimas savimi paliko išties didelį įspūdį. Komandoje jo vaidmuo vis didėja. J.Valančiūno žaidime atsirado naujų elementų, kuriuos jis tobulino ne vieną mėnesį. Pavyzdžiui, tritaškiai metimai. „Toronto Raptors“ net sukūrė derinių, po kurių JV patiki baigti paskutinę ataką. Toronte Jonas puikiai jaučiasi, šeima – drauge su juo, tad nėra ko daugiau norėti. O Domantas „Pacers“ žaidžia pirmą sezoną, kuris puikus ir jam, ir komandai. D.Sabonis puikiai pasinaudoja galimybėmis. Pavyzdžiui, kai Mylesas Turneris gavo traumą, Domantas daugiausia žaidė centru, gavo daug minučių ir buvo puikiai panaudojamas. Bendravau ir su „Pacers“ treneriu Nate’u McMillanu, ir su kitais klubo vadovais – visi patenkinti D.Sabonio profesionalumu, darbštumu ir atsidavimu komandai.

    – O Sabonio pavardė Indianapolyje daro įspūdį? Juk Domanto tėvas Arvydas Sabonis yra NBA Šlovės muziejaus narys.

    – Paprastas pavyzdys: oficialioje parduotuvėje neįmanoma nusipirkti Domanto marškinėlių, nes jie išpirkti. Jei jų atveža, per dvi dienas išperka. Manau, kad komanda turi ilgalaikių planų dėl D.Sabonio. Treneris juo labai patenkintas ir norėtų turėti dar ilgai.
     

    – Ar D.Sabonis, kaip ir J.Valančiūnas, pradėjo naudoti naujų žaidimo elementų?

    – Domantas daug dažniau naudojamas žaidžiant dviese prieš du. Per vadinamąjį „rolinimą“, kai jis po užtvaros kerta ar sukasi žemyn į baudos aikštelę. Arba per vadinamąsias „short roll“ situacijas, kai aukštai daromas trumpas dviese prieš du, Domantas baudos aikštelės prieigose gauna kamuolį ir nuo jo teisingo sprendimo priklauso, kaip baigsis ataka, nes yra labai daug galimybių jai baigti. Sprendimą priimantis žaidėjas turi turėti aukštą krepšinio IQ. Manau, kad Domantas tikrai jį turi. „Oklahoma City Thunder“ komandoje D.Sabonis buvo daugiau „perimetro“ žaidėjas, metantis tritaškius ar tolimus dvitaškius. O Indianapolyje jis – žymiai aktyvesnis, nes komanda žaidžia visai kitaip. „Pacers“ atlieka daugiau perdavimų, kamuoliu dalijasi daugiau žaidėjų, jie labai gerai pasinaudoja situacijomis, kai varžovai klysta gindamiesi. Kairiarankis D.Sabonis yra didelė paspirtis dešiniarankiams komandos antrosios linijos krepšininkams.

    – Ar tikitės vasarą ir rugsėjį į rinktinę prisikviesti Kinijoje žaidžiantį Donatą Motiejūną? Jis neatvyko nei į pirmąjį, nei į antrąjį atrankos „langą“. Į klausimą, kodėl, atsakėte: „Man svarbu, kad žaidėjai norėtų atstovauti rinktinei ir man nereikėtų jų įkalbinėti“. Donatas atkirto, kad niekas su juo nebendravo.

    – Nenorėčiau veltis į šias diskusijas. Prieš pirmąjį „langą“ buvo kontaktuota su Donatu. Žinojome, kad bus labai sunkios rungtynės su Lenkija – Europos čempionate solidžiai atrodžiusia komanda. Donatas pasakė, kad į rinktinę jo neišleidžia klubas. Tai tiesa. Klubas atsakė, kad neišleidžia. Bet iš karto nusiuntėme raštą į Kinijos krepšinio federaciją, nes klubas negali neišleisti žaidėjo į rinktinę. Federacija patvirtino, kad nėra jokių kliūčių. Paklausėme apie tai Donato, bet jis neatsakė į užklausas, tad nutarėme remtis žaidėjais, kuriuos turime.

    – Vykote į NBA tartis dėl ten rungtyniaujančių lietuvių žaidimo rinktinėje. Gal vertėtų apsilankyti ir Kinijoje?

    – Su kinais nėra jokių bėdų – jie irgi žaidžia pasaulio čempionato atrankoje. Į Azijos zonos atrankos rungtynes Kinijos klubai žaidėjus išleidžia net ilgesniam laikui nei Europos komandos. O NBA neturi supratimo, kas pas mus vyksta. Kai klubo generaliniam vadybininkui pradedi aiškinti apie atrankos sistemą, paaiškėja, kad jis nieko apie tai negirdėjo. NBA klubai kaupiasi savo darbui ir nelabai domisi pašaliniais reikalais. Jie žino ir stebi pajėgiausius žaidėjus, Eurolygą, bet tikrai nesigilina į pasaulio čempionato atranką. Juk Amerikos zonos atrankoje žaidžia ne NBA, o žemesniųjų lygų krepšininkai.

    – Tačiau Šandongo „Golden Stars“ komanda buvo pareiškusi, kad neišleis D.Motiejūno į rinktinę.

    – Normalu, kad kiekvienas klubas paiso savo interesų. Su kiekvienu klubu tenka derėtis. Ir prieš pirmąjį, ir prieš antrąjį „langą“ daug kalbėjausi su klubų vadovais ir treneriais. Net – Lietuvoje. Jei nenori išleisti žaidėjo į rinktinę, klubas gali tiesiog pasakyti, kad per paskutines rungtynes krepšininkas susižeidė ir nieko negalėsime padaryti. Bet viskas priklauso nuo paties žaidėjo. Klubas jam negali uždrausti išvykti į rinktinę. Labai nudžiugino tų Lietuvos klubų požiūris ir supratingumas, kurie išleido krepšininkus į rinktinę. – Ar sezono metu dažnai bendraujate su rinktinės kandidatais? – Žinoma, kad bendrauju. Tam yra telefonas, „WhatsApp“, „Viber“ ar „Messenger“ – daug skirtingų būdų. Su visais palaikau ryšį, parašau žinutę po gerų rungtynių ar ką nors paguodžiančio – po prastesnių.

     

    Source: https://sportas.lrytas.lt/krepsinis/2018/03/17/news/rinktines-treneris-d-adomaitis-jau-devynerius-metus-nezaidzia-krepsinio---pasake-kodel-5221203/

  • Apie fantastišką žygį Eurolygoje net nesvajojęs Ulanovas: „Šaras padarė taip, kad dabar visi mus gerbia"

    March 11, 21:19

    Ketvirtadienio vakaras, „Žalgirio“ arena. Kauniečių treniruotei pasibaigus, juos pratybų aikštėje atvyko pakeisti Stambulo „Fenerbahče“ krepšininkai. Jiems dar rengiantis, keturi turkų klubo personalo nariai arenos koridoriuje pradėjo kelti chaosą – atvykėliai triukšmingai mėgino išsiaiškinti arenos bevielio interneto slaptažodį.

    Netrukus koridoriuje pasirodė Željko Obradovičius ir dar ką tik triukšmavę turkai staiga nutilo – autoriteto dvasia tiesiog tvyrojo ore.

    Vienas „Fenerbahče“ štabo narių legendiniam serbui netrukus pasakė arenos interneto slaptažodį, tačiau į jį atsisukęs Obradovičius tik pamojavo pirštu.

    „Aš čia atėjau dirbti, man telefonas nereikalingas. Kai aš salėje – mano mintys tik čia. Suprantate tai?“ – pamokančiai bendražygiams tarė strategas.

    Ši bene garsiausia pastarojo dešimtmečio Eurolygos asmenybė šį vakarą Nemuno saloje stos į dvikovą su „Žalgiriu“, o akistatos su šio grando treniruojamu klubu itin laukia ir Edgaras Ulanovas, dėl traumų pirmojo rato dvikovą Stambule praleidęs. 

    Tą gruodžio 14-osios vakarą Ulanovas buvo prie televizoriaus ekrano. Jis puikiai prisimena dabar jau linksmai aptariamą garsųjį Artūro Milaknio tritaškį, po kurio emocijomis pratrūko Šarūnas Jasikevičius. Tąkart Ulanovas, kaip ir treneris, griebėsi už galvos.

    „Aš tokio metimo nemesčiau“, – dabar bendraudamas su tinklalapiu „BasketNews.lt“, nusijuokė Ulanovas.

    26-erių metų puolėjui Eurolygoje šis sezonas jau ketvirtasis ir neabejotinai pats sėkmingiausias. Prieš pat interviu su „Žalgirio“ žaidėju vykusi minėta Obradovičiaus pamokėlė savo personalui paminėta ne veltui.

    Kalbėdamas apie savo tobulėjimą, Ulanovas nesunkiai randa pagrindinę priežastį, kodėl pastaraisiais metais jam pavyksta demonstruoti tokį progresą. Tai – patirtis. Žaidimas su tokiais krepšinio korifėjais jam tikras malonumas.

    Pirmus dvejus metus man rungtyniaujant Eurolygoje, jos formatas buvo kitoks. Tuomet su puse komandų net nebuvome sužaidę rungtynių. Dabar esu sužaidęs su visomis geriausiomis Europos komandomis. Tai yra labai svarbu“, – pasakojo Ulanovas.

    Šį sezoną kaunietis Eurolygoje vidutiniškai pelno po 8,1 taško, atkovoja po 4,4 kamuolio ir renka po 12,7 naudingumo balo, taip būdamas trečias naudingiausias „Žalgirio“ žaidėjas.

    Apie įsimintiniausią karjeros sezoną, skinamus taurių MVP titulus, darbą su Jasikevičiumi ir laukiančius sudėtingus ateities sprendimus – Ulanovo interviu su tinklalapiu „BasketNews.lt

    – Edgarai, šis sezonas tiek jums asmeniškai, tiek ir komandai atrodo išties solidžiai. Tai yra tinkamas žodis jį apibūdinti?
    – Jis toks įdomus… Ir vėl galiu sakyti, kad pilnas naujos patirties. Taip pat permainingas, buvo duobelių, praleidau rungtynes su ta pačia „Fenerbahče“. Buvo ir problemų su sveikata, dabar, atrodo, atsigaunu. Teko sužaisti ir su kauke (juokiasi). Laimėjome ir taurę, kas yra labai svarbu. Bet dar yra, ką pasiekti. Noriu išlaikyti šį ritmą, norisi kažko daugiau, nes tos sportinės formos niekada nebus idealios. Nesinori paleisti to, ką turime. Tiek kaip komanda, tiek ir kalbant apie paties ritmą.

    – Kaukė jau padėta į šalį?
    – Jau padėjau į šalį (šypsosi). Kai žaidėme paskutines rungtynes Eurolygoje, su Vasilije Micičiumi susidūrėme galvomis. Tada prisiminiau tą kaukę, pamaniau, kad visai padėtų. Apskritai, maniau, kad su ja žaisiu ilgiau. Gydytojai rekomendavo mėnesį, kiek ir žaidžiau, bet man ji visai netrukdė, atvirkščiai – visai sekėsi. Maniau, kad žaisiu ilgiau, bet šiuo metu jos nereikia. Dabar ją pasidėjau spintelėje. Jei prireiks, šį savo kozirį dar išsitrauksiu.

    – Jūsų statistika, vaidmuo ir žaidimas Eurolygoje pastebimai kyla kiekvienais metais. Šįmet visi rodikliai byloja, kad tai yra geriausias sezonas jūsų karjeroje. Pritariate šiam teiginiui?
    – Manau, kad tas vadinamas geriausias sezonas labai priklauso nuo komandos rezultatų. Kai pasižiūriu į kitas komandas, kažkas jose irgi turi puikias statistikas, gerus skaičius, bet ta komanda nieko nelaimi. Kas blogai? Yra problemų komandoje.

    Gal kažkas gadina jos atmosferą, gal kitos bėdos. Esu įsitikinęs, kad jei komandai yra gerai, jos žaidėjus gali pastebėti iš geresnės pusės. Norisi būti tuo geru komandos draugu, padaryti gerus dalykus aikštelėje. Na, o jei žiūrėsime į rezultatus Eurolygoje, kiek aš esu „Žalgiryje“, šis sezonas puikus. Tai ir sau galiu pritaikyti tą patį.

    – O kuo šis sezonas, jūsų požiūriu, skiriasi nuo ankstesnių? Akivaizdu, kad jis išskirtinis.
    – Jau nėra jaudulio, eini ir lupiesi. Norisi parodyti, norisi atstovėti už miestą, už savo komandą. Yra ramybė, patirtis. Nepasiduodi, kai nepasiseka, nenuleidi rankų, nes dabar jau žinai, kad rungtynes gali nulemti vienas metimas. Niekada nebuvau tas žaidėjas, kuris sėdi ant suolo, manimi visuomet pasitikėjo, nuo pat pirmų sezonų „Žalgiryje“. Žaidžiau daug, kas man labai patinka. 

    – Užsiminėte apie patirtį, man iškart peršasi išvada, kad žaidžiant LKL čempionate būtent šiuo aspektu esate kone dviem galvomis aukštesni nei likusios komandos. Ar tas užsigrūdinimas aukštesnio lygio varžybose jaučiasi žaidžiant šiame fronte?
    – Ko gero, tai tiesa, tame pačiame KMT finale tuo veikiausiai ir buvome pranašesni. Nors paimkime „Lietuvos rytą“. Tai klubas, kuris savo istorijoje verčia naujus puslapius, tai – nauja komanda. Gal tai ir jautėsi. Visgi kaip žaidėjas, nenoriu to sakyti, ne man tai spręsti.

    Manau, kad mums tai daug duoda. Turėjome daug sunkių rungtynių, kai supranti, koks svarbus kiekvienas kamuolys. Bet vilniečiai pakankamai stiprūs, kad ir mums duotų pamokų, kaip ir buvo KMT finale. Manau, kad šis mūsų sezonas Eurolygoje davė gerą pamatą, sunkių rungtynių eigoje jau žinome, kaip nepalūžti. Tai žinojome ir KMT finale su „Lietuvos rytu“.

    – Klaipėdoje KMT turnyras baigėsi finalo MVP titulu, o toks apdovanojimas jums buvo jau trečias iš eilės. Tąkart po finalo juokavote apie palankias žvaigždes ir horoskopus, tačiau dabar, nurimus aistroms, tikriausiai suprantate, kad toks pasiekimas išties yra solidus. Kas lemia, kad finalų metu jūs demonstruojate tokią brandą?
    – Na, jeigu kalbant apie tą titulą tuometinėje LKF taurėje, nebūčiau net pagalvojęs, kad laimėjus trofėjų aš ir būsiu MVP. Juk tada buvo vieni pirmųjų mano karjeros metų, pamenu tik tiek, kad viskas sukrito, sekėsi. Vis dėlto vėlesniais finalais buvau svarbesnis komandos žaidėjas, turėjau parodyti, kad iš tikrųjų esu vienas svarbesniųjų „Žalgiryje“.

    Per šiuos metus komandoje turėjau daug draugų, visada yra ir jaunesnių žaidėjų, jiems duodi tempą, kai kažkas nesiseka. Esu labai susikaupęs, kai ateina tokios sezono akimirkos, kai ateina taurių finalai. Norisi sužaisti solidžiai.

    Kalbant apie šį finalą, prieš jį apskritai buvau labai susikaupęs, nes prieš savaitę mes nusileidome „Lietuvos rytui“ Vilniuje. Mes visi turime daug ambicijų, yra principinis derbis. Smagu ir dėl „Lietuvos ryto“, kuris atsigauna ir meta rimtą iššūkį. Gerai, pripažinsiu, tai nėra horoskopas (juokiasi). Turi kažkiek atsiduoti ir pats. 

    – Kalbėjote apie patirties skirtumus, bet ar yra daugiau komponentų, kurių akivaizdų pagerėjimą jaučiate pats?
    – Anksčiau privengdavau atsakomybės. Buvo nemažai tokių pavyzdžių. Dabar visai to nebijau, jei ateina momentas sužaisti atsakingai, nebijau pasiimti ant savęs, nebijau atsakomybės, ko anksčiau pabijojau. Dabar žinau ir tai, kad jei nesiseka, nuleisti rankų negali, dar viską galima pakeisti. Buvo tokių rungtynių, kad niekas nesisekė, atrodo, nesupranti, kas darosi. Šįmet manau, kad tą dalyką virškinu geriau. Akcentuojuosi ir pats, kad nereikia galvoti apie neigiamus dalykus. Nepasiduoti kritikai ir spaudimui. 

    – Užsiminėte apie norą imtis iniciatyvos ir akyse iškart iškyla tas jūsų metimas Malagoje. Karjeros epizodas?
    – Manau, taip. Tos rungtynės taip pat buvo ne kokios. Pasirodęs aikštėje padarydavau klaidų, tada sėdi ant suolo, bet kažkaip… Žinojau, kad galime laimėti, jau tos atakos metu, žinojau, kad patrauksime. Prieš tai buvo minutės pertraukėlė, kaip tyčia sakiau: „Pamatysite, įmesime ir laimėsime šias rungtynes“. Tas derinys net ne ant manęs buvo, turėjau kažkur kitur nubėgti (juokiasi). Logiška, kad buvo koncentruota gynyba ties Kevinu, taip ir pasitaikė. Na ką, būtų dar toks epizodas, vėl mesčiau. O ką daryti? (šypsosi).

    – Panašus ir buvo – blokas Kaune.
    – Na štai, vėl pasisekė. Žinote, to niekada nepriakcentuosi. Tai yra rungtynių pabaiga – arba pratęsimas, arba apsigini. Taip jau susiklostė, kad rizikavau, gerai, kad pasiteisino. Nežinau, kaip pasakyti – juokingai ar simboliškai, bet varžovas tas pats. Dar vienas highlightas (įsimintinas epizodas – aut.). Šįmet toks jau sezonas (juokiasi).

    – Reguliariojo sezono finišas Eurolygoje jau matyti, o „Žalgiris“ žygiuoja ketvirtoje vietoje. Iš pirmo žvilgsnio, tai – neįtikėtinai aukšta pozicija. Galėjote apie tai bent pagalvoti prieš sezoną?
    – Negalėjau. Labai sunkiai. Nesvarbu, ko būtumėte paklausęs. Kita vertus, šįmet mes pradėjome kupini ambicijų, nes po praėjusio sezono šį sezoną labai norėjome atkrintamųjų. Žinote, eigoje pamatai savo veidą, galimybes, ką gali geriau, tuomet pamatai galįs dar geriau. Mūsų laukia sunkus tvarkaraštis su geromis komandomis, taigi ta ketvirta vieta dar nieko nesako. Visgi smagu, norisi tai išsaugoti ir į atkrintamąsias eiti su namų pranašumu. Tam reikės padaryti daug daugiau nei gerai. Nenoriu džiaugtis, turime daug pavyzdžių, kaip gali paslysti.

    – Prisimenu, kad prieš keletą savaičių su puikiais rezultatais apie aštuonetą kalbėjote nedrąsiai, prisidengdamas „Crvena Zvezda“ pavyzdžiu, kuomet su puikiu rezultatu ši pernai liko už atkrintamųjų borto. Šiuo metu „Žalgiris“ garantuotos vietos ketvirtfinalyje vis dar neturi, tačiau akivaizdu, kad komandos rūbinėje tuo abejojančių nebėra.
    – Taip. Visi mato turnyrinę lentelę, kitų komandų žaidimą, savo pozicijas. Dabar atrodo turime gerai, bet prisiminkime pralaimėjimus Bamberge, Belgrade, nors jei ne jie, dabar turėtume dar geresnius rezultatus. Smagu būtų ketvirtfinalyje turėti namų pranašumą, bet nebus lengva. Pavyzdys bus rytoj (penktadienį), visi pamatys, kaip sunku žaisti. Smagu, kad šįmet arena stipriai mus palaiko. Vienas malonumas žaisti pilnoje salėje. Ir patiems geriau sekasi su palaikymu.

    – Praėjusį sezoną „Žalgiris“ Eurolygoje liko dešimtas, o toks rezultatas Lietuvoje buvo įvertintas labai pozityviai, tačiau šio sezono pasiekimai yra dar geresni. Ar galite atrasti šio postūmio į priekį priežastis?
    – Labai svarbu, kad vasarą Kaune liko Kevinas. Kitaip tariant, branduolys su Pauliumi Jankūnu, Artūru Milakniu, manimi. Tai labai svarbu. Mes puikiai įjungėme naujokus. Sezono pradžioje jiems buvo labai sunku, sulaukė daug kritikos iš žiniasklaidos, kažkokie spėliojimai pasipylė. Visgi dabar matau, kad senas branduolys davė savo, puikiai įjungėme naujokus, kurie yra labai geri žmonės už aikštės ribų. Charakteriai yra labai svarbu. Apskritai, manau, kad sėkmė yra ne vienų metų darbas, reikia laiko. Svarbu išlaikyti žmones ir turėti gerą rūbinę. Būtent ji pas mus šįmet yra labai gera.

    – Pirmose tarpusavio rungtynėse su „Fenerbahče“ Stambule jūs nežaidėte, likote Kaune. Ko gero, puikiai prisimenate tą garsųjį Milaknio metimą mačo pabaigoje. Ką jį išvydęs pirmiausiai pagalvojote?
    – Namuose sėdėdamas pagalvojau tą patį, ką ir mūsų treneris (juokiasi). Buvo sunku patikėti. Nors žiūrint pakartojimą, buvo aišku, kad Artūras užtikrintas. Tai buvo jo metimo rutina, viskas idealiai. Kita vertus, pats niekada tokio nemesčiau, laikyčiau kamuolį rankose. Tiesiog galvoju, kad tokių reikia nemesti (juokiasi).

    – Internete po to metimo netruko išplisti Jasikevičiaus reakcija ir priekaištai Milakniui. Jums pačiam toks karštas trenerio būdas yra teigiamas postūmis ar atvirkščiai?
    – Šaras yra emocingas treneris. Tai – jo stilius. Vieni eina per pozityvą, kiti per emocijas, treti – per negatyvą. Manau, kad jei esi žaidėjas, tavo darbas prisitaikyti prie trenerio taktikos. Tu, būdamas krepšininkas, negali reaguoti neigiamai, reikia gerbti visas taisykles, kurios yra komandoje. Nesvarbu, pas kurį trenerį žaidi, reikia gerbti jo darbą, parengtą planą, kartais kažko nepriimti asmeniškai ir žiūrėti į priekį. Juk tavo varžovas yra tiesioginis oponentas aikštėje, o ne kažkas kitas. Man labai gerai, man patinka, koks yra Šaras. Juk jis mus padarė tokiais, kokie esame dabar. Treneris iš mūsų spaudžia maksimalius rezultatus. Šaras padarė tokį darbą, kad dabar kitos komandos gerbia „Žalgirį“. Jokių problemų neturiu, džiaugiuosi galintis dirbti su tokiu treneriu.

