News

Rinktinės treneris D. Adomaitis jau devynerius metus nežaidžia krepšinio - pasakė, kodėl

March 18, 12:43

Adomaičių vidurinėlė 15-metė Viltė mėgsta kartoti: „Pas mus nieko nauja – vėl žiūrime krepšinį“. Krepšinio rungtynės rinktinės trenerio namuose rodomos dieną naktį.

44 metų D.Adomaitis net turi sąrašą pažiūrėti privalomų rungtynių. Tų, per kurias žaidžia rinktinės lyderiai ar kandidatai. Greta to – ir dar daugiau krepšinio: NBA, Eurolygos, Europos taurės turnyro, FIBA Čempionių lygos, Lietuvos čempionato ir net – 3x3 komandų. Jokiame klube šį sezoną nedirbantis treneris neslepia jau pasiilgęs karštesnių krepšinio aistrų, bet drauge džiaugiasi turįs užtektinai laiko rinktinės strategijai kurti. Specialiame sąsiuvinyje jis užsirašo pastabas apie rinktinės kandidatus, brauko ir pildo jų sąrašą, dėlioja oficialių ir draugiškų rungtynių tvarkaraštį.

Kone kas savaitę, o, pasitaiko, ir kasdien susirašo su rinktinės žaidėjais, pagirdamas juos po nuostabių rungtynių ir guosdamas po prastesnių.

Prieš porą savaičių D.Adomaitis pradėjo rengtis 2019 m. pasaulio čempionato Kinijoje pirmojo atrankos etapo trečiajam „langui“ ir antrojo atrankos etapo pradžiai. Lietuvos rinktinės kandidatai vėl susirinks tik baigiantis birželiui ir bandys be pralaimėjimų baigti pirmąjį atrankos etapą. Rugsėjį prasidės kovos antrajame atrankos etape. Su D.Adomaičiu kalbėjomės ne tik apie rinktinės kandidatus – ir apie krepšiniu persmelktą trenerio kasdienybę. Tačiau be krepšinio, jis pagaliau turi pakankamai laiko ir šeimai, ir savo pomėgiams.

– Jus dažnai galima matyti viešuose renginiuose: suprantama, kad arenoje stebite Kauno „Žalgirio“ rungtynes, bet pasirodėte ir, pavyzdžiui, SKM akcijoje prieš patyčias ar diskusijoje su Lietuvos sporto universiteto bendruomene. Dalyvaujate visur, kur jus pakviečia?

– Viskas, kas susiję su krepšiniu, yra mano tiesioginis darbas ir gyvenimo būdas. Manau, kad privalau dalyvauti akcijose prieš patyčias, o diskusijų apskritai turėtų būti daugiau. Norėčiau, kad būtume atviresni visuomenei. Bet šiaip viskas priklauso nuo mano planų. Jei reikia rinktis, eiti į renginį ar pažiūrėti krepšinį, suprantama, kas nugalės.

– Į 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių programą įtrauktas 3x3 krepšinis. Ar stebėjote pirmąsias Lietuvos atvirojo 3x3 čempionato kovas Šiauliuose?

– Alytaus „Dzūkijos“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ rungtynės man buvo įdomesnės, bet truputį žiūrėjau.

– Supratote, kad net Lietuvos rinktinės lyderiai 3x3 aikštėje turėtų mažai galimybių laimėti, nes tai – visai kitoks krepšinis?

– Žinoma, kad taip. Dėl to ir diskutuojame, kaip įdiegti, kad vaikų treneriai pirmiausia ugdytų individualiai pajėgius žaidėjus, o ne paisytų komandos interesų.

 – Pastebite pokyčių, nes vaikų krepšinyje, pavyzdžiui, jau uždrausta aikštės gynyba?

– Nesinori rezultatų siekti tik viską draudžiant, bet kartais to reikia. Yra įdomių jaunų žaidėjų ir dabar svarbiausia jų nevaržyti, leisti jiems tobulėti. Mes, visi treneriai, turime padėti žaidėjams.