    – Ką jums sako naujienos prieš rungtynes, kad arena vėl bus sausakimša?
    – Pirmiausiai, labai smagu, kad žmonės reiškia pasitikėjimą mumis. Esu ne kartą sakęs, kad turi būti bendradarbiavimas tarp sirgalių ir komandos. Jei mes rodysime savo pastangas prieš geresnius varžovus, jei kovosime, tai sirgaliams patiks, jie ateis visada. Šįmet mes tai stengiamės daryti, o fanai atsidėkoja.

    – Jums „Žalgiryje“ tai yra paskutinieji kontrakto metai. Ko gero, šiuo metu yra naivu kalbėti apie ateities planus, tačiau ar turite norą ateityje išmėginti ir kitų šalių komandas?
    – Atvirai kalbant, šiuo metu nieko nežinau. Žinau vieną – labai džiaugiuosi, kad esu čia. Sulaukiu daug klausimų iš draugų, artimųjų… Visi klausia, kas bus, bet pats nieko nežinau, turiu dar vienus „pliuso“ metus.

    Aišku, reikės priimti sprendimus, nors dabar to daryti nereikia, tiesiog kartais nugirstu visokių kalbų. Dabar, tokiu sezono metu, apie tai kalbėti būtų kvaila. Visgi taip, tai yra paskutiniai kontrakto metai, o sezono pabaigoje reikės spręsti. Kai tai darysiu, bus sunkiausios dienos. Su „Žalgiriu“ bendraujame gražiai, kalbėsimės. Palaukime sezono pabaigos. Manau, kad po jo apsispręsti bus, ką veikti. 

    – Šiuo metu komandos simbolis ir veidas neabejotinai yra Paulius Jankūnas, tačiau Jasikevičius šį sezoną jau ne kartą užsiminė, kad būtent jūs „Žalgiryje“ galite tapti tuo antruoju Jankūnu. Jums glosto širdį tokie trenerio žodžiai?
    – Labai smagu. Esu kaunietis, visada turėjau svajonę žaisti „Žalgiryje“. Tos kelionės vaikiausi labai sunkiu keliu, teko žaisti ne vienoje kitoje Lietuvos komandoje, jų pakeičiau daug. Niekada nebuvo jokių garantijų, kad kartu su „Žalgirio“ kontraktu iškart gausiu žaisti. Man viską reikėjo išsikovoti, vieta pati neatėjo.

    Visada buvo svajonė būti čia. Jeigu kada nors gyvenime būtų galimybė tapti vienu ar pačiu svarbiausiu „Žalgiryje“, atsakomybės nesikratyčiau, su malonumu tai priimčiau. Tai yra ateities klausimai, į kuriuos atsakyti šiuo metu neįmanoma. Smagu, kad yra tokios kalbos, man ir pačiam smagu, kad esu proceso dalis. Smagu, kad čia kuriu savo patirtį. Esu kaunietis ir lietuvis, ko daugiau galiu norėti? Tai – viskas, kas geriausia.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-118708-apie-fantastiska-zygi-eurolygoje-net-nesvajojes-ulanovas-saras-padare-taip-kad-dabar-visi-mus-gerbia.html

  • „Žalgiriui" priklausantis talentas už Atlanto transformavosi, žavi savo progresu ir laukia posūkio NBA link

    March 07, 14:51

    Kauno „Žalgiriui“ priklausančio Isaiah Hartensteino pavardę dabar dažniau girdime kai kalba pasisuka apie Vokietijos rinktinę. Tačiau iš Lietuvos į Plėtojimosi lygą išvykęs talentingas aukštaūgis galbūt ir tapo kiek primirštas mūsų šalyje, bet už Atlanto jo rodomas progresas sulaukia nemažai dėmesio. I.Hartensteinui Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų birža klostėsi ne visai pagal planą – jį Hjustono „Rockets“ pasirinko 43-uoju šaukimu. Vis tik 19-metis vokietis nusprendė, kad jam naudingiau bus ne likti „Žalgiryje“, kur praeitą sezoną Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe–LKL“) jis žaidė po 13 minučių, o keliauti į Hjustoną bei būti šalia jį pasirinkusios „Rockets“ komandos. Dabar aukštaūgis rungtyniauja Plėtojimosi lygoje – „Rio Grande Valley Vipers“ klube. Čia kadaise po traumos stažavosi dar Hjustone rungtyniavęs Donatas Motiejūnas.

    „Mano prioritetas – Hjustonas. Tai yra mano svajonė, vieta, kurioje noriu žaisti“, – dar rugsėjį Europos čempionato metu sakė I.Hartensteinas. 19-metis vaikinas šiuo metu Plėtojimosi lygoje yra vienas jauniausių žaidėjų. Keliais mėnesiais už jį jaunesnis yra tik 47-asis praėjusių metų naujokų biržos šaukimas Ike Anigbogu (Indianos „Pacers), jau spėjęs debiutuoti NBA, o taip pat – Terrance’as Fergusonas (Oklahomos „Thunder). Tiesa, pastarasis, pasirinktas 21-uoju šaukimu, Plėtojimosi lygoje praleido vos tris mačus, nes sulaukė „Thunder“ pasitikėjimo ir buvo rungtynių, kuomet jis NBA aikštėje praleisdavo net po daugiau nei 30 minučių.

    I.Hartensteinas šiuo metu Plėtojimosi lygoje yra sužaidęs 31 mačą. Nors pradžia vokiečiui lengva nebuvo, jo sezono statistika dabar per 19 minučių siekia 9,5 taško (56 proc. „iš žaidimo“, 35 proc. trit., 70 proc. baud.), 6,7 atkovoto kamuolio, 1,1 rezultatyvaus perdavimo ir 1 blokuotą metimą. Tuo tarpu žvelgiant į pastarąsias dešimt rungtynių, rodikliai būtų gerokai geresni: per 25 minutes jis pelno po 14,7 taško, atkovoja 9,4 kamuolio (puolime – 4,1), atlieka 1,7 perdavimo ir blokuoja 1,6 metimo. Pagal kovą po krepšiu puolime I.Hartensteinas patenka į tryliktuką lygos geriausiųjų.

     

    Tiek „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, tiek I.Hartensteino agentas Tadas Bulotas buvo tikri dėl vieno – vokietis džiaugiasi, jog pasirinko vykti už Atlanto ir dabar ten yra laimingas. Jo žaidimą stebintys skautai giria I.Hartensteiną už padidėjusį universalumą, agresyvumą po krepšiais, patobulėjusią gynybą ir labiau išlavintą aikštės matymą. Prieš kelias savaites pas savo atstovaujamą žaidėją viešėjęs T.Bulotas teigė, jog I.Hartensteinui pavyko priaugti 6–7 kg svorio ir tapti grėsmingesniu po krepšiu, o ir koncentruojasi 213 cm ūgio krepšininkas labiau į vidurio nei sunkaus krašto puolėjo poziciją. „Viskas liuks, vyksta darbas, jis daug sportuoja individualiai ir džiaugiasi, kad po truputį prisitaiko prie to žaidimo stiliaus, kuris mums, europiečiams, gal kiek keistas. Ir jam iš pradžių buvo keista ir sunku, bet dabar jis rado būdų, kaip tapti aktyviu, ir viskas einasi puikiai.
     

    Kiek ten buvau, jis kasdien dirbo su 3–4 treneriais, tobulino viską po truputį, judesius po krepšiu, nes labiau Isaiah dabar koncentruojasi į „penktą“ poziciją“, – sakė T.Bulotas.

    Vokiečio agentas teigė, jog I.Hartensteinas savo darbu maloniai stebina visą Hjustono trenerių štabą, o ypač vyr. trenerį Mattą Brase’ą, kuris „Rio Grande Valley Vipers“ ekipoje dirba nuo 2012-ųjų. „Visi yra labai patenkinti juo. Dar nelabai buvau susidūręs su situacija, kad kone kiekvienas klube dirbantis treneris prieitų ir sakytų, koks profesionalas Isaiah yra. Jie sakė, jog nebuvo įpratę prie žmonių, kuriuos reiktų varyti iš salės, o ne kviesti į ją (Juokiasi). Vyr. treneris minėjo, jog nėra turėjęs žaidėjo, kuris per vieną sezoną padarytų tokį didelį šuolį ir taip greitai prisitaikytų. Jį tai maloniai stebina, nes vaikis – darbingas“, – džiaugėsi T.Bulotas. Tačiau pagrindinis vokiečio tikslas žinoma yra NBA. Kokie yra jo šansai ten patekti ir ar jau kitą sezoną jį galime pamatyti pajėgiausioje pasaulio lygoje?

    „Rockets“ džiaugiasi, jog jis ryžosi išvykti į Plėtojimosi lygą, jog jam čia pavyko greitai prisitaikyti ir kad jis yra tame krepšinyje, kuris yra artimas NBA. Matysime, kaip bus vasarą. Šnekame su klubu apie Isaiah ateitį pagrindinėje komandoje, bet kol kas planas toks, jog jis čia baigs sezoną, o vėliau „Rockets“, manau, norės jį matyti arčiau pagrindinės sudėties“, – mano 19-mečio agentas.

     

     

    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/zalgiriui-priklausantis-talentas-uz-atlanto-transformavosi-zavi-savo-progresu-ir-laukia-posukio-nba-link/283272

  • Kinijoje atgimstantis Donatas Motiejūnas: „Čia atvykau psichologiškai sudužęs"

    February 13, 12:51

    Donatas Motiejūnas mėgaujasi savo egzotiška kelione Kinijoje. 37 rungtynes Kinijos čempionate sužaidęs 27-erių lietuvis įrodė, kad jo nugara gali atlaikyti didžiulius krūvius ir kad įgūdžiai niekur nedingo. Dvigubo dublio vidurkį – 25,6 taško ir 12 atkovotų kamuolių renkantis lietuvis 24sek papasakojo apie savo įspūdžius iš Šandongo „Golden Stars“ klubo.

    D.Motiejūnas prieš kelias dienas pirmą kartą Šandongo komandos istorijoje buvo paskelbtas naudingiausiu savaitės krepšininku. Dar nė vienas šio klubo legionierius nesulaukė tokio įvertinimo. D-Mo girdėjo ir Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio Dainiaus Adomaičio komentarus apie norinčius žaisti rinktinėje, tačiau apgailestauja, kad su juo apskritai niekas iš rinktinės atstovų nesusisiekė.

     

    – Donatai, nenorite žaisti rinktinėje?

    – Kodėl nenoriu? Žinoma, kad noriu ir visada norėjau.

    – Bet iš rinktinės vyriausiojo trenerio komentaro buvo galima suprasti, kad nenorit?

    – Sunku ką ir pasakyti. Su manimi iš rinktinės niekas nesusisiekė. Nei skambino, nei parašė bent jau sms. Gal tie žodžiai reiškia, kad pats turiu skambinti ir prašyti paimti mane į rinktinę. Iš kitos pusės, matyt, taip ir esu reikalingas. Kaip suprantu, federacija atsiuntė raštą klubui, kad mane išleistų į rinktinę. Klubas, naudodamasis taisyklėmis, nukreipė juos į Kinijos krepšinio federaciją. Spėju tuo viskas ir baigėsi.

    – Donatai praėjo jau pakankamai daug laiko, kad galėtumėte pasakyti, ar sprendimas vykti į Kiniją buvo geras. Kokį įspūdį palieka gyvenimas šioje šalyje?

    – Čia atvažiavau nežinodamas, nei ko laukti, nei ko tikėtis. Tai buvo apskritai mano pirmas kartas Kinijoje. Žinojau tik tiek, kad beveik kiekviena komanda turi po du NBA lygio žaidėjus, kad nebus lengva. Žiūrint į mano pastarųjų metų žaidimą, neturėjau daug praktikos. Todėl man tikrai buvo būtina grįžti į žaidimo kelią. Vėl atgauti pasitikėjimą savimi. Tik pasirašius sutartį su „Golden Stars“ klubu buvo kažkokių abejonių. Tikėjau, kad žaisiu NBA. Bet atėjus tam tikram momentui supratau, kad mano pasirinkimas vykti į Kiniją buvo idealus. Čia atvažiavęs likau nustebintas. Man pasisekė, kad komanda dar pasirašė sutartį su Ty Lawsonu.

    – Kokie komandos tikslai Kinijos čempionate?

    – Praėjusiais metais ši komanda paskutinėse rungtynėse iškovojo pergalę, užėmė aštuntą vietą ir pateko į atkrintamąsias varžybas. Dabar turime daugiau pergalių. Tikslai keliami aukščiausi. Kiek žinau, sirgaliai ir komandos vadovai yra patenkinti rezultatais. Užimam trečią vietą čempionate. Yra noras laimėti viską ir eiti iki galo. Ypač kai turime tikrai neblogų žaidėjų – T.Lawsoną, vieną geriausių Kinijos žaidėjų Dingą (Dingas Yanyuhangas). Šansai laimėti tikrai yra.

    – Neįprasta skaityti naujienas, kad rungtynes „Golden Stars“ komandoje jums tenka pradėti nuo atsarginių suolo. Kodėl taip yra?

    – Kinijoje tokios taisyklės, kad aikštėje tam tikruose kėliniuose gali žaisti tik vienas užsienietis. T.Lawsonas yra mūsų pagrindinis įžaidėjas. Kelias rungtynes mes pradėjome atsilikdami dideliu taškų skirtumu ir treneris man pasakė, kad žaidimą nori kontroliuoti nuo pat pradžių, tad nusprendė mane leisti nuo atsarginių suolo. Dėl to problemų nematau. Viskas yra suprantama. T.Lawsonas valdo mūsų žaidimą, o kai pradedi rungtynes su -20, vėliau būna labai sunku laimėti.

    – Įdomi taisyklė dėl vieno užsieniečio...

    – Ketvirtame kėlinyje gali žaisti tik vienas užsienietis. Ir per pirmus tris kėlinius komandos turi pasirinkti, kuriame kėlinyje žais vienas užsienietis. Dažniausiai pasirenkama, kad tai bus pirmas kėlinys. Beveik visą sezoną pradėdavau aš, o Ty įžengdavo likus penkiomis minutėms iki pirmo kėlinio pabaigos. Tada abu žaisdavome visą antrą ir trečią kėlinius, o pabaigoje ir vėl dalindavomės laiką. T.Lawsonas turi puikų gebėjimą valdyti komandą ir atlieka didžiulį darbą. Man iš sunkaus krašto pozicijos būtų sudėtinga tai daryti.

    – Bet reikalui esant...

    – Jeigu reikalas bus, tai išsivarysiu tą kamuolį, be problemų (juokiasi). Bet geriau to nebūtų.

    – Donatai, kaip reagavote, kai nepatekote į Kinijos visų žvaigždžių rungtynių starto penketą? Jeigu neklystu, buvo skelbta, kad esate daugiausia uždirbantis lygos krepšininkas.

    – Iš mūsų komandos užsieniečių nepaėmė. Nors, manau, T.Lawsonas tikrai yra vienas geriausių šios lygos žaidėjų. Tai šiek tiek kelia juoką, nes tuomet mes užėmėme antrą vietą čempionate. Viena pergale buvome atsilikę nuo pirmos. Todėl tai kelia šypseną, bet man svarbiausia laimėti čempionatą.

    – Kaip gyvena brangiausiai apmokamas Kinijos čempionato žaidėjas? Viešbutis su trimis vonios kambariais, daug miegamųjų ir panašiai?

    – Iš tikrųjų viskas yra paprasta. Visus žaidėjus prižiūri daugiau mažiau vienodai. Gyvenu komandos apartamentuose. Čia yra gaminamas maistas, yra ir salė, baseinas, kiti reikiami dalykai. Tačiau iki salės tenka važiuoti apie 30 minučių, bet per tiek laiko jau pripratome. Komandos savininkas labai maloniai nustebino, nes nei aš, nei T.Lawsonas sutartyje neturėjo verslo klasės lėktuvo bilietų, bet po pirmų penkerių, šešerių rungtynių, komandos savininkas liepė mums pakeisti bilietus. Tai tikrai mus labai nudžiugino.

    – Daugeliui vienas svarbiausių faktorių jūsų žaidime Kinijoje yra aikštėje praleistas laikas. O jo praleidžiate daug. Pelnote daug taškų, atkovojate daug kamuolių. Kaip atlaiko kūnas?

    – Iš pradžių, aišku, buvo šioks toks šokas. Tiek minučių nebuvau ilgą laiką žaidęs. Reikėjo, kad organizmas priprastų žaisti du, du su puse kėlinio be keitimų. Bet dabar būna taip, kad, atrodo, dar tiek pat galėčiau sužaisti. Tai yra didelis ir trenerio Virginijaus Mikalausko nuopelnas. Atvažiavau čia ir nieko nežinojau. Susėdom ne vieną kartą prie arbatos puodelio. Jis pasakė, kad pasirengęs man padėti, kad duos pratimus, kurie mano kūnui grąžins laisvumą. Sakė, kad atrodau kaip robotas. Ėjo laikas ir mano kūnas po truputėlį atsigavo. Dabar žaidžiu daug laisviau. Atsirado ir tokių judesių, kurie jau buvo ir primiršti. Bėgu žymiai lengviau. Dėl to džiaugiuosi ir jam esu dėkingas.

    – Kaip tik ir norėjau klausti apie „Golden Stars“ klube dirbantį fizinio rengimo trenerį V.Mikalauską. Kiek daug jis padėjo atsidūrus visai kitokioje ir dar nematytoje aplinkoje. Juolab po sunkaus karjeros laikotarpio?

    – Prieš tai su Virginijumi buvau susidūręs tik vieną kartą. Trumpai buvome susitikę ir tik pasisveikinome. Todėl apie jį nieko nežinojau. Bet per šį laiką jis daug ką man parodė ir pamokė. Jis yra super inteligentiškas, super protingas, kiekvieną dieną pasako įdomių dalykų, susijusių ne tik su krepšiniu. Mes kiekvieną dieną geriame arbatą. Nutariau jam simboliškai padovanoti arbatinuką, kuris buvo sudužęs. Bet kai jį sutvarko, jis tampa kur kas reikšmingesnis. Dovanodamas treneriui pasakiau, kad tai yra su mintimi, jog čia atvažiavau psichologiškai sudužęs, bet jam pavyko sulipdyti mane atgal, tarsi šis arbatinukas. Kinijoje tokie arbatinukai yra labai vertinami, nes turi savo istoriją. Tikrai esu nustebintas, koks puikus jis yra žmogus. Turbūt nepraeina ir dienos, kad kartu su juo neišgertume puodelio arbatos. Pasijuokiam, pasikalbam visokiomis temomis. Jis man tikrai šiuo metu yra tarsi mokytojas ir džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su juo.

    – Dažnai minite arbatą. Čia gal vienas iš didžiausių pasikeitimų atvykus į Kiniją?

    – Na, žinokit, tikrai taip. Prieš čia atvažiuodamas neįsivaizduodavau rungtynių dienos be dviejų, trijų puodelių kavos. Bet tai turėjo padarinių, jaučiau dehidrataciją. Po varžybų traukdavo raumenis. Bet čia ir vėl treneris V.Mikalauskas pasikvietė ir sako, žiūrėk, kas yra tikroji arbata. Ji auga specialiose provincijose, ant specialių krūmų. Rankomis skinta. Tai, kas buvo anksčiau, nelabai galima pavadinti arbata. Ir jis man tą įdiegė. Žmonės kur nors Ispanijoje ar Italijoje kalbasi prie vyno taurės, o mes prie arbatos puodelio. Tai turi irgi stiprią reikšmę. Tai tas naujas kultūrinis dalykas, kurio išmokau atvykęs čia.

    – Kinijos čempionatas artėja prie pabaigos. Donatai, kokie šansai, kad ir po šio sezono liksite žaisti šioje šalyje? Sakoma, kad per mėnesį Šandongo klube uždirbate po 400 tūkst. dolerių. Daugelyje Europos komandų tiek žaidėjai uždirba per visą sezoną... Gaunate algą, kokią kitas žaidėjas uždirbtų gal per penkis sezonus.

    – Tikrai nesakau ne. Bet dabar visos mintys yra apie šį sezoną. Noriu jį pabaigti kaip galima geriau. O jeigu viskas susiklostys sėkmingai, manau, bus ir variantų. Žiūrėsim, kaip susiklostys mano kelias, bet dabar tikrai esu viskuo patenkintas.

    – Į Kiniją atvykote iš Naujojo Orleano „Pelicans“. Tuomet jūsų vietą užėmė NBA super žvaigždė DeMarcusas Cousinsas. Vėl likote įkalintas ant suolo. Dabar jis traumuotas iki sezono pabaigos. Gal „Pelikanai“ kviečiasi sugrįžti, esat panašios pozicijos žaidėjas, sezonas jums jau greitai baigsis. Gal kitos NBA komandos domisi?

    – Šiuos visus dalykus aš palieku savo agentui. Tai jo darbas. Nematau reikalo dabar į tai koncentruotis. Dabar svarbiausia sužaisti ir laimėti čia. O po sezono matysime. Dar bus likę apie dvidešimt rungtynių. Nematau problemų nuvažiuoti ir sužaisti.

    – Donatai, daugelis Lietuvoje labai rimtai Kinijos čempionato nevertina. Vieniems tai NKL lygio lyga, kitiems LKL autsaiderių vieta. Kokį įspūdį pačiam palieka Kinijos čempionato pajėgumas?

    – Na, čia yra apie dvidešimt komandų. Negali būti visos labai aukšto lygio. Vieni sugeba įsigyti aukšto lygio žaidėjus, kiti gal kiek žemesnio. Bet viršutinės dešimt komandų turi NBA lygio žaidėjus. Tikrai lygis yra aukštas. Būtų įdomu pamatyti NKL komandos sudėtyje du NBA krepšininkus. Kova čia tikrai verda intensyvi. Pirmą–aštuntą vietas skiria nedidelis tarpas. Pralaimi trejas rungtynes iš eilės arba laimi ir padėtis labai keičiasi. Dabar va per šešias dienas sužaisim trejas rungtynes. Treniruotis beveik nesitreniruojam.

    – Ar labai tolimos kelionės? Varginančios?

    – Beveik į visur čia yra vienas skrydis. Iki šiol visi skrydžiai buvo be persėdimų. Kas, tarkime, Europoje būdavo neišvengiama. Nėra sunkumų. Į aplinkinius miestus, Pekiną, važiuojame traukiniu. Tai mane nustebino. Nes paskutinį kartą traukiniu buvau važiavęs gal Rusijoje, kai man buvo 16-a metų. Turbūt įsivaizduojate, kokie tuomet ten buvo traukiniai. O čia traukiniai važiuoja turbūt apie 400 kilometrų per valandą greičiu. Sėdynės patogios, servisas juose labai geras. Treneris V.Mikalauskas taip ir sakė, kad man patiks traukiniai. Bet aš pradžioje buvau skeptiškas. Dabar mieliau rinkčiausi kelionę traukiniu.

    – Kad klausotės radijo stoties „M1 plius“ jau žinau, bet ar tenka pasidomėti įvykiais Lietuvoje. Gal sekat, kaip žaidžia Lietuvos komandos ar NBA lietuviai?

    – Aišku, sekam. Kai į treniruotę važiuoji trisdešimt minučių, tai randi laiko ir viską perskaityti, ir viską sekti. Tikrai labai džiaugiuosi „Žalgirio“ pasirodymu. Tikrai labai malonu žiūrėti, kaip komanda žaidžia. Seku ir lietuvių žaidimą. Virginijus paleidžia „M1 plius“. O aš girdžiu girdėtą balsą, pasirodo, Tomas Langvinis ten pasakoja istorijas. Tai va, pasijuokiam. Pasikalbam apie naujienas Lietuvoje. Jeigu tik yra galimybė, domimės viskuo.

    – Tai, vadinasi, sekėte ir Mindaugo Kuzminsko istoriją. Vienas geriausių Lietuvos krepšininkų tapo nereikalingas NBA lygai. Kaip vertinate Mindaugo sezono pradžią, laukimo periodą ir galiausiai sprendimą vykti į Milaną?

    – Nemažai sekiau ir pats kalbėjausi su juo. Manau, kad jis priėmė gerą sprendimą, nesėdėti, nelaukti. Laikas yra brangus, o be žaidybinės praktikos jam kuo toliau, tuo būtų sunkiau sugrįžti į sportinę formą. Milano pasirinkimas irgi, manau, nėra blogas. Ten jis turės progą parodyti save ir turės žaidimo laiko. NBA jis tikrai gali grįžti. O NBA dar kartą parodė, kad tai yra verslas. Kad ir koks jis būtų neteisingas, tai paprasčiausiai yra verslas. Prasideda patinka, nepatinka. Mindaugas po tokios vasaros tikėjosi žaisti daug, bet NBA mechanizmas išspjovė jį. Bet tikrai manau, kad jis ten gali sugrįžti. Mindaugas yra protingas žaidėjas ir protingas žmogus. Užuot sėdėjęs ir klausinėjęs: na tai kada? Na tai kada? Jis pasirinko žaidimą.

    – Kaip jūsų šeima prisitaikė prie gyvenimo Kinijoje?

    – Gerai. Sūnus auga labai dideliais tempais. Aišku, vienas iš blogesnių dalykų čia – oro užterštumas. Daugiau nelabai yra dėl ko skųstis.

     

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/kinijoje-atgimstantis-donatas-motiejunas-cia-atvykau-psichologiskai-suduzes-875-922822

  • Lukas Lekavicius, Panathinaikos: 'I like to score'

    January 31, 19:27

    Today I went to the Acropolis for the first time. We are having some great weather, about 16 degrees Celsius. I just wore a t-shirt all day. It was really nice. You can see all the old, historic buildings, and there is an amazing view of all of Athens. Really nice! I had a great time. The area was filled with foreign visitors. I didn’t see any Greeks, but I heard people speaking Chinese, Russian, German.

    Over the holidays, my two best friends from Lithuania came to visit. We had a good time and it was nice to have them here, so I wasn’t alone for the holidays. The team gave us three days off for the holidays, so I was able to show my friends a little bit of Athens. They were happy and I was happy! We went out to eat, we hung out in the center of town. Mostly we just hung out together.

    The weather here is so good; I don’t miss the snow. But I am waiting for spring, for better beach weather, for more friends to come. For me, it’s amazing weather here, because in Lithuania, it’s like 0 or minus-5 right now and raining or snowing a lot. But for Greek people, the weather here right now is considered cold. When my friends want to come, I tell them to wait for the spring when it will be even warmer and we can go to the beach.

    People often ask me about the food here in Athens, which is supposed to be great. I like the food here, but I am mostly a simple eater. I haven’t tried too much traditional Greek food. I have tried souvlaki and it was great. Usually I stick to simple food like white chicken and pasta.

    Our last two games have been important wins. We beat my former team, Zalgiris, in the EuroLeague and then beat Olympiacos in the Greek League. I was really motivated to face Zalgiris again. I was trying to get revenge after the game we lost there. I had so much energy and wanted to win that game. It was one of the most important games for me this season. I am so happy that we won the game.

    In those games, I also played a little bit of shooting guard with Nick Calathes at point guard. It’s something new; we hadn’t played a lot together before that. I think I deserved the minutes. Coach trusts me and he let me play together with Nick. I think it it’s good. Nick is a true point guard, I am more of a shooter, I like to score. Sometimes it works for us to play together and I really like it. I feel calmer with Nick because I know that he is the boss on the court. I can just go through the offense, try to be aggressive and look for my shot. It’s easier for me.

    Our fans give us energy. The Panathinaikos fans are hard to describe with words. On Monday against Olympiacos, the fans were so crazy. Like an hour and a half before the game, I was warming up and I saw two or three thousand people, crazy fans. It was amazing, something new for me. You never see something like that at Zalgirio Arena. Zalgiris fans are more calm, not so crazy. It’s a very big difference. The atmosphere is great when Zalgiris plays its big rival, Rytas, but it’s nothing to compare. The atmosphere here is great.

    I am working very hard every day on my shooting. I do an individual shooting practice before every practice; a 40-minute individual workout. I know that in the games the shots will fall because I am working hard. I always shot the ball well, but I have improved and maybe have more confidence now. That’s why I am shooting better. Even though I am on a different team with a different system, it’s not very different for me. Coach asks me to do the same things that Coach Saras asked: to be aggressive, to shoot when I’m open. So it’s more or less the same job.

    This week we go to Germany to face Bamberg. It’s not going to be easy; there are no easy games in the EuroLeague. They are a good team and have a good coach. They are disciplined and play very good basketball. It will be not easy, but it is a very important game for us. Now in the second half of the season, every game is so important. We have four days to prepare and we will be ready. There are still a lot of games left, so I am only focusing on our team and not looking at the standings. I am just trying to go out and win in every game.

     

    Source: http://www.euroleague.net/features/blog/2017-2018/lukas-lekavicius/i/8iacvql358jham4g/lukas-lekavicius-panathinaikos-i-like-to-score

  • Kuzminskas: apie išskiskyrusią nuomonę su Šaru ir finalo ketverto vertą sudėtį Milane

    January 19, 11:36

    Mindaugas Kuzminskas savo kailiu pajuto nuotaikas, kurios kilo Lietuvoje, jam pasirinkus Milano „AX Armani Exchange“, o ne Kauno „Žalgirio“ pasiūlymą. Piktos žinutės feisbuke, linkinčios patirti traumą ar nieko nelaimėti, skriejo pirmosiomis metų dienomis, kai 28 metų puolėjas apšilinėjo kojas madų sostinę vadinamame Milane.

    „Kaip juokauju, dabar esu tautos priešas numeris vienas“, – tuomet LNK žinioms liūdnai juokavo Kuzminskas.

    Su Milano ekipa jis pasirašė pusantrų metų 1,5 mln. eurų sutartį, su galimybe vasarą grįžti į NBA. Jis atmetė dar mažiausiai trijų Eurolygos klubų pasiūlymus, įskaitant „Žalgirio“.

    Kauno klubas aktyviai viliojo puolėją sugrįžti į žaliai baltų gretas, į šį darbą pajungdami ne tik direktorių Paulių Motiejūną ir sporto direktorių Robertą Javtoką, bet ir kelis pagrindinius komandos žaidėjus.

    Vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius netgi pareiškė, kad „Žalgiris“ dėl Kuzminsko padarė daugiausia, kiek klubas buvo daręs per trenerio karjerą Laikinojoje sostinėje.

    Iš savo pusės padarėme viską, kad jis būtų čia, – sakė „Žalgirio“ strategas. – Per pastaruosius metus, kiek esu čia, turbūt nebuvo tokio varianto, kad taip komanda stengtųsi pritraukti vieną žaidėją. Tiek iš žaidėjų pusės, tiek Paulius Motiejūnas „ėjo“ į kitų metų biudžetą, kad susilygintume su kitų komandų pasiūlymais. Žaidėjas pasirinko kitą komandą.“

    Visgi pats Kuzminskas su tuo tokiu trenerio teiginiu nebuvo linkęs sutikti.

    „Mano nuomone, gal ne visiškai taip buvo, – netiesiogiai atsakydamas Jasikevičiui, tinklalapiui „BasketNews.lt“ Milane sakė Kuzminskas. – Kaip ir prieš tai minėjau, manau, kad manęs labiausiai norėjo Milanas. Ne kartą kalbėjau su Milano treneriu ir tiesiog pasirinkau žaisti čia. Tai nebuvo vien finansinis aspektas, nes jis buvo geresnis kitoje šalyje. Mano nuomone, reikia važiuoti ten, kur labiausiai tavęs nori, ir šiuo atveju tai buvo Milanas.“

    Jis sako paskambinęs Jasikevičiui po to, kai sudarė sutartį su Milano ekipa, ir paaiškinęs jam tokį savo sprendimą, tačiau asmeniškai su Šaru, priešingai nei su „AX Armani Exchange“ strategu Simone Pianigiani, per derybų procesą nesikalbėjo.

    „Teko bendrauti su Pauliumi (Motiejūnu), Robertu Javtoku, bet su pačiu Jasikevičiumi – ne. Tik pasirašęs kontraktą jam paskambinau, norėjau paaiškinti, kodėl tokį sprendimą priėmiau, kelias minutes pakalbėjome, palinkėjo sėkmės ir tiek“, – pasakojo Kuzminskas.

    Ar toks skirtingas trenerių dėmesys galėjo turėti įtakos priimant sprendimą?

    „Nesame maži vaikai, bet žinoti, kad tavęs nori, žinoti situaciją, kaip tave mato komandoje, tai yra šioks toks pliusas, – atsakė Kuzminskas. – Bet negaliu sakyti, kad dėl to buvo priimtas kažkoks sprendimas.“

    Pokalbis su Kuzminsku vyko iš karto po jo kol kas geriausių rungtynių vilkint raudonus Milano klubo marškinėlius. Trečiadienį į Malagos „Unicaja“ krepšį jis įmetė 17 taškų, o jo ekipa nutraukė keturių iš eilės pralaimėjimų Eurolygoje seriją, iškovodama pergalę 101:87.

    – Mindaugai, į buvusios komandos krepšį įmetėte 17 taškų. Ko gero smagu jausti sugrįžtantį žaidimą? – „BasketNews.lt“ paklausė Kuzminsko.
     

    – Taip, tos pirmos ketverios rungtynės nenusisekė nei man, nei komandai, iškovojome tik vieną pergalę, skaičiuojant ir Italijos pirmenybes. Žinojau savo formą, tai stebuklų nesitikėjau, kad iš karto nuversiu kalnus. Komanda irgi žinojo, kad reikės laiko įsibėgėti. Tikiuosi, kad tai po truputėlį ateina. Bet labiausiai džiugina pergalė, galų gale prieš „Unicaja“, ir sentimentai, ir treneris, su kuriuo praleidau savo ketverius karjeros metus. Dvigubas džiaugsmas.

    – Kaip vyko darbas Amerikoje, palaikant sportinę formą iki atvykimo į Milaną?
     

    – Dirbau individualiai. Ir dabar daromi testai su komanda, tai testuose gerai atrodau, tik tas žaidimo jutimas… Nepasakyčiau, kad pirmose rungtynėse žaidžiau labai tragiškai, bet (pataikymo) procentas prastas, ypatingai, kai pavargsti, bet tam reikia laiko. Tai sulyginčiau su vasara, kai ilgą laiką nežaidi, būna fizinio pasirengimo stovyklos, reikia įsivažiuoti ir visos komandos forma būna prasta. Tikiuosi, kad savo žaidimą atrasiu. Manau, mūsų komandoje yra daug aukštos klasės žaidėjų ir turime tuo pasinaudoti, kad neturėtume vieno lyderio, o iššautų, vis naujas.

    – Buvote nustatęs datą, iki kada buvote nusiteikęs laukti NBA pasiūlymų – iki sausio vidurio. Kodėl tokia data ir kaip buvo su pasiūlymais iš kitų komandų?
     

    – Realiausi variantai buvo pačią pirmą savaitę, buvau ir susidėjęs daiktus, išsikraustęs iš buto. Pritrūko plaukelio, kad tai būtų įvykę, bet ne viskas vyksta pagal tavo norus. Konkrečių komandų negaliu įvardinti, kai kurios kalbos buvo teisingos, kai kurių negaliu patvirtinti. O dėl konkrečios datos, tai tos komandos, kurios teikė viltį, atsakė anksčiau, todėl išsprendė dilemą, laukti ar ne.

    – Ar teisybė, kad artėjant derybų su Milano ekipa pabaigai, turėjote pasiūlymą iš NBA komandos?
     

    – Tai nebuvo kažkoks konkretus pasiūlymas. Tai būtų buvęs dvišalis kontraktas, didžiąją dalį reiktų žaisti Plėtojimosi lygoje, o aš tenai savęs nemačiau. Žinau, kad Eurolygoje lygis yra kur kas aukštesnis. Man tikslingiau žaisti čia, aukštesniame lygyje, negu žaisti D lygoje, su galbūt galimybe pasirašyti kontraktą ten.

    – Kiek svarbus Milano klubo pasiūlyme buvo garantuotas kontraktas kitam sezonui?
     

    – Tai buvo vienas iš pagrindinių kriterijų. Natūralu, kad norisi kažkiek ilgiau žinoti apie savo ateitį, nei keli mėnesiai. Ypatingai, kai nežinojau, kokia bus forma. Manau, kad tikrai priėmiau teisingą sprendimą. Komandos vizija dabar yra pasikeitusi: anksčiau Milane buvo gana didelė bėda, kad nepavykus sezonui, beveik visi žaidėjai buvo perkami nauji, įsigyjamos žvaigždės. Turi būti tęstinumas. Treneris tęstinumą mato, dauguma žaidėjų turi ilgus kontraktus. Be to, komandoje – du lietuviai, smagu, lengviau adaptuotis. Milanas buvo labai lankstus ir būtent jie išreiškė didžiausią norą mane turėti komandoje.

    – Ar Milano komandos lietuviai svariai prisidėjo prie to, kad čia atvykote?
     

    – Su Mantu nemažai kalbėjau, manau, kad mūsų požiūriai daug kur sutampa. Spaudoje galima daug ko prisiskaityti, o informacija iš komandos vidaus yra geriausia. Kaip matote, suteikė neblogą informaciją, jeigu čia esu.

    – Pasirašius sutartį su Milano klubu, sakėte, kad tapo nemėgstamiausiu žmogumi Lietuvoje. Ar vis dar gaunate piktų žinučių feisbuke?
     

    – Linkiu, kad „Žalgiriui“ kuo geriau sektųsi, nes kiekvieną kartą jiems nepasisekus, dar vis gaunu (tokių žinučių). Tai natūralu. Tai tik parodo, kokie tie dalykai yra slidūs. Vienas protingas žmogus man yra pasakęs, kad 20 proc. žmonių tave visą laiką palaikys, 20 proc. tave visą laiką smerks, o likę 60 proc. eis paleis srovę. Ta srovė buvo kažkiek prieš mane, bet manau, kad aš ir mano artimieji geriausiai žino, kodėl aš taip pasirinkau. Aš palaikau gerus santykius su „Žalgiriu“ ir „Unicaja“ bei linkiu jiems gero, tiesiog mano karjerai toks pasirinkimas buvo geriausias.

    –  Ar galite patvirtinti tai, kad „Žalgiris“, kaip jie sakė, iš savo pusės padarė daugiausia, ką galėjo padaryti, kad prisiviliotų jus?
     

    – Nežinau. Nelabai noriu ta tema per daug kalbėti, nes Lietuva yra maža ir norisi su visais gražiai sutarti. Mano nuomone, gal ne visiškai taip buvo. Kaip ir prieš tai minėjau, manau, kad manęs labiausiai norėjo Milanas. Ne kartą kalbėjau su Milano treneriu, ir tiesiog pasirinkau žaisti čia. Tai nebuvo vien finansinis aspektas, nes jis buvo geresnis kitoje šalyje. Mano nuomone reikia važiuoti ten kur labiausiai tavęs nori ir šiuo atveju tai buvo Milanas.

    – Kokios jūsų asmeninės sportinės ambicijos Milane? Ko norisi pasiekti su šia komanda aikštelėje?
     

    – Manau kad Eurolygoje turime šansų nedaug, bet vis tiek ateina žiūrovų ir mus palaiko. Turime pakilti iš dugno. Bet ambicija turi būti kitokia. Manau, kad žiūrint į mūsų komandą ant popieriaus, mes ne tik esame „Top 8“ komanda, bet ir turėtume būti finalo ketverte. Treneris į tai žiūri kaip į ilgalaikį projektą, ir šis sezonas turi būti kaip didelis pamatas kitam sezonui. Nėra kalbų, kad turime laimėti tiek Italijos taurę, tiek Italijos čempionatą.

    – Vasarą turite galimybę pabandyti sugrįžti į NBA. Kokios yra jūsų viltys tai padaryti?
     

    – Matėme, kad dauguma aukšto lygio žaidėjų, galiu pavardinti – Nando De Colo, Luigi Datome, Janas Vesely, daug kas išvažiavo ir net po įspūdingų sezonų ten negrįžo. Jei atvirai, apie tai negalvoju. Noriu, kad kuo greičiau sugrįžtų forma, noriu mėgautis krepšiniu, ir tada laikas parodys. Dabar esu ramus, kad sieju savo ateitį su Milanu, o kaip bus, taip bus.

     

  • Mindaugas Kuzminskas - apie piktas lietuvių žinutes, derybas su „Žalgiriu" ir ateitį NBA

    January 03, 23:09

    Mindaugas Kuzminskas per Naujuosius buvo įpratęs sulaukti daugybės sveikinimų, bet šįkart tarp žinučių mobiliajame telefone pasitaikė ir nemalonių linkėjimų. Dar praėjusią savaitę mėgstamiausiu Lietuvos sportininku išrinktas krepšininkas staiga tapo tautos priešu. Euforijos pagauti Kauno „Žalgirio“ sirgaliai jo laukė Lietuvoje, tačiau lietuvis visų nuostabai pasirinko Milano „Olimpia“. Apie savo sprendimą jis papasakojo 24sek.

    M.Kuzminskas atsisveikino su Amerika jausminga žinute socialiniame tinkle, kur žvelgė į „Empire State“ bokštą. Dangoraižių apačioje 28 metų krepšininkas mėgo gurkšnoti arbatą jaukiuose Manhatano parkuose. 206 cm ūgio puolėjas greitai pamilo ir Ameriką, ir NBA krepšinį, tačiau taip jau sutapo, kad paskutinė 2017-ųjų diena jam buvo ir paskutinė diena „Didžiajame obuolyje“. Naujuosius sutikęs Niujorke, sausio 1-osios popietę M.Kuzminskas išskrido į Europą. Nedaug trūko, kad greitai po skyrybų su „New York Knicks“ jis būtų persikėlęs į kitą NBA komandą. Kad po 4,5 metų pertraukos būtų grįžęs į Kauno „Žalgirį“. Kad būtų padėjęs parašą po kita jam jau paruošta Europos klubo sutartimi. Dvejonės buvo tokios didelės, kad M.Kuzminskui jau „sprogo galva“. Tačiau krepšininkas pasirinko kitą madingą miestą – Milaną.

    Vos tik pasklido žinia apie susitarimą su „Olimpia“, į M.Kuzminsko profilį feisbuke ėmė plūsti įvairiausios žinutės. Pikti žmonės linkėjo jam traumų, niekada nebežaisti rinktinėje. „Reikės su laiku kažkaip reabilituotis“, – šyptelėjo M.Kuzminskas, dėkojantis visiems, kurie sudėtingoje karjeros kryžkelėje suprato ir palaiko jo pasirinkimą. Bet dabar jam svarbiausia reabilituotis aikštėje. Keturis mėnesius oficialių rungtynių nežaidęs vienas Lietuvos rinktinės lyderių jau greitai išbėgs ant parketo su „Olimpia“ marškinėliais. Jis bandys padėti prikelti Milaną iš paskutinės Eurolygos vietos ir įrodyti, jog yra NBA vertas žaidėjas. Interviu 24sek M.Kuzminskas atskleidė savo sprendimo žaisti Milane motyvus, derybas su „Žalgiriu“ ir dar nepalaidotą NBA svajonę.

     

    – Mindaugai, kodėl Milanas? – 24sek paklausė M.Kuzminsko.

     – Pagal horoskopą esu Svarstyklės ir man labai sunku priimti svarbius sprendimus. Ypač tokius, kurie svarbūs ir nemažai ką lemia. Tris dienas sprogo galva. Kalbos su klubais, treneriais, apmąstymai, pliusų minusų ieškojimai... Tiesiog taip susidėjo, kad Milanas tapo tinkamiausias variantas. Visų pirma, kontraktas ne tik iki sezono galo, bet ir kitiems metams. „Olimpia“ pateikė man lanksčiausią pasiūlymą ir manęs labai siekė. Ne viskas, kas buvo rašoma žiniasklaidoje, buvo tiesa. Bet manau, kad sprendimas buvo teisingas.

     – Ar jums nekėlė abejonių „Olimpia“ rezultatai Eurolygoje ir kalbos apie nekokią atmosferą rūbinėje?

    – Manau, kad komandos rezultatai ir atmosfera rūbinėje labai priklauso vienas nuo kito. Natūralu, kad tai persikelia už aikštės ribų. Duok Dieve, kad rezultatai gerėtų. Bet prieš pasirinkdamas Milaną apskambinau turbūt mažiausiai 20 žmonių klausdamas apie visas komandas, trenerius, atmosferas ir t.t. Ypač daug kalbėjau su Mantu Kalniečiu. Jis nuoširdžiai pasakė, kokia klube situacija.