– Diskusijoje LSU teigėte, kad krepšinis nuolat kinta, todėl būtina stebėti varžovų trenerių veiksmus, kurti naują strategiją. Bet, pavyzdžiui, jūsų pirmtakas rinktinėje Jonas Kazlauskas ne taip seniai sakė, kad nieko geresnio už derinį dviese prieš du krepšinyje nebuvo ir nebus. Kaip keičiasi krepšinis? Kokių naujovių atsirado per šį sezoną?

– Faktas, kad krepšinis greitėja. Per kelerius metus jis tapo žymiai greitesnis. Išryškėjo tendencija: krepšininkai, kurie žaidė ketvirtojo ir penktojo „numerio“ pozicijoje, dabar visada bus tik centrais, trečiasis ir ketvirtasis numeris žais tik sunkiuoju puolėju. Pozicijos perstumdomos tam, kad žaidimas būtų mobilesnis, kad sprendimai būtų greitesni, kad kamuolys daug greičiau judėtų. Be to, labai padidėjo tritaškių svarba. Atsirado daug komandų, kurios yra priklausomos nuo tritaškių. Jei anksčiau komanda retai išmesdavo 30-35 tritaškius, tai dabar įprasta per dažnas rungtynes mesti 30 tritaškių ne tik Lietuvoje, bet ir Europos lygose.

– Ar nepasiilgstate spartesnio ritmo? Juk atrankos į pasaulio čempionatą „langai“ – gana reti.

– Prabėgus porai savaičių po pastarųjų atrankos rungtynių, jau pajutau, kad stinga kasdienių treniruočių, nuolatinių rungtynių adrenalino. Turėjau pasiūlymų, bet tuomet negalėjau sakyti, kad palaukite kelias savaites, baigsiu darbą su rinktine ir atvažiuosiu. Tad dabar stengiuosi maksimaliai pasinaudoti situacija. Galiu gilinti žinias – dalyvauti seminaruose, žiūrėti vaizdo seminarus, begalę rungtynių. Dirbdamas klube tam neturėčiau laiko. Klube būtų sunkiau ir pasirengti rinktinės „langams“. Juk kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, iki paskutinės minutės bus neaišku, kada ir kurie žaidėjai atvyks. Dabar turiu pakankamai laiko sudaryti itin detalius kiekvienos treniruotės planus, atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes.

– Pagaliau turite pakankamai laiko ir šeimai. O pomėgiams?

– Su šeima švenčiame visas šventes – ir valstybės. Stengiamės dukterims skiepyti patriotizmą. Pavyzdžiui, kovo 11-ąją lankėmės Signatarų namuose. Ten buvo labai įdomu net mažajai Eleonorai. Jai – tik treji ir ji dar ne viską supranta, bet jei mums įdomu, jei vyresniajai seseriai įdomu, tai ir Eleonora laiminga. Vyriausioji duktė Urtė studijuoja Jungtinėje Karalystėje. Džiaugiuosi galimybe daugiau laiko praleisti su vaikais. Rodos, toks paprastas dalykas kaip dukterų nuvežimas į mokyklą ir darželį, atsisveikinimas ir vaiko pasiėmimas iš darželio. Kai kam tai skambės banaliai, bet man daug reiškia, kai dukra pribėga, apsikabina. Šakių rajone gyvenantys mano tėvai yra garbaus amžiaus ir suprantu, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Man labai svarbu praleisti su jais kuo daugiau laiko ir aš labai vertinu tą laiką. Nė karto gyvenime su dukromis nečiuožinėjau nuo kalno rogutėmis ar čiuožyne. Pastarąją žiemą pagaliau pavyko. Kaip ir pavyko drauge nulipdyti sniego senį. Tikrą – su morka vietoj nosies. Buvo labai smagu. Brolis pirmą kartą gyvenime man uždėjo kalnų slides – nusitempė ant Liepkalnio kalno ir privertė nusileisti. Kartą griuvau, bet stengiuosi tobulėti. Įsivaizduojate, nė karto nešliuožiau kalnų slidėmis, nors lygumų slidėmis esu šliuožęs ir vaikystėje, ir studijų metais! Turiu daugiau laiko savo pomėgiui rinkti vinilo plokšteles. Neskaičiuoju, bet kolekcijoje – jau tikrai daugiau kaip šimtas plokštelių. Vis apsilankau sendaikčių turguose, nerealių vinilo plokštelių parduotuvių aptikau viešėdamas Amerikoje. Kokios muzikos klausausi? Nuo vaikystės mane lydėjo grupė „Metallica“. Klausytis jos pradėjau būtent per patefoną. Man svarbu išgirsti tą traškesį ir garsą. Vinilo plokštelėse turiu beveik visus „Metallica“ albumus. Mėgstu „Red Hot Chilli Peppers“, U2, vertinu „Foje“, „Bix“, „Anties“, Vytauto Kernagio „vinilus“. Patinka ir klasika. Džiaugiuosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio plokštele.