    Rezultatai dabar ten nedžiugina nei klubo, nei žaidėjų, nes tai didelių investicijų sulaukusi komanda, kurioje surinkti geri krepšininkai. Bet Milane matau perspektyvą. Pakalbėjau su treneriu ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.

    – Sulaukėte piktų komentarų?

    – Manau, kad ir kokį variantą būčiau priėmęs ir jei jis būtų ne „Žalgiris“, reakcija būtų panaši. Kaip dabar juokauju, prieš savaitę buvau išrinktas mėgstamiausiu sportininku, bet dabar tapau tautos priešu numeris vienas (juokiasi). Nelabai smagu sulaukti tų žinučių, kur žmonės linki traumų, niekada nežaisti rinktinėje (šypsosi). Ypač, kai, atrodo, vasaromis leidiesi vaistus, į aštuntfinalį eini per skausmus sukandęs dantis. Bet suprantu tų žmonių nusivylimą. Ką padarysi. Bet turbūt sulaukiau dar daugiau palaikymo, kas, šiuo atveju, man ir yra svarbiausia, tad tikrai nenoriu verkšlenti (šypsosi).

    – Kiek realu buvo žaisti „Žalgiryje“?

    – Su „Žalgiriu“ kalbėjome gruodžio viduryje. Kalbėjome nemažai, bet dabar sezono vidurys ir jie norėjo eiti į priekį, o aš tada dar norėjau palaukti žinių iš už Atlanto. Manau, iš savo pusės „Žalgiris“ padarė viską, ką galėjo, bet taip išėjo, kad atsidūriau Milane. Sudėjus visus pliusus ir minusus, man šis variantas pasirodė geriausias. „Žalgiris“ dabar žaidžia nerealų krepšinį. Mano pozicijoje, 3–4 numeriuose, jie turi Ulanovą, Jankūną, White'ą, kurie demonstruoja itin gerą formą, tad manau, kad kartais naujas žaidėjas į sulipdytą kolektyvą gali ne tik naujovių įnešti, bet ir išbalansuoti ekipą. Praėjo 4,5 metų, kai išvykau iš „Žalgirio“. Norėdavosi grįžti sužaisti į „Žalgirio“ areną, susitikti su sirgaliais, bet dabar bijau, kad būsiu nušvilptas (juokiasi).

    – Ar jus nustebino tokia jautri žmonių reakcija?

    – Nežinau. Gal labai nenustebino. Buvo nemažai rašyta, kad „Žalgiryje“ turėčiau vietą, tad žmonės tikėjo, jog galiu grįžti. Ir kai tai neįvyko, daug kas nusivylė. Bet ką padarysi. Reikės su laiku kažkaip reabilituotis (juokiasi).

    – Kaip „Žalgiris“ būtų integravęs jus į komandą?

    – Kažkiek apie tai kalbėjome. Manau, Jasikevičius yra tokio lygio treneris, kad jis atrastų vietos visiems, jog visi būtų patenkinti. Bet šiuo atveju gal aš kažkiek abejoju savimi ir nežinau, kokia dabar bus mano forma nežaidus nuo rugsėjo pradžios. Net neabejoju, kad man reikės kažkiek laiko įsivažiuoti.

    – Koks vaidmuo jums numatomas „Olimpia“ komandoje?

    – Nė su vienu klubu apie minutes kalbėti negalėjau, nes jas visada reikia išsikovoti ir dažniausiai nuo tavo žaidimo kokybės priklauso jų skaičius. Bet treneris mane įsivaizduoja žaidžiant 4 ir 3 pozicijose. Panašiai, kaip žaisdavau Lietuvos rinktinėje, kai keisdavomės gynyboje su Jonu Mačiuliu, o puolime žaisdavome priklausomai nuo varžovų gynybos. Tas visai pasiteisino, tad panašių dalykų iš manęs tikisi ir Milane.

    – Esate didžiulis vardas krepšinio rinkoje. Ar prastoje situacijoje esantis Milanas jus pasitinka kaip išgelbėtoją?

    – Nežinau. Nesinorėtų vadintis gelbėtoju, bet manau, kad vadovai matė, jog sezonas ėjo ne ta linkme, kuria norėjosi, tad jiems reikėjo papildymo. Laikas parodys, ar sprendimas teisingas. Viliuosi, kad bus patenkintos abi pusės.

    – Jūsų akimis, kodėl nepavyko išlikti NBA?

    – Kaip ir visur krepšinyje, ypač NBA, reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Atrodo, pirmą sezoną taip ir buvo, bet viskas pasikeitė. Šiek tiek gaila. Manau, tikrai galėčiau tenai žaisti – man užtenka meistriškumo ten rungtyniauti. Bet susiklostė tokia situacija, kad sezono vidurys nėra dėkingiausias laikas susitarti su klubu. Arba vieniems neužtekdavo pinigų algų kepurėje, arba kitos komandos neturėjo laisvų vietų. Noras žaisti buvo didesnis už norą toliau laukti. Neliko jokių nuoskaudų. Norėčiau ateityje kada nors sugrįžti, bet svarbiausia, kad padariau viską, ką norėjau – išbandžiau save NBA. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, tad tikiu, kad galiu ten sugrįžti.

    – Kiek arti buvote galimybės tęsti karjerą NBA?

    – Buvo galimybė pasirašyti dvipusį kontraktą, bet nesinorėjo važiuoti į G lygą, kur būčiau stumdomas tarp vienos ir kitos komandos. Geriau grįžti į Europą, kur lygis nerealiai aukštas.

    – Koks buvo kertinis momentas, lėmęs jūsų sprendimą daugiau nebelaukti?

    – Tie klubai, su kuriais dar vyko derybos, davė atsakymą anksčiau, kad šiuo metu nesiruošia pasirašyti sutarties. Viskas išsisprendė. Nebebuvo prasmės laukti. Kaip juokauju, jei kortos būtų kiek kitaip sukritusios, dar kitą savaitę po skyrybų su „Knicks“ būčiau galėjęs pasirašyti sutartį su vienu NBA klubu. Bet įvyko, kaip įvyko. Dėl nieko nesigailiu.

    – Kaip atrodo persikraustymas iš Niujorko į kitą pasaulio pusę?

    – Dar neteko kraustytis į kitą komandą sezono metu, per vieną dieną, tad buvo reikalų. NBA žaidėjai turi patys pasirūpinti savo gyvenamąja vieta, automobiliu, kitais buitiniais dalykais, tad reikėjo nutraukti visas nuomos sutartis, kabelines, internetus. Smulkmenų buvo nemažai, bet, atrodo, viską susitvarkiau.

    – Kaip atrodė pirmoji jūsų diena Milane ir kada išvysime jus aikštėje?

    – Milane buvau jau antradienį 8 valandą ryto. Pradėjau medicininę apžiūrą, turėjau testavimus, tvarkiausi buitinius reikalus, padariau trumpą individualią treniruotę, kad po visų skrydžių galėčiau geriau aklimatizuotis. Vienas treneris pristatė visus derinius, žiūrėjome vaizdo įrašus. Milanas bando kuo greičiau mane integruoti į žaidimą. Trečiadienį turėsiu pirmą treniruotę su komanda. Manau, treneriai nuspręs, kada mane įjungti į žaidimą. Viskas priklausys nuo manęs. Esu pasiruošęs fiziškai, tik man dar trūksta komandinio žaidimo pojūčio. Bet laikui bėgant įsivažiuosiu.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/europa/mindaugas-kuzminskas-apie-piktas-lietuviu-zinutes-derybas-su-zalgiriu-ir-ateiti-nba-874-905056

  • Tikslus Lietuvoje pasiekusi Laura Svarytė tolimajame Krosnojarske pratinasi prie naujo vaidmens

    December 20, 16:17

    Savo dešimtąjį sezoną Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LML) čempionės titulu vainikavusi Laura Svarytė tarpsezoniu pajuto pribrendusi naujiems išbandymams. Karjeros klausimą sprendusi 25-erių puolėja pasuko legionierės keliu bei sukirto rankomis su tolimajame Krasnojarske įsikūrusia „Jenisej“ moterų komanda.           

    „Ko gero, kaip ir kiekvienas profesionalus sportininkas, ne išimtis ir aš, norėjau rungtyniauti aukštesniame lygyje, – apsisprendimą komentavo Svarytė. – Užsienis, kita kultūra, treneriai, nauji tikslai, iššūkiai. Krasnojarskas man suteikė geriausias sąlygas. Rusijos lyga – stiprus išbandymas man, kaip pirmą kartą legionierės duonos ragaujančiam žmogui.“

    Stipriausioje Lietuvos moterų lygoje debiutavusi būdama vos penkiolikos, ji iš pradžių atstovavo Šiaulių „Rūtai“, paskui Kauno „LKKA-Aistėms“ bei Marijampolės „Sūduvai“. Keturi iš paskutiniųjų penkių sezonų Svarytei asmeniškai buvo tiesiog įspūdingi – ji vidutiniškai rinko po dvigubą dublį, o jos naudingumas siekė 22 ir daugiau naudingumo balų.

    Praėjusį sezoną mergina aštuonis kartus buvo rinkta naudingiausia LMKL savaitės krepšininke, du kartus – mėnesio, taip pat buvo naudingiausia pusfinalių ir finalų žaidėja.

    Per du sezonus Marijampolėje Svarytė du kartus tapo Lietuvos moterų krepšinio taurės laimėtoja, triumfavo BWBL ir LMKL čempionatuose.

    Toks lietuvės žaidimas užsienio klubų dėmesį patraukė dar anksčiau, tačiau, kaip krepšininkė pripažįsta, tai jos neapsvaigino ir ji toliau laikėsi susidėliotų gyvenimo prioritetų.

    „Galiu pasakyti, jog kiekvieno klubo parodytas dėmesys man buvo pakankama motyvacija stengtis toliau, žinant, kad mano žaidimą vertina Europos komandos, – pasakojo Svarytė. – Esu toks žmogus, kuris nemeta visko nebaigęs iki galo. Karjeros pradžioje turėjau baigti vidurinę mokyklą atstovaudama Kauno komandai, tuomet universitetas, kurį taip pat galėjau mesti išvažiuodama į užsienį, tačiau mano tėvai visada kartodavo, kad išsilavinimas yra svarbiausia.

    Vėliau vėl ėmiau studijuoti ir tada tikslas buvo tapti LMKL čempione būtent su „Sūduvos“ komanda, todėl labai džiaugiuosi, kad jį su ekipa mums pavyko pasiekti.“

    Lietuvoje savo vertę įrodžiusi Laura legionierės duonos ragauja pačioje Rusijos gilumoje, Sibiro regionui priklausančiame Krasnojarske. Dar vasarą pasirašius sutartį su vietos komanda, krepšininkės gyvenime atsivertė naujas lapas, kuriame tuo metu, panašu, buvo daugiau klausimų nei atsakymų.

    „Apie šią vietą apskritai nieko nežinojau. Susidomėjimas kilo, kai sulaukiau pasiūlymo atstovauti šiai komandai. Tuomet kalbėjausi su buvusiais ir esamais treneriais, labai daug informacijos suteikė Krasnojarske dirbantis Lietuvos moterų rinktinės fizinio rengimo treneris, už tai jam esu labai dėkinga. Man svarbiausia – žaisti. Klubas ir lygos, kuriose jis žaidžia, yra mano prioritetai. Aš paprastas žmogus, todėl esu patenkinta, ką klubas man suteikė“, – pabrėžė „Jenisej“ gretose žaidžianti šiaulietė.

    Persikėlus už beveik 5 tūkstančius kilometrų nuo namų, Svarytė žengė ir savotišką žingsnį atgal laike, kuriame vis dar tebegyvena vietiniai Sibire.

    „Kas tikrai nustebino, tai seni automobiliai, nes į kai kuriuos pažiūrėjus, keista, kad jie dar važiuoja, – juokdamasi pirmaisiais įspūdžiais dalijosi ji. – Žaidimas ir treniravimasis su aukštesnio meistriškumo krepšininkėmis. Taip pat oras, labai gražu, labai daug sniego, primena vaikystę, kai ir Lietuvoje būdavo labai gražios žiemos. Ko gero, didžiausias sunkumas – kalbos barjeras. Tenka ją mokytis, išklausyti ir stengtis bendrauti. Taip pat artimųjų ilgesys, ilgos kelionės ir laiko skirtumas.“

    „Jenisej“ per sezoną įveikiami atstumai – išties įspūdingi. Vien vietinėje lygoje artimiausią varžovę, Novosibirsko „Dynamo“ komandą, nuo Krasnojarsko skiria virš 750 kilometrų, o tolimiausią, įsikūrusią Kursko mieste – net apie 4,2 tūkst. kilometrų. Lietuvės ekipa taip pat dar varžosi Europos taurėje, dėl kurios rungtynių „Jenisej“ vyko į Slovakiją (apie 5,6 tūkst. km.) ir Turkiją (virš 5,6 tūkst. km.).

    „Išvykos – sunkus etapas, reikia prisitaikyti prie laiko juostų. Taip pat dažniausiai keliaujame lėktuvu, kartais išvykstame savaitei laiko, kai abejos Europos taurės ir Rusijos lygos rungtynės yra išvykoje. Man vis dar sunku. Išsimuša miego ir poilsio režimas. Ilgos kelionės lėktuvu labai vargina, tačiau tai – mano pasirinktas kelias. Stengiuosi susikoncentruoti į rungtynes ir poilsį“, – asmenine patirtimi dalijosi Svarytė.

    Ji Krasnojarsko klube – viena iš trijų legionierių, iš kurių likusios dvi – amerikietės. Likusios krepšininkės – rusės, o komandai nuo 2012 metų vadovauja Olga Šuneykina. Jos treniruojama ekipa kol kas pergalių gausa šį sezoną pasigirti negali: Rusijos pirmenybėse laimėtos trejos rungtynes iš aštuonerių, o Europos taurės reguliariajame sezone – vos dvejos iš šešerių.

    Visgi pastarajame turnyre visos pirmojo etapo ekipos pateko į atkrintamąsias varžybas, kurių starte Svarytė į Namuro „Capitale“ krepšį įmetė 13 taškų ir sugriebė 9 atšokusius kamuolius, o „Jenisej“ pirmąjį dvejų rungtynių serijos mūšį laimėjo 69:58. Atsakomosios rungtynės trečiadienį vyks Belgijoje.

    Europos taurėje Svarytė per rungtynes aikštėje vidutiniškai praleidžia po 22,6 minutes, pelno po 9,3 taško, atkovoja po 6,9 kamuolio ir renka po 13,3 naudingumo balų.

    Rusijos pirmenybėse jos statistika panaši – vid. 8,4 taško, 8 atkovoti kamuoliai ir 14 naudingumo balų.

    „Tai – aukščiausias lygis kol kas, kuriame teko žaisti, – tęsė Svarytė. – Daug komandų, nemažai legionierių, o ir komandų rėmimas visai kitas nei Lietuvoje. Rusijoje žaidimas – greitas, todėl šį sezoną mano tikslas priimti greitus ir teisingus sprendimus krepšinio aikštelėje. Mūsų komandoje atmosfera – puiki, panos supranta, ko nori pačios, ir ko iš mūsų tikisi klubo vadovybė. Legionierės labai draugiškos, esu labai laiminga patekusi į tokią komandą, pirmą kartą išvažiavus iš Lietuvos.

    Tikslai – pasiekti kuo aukštesnę vietą Europos taurėje ir Rusijos lygoje. Mano tikslas – pateisinti į mane dedamus lūkesčius ir padėti komandai kuo efektyviau išnaudojant savo laiką aikštelėje. Aš visada galvoju, kad darbo etika atneša gerus rezultatus, todėl stengiuosi atiduoti save, nesvarbu, kuriam klubui atstovaučiau.“

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-116326-tikslus-lietuvoje-pasiekusi-svaryte-tolimajame-krasnojarske-pratinasi-prie-naujo-vaidmens.html

  • Lukas Lekavicius: 'This is a big chance for me'

    December 20, 13:37

    It’s been a nice a nice start to the season in my first time playing outside my home country for Panathinaikos. We have a new team with a lot of new players. Coach had a lot of tactical things – offensive plays and defensive plays – that he wanted to teach us, so it was very hard for the new guys to fit in the team in the beginning. I think that’s why we lost some games, but I think after that we started to understand what Coach wants and needs from us. We started to play much better and I still think we are not at 100 percent. We can play much better. I hope we will play better and better and win more games. We have a great roster, good team, good players. So I am happy, but I think we can play better.

    Our only loss over the last month was in Lithuania, against my former team, Zalgiris. Going to play there was really weird for me, but I was waiting for that game for a long time. It was one of the most important games for me, but we lost the game, so I was really mad about it. But the feeling was great. The crowd was clapping for me, cheering me on. I was happy. I could feel the love from Zalgiris fans. It felt good, just that I wanted to win the game so much. I hope we will beat them here in Athens.

    It was really weird to go into the gym from the visitors’ side. That was something new for me. But I came to Kaunas to play basketball, so I was trying to keep my mind only on the game. I met with my family, but we flew back to Athens a couple of hours after the game, so I had just a little bit of time with them. But of course, I was happy to see them. They understand me and that I am playing for Panathinaikos and it was okay.

    I am not the main player here, so I don’t feel a lot of pressure. I think the main guys here feel maybe more pressure. Of course, everybody expects from us a Final Four. Fans expect a Final Four. You must win every EuroLeague game, so it’s a little different than it was in Zalgiris, where if you lose a game it’s okay. Here it’s different; you must win every game. I mean everybody has to feel a little bit of pressure, but it’s okay. It’s part of our job.

    I have learned a lot playing behind Nick Calathes. I think he’s the best point guard in Europe today. He’s playing amazing and of course, we are very different players, but what I need to learn from him is to control the game, to control the team. He does a really good job of that. He is the boss on the court when he is playing and that is something I can learn from him. I am not the best passer either. Nick does a great job of getting the ball to the bigs. I am still young and that is something I have to learn from him. We have a real athletic team, so it’s a bit easier to get the ball to the bigs.

    I think Nick will miss the game against Maccabi, but his injury is not something serious. If he does miss the game, I will have to step up. I think this is a big chance for me. If one guy doesn’t play, I will play more. Everybody needs to work extra because we are missing one of the best players on the team, especially me. Now I need to be the boss on the court to replace Calathes. The first thing I need to do is to make sure we are going to win this game without Nick. I think we can do that. It’s the point guard’s job to do that. I think I’m ready to do that.

    I really like Athens. I don’t even miss Lithuania right now. What I miss are my friends and my family. Athens is an amazing city. It’s a very big city. Every day you can go to a different spot to eat, to do something. Every day I explore something new. Of course, the weather is great. Even now it’s winter, but it’s 17 or 18 degrees. That is unusual for me, because now in Lithuania it’s 0 degrees and snowing. I am really enjoying being here, the weather, the food and the city. It’s a really great town.

    My agent, Marius Rutkauskas, is also a friend and he was with me for a few weeks when I first got here to help me adjust. He knows Athens. And from the team, Chris Singleton and Thanasis Antetokounmpo have helped me get around. And I have had a lot of friends come to visit me here, so I have not felt lonely at all. The funny thing is that I have not been to the Acropolis yet or visited any of the historic sites. I have just been to restaurants and the city center. But I still have a whole season and I am sure I will visit everything. I have a lot of time.

    The fans here are the best in Europe. It really helps. They bring us more energy on the court, that’s why we are undefeated at home so far. I hope the fans bring the same support every game and we can win every game at OAKA. It’s much easier to play when the fans are cheering. Our second game this week will be in Belgrade, where there are loud fans. I like to play away games sometimes where there are crazy fans. It also gives me energy. Everybody hates you and you want to score more, you want to play harder. That is what happened in the Olympiacos game; the fans were crazy and I played a good game. I like it when there are a lot of fans against us. Of course it’s going to be a difficult game, but I hope we can win our last game before Christmas.

     

    Source: http://www.euroleague.net/features/blog/2017-2018/lukas-lekavicius/i/8ep6etpujpggjtkc/lukas-lekavicius-this-is-a-big-chance-for-me

  • Zalgiris extends Valinskas, Masiulis

    December 20, 13:30

    Two of the best young players in the Turkish Airlines EuroLeague are set to stay in basketball-crazy Lithuania, as Zalgiris Kaunas announced multi-year contract extensions with guard Paulius Valinskas and forward Gytis Masiulis on Friday. 

     

    Valinskas (1.91 meters, 22 years old) signed a deal until the end of the 2020-21 season. He averages 3.6 points in 12 EuroLeague games off the bench this season, having scored 11 in less than 6 minutes against mighty CSKA Moscow. Born in Kaunas and raised with Zalgiris, he already helped his team win the Lithuanian League title in 2017. Valinskas has also been a member of the Lithuanian U16, U17, U18 and U20 national teams. Masiulis (2.06 meters, 19 years old) averages 2.3 points in his four EuroLeague games until now. Masiulis, whose father Tomas won the EuroLeague title with Zalgiris in 1999, has been successful with the club's youth categories, winning the Kaunas ADIDAS NEXT GENERATION TOURNAMENT twice in 2015 and 2016. He also won a silver and bronze medal, respectively, at the 2015 and 2016 U18 European Championships. He has also been a member of the Lithuanian senior national team. "This was not a quick decision made in one day. Both Paulius and Gytis proved with their game and their work during and after the workouts that they can be important for us in the future," Zalgiris sports director Robertas Javtokas said. "These two young basketball players grew up with us and need to continue to improve, and we will try to give them the best conditions to do so."

     

    Source: http://www.euroleague.net/news/i/8ehjgbvnt89ftgi9/zalgiris-extends-valinskas-masiulis

  • Arnoldas Kulboka - simboliniame Čempionų lygos savaitės geriausiųjų penkete

    December 18, 13:30

    Šią savaitę Čempionų lygos rungtynėse sužibėjęs lietuvis Arnoldas Kulboka sulaukė ir asmeninio įvertinimo.

     

     

    Kapo d'Orlando „SikeliArchivi“ klubo puolėjas rungtynėse su Gaziantepo „Gaziantep“ per 31 minutę pelnė 18 taškų (3/4 dvitaškiai, 4/6 tritaškiai), atkovojo 10 kamuolių, atliko 4 rezultatyvius perdavimus ir taip surinko 25 naudingumo balus bei buvo įtrauktas į simbolinį Čempionų lygos savaitės geriausiųjų penketuką.

     

    Lietuvio ekipa Turkijos klubą palaužė 83:57.

     

    Penketuką taip pat sudaro Bandirmos „Banvit“ legionierius Andy Rautins, Salonikų „Aris“ atstovas Lefteris Bochoridis, Sasario „Dinamo“ krepšininkas Dyshawnas Pierre'as ir Mursijos UCAM aukštaūgis Ovie Soko.

  • Arnoldas Kulboka: Už Lietuvą

    November 30, 16:37

    Iki Lietuvos rinktinės stovyklos Palangoje buvo likusi vos diena, o aš dar laksčiau aikštelėje Italijos lygoje. Sekmadienį, lapkričio 20-tą dieną, mače su „Brescia“ surinkau 17 taškų, o pasibaigus rungtynėms sėdau į lėktuvą skrendantį į Lietuvą. Tokie jau buvo bilietai.

    Jau kitą dieną į „Vanagupės“ viešbutį Palangoje atvykau pats pirmas. Juk tai buvo mano pirmas kartas rinktinės stovykloje. Norėjau kuo greičiau atvažiuoti, pamatyti ir sužinoti, kas čia vyksta.

    Dar anksčiau, kai po truputį darėsi aišku, kad per FIBA langus negalės žaisti Eurolygos, NBA žaidėjai, turėjau minčių, kad būsiu įrašytas bent jau į išplėstinį kandidatų sąrašą. Tikėjausi to, nes žinojau, kad Italijoje gaunu žaidybinio laiko, turiu neblogą sezoną ir jaučiau, kad mane stebės.

    Lapkričio pradžioje buvo paskelbtas išplėstinis sąrašas, kuriame aš atsidūriau. Nors treneris man ir neskambino, su juo iki tol neteko kalbėti, bet tikėjausi, kad pavyks pakliūti jau ir į galutinę sudėtį.

    Aš visąlaik svajojau žaisti už Lietuvos rinktinę.

    Kai treneris D. Adomaitis paskelbė galutinę sudėtį, buvau namuose Italijoje ir šią naujieną tiesiog pamačiau internete. Buvo žiauriai smagu.

    Pats per daug nesigyriau, bet žmonės viską mato patys. Sulaukiau tikrai daug sveikinimų – iš draugų, giminių, draugės draugų, tėvų draugų... Bet maloniausi man buvo mano paties tėvų sveikinimai. Jie tą pačią dieną pasakė, kad labai manimi didžiuojasi.

    Man tai yra labai svarbu. Juk aš labiausiai ir stengiuosi dėl savo tėvų. Jie atidavė viską, ką turėjo, kai dar buvau vaikas. Mama ir tėtis 7-nerius metus mane vežiodavo pirmyn į Kauną ir atgal 70 kilometrų, kad galėčiau dalyvauti treniruotėse. Mama dėl to niekada negalėjo dirbti ir neturėjo darbo dėl manęs.

    Žinoma, palinkėjimų sulaukiau ir iš savo klubo. Neturėjau jokių problemų dėl išvykimo. Aš pats su jais to nederinau, daugiausiai kalbėjo agentas ir krepšinio federacija, bet žinojau, kad viskas yra gerai, nes pertrauka buvo tiek Italijos lygoje, tiek Čempionų lygoje.

    Iš mūsų komandos dar du žaidėjai išvyko į rinktines. Vienas į Slovakijos, kitas – Lenkijos. Prieš išvykstant klubas palinkėjo man sėkmės, džiaugėsi, kad garsinu komandos vardą. Aišku, kad ekipai tai irgi naudinga, nes gali didžiuotis ir sakyti, kad turi tokius žaidėjus, kurie žaidžia nacionalinėse rinktinėse.

    Taigi, tą pirmadienį atvykę į viešbutį laukiau, kol atvažiuos kiti ir galėsiu su jais susipažinti. Iš anksčiau pažinojau tik Lauryną Birutį, nes esame žaidę kartu.

    Taip pat yra tekę keliais žodžiais persimesti su „Neptūno“ žaidėjais, kai prieš juos žaidėme Čempionų lygoje, bet su niekuo iš rinktinės už aikštelės ribų tikrai nebuvau bendravęs.

    Prisipažinsiu, buvo labai nejauku. Man tik 19 metų, jauniausias rinktinės narys. Tokiu atveju net nežinai, ar sveikintis, ar prisistatyti, ar ne. Bet kadangi kiti žaidėjai žinojo, kad esu jauniausias, tai priėjo patys.

    Prisimenu, kad priėjo ir Kšištofas Lavrinovičius, susipažinome, jis pasakė, kad labai malonu mane matyti ir esu Lietuvos ateitis. Jam 38 metai, man 19 metų, bet kreipiausi į jį „tu“. Būtų kažkaip keista į savo komandos draugą kreiptis „jūs“.

    Visi rinktinėje tikrai yra paprasti žmonės.

    Kai tik prasidėjo treniruotės, aiškiai pajutau, kad esu nacionalinėje komandoje. Negaliu pasakyti, kad treniruočių pobūdis buvo kažkoks kitoks nei klubuose, bet visi buvo labai atsidavę, viskas vyko sklandžiai.

    Žaidėjai buvo patyrę ir jautėsi didelis profesionalumas. Tai skirtinga patirtis nuo tos, kurią turėjau klubuose.

    Komandos veteranai, aišku, buvo tie, kurie turėjo daugiausiai patarimų. Brolis buvo kapitonas, jam priklausė pirmas žodis, visiems patardavo.

    Tačiau aš sakyčiau, kad, ko gero, garsiausias buvo Seibutis tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Jis labai padėjo jaunesniems žaidėjams, buvo tikras komandos lyderis šiuo klausimu.

    Per treniruotes tikrai būdavo momentų, kai man pritrūkdavo drąsos. Pavyzdžiui, klube tam tikrose situacijose būčiau išsimetęs tritaškį ar prasiveržęs, o rinktinėje nedrąsu – kamuolį nusimesdavau, nes nenorėdavau pridirbti ko nors blogo. Tokiais atvejais Seibutis visada ateidavo, padrąsindavo ir sakydavo: „Žaisk kaip klube, nebijok“.

    Bet tos baimės buvo. Juk pirmas kartas, esi pats jauniausias. Tikrai buvo, kad ne visada nori atsakomybę prisiimti, nenori būti išsišokėlis. Ir tai rinktinėje man buvo viena pagrindinių pamokų. Supratau, kad turiu būti drąsesnis, nes kitaip net negaliu parodyti savojo žaidimo.

    Deja, nė vienos rungtynėms registruotas nebuvau. Nežinau tikslių priežasčių, kodėl taip buvo nuspręsta, bet treneris akcentavo, kad svarbiausia, jog tiek aš, tiek Laurynas Birutis esame rinktinėje, kad pamatysime, kaip viskas vyksta ir kad nori mus kuo greičiau įtraukti į rinktinės sistemą.

    Gaila, kad debiutuoti nepavyko, bet tai nėra katastrofa. Kalbėjome apie tai ir su Laurynu. Manau, kad ir jis supranta, jog esame jauniausi komandoje ir svarbiausia, kad susipažinome su aplinka. Tikrai nėra taip, kad būčiau labai nusiminęs ir galvočiau vien tik apie tai, kad nežaidžiau. Jau vien tai, kad treneris mane pakvietė, pasitikėjo manimi, man yra labai malonus dalykas.

    Jaučiau D. Adomaičio palaikymą. Jis įdomus treneris, turintis patirties, pats yra žaidęs Lietuvos rinktinėje. Domėjosi ir tuo, kaip man sekasi Italijoje. Net nežinau, kiek tiksliai turėjome treniruočių, tikrai nedaug, bet jos atnešė labai daug naudos.

    Prieš išvažiuojant atgal į Italiją jokių pažadų iš trenerio negavau. Nežinau, ar būsiu kviečiamas ir per kitus FIBA langus, bet aš to lauksiu. Visgi, suprantu, kad yra daug jaunų žaidėjų ir bet kuris iš jų gali būti pakviestas.

    Iki pasaulio čempionato – dar daug laiko. Bet aš norėčiau ten būti ir stengsiuosi įrodyti, kad esu to vertas. Noriu būti geriausias žaidėjas, koks tik galiu būti, o Lietuvos rinktinė – man prioritetas. Visada svajojau joje žaisti.

    Tačiau dabar mano visos mintys – apie sezoną Italijoje. Kol kas galvoju apie tai, kaip sėkmingai jį užbaigti. Klubui nėra iškelta kažkokių konkrečių tikslų, mes esame jauniausia komanda Italijos lygos istorijoje ir komandos vadovas tai supranta. Potencialo turime ir akivaizdu, kad Italijos lygoje norėtume patekti į atkrintamąsias, o Čempionų lygoje – į kitą etapą.

    Tokie dabar mano tikslai, o atėjus laikui galvoje ir vėl kirbės mintis apie tai, kaip noriu žaisti už Lietuvą.

     

    Source: http://sportonamai.lt/straipsniai/474-uz-lietuva

  • Karjeros rungtynes sužaidęs Ulanovas – Eurolygos savaitės MVP, penketuke – ir Gudaitis

    November 26, 21:14

    Karjeros rungtynes ketvirtadienį dvikovoje su Stambulo „Anadolu Efes“ sužaidęs Edgaras Ulanovas šią savaitę Eurolygoje neturėjo lygių.

     

    Puolėjas aikštėje praleido 31 minutę, per šį laiką pelnė 22 taškus (5/5 dvit., 2/4 trit., 6/6 baud. met.), atkovojo 7 kamuolius bei, atlikęs 4 rezultatyvius perdavimus, surinko 32 naudingumo balus ir tapo naudingiausiu savaitės krepšininku.

    Jis dviem naudingumo balais pagerino savo asmeninį Eurolygos naudingumo balų rekordą bei dviem taškais geriausią rezultatyvumo pasirodymą.

    Tiesa, tarp savaitės naudingiausiųjų Ulanovas nėra vienintelis lietuvis. Šioje rikiuotėje antras žengia 28 naudingumo balus rungtynėse su Pirėjo „Olympiakos“ surinkęs Milano „AX Armani Exchange“ aukštaūgis Artūras Gudaitis.

    Šiame mače Gudaitis per 21 minutę pelnė 19 taškų (6/8 dvit., 7/9 baud. met.), atkovojo 10 kamuolių ir surinko 28 naudingumo balus. Tiesa, madų sostinės klubas namie Graikijos vicečempionams pralaimėjo 85:86.

    Taip pat 28 naudingumo balus surinko ir Ricky Hickmannas iš Bambergo „Brose“. Jamesas Nunnally šią savaitę pasižymėjo 27 naudingumo balais, Jamesas Augustine'as – 26.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-115509-karjeros-rungtynes-suzaides-ulanovas-eurolygos-savaites-mvp-penketuke-ir-gudaitis.html

  • Conversation with Lukas Lekavicius: Leaving home

    November 23, 12:06

    The decision to leave home is especially monumental for young basketball players who are still trying to establish themselves, because the timing of such a move could influence the rest of their careers.

    Such was the case last summer for Lukas Lekavicius when an opportunity came his way to join Panathinaikos Superfoods Athens, which would mean leaving his only Turkish Airlines EuroLeague team until then, Zalgiris Kaunas, along with his mentor, Sarunas Jasikevicius, and his country, Lithuania.

    The interest from the most successful EuroLeague club of the century was deserved. Having turned 23 last spring, Lekavicius was coming off a solid season in which he averaged 8.5 points and 3.5 assists in just 18 minutes per game for Zalgiris. No EuroLeague player younger than him scored more points than Lekavicius last season, and that was despite the fact that he began all 30 games on the bench.

    But now, with the Panathinaikos offer staring him down and a life decision to make, Lekavicius had more pressure than most 23-year-olds thinking about whether or not to leave home. He had to make his decision in 24 hours!

    "I remember that day and I will remember that day all my life," Lekavicius says. "I had the worst day ever, because I had to make the decision in one day. I was talking all of that day with a lot of people: with my brother, with my family, with Saras I talked a lot. It was a very hard decision, but I think it's the right decision to do that next step. I mean, who knows, maybe the next year I will not have a good season in Zalgiris and I will not get some offers like that. So this was a good time to take the next step."

    Lekavicius had already left home once, from the village of Silale, which is just 90 minutes from Kaunas, but a world away in terms of size.

    "Silale is very small, only 6,000 people," he says. "It was even harder to go from Silale to Kaunas than to go from Kaunas to Athens. Now, I'm 23 years old. Then, when I went from Silale to Kaunas, I was 15 years old and had always lived with my parents. It was hard, but if you want to play basketball, you have to take these steps. You can't take them in a town of 6,000."

    What Lekavicius certainly accomplished in Silale was to learn the work ethic that put him on the path to success. Basketball came to him not through a parent, neither of whom played the sport, but through his older brother Linus, who preceded Lekavicius in basketball. Linus went to university in the United States when Lukas was young. For a few years, they only saw each other in summers.

    "I remember when I was 13, 14 years old, my brother came from America for the summer and he told me, 'Okay, look. Now you're going to start practicing more.' And I was crazy about that," Lukas says. "I started practicing every day, every morning. In the summertime when I was 13 or 14, my classmates were sleeping until 12 o'clock. I woke up at 7 in the morning all summer, every day, going to run, do sprints, shoot, everything. I was 13. I was not thinking about the NBA, the EuroLeague. I was just practicing. I just wanted to be a basketball player. I liked it."

    His older brother, a taller point guard who has enjoyed a steady pro career in Russia and Ukraine, was Lukas's inspiration and is the main person he leaned on when trying to decide his future last summer.

    "He's 10 years older, he's 33 now," Lukas says. "I always make decisions with my brother. I always talk with him. He's my idol. When I was young, I was watching his games all the time. It's not some EuroLeague or NBA player who is my idol. My idol is my brother."

    Lekavicius has also had the good fortune to be mentored by one of the greatest point guards ever, Jasikevicius. Lekavicius was on the Zalgiris junior team when Jasikevicius was in the last season of his playing career for his hometown club, in 2013-14. When the EuroLeague Legend became an assistant coach for Zalgiris the next season, Lekavicius moved into Jasikevicius's spot on the main team. Midway through Lekavicius's three years on the Zalgiris senior squad, Jasikevicius became the head coach.

    "Of course, I learned from him a lot of things about basketball, about things off the court," Lekavicius says. "I think I grew up as a person and as a player with Saras. I mean, he's one of the best coaches already, and he's a young coach."

    But while Jasikevicius was among the most talkative leaders ever on the court and off, Lekavicius is the opposite: a non-vocal leader by example. The work ethic he learned in Silale did not go unnoticed in Kaunas, where he is remembered for spending as much or more time in the gym than any player in recent years.

    "Saras and I are very different players," Lekavicius says. "He was always the boss on the court. Always. He can pass the ball and do everything. I'm a different player. I'm that guy who brings energy from the bench. I'm more a shooter than a passer. But our positions are the same, point guard. He was trying to teach me a lot of those things to be a boss on the court, to talk more.

    "Saras was a leader off the court, too. I have to be the leader on the court. That's easier for me than to be a leader off the court, in the locker room or something like that. For sure, I'm not going to be that guy right now, but on the court, I think I can do things: be the boss, show players where they have to go, start the offenses. I mean that's also a coach's job, and Coach Pascual knows me. He knows that I am not that guy who can do those things now. But we talk and he's saying he wants to help me make that step to be a true point guard."

    Jasikevicius, who had spent four seasons in two stints with Panathinaikos and won a EuroLeague title with the Greens in 2009, was also among the people with whom Lekavicius spoke on his day of decision last summer.

    "He told me that Athens is a good place, a good organization, it's one of the biggest clubs. He told me that, but he told me also that I have to make this decision myself, to go or to stay in Zalgiris. He told me that both decisions are good, to stay in Zalgiris, to be with him, to be at home, to grow up as a person. He also told me it's a good decision to go here. It's one of the biggest clubs and it's my big chance, maybe."

    Lekavicius decided to take that chance. And when it came time to choose a jersey number, he found one he could identify with as the second Lithuanian point guard for the Greens: Jasikevicius's old number 19. That was an easy decision after the big one to leave his comfort zone and take his chances far from home.

    "I know it's a little bit risky," he said. "You know, maybe I'm too young. Some people said that maybe I'm not ready. But I was in Zalgiris for three years, Saras was in Zalgiris with me those three years, one-and-a-half as the main coach. So I think I learned a lot from him and three years is enough to be with a good coach and to take all that knowledge with me. So I took that risk to go to the next step."

     

    Source: http://www.euroleague.net/news/i/8cm9luseta9lxcvj/conversation-with-lukas-lekavicius-leaving-home

  • Ulanovas and Zalgiris Kaunas won the overtime thriller

    November 15, 11:41

    Zalgiris Kaunas can't be considered a fluke, or maybe not even an underdog anymore, after their second win of the season, this time against Unicaja Malaga.

     

    It wasn’t easy but coach Sarunas Jasikevicius’ players despite playing with fire and let Unicaja come back in the last three minutes of the game got the 85-83 win.Everything was decided by a last-second buzzer beater made by Edgaras Ulanovas after an assist by Vasilije Micic. It was an amazing end to a real thriller. Ulanovas finished the game with 10 points and he was the hero of the night.

    The comeback: Despite its woes, Unicaja demonstrated character. With less than three minutes of the clock and Zalgiris leading 70-59, Ray McCallum led an amazing comeback with a 13-2 run that sent the game to overtime. He led the charge with 19 points in total but this wasn’t enough.

    The star: Kevin Pangos had his best game yet in the EuroLeague. He scored 21 points on the road and dished five assists. Considering that he also made three turnovers, he was not on top of his game as a creator but with Zalgiris needing a leader, he is emerging as the player who makes things happen.

    Aaron White with 10 points and Arturas Milaknis with 13 were also key factors for Zalgiris. Jeff Brooks with 16 points tried his best for Unicaja.

    The visitors had much better shooting percentages than Unicaja and despite making 22 turnovers, they prevailed thanks to their last shot. It’s obvious that the Spaniards without Nemanja Nedovic on the floor, who was out due to injury, simply can’t play their game and despite almost “stealing” the win, Zalgiris for most of the game was the better team.

     

    Source: http://www.eurohoops.net/en/euroleague/553886/ulanovas-zalgiris-kaunas-won-overtime-thriller/

     

  • Gudaitis is again in the spotlight

    November 23, 10:43

    After a tough start to the season, two-time EuroCup champion Lietuvos Rytas Vilnius has found the winning touch and is now targeting a spot in the Top 16.

     

    One player responsible for Rytas’s turnaround has been center Arturas Gudaitis. The 23-year old bruiser has scored in double digits in each of his five games in the competition this season, but really stepped it up with the best two games of his career in the competition in Rytas’s back-to-back wins. His double-double of 17 points and 11 rebounds (7 on offensive glass) against Montakit Funelabrada was followed with a shining role in victory over Khimki Moscow Region when he had 12 points, 15 rebounds, 3 steals and 3 assists.

    His numbers may have only become noticeable this season, but Gudaitis is far from a new name on the scene. This is already his second EuroCup campaign, which comes on top of two seasons in the Turkish Airlines EuroLeague, where he made his debut as a 20-year old for Zalgiris Kaunas in January 2014. Gudaitis always showed potential from time he was chosen as the most promising young player of Lithuanian second division at the end of his junior status, but now it is there for all to see.

    Entering Round 6 of the current EuroCup season, Gudaitis leads the competition in blocked shots (2.0 bpg.) and free throws attempted (36), is ranked third in offensive rebounds (3.4 per game), fourth in total rebounds (7.6 rpg.), ninth in performance index rating (20.0 per game) and 11th in scoring (15.0 ppg.). With these efforts, Gudaitis is again in the spotlight, which he has already been in not just for the promise he displayed at the junior levels, but also for becoming one of a select group of players who moved directly from one great rival to another, from Zalgiris Kaunas to Lietuvos Rytas.

    Prior to playing for Rytas and Zalgiris, Gudaitis started competing at the professional level at a young age. From the time he was 17, Gudaitis played in the Lithuanian lower divisions for Klaipeda LCC TU, Gargzdai Bremena, Laivite Klaipeda and Zalgiris-Sabonio. He started competing at the elite level with the start of 2013 season, when he joined the Zalgiris first team. As the season progressed, Gudaitis earned more chances in domestic games and got the opportunity to make his EuroLeague debut in Round 2 of the Top 16 Round 2 on the road against mighty CSKA Moscow. In little more than 2 minutes at the end of his team’s loss, he managed to pull down 1 rebound and attempt – and miss – a close range shot.

    Four weeks later Gudaitis played another four minutes at home against Partizan Belgrade and then scored his first-ever EuroLeague point in a Top 16, Round 7 loss at Real Madrid. As the season was winding down, Gudaitis got even more opportunities, and responded in the best way possible. By collecting 14 points, 6 rebounds and 2 blocks against Lokomotiv Kuban Krasnodar and 13 points, 7 boards, 2 assists, 2 steals and 2 blocks against Partizan, Gudaitis already caught the eyes of basketball fans everywhere.

    The following season, Gudaitis was a regular in the Zalgiris rotation; he came off the bench to post averages of 6.5 points and 4.0 rebounds over 20 EuroLeague games. He ranked as the EuroLeague’s fifth best offensive rebounder on a per-minute basis with 4.81 offensive boards prorated over 40 minutes, and was second on his team in blocks behind only veteran big man Robertas Javtokas. Gudaitis helped Zalgiris to back-to-back Lithuanian League titles and his performances earned him an invitation to the Lithuanian national team preliminary squad that summer, but what surprised many at the time was his decision to move from Zalgiris to archrival Rytas.

    Despite the big rivalry, such a move is far from taboo in Lithuania, and not at all unusual. For instance, there are currently three players on Zalgiris’s squad that have played for Rytas in the past – Renaldas Seibutis, Robertas Javtokas and Antanas Kavaliauskas, the last of whom made that move just last summer - and even Kaunas-born EuroLeague legend and current Zalgiris head coach Sarunas Jasikevicius played twice for Rytas before putting on a Zalgiris uniform.

    Still, the transfer put a great deal of focus on Gudaitis – and still does to this day - which was not at all easy for the young center, especially last season when plagued by injuries during the first part of the season, Gudaitis appeared in just five EuroCup games and posted a mere 4.8 points and 2.6 rebounds. However, after a tough start to the season, there was light at the end of the tunnel as he got healthier. Gudaitis improved to become one of Rytas’s most productive players by the time spring arrived, and finished the Lithuanian League campaign averaging 10.5 points and ranked fourth in the league with 6.5 rebounds per night.

    That earned him another invitation to the national team, though Gudaitis has still yet to play an official game in a big tournament for his country. Despite that, he has made sure fans and talent evaluators far and wide know what a force he can be. Gudaitis has been so dangerous on offense that no player has drawn more fouls than him in the EuroCup this season (29) and he is one of only 10 players shooting better than 61% from the field. That is in addition to his dominance on the glass and protection of the rim. No other EuroCup player is ranked as high in those categories this season, and with plenty of time on his side, there is a lot more in store this season and in seasons to come for the young man, who only turned 23 years of age this past summer.

    The immediate goal, however, will be to win these next two home games and secure safe passage for Rytas into the Top 16, where Gudaitis will get a chance to test himself against even more top-notch talents in the 7DAYS EuroCup.

     

    Source: http://www.eurocupbasketball.com/eurocup/features/player-spotlight/i/7f9qtdbqkn8mrsdn

  • Kazlausko skambučio sulaukęs Kariniauskas: „Žingsnio atgal reikėjo, kad eičiau pirmyn“

    June 16, 13:41

    Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai Kauno „Žalgirio“ sistemos auklėtinis 22-ejų metų įžaidėjas Vaidas Kariniauskas ją auginusiai komandai tapo nereikalingas. Praėjo beveik metai ir alytiškis džiaugiasi kardinalaus savo karjeros posūkio vaisiais.

    Į Lietuvą Kariniauskas praėjusią savaitę grįžo kaip antrosios Graikijos lygos čempionas, Kimio „G.S. Kymis“ ekipą atvedęs į elitinį šios Balkanų šalies divizioną.

    Maža to, 197 cm ūgio kairiarankis turi dar vieną, ne mažiau svarbią priežastį šypsotis – Kariniauskas pirmą kartą per savo karjerą sulaukė Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio kvietimo atvykti į treniruočių stovyklą.

    „Apie rinktinę daug negalvojau, klube tiesiog dirbau savo darbą. Į stovyklą vyksiu stengdamasis padėti rinktinei ir atidirbti virš savo galimybių ribos“, – kukliai tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Jono Kazlausko skambučio sulaukęs įžaidėjas.

    Priėmęs sprendimą keltis į saulėtąjį, tačiau krepšinio tradicijomis ne itin garsėjantį Kimį, Kariniauskas sulaukė ne vieno kritiško komentaro. Visgi krepšininkas neslepia – toks žingsnis jo karjeroje buvo būtinas.

    „Savo sprendimu jokiu būdu nesu nusivylęs. Dabar einu tik į priekį. Aišku, nenoriu visada žaisti tokiame lygyje. Siekiu kilti kuo aukščiau. Manau, kad šio žingsnelio atgal man reikėjo, norint eiti į priekį“, – užtikrintai kalbėjo Kariniauskas.

    Lietuvis Graikijoje per susitikimą vidutiniškai pelnydavo po 10 taškų, atkovodavo po 4,6 atšokusio kamuolio ir atlikdavo po 4,5 rezultatyvaus perdavimo. 

    Visgi užtikrinta įžaidėjo statistika nuslepia kitą jo gyvenimo Graikijoje dalį. Kariniauskas nesikuklindamas patikino – pritapti šioje šalyje buvo sudėtinga.

    „Atvykdavo ir šeima, tačiau Lietuvos ilgesys buvo, nes namie nebuvau nuo naujųjų metų. Buvo ir sunkesnių laikų, kuomet atrodė, kad atvažiavau be reikalo, geriau būčiau likęs Lietuvoje. Bet vėliau viską pergalvojau ir supratau, kad reikia viską praeiti. Pasidarė lengviau“, – patirtį ragaujant pirmus legionieriaus duonos kąsnius prisiminė Kariniauskas.

    Tinklalapis „BasketNews.lt“ domėjosi apie Kariniausko kelią Graikijoje, suintrigavusį net Lietuvos nacionalinės ekipos strategą Kazlauską.

    – Triumfas antroje pagal pajėgumą Graikijos lygoje su „G.S. Kymis“ ekipa buvo lauktas ar klubo vadovų lūkesčiai buvo viršyti?
    – Nieko neviršijome, tai buvo planuota. Komanda buvo tikrai gera, didžioji dalis mūsų žaidėjų buvo iš pirmosios Graikijos lygos, todėl tas laimėjimas tikrai buvo lauktas. Viskas prasidėjo ne nuo laimėtos trečios lygos dar prieš man atvykstant. Ši komanda savo kelią pradėjo laimėdama pačią žemiausią lygą – penktąją. Tuomet sekė ir triumfas ketvirtoje pagal pajėgumą lygoje. Tiesiog klubas turi pinigų, kviečiasi gerus žaidėjus, moka laiku, kas Graikijoje nėra dažnas reiškinys. Šioje šalyje komandos dažnai vėluoja su mokėjimais. Taigi geri žaidėjai graikai atvažiuoja ir noriai žaidžia būtent šioje komandoje.

    – Miestelis po laimėtos lygos labai ūžė?
    – Taip, tie žmonės visus metus gyvena tos komandos naujienomis. Ten gyvena apie 6000 žmonių, o paskui komandą į išvykos rungtynes vykdavo apie 500 žmonių. Buvo toks senelis, kuris į rungtynes vykdavo po 10 valandų ir niekas nesuprasdavo, kaip jam pavyksta atvykti. Viską sudėjus, tai buvo labai gera patirtis. Dabar pats laukiu, nes nežinau, kur atsidursiu kitą sezoną.

    – Kaip galite apibūdinti antrąją Graikijos lygą?
    – Tai tikrai nėra silpna lyga. Žaidžiamas šiek tiek kitoks krepšinis nei Lietuvoje. Ten yra daugiau kontakto. Žaidžiau ir LKL, ir Graikijoje, todėl lyginti galiu. Ten ir teisėjai leidžia daugiau nešvarių dalykų. Pradžioje man buvo sunku, nes buvau liesas. Tačiau vėliau priaugau šiek tiek raumenų ir man pasidarė lengviau, todėl pritapau. Mano žaidimas, manau, tinka šiai lygai.

    – Ar galite patvirtinti faktą, kad graikų sirgaliai yra pašėlę?
    – Sirgaliai ten išprotėję. Aš tai mačiau pirmą kartą savo gyvenime. Tai buvo gera patirtis. Kai kuriose rungtynėse iškyla pavojus net ir gyvybei. Aistruoliai svaido į aikštelę žiebtuvėlius, metant baudų metimus šviečiama lazeriais. Iš kažkur gavę telefono numerius, jie skambina ir grasina. Man asmeniškai yra skambinę įtartini nepažįstami numeriai, bet nekėliau ragelio.

    Kita vertus, mūsų komandos prezidentas rūpinosi, kad saugumas būtų užtikrintas. Mums atvykstant į rungtynes, visada pasitikdavo policijos pareigūnai. Lietuvoje tai nesuprantamas dalykas. Žaidžiant sirgaliai visada šaukia. Tai man buvo keisčiausia.

    – Kokia buvo Kimio klubo infrastruktūra?
    – Ten dabar statoma nauja arena. Miestelyje, kuriame aš žaidžiau, gyvena nedaug žmonių, tačiau arena visuomet buvo pilnutėlė. Žmonės tiesiog gyvena ta komanda. Kalbant apie organizaciją, viskas nėra taip sklandu, tačiau jie mokosi ir kyla. Jie samdosi naujus žmones, kurie supranta, ką daro. Jei komandos prezidentas nepaleis viso įdirbio, ši ekipa tikrai turės realias galimybes iškilti tarp penkių ar keturių stipriausių Graikijos komandų.

    Buitis buvo ideali – ko paprašai, tą ir gausi. Nors Graikija tuo nepasižymi, nes šioje šalyje visi mėgsta sakyti „rytoj“. Tačiau šiame klube viskas kitaip, požiūris išties profesionalesnis.  Atvykdamas iš „Žalgirio“, aš buvau pasiruošęs ir žinojau, kur vykstu. Žinojau, kad nebus tokio lygio, erdvių, daugiatūkstantinių arenų, bet aš norėjau viską pradėti nuo pradžių ir man tai pavyko. 

    – Ar yra panašumų tarp Graikijos antrojo diviziono ir LKL komandų?
    – Aišku, nėra „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“. Kita vertus, mūsų komanda LKL tikrai nebūtų paskutinė. Kovotume dėl patekimo į atkrintamąsias. Be jokios abejonės, LKL komandos šį sezoną taip pat buvo išsilyginusios, bet mano komanda tikrai nebūtų paskutinė.

    Antroje Graikijos lygoje aikštelėje susitikau ir su Michaliu Kakiouziu, kuris praeityje yra žaidęs Graikijos rinktinėje. Dabar jis yra vyresnis, bet jo patirtis tikrai jaučiasi. Kalbant apskritai, Graikijoje praktiškai nėra taip, kad vyresnieji krepšininkai siekia išvykti į kitas šalis. Sąlygas jie randa ir savo šalyje. Čia gal mes, lietuviai daugiau norime išvykti. Graikijos standartais, pas mane komandoje buvo daug gerų žaidėjų.

    – Legionieriaus duoną išmėginote pirmą kartą. Atvykęs į Graikiją turėjote adaptacinių problemų?
    – Buvo sunku, nes buvau vienas užsienietis komandoje. Buvo vienas serbas, bet jis kalba graikiškai. Aš tuo metu nekalbėjau vietine kalba, tik vėliau šiek tiek pramokau. Buvo sunku, kuomet rūbinėje jie visi šnekučiavosi, o aš tik į visus žiūrinėjau. Atvykdavo ir šeima, tačiau Lietuvos ilgesys jautėsi, nes namie nebuvau nuo naujųjų metų. Buvo ir sunkesnių laikų, kuomet atrodė, kad atvažiavau be reikalo, geriau būčiau likęs Lietuvoje. Bet vėliau viską pergalvojau ir supratau, kad reikia viską praeiti. Pasidarė lengviau.

    – Kokį įspūdį jums paliko graikų mentalitetas?
    – Gatvėje graikai yra labai mandagūs ir malonūs žmonės. Tačiau krepšinio aikštelėje… Aišku, mes, lietuviai, taip pat mėgstame pasikarščiuoti, bet graikai ypač. Jeigu jiems kažkas nepatinka… Na, tiesiog karšti žmonės. Teisėjai taip pat net nesileidžia į diskusijas. Nežinau, galbūt jų mentalitetas neleidžia kalbėtis su krepšininkais.

    – Į Graikiją išvykote po to, kai teisių į jus atsisakė „Žalgiris“. Nebuvo gaila palikti Kauną?
    – Buvo labai gaila. Bet vėliau viską permąsčiau. Man reikėjo žaisti kažkur kitur. „Žalgiris“ mane paleido, aš tą priėmiau. Esu dėkingas šiai organizacijai, kad jie mane augino nuo pat mažens. Bet judame toliau. Žiūrime į kitas komandas, kuriose galiu žaisti ir tobulėti tam, kad galėčiau sugrįžti ten, kur buvau. Negaliu sakyti, kad grįžti į Kauną yra pagrindinis mano tikslas. Mano siekis – grįžti į gerą lygį.

    – O galimybė kitą sezoną aikštelėje susidurti su tokiomis komandomis kaip „Panathinaikos“ ar „Olympiakos“ nežavi?
    – Taip, tikrai žavi, bet žiūrėsime, kokios sąlygos ir vaidmuo komandoje man bus siūlomas. Įdomu, ką pasiūlys kitos komandos. Galbūt bus pasiūlymų iš kitos šalies. Neatmetu jokios galimybės, esu atviras viskam.

     

    Source:https://basketnews.lt/news-98675-kazlausko-skambucio-sulaukes-kariniauskas-zingsnio-atgal-reikejo-kad-eiciau-pirmyn.html#.V2KDTbt97Gh

  • Kauno „Žalgirio“ šviesulys rengiasi kitam didžiuliam karjeros šuoliui

    May 12, 21:19

    Vienas geriausių Kauno „Žalgirio“ krepšininkų šį sezoną didžiulį gyvenimo įvykį sutiko be ceremonijų. Dar antradienio vakarą jis išskubėjo į Lietuvos studentų lygos finalą iškovoti Vytauto Didžiojo universitetui aukso medalį, o trečiadienį su „Žalgiriu“ patraukė į trumpą stovyklą Palangoje. Parašą ant naujos sutarties pagal formulę „2+1“ suraitęs Edgaras Ulanovas ruošiasi dar didesniam karjeros šuoliui.

     

    „Žalgiris“ nenorėjo laukti, kol geriausią sezoną karjeroje sužaidusį kaunietį vasarą skambučiais užatakuos užsienio klubai. Susidomėjimo išties netrūko. Bet Edgaras į užsienį pernelyg nesižvalgė ir nesusigundė galimybe palaukti vasaros.

    „Komanda žaidžia aukščiausiame lygyje. „Žalgiris“ turi sutartį su Eurolyga. Kaune šį sezoną jaučiausi dar svarbesnis žaidėjas. Todėl būtų labai kvaila kažko ieškoti kažkur kitur“, – interviu 24sek pasakojo žalgirietis.

    Neoficialiomis žiniomis, E.Ulanovas kitą sezoną uždirbs daugiau nei 150 tūkstančių eurų. Tai daugiau nei dvigubai didesnis atlyginimas nei iki šiol.

    Bet ne didesnis kontraktas labiausiai džiugino E.Ulanovą. Ne atlyginimas, o didesnis klubo pasitikėjimas buvo dažniausiai interviu metu kartotas 197 cm ūgio puolėjo žodžių junginys.

    „Myliu šitą komandą. Man viskas joje patinka, – netrauktas ant liežuvio galo tarė taip tvirtai, kad neleido suabejoti dėl nuoširdumo. – Komanda žais aukščiausiame lygyje. Žaisiu namie, kur komanda manimi pasitiki. Turiu čia vaidmenį. Jeigu kažkada kažkas kažko norės, susisieks su „Žalgiriu“ ir pasitars dėl manęs. O dabar atiduosiu „Žalgiriui“ viską, ką galiu“.

    Viską, ką galėjo, E.Ulanovas pademonstravo Eurolygos „Top 16“ varžybose, kur žaisdavo daugiausiai visoje komandoje (28 min.), pelnydavo 8,5 taško (94,6 proc. baud.), sugriebdavo po 6 atšokusius kamuolius (dvyliktas rezultatas „Top 16“) ir rinkdavo 12,1 naudingumo balo (trečias rezultatas komandoje). Šie rodikliai beveik trigubai viršijo statistiką reguliariajame sezone.

    Apetitas auga bevalgant. Kažkada svajojęs iš Pasvalio, Panevėžio ir Klaipėdos komandų patekti į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį, dabar E.Ulanovas vis dažniau kalba apie troškimą sulaukti kvietimo į nacionalinės komandos stovyklą.

    Lengvųjų krašto puolėjų grandyje rimtų konkurentų netrūksta – čia žaidžia dvi ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės Eurolygoje Jonas Mačiulis ir Mindaugas Kuzminskas.

    Bet E.Ulanovas Jonui Kazlauskui galėtų praversti tuo, kuo užsitarnavo Gintaro Krapiko ir Šarūno Jasikevičiaus pasitikėjimą – universalumu ir specifinių funkcijų atlikimu. Tai žaidėjas, kuris gali dengti pavojingiausius varžovų lyderius, nuo įžaidėjo iki sunkiojo krašto puolėjo.

    „Pirmiausia reikia ten patekti ir pamatyti viską iš vidaus. Jei pateksiu, padarysiu viską, ką galiu. O jei išeis, treneriai tą įvertins, – darbingai nusiteikęs E.Ulanovas. – Nežiūrėsiu, kas stovi aplink mane. Nesidairysiu į pavardes. Bet jei ir nepavyks, tą suprasiu, nesupyksiu ir sirgsiu už Lietuvos rinktinę kaip sirgalius“.

     

    – Edgarai, antradienis turbūt nebuvo viena iš tų „eilinių dienų ofise“? – 24sek paklausė E.Ulanovo.

    – Pirmoji svajonė buvo debiutuoti „Žalgiryje“. O kažkada, aišku, giliose svajonėse buvo kontrakto pratęsimas, didesnis vaidmuo. Labai smagu, kad komanda įvertino ir nesibaigus sezonui pasiūlė pratęsti sutartį. Jaučiu didelį pasitikėjimą iš „Žalgirio“ pusės. Dėl to labai gera. Stengsiuosi atsidėkoti geru žaidimu.

    – Iš mūsų pokalbio supratau, kad trenerių ir vadovų pasitikėjimas buvo tas esminis svertas likti Kaune?

    – Taip. Esu patenkintas, ką man pasiūlė komanda, kaip manimi pasitikėjo. Stengiausi padaryti kuo geriau. Pirmenybė visada bus „Žalgiriui“. Nes tai yra mano miesto komanda. Namie žaisti smagiau.

    Galbūt kažkada ir laukiau to pasiūlymo. Visada galvojau, kad jei pasiūlys, tikrai rimtai svarstysiu ir nesižvalgysiu kažkur kitur. Didelių dvejonių nebuvo. Tikiu „Žalgiriu“. Svarbiausia, kad lieku namie ir žaisiu aukštame lygyje.

    – Edgarai, žaidžiate karjeros sezoną. Į akis krenta bemaž trigubai nuo reguliariojo sezono išaugusi statistika „Top 16“ etape. Kas lėmė tokį stiprų pokytį?

    – Labai norėjau startuoti žymiai geriau, bet galbūt pasijuto patirties stoka. Prie sudėties prisidėjo daug žinomų rinktinės žaidėjų, todėl kai jie atvyko, galbūt buvo sunku prisitaikyti.

    Galbūt likau šešėlyje ar kažkur užnugary. Bet sezono eigoje pavyko komandoje atrasti vietelę, kurioje galiu save parodyti. Ir išėjo. Svarbiausia, kad niekada nepraradau pasitikėjimo savimi ir laukiau šanselio. Pavyko.

    Padidėjo ir trenerių pasitikėjimas, ir paties pasitikėjimas savimi. Man tai bus gera pamoka ateičiai. Niekada nelengva prisitaikyti prie naujos komandos, kai visi ieško savo vaidmens.

    – Kalbant apie ateities pamokas, ko gero, ši „Top 16“ grupė buvo labai gera repeticija „Žalgiriui“ prieš kito sezono Eurolygą, kurioje pagal naują formatą žais tik 16 klubų. Ar „Žalgiriui“ dar reikia gerokai ūgtelėti, kad galėtų mesti iššūkį Europos galingiesiems?

    – Nežinau. Vieni kalbėjo, kad sudėtis geresnė nei pernai, bet sako, jog lyg ir geriau atrodėme praėjusį sezoną. Šiemet kažko pritrūko, kažkas nepavyko. Pats asmeniškai džiaugiuosi, kad turėjome tokią stiprią grupę. Mums patiems labai nesmagu, kai išvažiavę pralaimime 30 taškų. Bet iš kiekvienų blogų rungtynių reikia stengtis pasiimti kažko gero.

    – Esate dar bręstantis krepšininkas. Ar po dviejų sezonų Eurolygos „Top 16“ varžybose į krepšinį pradėjote žiūrėti kiek kitomis akimis?

    – Žinoma. Tas krepšinio supratimas keičiasi. Tu pamatai, kad kelis metus galėjai kažką kitaip daryti (Šypsosi.). Viskas keičiasi. Patirtis „Top 16“ varžybose yra neįkainojama. Ji keičia sprendimus.

    – Pavyzdžiui?

    – Mokiausi visko po truputį. Bet svarbiausia – žaidybinė praktika ir mokymasis iš klaidų. Labai svarbu suprasti ir taisyti padarytas klaidas.

    – Ambicingi žmonės, pasiekę vienus tikslus, kelia sau naujus. Lyg ir logiška, kad kitas jūsų tikslas turėtų būti debiutas Lietuvos rinktinėje?

    – Aš dar nė karto nebuvau stovykloje. Nežinau, kas vyksta viduje, todėl sunku kažką nuspėti. Jeigu pakliūsiu į atranką, stengsiuosi pasirodyti geriausiai. Būna sunku iš pradžių įsipaišyti, bet manau, kad jau turiu pakankamai patirties.

    Source:http://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/kauno-zalgirio-sviesulys-rengiasi-kitam-didziuliam-suoliui-875-621527

  • Į Lietuvą atvyko jaunasis žalgirietis I.Hartensteinas

    January 30, 11:11

    Isaiah Hartensteinas žinojo, kur eina, žengdamas pro Vilniaus oro uosto vartus. Prieš porą savaičių čia jis lankėsi kaip Kvakenbriuko „Artland Dragons“ narys, kuris prisijungė prie Kauno „Žalgirio“ dublerių Eurolygos turnyre. Šį kartą 17-metis Vokietijos supertalentas čia lankosi jau kaip tikras žalgirietis. „Jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau aš čia. Pagaliau pradėsiu“, – džiūgavo I.Hartensteinas.

     

    Perspektyviausias pastarųjų metų „Žalgirio“ talentas susitarė su Vokietijos trečiojo diviziono Kvakenbriuko „Artland Dragons“ ir gavo leidimą sezono viduryje persikelti į Lietuvą. Pagal pirminį planą į Kauną jis turėjo atvykti vasarą, bet pabuvojęs čia Eurolygos jaunimo turnyre, I.Hartensteinas nebenorėjo sugrįžti į Kvakenbriuką.

    Prieš savaitę Eurolygos jaunimo turnyre 209 cm ūgio krepšininkas darė viską: galingais dėjimais laužė „Žalgirio“ arenos lankus, šaudė iš toli, draskė gynybą prasiveržimais, žaidimu nugara į krepšį, nupūsdavo priešininkų metimus, puikiai atrasdavo laisvus komandos draugus ar lyg amerikietiškame futbole sugriebęs kamuolį iškart jį siųsdavo į kitą aikštės pusę, kur ataka baigdavosi lengvais greitais taškais iš po krepšio.

    „Iki vienuolikos augau Amerikoje, todėl taip, galbūt šis elementas atėjo iš vaikystės“, – juokėsi I.Hartensteinas.

    Per 27 minutes I.Hartensteinas rinko vid. 24,5 taško (68,1 proc. dvit., 35,7 proc. trit., 57,7 proc. baud.), atkovojo 11,3 kamuolio, atliko 2,8 rezultatyvaus perdavimo, blokavo 3,3 kamuolio ir rinko net 30,3 naudingumo balo.

    Akivaizdu – I.Hartensteinas atrodė kaip vyras tarp vaikų. Ne tik pagal savo fizinius duomenis, bet ir žaidimo lygį.

    „Jaučiuosi labai laimingas, kad esu situacijoje, kurioje norėjau būti nuo vasaros. Dabar noriu tik toliau sunkiai dirbti“, – 24sek žadėjo „Žalgirio“ naujokas.

    Iš pradžių I.Hartensteinas apšils „Žalgirio“ dublerių komandoje NKL čempionate. Tačiau laisvu metu jis galės dalyvauti pagrindinės komandos treniruotėse, o sezono eigoje iš NKL pereiti į LKL.

    Artėjantį savaitgalį I.Hartensteinas NKL dar nedebiutuos. Kadangi krepšininkui nėra aštuoniolikos, reikia laiko sutvarkyti jo tarptautinės registracijos dokumentus.

    – Kaip taip atsitiko, kad anksčiau atvykote į „Žalgirį“? – 24sek paklausė I.Hartensteino.
    – Atvykęs čia prieš porą savaičių jaučiausi labai gerai. Priėmėme tokį sprendimą, kad reikia atvykti dabar.

    – Norint ištrūkti iš Vokietijos klubo, reikėjo nueiti ilgą kelią?
    – Buvo sunku, nes iš pradžių derybos strigo. Bet svarbiausia, kad viskas baigėsi. Jie irgi liko laimingi, kad einu savo keliu. Kvakenbriuke praleidau septynerius metus, todėl esu dėkingas jiems, kad padėjo man augti ir tobulėti. Sirgaliai ten ir liūdi, ir džiaugiasi – jie žino, koks mano tikslas. Jaučiu palengvėjimą, kad pagaliau aš čia. Pagaliau pradėsiu.

    – „Žalgiryje“ žaisite pagrindinėje komandoje, ar pirmiausia apšilsite kojas dublerių gretose?
    – Manau, kad pirmiausia žaisiu dublerių komandoje. Treniruosiuosi ir su pagrindine. Matysime, kaip man seksis.

    – Ar esate pasiruošęs stumdytis su vyrais?
    – Manau, kad fiziškai esu tam pasiruošęs. Bet lygis visai kitoks nei Vokietijoje. Kalbame apie Eurolygos komandą, todėl reikia apsitrinti.

    – Kaune jau buvote savaitę jaunimo Eurolygos turnyro metu. Kas jums paliko didžiausią įspūdį?
    – Man patiko klubo noras su manimi dirbti. Jaučiausi gerai ir viso turnyro metu. Man taip patiko miestas, „Žalgirio“ arena… Man čia buvo gera, todėl buvo gaila išvykti atgal į Vokietiją. Bet dabar esu laimingas.

    – Teko padirbėti su treneriu Šarūnu Jasikevičiumi. Koks jis?
    – Man jis pasirodė labai protingas treneris. Jis žino, ką daro. Man tai yra gerai. Laukiu, kada galėsiu pas jį treniruotis. Gavau daug naudingų patarimų. Kaune būdamas jaučiau, kad tobulėju. Man labai patiko darbai „Žalgiryje“.

    – Isaiah, keliatės į visai kitą krepšinio lygį. Kokie didžiausi iššūkiai laukia jūsų?
    – Krepšinis bus fiziškai kietesnis. Be to, čia žaidžiamas gudresnis krepšinis. Bus sunku, bet Vokietijoje jau įgavau šiek tiek patirties. Bus įdomu pasižiūrėti.

    – Ar tikite, kad „Žalgiris“ yra komanda, kuri padės patekti į NBA?
    – Taip. Čia sudarytos geros sąlygos.

     

    Šaltinis: http://zalgiris.lt/news/bc-zalgiris/53927/

  • 12 Eurolygos žaidėjų, ženkliai pagerinusių žaidimą „Top 16“

    January 30, 10:44

    Eurolygos „Top 16“ etape kai kuriems žaidėjams pasisekė pagerinti žaidimą. Pateikiame dvyllika krepšininkų, kurie sužibėjo „Top 16“ etape.

     

    ,,Žalgirio“ puolėjas Edgaras Ulanovas, kuris per 14 šio sezono rungtynių triskart pasiekė dviženklę taškų ribą ir visus kartus tai padarė „Top 16“ etape, pasiekdamas 9,5 taškų (3,2 reg. sezone) ir 12,5 naudingumo (5,1) vidurkį.

     Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ gynėjas Malcolmas Delaney, kuris mače su „Cedevita“ pasiekė karjeros pelnytų taškų (31) ir naudingumo (41) rekordus, vidurkius pasikeldamas atitinkamai iki 20,5 (16,1 reg. sezone) bei 25,8 (18,6).

    Stambulo „Fenerbahce“ puolėjas Luigi Datome, žaidęs banguotai ir rinkęs 10,8 taško reguliariajame sezone, o visuose „Top 16“ mačuose pelnęs nemažiau 14 taškų (vid. 16,5), tritaškių pataikymą pakeldamas nuo 33 proc. iki 54.

    „Daruššafaka“ veteranas Enderas Arslanas, kuris reguliariajame sezone rinko po 4 taškus, o per paskutines dvejas rungtynes įmetė 7 tritaškius iš 12 ir rinko vid. po 15,5 taško.

    „Barcelona Lassa“ snaiperis Juanas Carlosas Navarro, skambiai užbaigęs reguliarųjį sezoną (22 taškai prieš „Žalgirį“), „Top 16“ etapą pradėjo 1 tašku į „Olympiacos' krepšį, tačiau po to tris mačus iš eilės rinko dviženklį taškų skaičių (pirmąkart šį sezoną), pasiekdamas 14 taškų vidurkį (7,9 reg. sezone) bei 47 proc. tritaškių pataikymą.

    Maskvos CSKA prancūzas Nando de Colo buvo įspūdingas ir reguliariajame sezone, rinkdamas po 18,1 taško ir atlikdamas po 4,9 perdavimo, tačiau „Top 16“ etapą pradėjo su 24 taškų ir 6,5 rez. perdavimų vidurkiu.

    CSKA serbas Milošas Teodošičius, kuris per paskutinius tris reguliaraus sezono mačus rinko vos 5,7 taško, vidurkį numušdamas iki 13,8, „Top 16“ etape vėl grįžo į sezono pradžioje demonstruotus vidurkius – 18,8 taško, 6,8 rez. perdavimo.

    „Fenerbahce“ čekas Janas Vesely, išlaikęs solidų rezultatyvumą (13,1 ir 14,5) ir gerokai pagerinęs kovą dėl atšokusių kamuolių (nuo 6,2 iki 10,3), kas naudingumo taškų vidurkį leido pakelti nuo 16,4 iki 22,5.

    „Barcelona Lassa“ aukštaūgis Justinas Doellmanas, kuris penkis mačus iš eilės, įskaitant pirmą „Top 16“ mačą, rinko vienženklį taškų skaičių (vid. 5,4), per paskutines trejas rungtynes pelno po 16 taškų, o mače su „Real“ ne tik užfiksavo karjeros rezultatyvumo rekordą (24, tritaškiai 6/6), bet ir pelnė pergalingą metimą paskutinėmis sekundėmis.

    7,5 taško ir vos 1,7 naudingumo balo per 22,7 minutes – tokia buvo „Daruššafaka“ gynėjo Scotie Wilbekino statistika reguliariajame sezone, kurią jis pagerino iki 11,5 taško ir 10,3 naudingumo balo per 18,4 min. „Top 16“ varžybose

    Madrido „Real“ įžaidėjas Sergio Rodriguezas, kuris per keturis „Top 16“ mačus atliko net 43 rezultatyvius perdavimus (vid. 10,8, reg. sezone atlikdavo po 5,7), o pelnomų taškų vidurkį pakėlė nuo 9,1 iki 12,8.

    „Lokomotiv-Kuban“ ispanas Victoras Claveras, kuris „Top 16“ etape tritaškius kol kas meta 70 proc. taiklumu (7/10), nors reguliariajame sezone iš toli atakavo 35 proc. 

     

    Šaltinis:http://www.krepsinis.net/naujiena/12-eurolygos-zaideju-zenkliai-pagerinusiu-zaidima-top-16-etape/258699

  • Arnoldas Kulboka wins 3-point shootout contest, but Brose Baskets were defeated by Real Madrid

    January 07, 15:14

    Arnoldas Kulboka ('98) wins 3-point shootout contest with 1st round 22 points and 23 points at the final.

     

     

    Reigning continental champion U18 Real Madrid is one victory from the 2015-16 Euroleague Basketball ADIDAS NEXT GENERATION TOURNAMENT Finals as it defeated U18 Brose Baskets Bamberg 64-52 in the first semifinal Wednesday at the EB ANGT Qualifying Tournament – Torneig de Bàsquet Junior Ciutat de L'Hospitalet.

    Felipe Dos Anjos led Madrid with 15 points and 4 rebounds while Dino Radoncic collected 10 points, 7 rebounds and 6 assists and Ignacio Ballespin added 14 points on 4 three-pointers. Madrid’s defense was the difference, forcing Bamberg into 24 turnovers while losing the ball just 13 times in the game. Madrid, which shot just 38 percent for the game, will next face the winner of the second semifinal between U18 Maccabi Teddy Tel Aviv and U18 FC Barcelona Lassa.

    Bamberg got 16 points from Arnoldas Kulboka while Isaac Bonga had 12 points, 6 rebounds and 4 assists but also 8 turnovers and Lars Lagerpusch scored 10 points.

    Source: http://www.adidasngt.com/u18/game-center/games/showgame?gamecode=13&seasoncode=JTH15#!report

  • Estudiantes add Laprovittola to their roster

    January 06, 11:00

    Movil Estudiantes (Liga Endesa) added to their roster 25-year old Argentinian international point guard Nicolas Laprovittola (193-90). He started the season at Lietuvos Rytas in Lithuanian LKL league.

     

    In 16 games he recorded 10.9ppg, 2.3rpg, 4.0apg and 1.3spg this season. Laprovittola also played 10 games in Eurocup where he averaged 12.1ppg, 4.3rpg, 5.5apg and 1.6spg. The last season he played at Flamengo (NBB) in Brazilian league. In 39 games he was fourth best scorer with 11.9ppg and had 3.3rpg, 5.7apg (top 4) and 1.2spg. He helped them to win the league title. A very spectacular season in his career as he was voted to Latinbasket.com All-Brazilian League 2nd Team and to the All-Star Game.
    The list of the past achievements is quite long as among others Laprovittola was voted Latinbasket.com All-Brazilian League Import Player of the Year in 2014.
    He has been also a member of Argentinian international program for some years. Laprovittola has regularly played for Argentinian senior team since 2011 and previously for U19 National Team back in 2009. He also represented Argentina at the FIBA Americas in Mexico this year. Laprovittola's team won Silver and his stats at that event were 10 games: 9.1ppg, 2.5rpg, Assists-5 (4.5apg), FGP: 44.7%, 3PT: 35.9%, FT: 78.9%.
    Laprovittola has played also professionally in Argentina (Lanus).

    On Laprovittola: A very talented PG, has great shooting range and scoring ability. Has an high basketball IQ, personality and court vision. Can defend hard, and can yet quarterback senior teams with success. Huge upside, even at top level.

     

    Source: http://www.eurobasket.com/Spain/news/432997/Estudiantes-add-Laprovittola-to-their-roster

  • BC Zalgiris has made it to TOP16 once again!

    December 23, 16:12

    Zalgiris Kaunas made it to the TOP 16! We are happy for all of our clients there and wishing good luck to the team in the next round.

     

    It was all Zalgiris Kaunas almost all night on Wednesday as the hosts never let Karsiyaka Izmir up for air in a 74-52 victory that moved them to the doorstep of a Top 16 qualification. Zalgiris improved its record to 4-4 in Group C and clinched a Top 16 spot.

     

    Source: http://www.zalgiris.lt/en/news/id/9864/

  • Mindaugas Kuzminskas – kelių NBA komandų akiratyje

    December 23, 15:41

    Mindaugo Kuzminsko žaidimas Malagos „Unicaja“ klube stebimas pro padidinamąjį stiklą. 24sek.lt žiniomis, krepšininką Ispanijoje seka NBA komandų skautai. „Unicaja“ lyderio žaidimą NBA klubai analizuoja kiekvienose Eurolygos ir Ispanijos čempionato rungtynėse.

     

    NBA komandos žino, kad po šio sezono baigs galioti M.Kuzminsko sutartis su „Unicaja“. Priklausomai nuo lietuvio demonstruojamo žaidimo, jo atlyginimas už Atlanto galėtų siekti apie 1 milijoną eurų.

    Tiesa, norėdamas patekti į NBA, M.Kuzminskas turės išlaikyti demonstruojamą formą.

    205 cm ūgio puolėjas privalo spindėti aikštėje. Jo galimybes pasirašyti sutartį su NBA klubu sunkina tai, kad liepą jis nežais NBA vasaros lygoje.

    M.Kuzminskas norėtų ten išbandyti savo jėgas, tačiau vasaros lygos tvarkaraštis kirsis su Lietuvos rinktinės pasiruošimu olimpinėms žaidynėms.

    „Rinksiuosi rinktinę“, – interviu 24sek.lt yra sakęs M.Kuzminskas.

    Fantastiškas žaidimas

    NBA skautams Ispanijoje pasižiūrėti tikrai yra ką.

    M.Kuzminskas šį sezoną Eurolygoje vos per 21 minutę spėja rinkti vidutiniškai 14,2 taško (77,4 proc. dvit., 37,5 proc. trit., 83,3 proc. baud.), atkovoti 3,8 kamuolio ir atlikti 1,3 rezultatyvaus perdavimo. Jo sąskaitoje – vid. 17,2 naudingumo balo.

    Prieš porą savaičių puolėjas į Maskvos CSKA krepšį įmetė 22 taškus ir surinko 30 naudingumo balų. Eurolygoje bent 20 taškų jis pelnė dvejose rungtynėse, bent 24 naudingumo balus – trejose.

    26 metų lietuvis apie NBA dar negalvoja ir koncentruojasi užduotims Malagos klube: 

    „Negalvoju, kad NBA turiu žaisti kitais ar dar kitais metais. Manau, daugelis turi tikslą žaisti NBA. Jei atsirastų šansas, kodėl ne? Tiesa, kiek suprantu, NBA vasaros lygos tvarkaraštis kirsis su rinktinės pasirengimu olimpiadai. Rinksiuosi rinktinę. Jei kažkada būsiu vertas vietos NBA, tai būsiu. Jei ne, tai ne“.

    NBA vasaros lygoje M.Kuzminskas būtų dalyvavęs dar 2015-ųjų vasarą, tačiau nenorėdama rizikuoti lietuvio trauma, „Unicaja“ savo žaidėjo į NBA neišleido.

    Bet šį sezoną Ispanijos žiniasklaida nė kiek neabejoja M.Kuzminsko šuoliu į NBA.

    „Kuzminsko metai, – antraštėje dar anksčiau skelbė „Malaga Deportes“. – Jis į „Unicaja“ sugrįžo pagerinęs gynybą ir labiau pasitikėdamas savimi. Tai bus trečias ir greičiausiai paskutinis jo sezonas Malagoje. Horizonte – NBA.“

     

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/amerika/mindaugas-kuzminskas-garsaus-nba-klubo-akiratyje-873-545545

  • Top talent in Europe Isaiah Hartenstein joins BBaltics and Wasserman Media Group and the next season will join to Kaunas Zalgiris

    December 22, 20:17

    Isaiah is happy to choose our group and he can't wait to join Zalgiris Kaunas. Lithuanian champion Zalgiris Kaunas signed highly-rated German prospect Isaiah Hartenstein to a long-term contract.

     

    Hartenstein (2.10 meters, 17 years old) is expected to spend the coming season on loan in Germany before joining Zalgiris for the 2016-17 campaign.

    He is a product of the Artland Dragons youth system and debuted for the club in the German League last season.

    Hartenstein has also represented Germany at the junior levels. Playing underage at the recent European Under 18 Championships, Hartenstein led Germany with 11.6 points and 1.8 steals and ranked third in the competition with 8.7 rebounds per game.

     

    Source: http://www.zalgiris.lt/en/news/id/9667/

  • Utah Jazz rookie Olivier Hanlan joins Zalgiris Kaunas

    December 22, 19:44

    Zalgiris Kaunas signed promising rookie guard Olivier Hanlan to a one-year deal, with an option to keep him for another season.

     

    Hanlan (1.93 meters, 22 years old) will start his professional basketball career with Zalgiris. He arrives from Boston College. Hanlan was drafted this summer by Utah Jazz with 42nd pick.

    Canadian guard averaged 19.5 points, 4.2 rebounds and 4.2 assists in 32 NCAA games last season, in which he was chosen to the All-Atlantic Coast Conference First Team.

    Hanlan has also played for the Canadian Under-17, U19 and University national teams. He helped Canada win a bronze medal at the 2010 U17 World Championships.

    Source:http://www.zalgiris.lt/en/news/news/id/9666/

  • Nicolas Laprovittola joins Lietuvos Rytas

    December 22, 13:28

    Lietuvos Rytas Vilnius (LKL) agreed terms with 25-year old Argentinian international point guard Nicolas Laprovittola (188-88).

     

    He has played for the last two seasons at Flamengo in Brazilian NBB league.

    In 39 games he had 11.9ppg, 3.3rpg, 5.7apg and 1.2spg last season.

    He helped them to win the league title (in both Brazilian National League and Brazilian National League).

    Quite impressive season as he was named to Latinbasket.com All-Brazilian League 2nd Team and to the All-Star Game.The list of the past achievements is quite long as among others Laprovittola was voted Latinbasket.com All-Brazilian League Import Player of the Year in 2014.

    He has been also a member of Argentinian international program for some years. Laprovittola has regularly played for Argentinian senior team since 2011 and previously for U19 National Team back in 2009.

    He also represented Argentina at the Panamerican Games in Toronto (Canada) this year.Laprovittola has played also professionally in Argentina (Lanus).

    Source:http://bc.lrytas.lt/en/item/2604-nicolas-laprovittola-joins-lietuvos-rytas

  • Neptunas Klaipeda signs Arvydas Siksnius

    September 17, 17:34

    Neptunas Klaipeda announced the signing of Lithuanian small-forward Arvydas Siksnius.

     

     

    The player comes from Juventus Utenos after a season in which he recorded 11.7 points, 3.4 rebounds and 2.4 assists per game in LKL.

    Source: http://www.sportando.com/en/europe/lithuania/167192/neptunas-klaipeda-signs-arvydas-siksnius.html

  • Lietuvos Rytas signs center Gudaitis away from Zalgiris

    September 10, 18:47

    Two-time Eurocup champion Lietuvos Rytas Vilnius bolstered its frontcourt by bringing aboard center Arturas Gudaitis, who arrives from archrival Zalgiris Kaunas, the club announced Thursday. Gudaitis (2.08 meters, 22 years old) signed a two-year contract after two years that he spent with Zalgiris.

     

    Last season was his first full season in the Turkish Airlines Euroleague, where he averaged 6.5 points and 4.0 rebounds in 20 games. He significantly raised his numbers in the Top 16, when he posted 9.1 points, along with 3.7 rebounds and 1.1 blocks per game. Gudaitis ranked as the fifth best per-minute offensive rebounder, 4.81 offensive rebounds prorated over 40 minutes, in the Euroleague last season. Prior to playing for Zalgiris, he also played in Lithuanian lower division teams Klaipeda LCC TU, Gargzdai Bremena, Laivite Klaipeda and Zalgiris-Sabonio.

    Source:http://www.eurocupbasketball.com/eurocup/news/i/66bloqhiuhrfj7rn/lietuvos-rytas-signs-center-gudaitis-away-from-zalgiris

  • Zalgiris brings back swingman Pocius

    September 07, 21:13

    Zalgiris Kaunas announced the arrival of swingman Martynas Pocius, who is back for a third stint with the Lithuanian powerhouse. Pocius (1.96 meters, 29 years old) inked a one-year deal with an option to stay in the team for another season.

     

    He arrives from Galatasaray Istanbul, where Pocius averaged 6.2 points in 19 Euroleague games last season.

    Pocius started his professional career with Zalgiris back in 2009, left to join Real Madrid in 2011 and came back to Kaunas in the 2013-14 season. In his three seasons with the club, Pocius helped Zalgiris win back-to-back Baltic League titles in 2010 and 2011, as well as lifting the Lithuanian League trophy in 2011 and 2014.

    He also helped Madrid win the Spanish Copa del Rey title in 2012 and reached the Euroleague Final Four in 2013.

    Pocius is also a regular member of the Lithuanian national team. He helped Lithuania win a bronze medal at the 2010 FIBA World Cup and a silver one at EuroBasket 2013

    Source: http://www.zalgiris.lt/en/news/news/id/9651/

  • Donatas Motiejūnas opened up his 3rd talent camp in Kaunas

    July 07, 10:04

    Donatas Motiejūnas patvirtino tai, ką liūdnai jau ilgą laiką buvo galima numanyti. „Houston Rockets“ puolėjas nespės išgyti po nugaros operacijos ir šiemet praleis Europos čempionatą. Savo vardo krepšinio stovykloje D.Motiejūnas pasakojo apie sėkmingiausią sezoną NBA, traumą ir ateities planus.

     

    ,,Galimybių nėra jokių. „Rockets“ niekada nedraudė, visada palaikė mano norą žaisti rinktinėje. Ir pats norėjau. Bet tikrai nėra galimybių. Viena koja šiuo metu 15-20 proc. silpnesnė nei kita. Yra kaip yra. Dėl to Hjustonas atsiuntė su manimi daktarą ir trenerį, jie kasdien stebi mano sveikatą“, – savo vardo krepšinio stovykoje „Donatas Motiejūnas Talent Camp 2015” sakė 24 metų krepšininkas.

    Ryškų progresą šį sezoną NBA padaręs aukštaūgis sportuoti visa jėga tikisi po dviejų mėnesių.

    „Sveikata po truputį atsistato. Tai užtrunka nemažai laiko. Psichologiškai tai man sunkiausias dalykas, kokį turėjau. Noriu kažką daryti, bet negaliu“, – krimtosi D.Motiejūnas.

    – Rinktinėje gali nežaisti ir Linas Kleiza. Kas užkamšys skylę sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje?

    – Manau, turime tikrai nemažai žaidėjų, kurie gali žaisti rinktinėje, todėl nemanau, kad bus problemų.

    – Galbūt vienas variantų – Domantas Sabonis?

    – Negaliu vertinti jo galimybių, nes nesu jo treneris, bet kiek žinau, jis stengiasi, daug dirba, ir iš jo ateityje daug tikimasi.

    – Kas lėmė tokį jūsų proveržį NBA šį sezoną?

    – Nuolatinis darbas kiekvieną dieną tuos metus, kai nežaidžiau. Nenuleidau galvos, sunkiai dirbau ir galiausiai tai atsipirko. Turiu gerus žmones aplink save, kurie spaudžia mane kiekvieną dieną ir verčia tobulėti. Nėra dienos, kad manęs nespaustų daktaras. Jis man padeda morališkai, psichologiškai. Asistentas Chrisas Finchas man davė daug patarimų, kai žaidžiau mažai. Kartu darydavome video analizes, kad kuo greičiau pasiekčiau tą lygį, jog galėčiau žaisti.

    – Šį sezoną visi išskyrė jūsų puolimo arsenalą ir darbą kojomis. Ką dar norėtumėte patobulinti iki kito sezono?

    – Prieš grįžtant į Lietuvą su treneriu žiūrėjau visas savo klaidas. Jas galėčiau gerokai sumažinti. Yra labai daug smulkmenų. Tai smulkmenos, bet gerus žaidėjus nuo geriausių ir skiria smulkmenos. Mano tikslas – būti geriausiu.

    – Ar pagal gaunamą dėmesį jaučiatės, kad galite būti „Rockets“ ateities dalimi?

    – Norėčiau taip galvoti, bet, kita vertus, tiesiog stengiuosi žaisti, dirbti ir kuo labiau tobulėti. Kaip ir visi, tikimės su „Rockets“ patekti į NBA finalą.

    – Kokia tikimybė jau šią vasarą pasirašyti naują ilgalaikę sutartį su „Rockets“?

    – Šiuo metu nieko negali vykti, nes tik nuo liepos NBA klubai galės su žaidėjais pasirašyti sutartis. Šurmulių visada yra, bet nieko konkretaus kol kas nėra.  

    – Kur leisite laisvą laiką?

    – Skrisiu į Ameriką, nes Lietuvoje nėra reikiamos įrangos. Dėl to „Rockets“ nenorėjo manęs išleisti į Lietuvą, teko įsiprašyti grįžti. Buvo problemų, bet susitarėme, kad grįšiu trumpam. Reikia priprasti prie pribėgimo. Iki šiol negaliu daryti jokių staigių judesių. Daktaras stebi, kad nedaryčiau, ko negalima.

    – Jau trečius metus organizuojate savo vardo stovyklą. Ar esate patenkintas jos žingsniais?

    – Gaila, kad dabar dėl traumos negaliu daugiau padėti vaikams. Prisidėjo keli nauji rėmėjai. Esu dėkingas visiems rėmėjams. Jie mums labai padeda. Malonu, kad jie supranta, ką noriu padaryti – padėti vaikams. Kai kurie jų stovykloje dalyvauja nuo 14-os. Dėkoju treneriams, nes subūrėme puikų kolektyvą (stovykloje darbuojasi treneriai Marcelo Nicola, Šarūnas Sakalauskas, Chrisas Finchas, Ainaras Bagatskis, Gediminas Petrauskas ir kiti). Visi noriai padeda, stengiasi. Vaikams tai yra labai didelis impulsas tobulėti.

    – Kaip jaučiatės jau dabar būdamas pavyzdžiu jauniems žaidėjams?

    – Labai nesijaučiu. Esu paprastas žaidėjas. Žaidžiu ir darau tai, ką myliu. Bandau jiems įskiepyti, kad reikia pasiekti kažką aukščiau. O reikia labai daug darbo ir pasiaukojimo.

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/donatas-motiejunas-875-510021

  • Robertas Javtokas is staying with Zalgiris for another year

    July 07, 09:59

    Robertas Javtokas ir toliau vilkės žaliai baltą aprangą. LNK žinios pranešė, kad 35 metų 211 cm ūgio vidurio puolėjas pratęsė sutartį su Lietuvos čempionais dar metams.

     

    2011 metais į Kauną atvykęs aukštaūgis „Žalgiryje“ žais jau penktąjį sezoną.

    R.Javtokas yra įtrauktas į išplėstinį Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą. Specialistai prognozuoja, kad patyręs „centras“ bus galutiniame dvyliktuke.

    2014–2015 metų sezoną Eurolygoje R.Javtokas aikštėje vidutiniškai praleisdavo po 23 minutes, pelnydavo 5,7 taško, sugriebdavo 4,3 atšokusio kamuolio ir blokuodavo 0,8 metimo.

    LKL pirmenybėse žalgirietis rinkdavo vidutiniškai 7,4 taško ir atkovodavo 5,4 kamuolio.

    „Žalgiriui“ kitą sezoną vadovaus Gintaras Krapikas, kuris vis dar laukia Šarūno Jasikevičiaus atsakymo – asistentas turi nuspręsti, kur tęs karjerą.

    Žalgiriečių atakoms turėtų diriguoti žodinį susitikimą žaisti Kaune davęs Mantas Kalnietis, nebent įžaidėjas NBA vasaros lygoje įsitvirtins „Indiana Pacers“ klube.

    Jameso Andersono išlaikyti „Žalgiriui“ nepavyks, Willo Cherry galimybės likti – miglotos, o Darius Songaila po triumfo LKL baigė karjerą.

    Su visais kitais žaidėjais „Žalgiris“ įsipareigojęs sutartimis arba jose numatyta sąlyga, kad klubas sprendžia, ar pasilikti žaidėją.

    Tiesa, kauniečiai kol kas atsargiai kalba apie Pauliaus Jankūno ir Artūro Milaknio galimybes kitą sezoną vilkėti „Žalgirio“ aprangą.

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/viliojanciu-pasiulymu-atsisakes-robertas-javtokas-lieka-kauno-zalgiryje-875-509986

  • Tadas Bulotas on Arturas Gudaitis NBA pre-draft workouts

    July 07, 09:56

    Talentingo Lietuvos krepšininko Artūro Gudaičio sunkus ir daug fizinių jėgų pareikalavęs nuotykis Jungtinėse Amerikos Valstijose priartėjo prie pabaigos ir pasiekė savo kulminaciją. Šią naktį (2 val. Lietuvos laiku) NBA naujokų biržoje Kauno „Žalgirio“ puolėją gali pakviesti viena iš 30-ties stipriausios pasaulio krepšinio lygos komandų. Daugeliui žaidėjų tai – svajonė. Ne išimtis ir A.Gudaitis.

     

    Kad taip nutiktų, A.Gudaitis nusprendė netgi atsisakyti dalyvavimo Lietuvos studentų krepšinio rinktinėje. O tokiam žingsniui prireikė drąsos, nes visi puikiai girdėjo rinktinės vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko žodžius apie tuos jaunus žaidėjus, kurie norės atsisakyti žaisti už studentų ar jaunių rinktines. Toks sprendimas tikrai nepadės braunantis į vyrų rinktinę, o tai irgi yra A.Gudaičio svajonė. 

    Nors pradžioje JAV buvo numatyti tik du sustojimai, A.Gudaitis dalyvavo net penkių NBA klubų peržiūrose – „San Antonio Spurs“, „Phoenix Suns“, „Detroit Pistons“, „Cleveland Cavaliers“. NBA naujokų biržos išvakarėse lietuvis spėjo padirbėti su „Boston Celtics“. Krepšininką stebėjo Jeffas Hornacekas, Stanas Van Gundy, Davidas Blattas, Bradas Stevensas. Nebuvo tik „Spurs“ vyriausiojo trenerio Greggo Popovičiaus. Visi kiti įvertino lietuvį. 

    NBA naujokų birža yra nenuspėjama. Gali būti, kad A.Gudaitis netgi nebus pašauktas. O gali nutikti taip, kad savo pavardę išgirs dar pirmajame rate – tarp pirmų 30-ties krepšininkų. O tai jau reikštų ir sutartį su NBA klubu. 

    Pirmą kartą gyvenime į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusį A.Gudaitį lydėjo agentas Tadas Bulotas. Anot jo, apsilankymas NBA komandų peržiūrose dar labiau pakėlė krepšininko akcijas šią naktį vyksiančioje naujokų biržoje.  

    – Kaip vertinate savo kelionę ir pasirodymus NBA komandoms?

    – Pats galvoju, kad viskas praėjo vienareikšmiškai gerai. Reikia įvertinti ir tai, kad Artūras per šešias dienas dalyvavo penkiose peržiūrose ir teko skristi į penkis skirtingus miestus. Tai buvo tikrai labai sunkus krūvis fiziškai. Bet praėjo tikrai labai gerai, atsiliepimai labai geri. Na ir matysime, kaip čia viskas šiandien pasiseks (šypsosi). 

    – Tai pakankamai uždari dalykai ir viešai komandos išvadų neskelbia, bet gal vis vien teko sulaukti kokios nors grįžtamos informacijos apie Artūro pasirodymus?  

    – Gaunam tik per aplinkui. Niekas čia apie tokius dalykus tiesiogiai nekalba. Išskyrus galbūt Klivlandą. Ši komanda atvirai labai susidomėjusi. Bet jie patys nelabai tikisi, kad Artūras išbus iki to jiems priklausančio 53-io šaukimo. Na, o šiaip, iš visų komandų mus pasiekę atsiliepimai buvo geri. Ir iš San Antonijaus, ir iš Detroito, ir iš Fynikso. 

    – Naujokų biržoje didžiausia tikimybė sulaukti kvietimo iš tos komandos, kurios peržiūroje dalyvavote? 

    – Taip. Mes ir pasirinkome tas komandas, kurios rodė didžiausią susidomėjimą. Buvo ir daugiau, kurios norėjo, kad Artūras atvyktų. Bet kitos komandos buvo nelabai palankios mums. Įvertinome viską ir pasirinkome tas, kuriose Artūras pats labai norėtų būti, arba tas komandas, kurios tikrai juo labai domėjosi. Todėl taip, didžiausia tikimybė, kad Artūras sulauks vienos iš jų kvietimų. Bet, kita vertus, čia yra loterija. Ir kažką prognozuoti yra labai sunku. Čia visko nutinka.

    – Kelios komandos, kurioms pasirodėte, turi pakankamai tolimus antrojo rato šaukimus, bet joms priklauso ir pirmojo rato gale esantys šaukimai. Kai kurie spėja, kad A.Gudaitis gali būti pašauktas pirmojo rato pabaigoje...

    – Na, tarkim, į San Antonijų mes važiavome tik dėl šios galimybės. Bandėme kabintis už pirmo rato. O ar taip įvyks, ar ne, labai sunku pasakyti. Vienaip ar kitaip, su Artūru visas šis reikalas yra vėlyvas. Visi žinome, kad dar prieš pusę metų jo net nebuvo tarp prognozių. Jis palyginus neseniai pradėjo žaisti krepšinį, o dabar jis yra realiame antrojo rato penkioliktuke. 

    – Ar patys stebėsite naujokų biržos ceremoniją? 

    – Taip, stebėsime. Liksime čia, Bostone, ir žiūrėsime. 

    – Ir jeigu išgirsite, kad Artūras kviečiamas pirmajame rate, kaip tai vertintumėte?

    – Tai jau būtų virš teigiamo vertinimo (šypsosi). Tai tikrai būtų labai smagu. Bet kažkokių vilčių yra. Nes, tarkim, ir šiandien, Bostonas. Tikrai nėra dažnas dalykas, kad komanda tikrintų krepšininką tą pačią drafto dieną. 

    – Pirmasis ratas yra sėkmingas ir finansine prasme, nes krepšininkai gali tikėtis garantuotos sutarties, kurios vertė siekia apie milijoną dolerių...

    – Pirmasis ratas yra garantuota sutartis. Antrasis ratas sutarties negarantuoja. Pirmojo rato suma priklauso nuo šaukimo vietos. Pirmojo rato pabaigoje pašauktiems krepšininkams tenka apie milijono dolerių vertės sutartis, neatskaičius mokesčių. 

    – Gal yra dalykai, kurie iškart peržiūrose krito NBA atstovams į akis?

    – Visų pirma, tai jo fiziniai duomenys. Jo jėga, noras kovoti dėl kamuolių. Jis stengiasi iš visų jėgų. Visi, kurie darė testus, pastebėjo jo kūno tvirtumą. Ir ūgis. Daugelis rašo, kad jis yra 208 cm ūgio. Bet čia atlikus matavimus paaiškėjo, kad 210 cm ar 211 cm. 

    – Kaip jaučiasi pats Artūras? Visgi pirma kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas, o čia dar ir pasirodymai penkioms NBA komandoms... 

    – Jam tikrai nelengva, bet viskas tvarkoje. Kiekvieną dieną keliaujame į kitą miestą, tai dienotvarkė tokia tikrai įtempta. Atsikeli ryte, papusryčiauji, važiuoji į peržiūrą, ten sunkiai atidirbi apie tris valandas. Tikrai smarkus darbas. Po pasirodymo papietauji ir jau vėl važiuoji į oro uostą. Skrendi į kitą miestą. Tai sunku čia ką ir pasakyti apie tuos įspūdžius. Sunku ir įdomu, kaip čia viskas bus. 

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/amerika/kvietimo-i-nba-belaukiancio-arturo-gudaicio-agentas-viskas-praejo-vienareiksmiskai-gerai-873-512100

  • Artūras Gudaitis drafted 47 pick by Philadelphia 76ers in 2015 NBA draft

    July 07, 09:43

    Artūro Gudaičio svajonė išsipildė. 22 metų 210 cm ūgio vidurio puolėjas išgirdo savo pavardę NBA naujokų biržoje. 47-uoju šaukimu jį pakvietė „Philadelphia 76ers“ klubas. Kaip ir buvo planuota, pirmuoju šaukimu „Minnesota Timberwolves“ pasirinko Karlą Anthony Townsą, o iš europiečių aukščiausią šaukimą gavo ketvirtuoju pakviestas latvis Kristapas Porzingis.

     

    „Galėjome pašaukti Artūrą 33-uoju šaukimu, bet manėme, kad pavyks jį pagriebti 47-uoju”, – sakė „76ers” krepšinio operacijų prezidentas Samas Hinkie.

    Paskutinę savaitę prieš NBA naujokų biržą A.Gudaitis dalyvavo bent penkių klubų peržiūrose San Antonijuje, Detroite, Fynikse, Klivlande ir Bostone.

    Po paskutinės peržiūros „Celtics“ stovykloje A.Gudaitis būtent Bostone per televiziją stebėjo naujokų biržos ceremoniją.

    Gerų NBA atstovų atsiliepimų sulaukusiam lietuviui kaip tik ir buvo prognozuojamas šaukimas antrajame naujokų biržos rate.

    „Geras šaukimas. Filadelfija stebės jo pažangą“, – per tiesioginę ceremonijos transliaciją sakė NBA apžvalgininkas.

    A.Gudaitis prieš NBA naujokų biržą pripažino, kad yra pasiruošęs atvykti į komandą iškart, jei ji to pareikalautų, tačiau norėtų dar bent vieną sezoną pasitobulinti Europoje.

    Paskutinį kartą Lietuvos krepšininkai NBA naujokų biržoje buvo pakviesti 2011 metais, kai „Toronto Raptors“ 5-uoju šaukimu pasirinko Joną Valančiūną, o „Houston Rockets“ mainais gavo 20-ąjį šaukimą Donatą Motiejūną.

    A.Gudaitis – dvyliktasis NBA istorijoje naujokų biržoje pašauktas lietuvis.

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/amerika/staigmenu-pazerusioje-nba-naujoku-birzoje-arturas-gudaitis-pasauktas-antrojo-rato-viduryje-873-512105

  • Martynas Pocius will skip Lithuanian national team this year to get healthy and prepare better for next season

    July 07, 09:34

    Martynui Pociui visą praėjusį sezoną kūnas siuntė aiškius signalus, kad reikia normalaus poilsio. Kad ir koks didelis būtų paties noras žaisti Europos čempionate, krepšininkas nusprendė paklusti organizmui. Šiais metais jis daro pertrauką ir nežais Lietuvos rinkinėje. M.Pocius pareiškė, kad tai vienas sunkiausių jo sprendimų, tačiau priešingu atveju, jo karjera gali baigtis gerokai anksčiau nei jis pats norėtų.

     

    Daugelis krepšinio aistruolių žino, kiek jau teko ištverti „skrajojančiam Pociui“. Apie vieną tokį žymų skrydį amerikiečių krepšio link jam ir po šiai dienai primena nugaros skausmai.     

    Nuo pat pirmųjų žingsnių profesionaliame krepšinyje M.Pocių kiekvienais metais persekiojo rimti sužeidimai – krepšininkui atliktos abiejų čiurnų operacijos, kelios nugaros operacijos. Apie blauzdos stresinį lūžį primena įmontuota metalo plokštė, suvirtinta penkiais varžtais. Lūžęs delnikaulis. Šio sezono pačioje pabaigoje dar vienas čiurnos sužeidimas, dėl kurio krepšininkas praleido paskutines kovas.    

    M.Pocius sutiko atvirai papasakoti apie pagrindines atsisakymo žaisti rinktinėje priežastis ir nesėkmingą praėjusį sezoną.

    – Kaip vertinate praėjusį sezoną Stambulo „Galatasaray“ komandoje? 

    – Sakyčiau, kad jis buvo sunkus visomis prasmėmis. Labai laukiau ir tikėjausi, kad jis bus labai geras. Bet vėliau vos per kelis mėnesius susidėjo labai daug pašalinių dalykų. Prasidėjo nugaros traumos. Tuomet teko daryti operaciją. Jutau šiokį tokį spaudimą greičiau grįžti į aikštelę ir jau po trijų savaičių treniravausi. Tai turėjo įtakos. Tada visi finansiniai dalykai. Man rodos, sezono metu iš mūsų komandos išėjo devyni žaidėjai. Iš visų pusių buvo labai daug įvairiausių blaškymų. Ir tas sezonas buvo labai išbalansuotas. 

    – Ta nugaros trauma - įsisenėjęs dalykas ar naujas sužeidimas?

    – Tokią pat traumą turėjau, kai žaidžiau „Žalgiryje“. Tada irgi teko daryti nugaros operaciją. Tai pakankamai retas dalykas, nes tada ir dabar šalia stuburo susidarė cista ir ji užspaudžia nervą. Ir ta operacija yra pakankamai sudėtinga. Tuomet Kaune mane operavo šešias valandas. Dabar - šiek tiek greičiau. Po jos viskas buvo tvarkoje, jau kitą dieną vaikščiojau. Bet realiai, tai buvo skaudaus kritimo ant nugaros rungtynėse su amerikiečiais 2010 metais padariniai. 

    – Ar tai ir buvo vienas pagrindinių dalykų apsisprendžiant šią vasarą nežaisti rinktinėje?

    – Tai buvo vienas iš tų pagrindinių dalykų. Nes rinktinė man yra pati skaudžiausia tema. Aš tikrai kiekvienais metais ar sveikas, ar nesveikas, veržiausi į rinktinę. Ir dabar noriu joje žaisti. Noras yra tiesiog žiaurus. Bet šiais metais tikrai jau treneriui pasakiau, kad tiesiog nebegaliu. Tiek metų be poilsio ir su tuo krūviu. Susidėjo visos tos traumos. Sezono metu būna reta diena, kada žaidžiu be nuskausminamųjų vaistų. Ir ateina laikas, kai tu atsisėdi ir supranti, kad tau tiesiog reikia kažkokios minimalios pertraukos, nes kitaip kūnas visiškai sulūš ir karjerą pabaigsiu po poros metų. Kad taip neatsitiktų, ir priėmiau tokį sprendimą. Treneriui ir pasakiau, kad man tiesiog to reikia. Privalau leisti kūnui pailsėti. 

    – Smalsu sužinoti kaip reagavo treneris Jonas Kazlauskas, kai pranešėte jam šią žinią?

    – Mes tikrai atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjome. Manau, kad jis kažkiek nusiminė. Bet iš kitos pusės, mane padrąsino tas dalykas, kad jis tikrai suprato. Nes jam pasakiau, kad jeigu tikrai žinočiau, kad galiu, važiuočiau. Kiti žaidėjai irgi negali padėti rinktinei dėl sveikatos. Manau, kad tai visi supranta. 

    – Jausmas turbūt yra pakankamai prastas, kai į rankas imi telefoną ir skambini rinktinės treneriui sakyti, kad negalėsi žaisti.

    – Taip. Širdis kalatojasi. Bet tas sprendimas nebuvo kažkoks greitas. Viso sezono metu mačiau, kad nesijaučiu taip, kaip anksčiau. Ir jau jutau, kad man reikia vieną vasarą paaukoti ir pasistengti susitvarkyti sveikatą. Prieš priimant šį sprendimą, ilgai svarsčiau. Keliolika kartų jis keitėsi. Bet galiausiai priėmiau tokį sprendimą ir buvo laikas jį pasakyti treneriui. 

    – Ši pertrauka bus skirta organizmo perkrovimui, atstatymui?

    – Taip. Mėnesis buvo ramybės ir psichologinio pabėgimo nuo krepšinio. O dabar prasidės kūno stiprinimo darbai. Po truputėlį, labai kryptingai. Jau sutariau su pora trenerių. Nugaros stiprinimai, balansas. Jokių didelių apkrovų. Grynai po truputį atgauti jėgas ir stiprinti raumenis. Atgauti sprogstamąją jėgą. Nes tikrai, su amžiumi jaučiu, kaip dingsta šuolis, dingsta staigumas. Aišku, bus darbas ir aikštelėje, bet jis irgi bus specialiai pritaikytas.

    –  Praėjusiais metais su Renaldu Seibučiu aikštėje pasidalijote didžiulį krūvį, atlikote milžinišką darbą. Nėra taip, kad dėl to būtų neramu palikti rinktinę?

    – Ne (šypsosi). Vis tiek, rinktinėje jau bus pasijungęs ir Mantas Kalnietis, kuris yra praktiškai pusė mūsų komandos. Jis yra komandos dirigentas. Žaidžiantis treneris. Tai jau yra labai didelis dalykas. O aš nesu tas žaidėjas. Aš esu pagalbininkas, kuris turi kažkokią užduotį. Kuris ar puolime, ar gynyboje turi kažką padaryti. Manau, kad spragų didelių tikrai nebus ir jas kažkas tikrai užpildys. Vis dėl to tai yra Lietuvos rinktinė. 

    – Kalbant apie kitą sezoną, ar tikrai ir toliau žaisite „Galatasaray“ komandoje?

    – Čia kol kas neaišku. Manau, kad dar yra labai daug nežinios, nes keičiasi visa valdžia. Jie dar ir to biudžeto tikslaus nežino. Ir nežino, net kur tiksliai žais. Viskas vyksta labai iš lėto. Bet iki liepos 15-os dienos jau žinosiu, ar jie prasitęs su manimi sutartį, ar jie mane paleis. Tada ir žinosiu, kokia mano bus ateitis kitą sezoną. 

    Šaltinis: http://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/traumu-nualintas-martynas-pocius-rinktineje-nezais-treneriui-pasakiau-kad-tiesiog-nebegaliu-875-512308