– Ar pats dar žaidžiate krepšinį?

– Nuo 2009 metų gegužės, kai su Rygos „Barons“ sužaidžiau paskutines karjeros rungtynes, krepšinio nebežaidžiau nė karto. Krepšininko karjerą privalėjau baigti, nes kankinausi su blauzdos trauma: raumuo plyšo triskart ir gydytojai rekomendavo arba operaciją, arba baigti karjerą. Nutariau baigti. O krepšinio nepasiilgstu, nes niekada nebuvau nuo jo atitrūkęs. Draugai bandė įkalbėti žaisti Vilniaus krepšinio lygoje. Prieš apsispręsdamas, keliskart nuėjau pažiūrėti rungtynių. Per vienas kažkam nosis lūžo, per kitas – kažką stūmė ir žaidėjas patempė ar net nutraukė kelio raiščius. Ai, pagalvojau, tiek to. Kol dar paeinu, su dukterimis geriau pažaisiu. Bet apskritai sportuoju. Vaikštau ir į treniruoklių salę, ir į specifines treniruotes. Draugai prikalbino žaisti paplūdimio tinklinį. Reikės vėl nueiti, nes jau senokai žaidžiau.

– Treneri, vasarą ir rugsėjį ketinate surinkti pajėgiausią rinktinę, nes krepšininkams svarbu vėl pajusti vienam kitą, o ir duoklę sirgaliams norite atiduoti. Net lankėtės Amerikoje, kur gavote „Toronto Raptors“ ir „Indiana Pacers“ klubų pažadą, kad šie vasarą ir rugsėjį į rinktinę išleis Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį. Ar Jonas ir Domantas buvo jūsų gidai po Torontą ir Indianapolį?

– Mano tvarkaraštis buvo per daug intensyvus, kad dar liktų laiko ir ekskursijoms. Tačiau pakako laiko pabendrauti ir su Jonu, ir Domantu. Mane džiugina, kad JV turi statusą komandoje. Jono pasitikėjimas savimi paliko išties didelį įspūdį. Komandoje jo vaidmuo vis didėja. J.Valančiūno žaidime atsirado naujų elementų, kuriuos jis tobulino ne vieną mėnesį. Pavyzdžiui, tritaškiai metimai. „Toronto Raptors“ net sukūrė derinių, po kurių JV patiki baigti paskutinę ataką. Toronte Jonas puikiai jaučiasi, šeima – drauge su juo, tad nėra ko daugiau norėti. O Domantas „Pacers“ žaidžia pirmą sezoną, kuris puikus ir jam, ir komandai. D.Sabonis puikiai pasinaudoja galimybėmis. Pavyzdžiui, kai Mylesas Turneris gavo traumą, Domantas daugiausia žaidė centru, gavo daug minučių ir buvo puikiai panaudojamas. Bendravau ir su „Pacers“ treneriu Nate’u McMillanu, ir su kitais klubo vadovais – visi patenkinti D.Sabonio profesionalumu, darbštumu ir atsidavimu komandai.

– O Sabonio pavardė Indianapolyje daro įspūdį? Juk Domanto tėvas Arvydas Sabonis yra NBA Šlovės muziejaus narys.

– Paprastas pavyzdys: oficialioje parduotuvėje neįmanoma nusipirkti Domanto marškinėlių, nes jie išpirkti. Jei jų atveža, per dvi dienas išperka. Manau, kad komanda turi ilgalaikių planų dėl D.Sabonio. Treneris juo labai patenkintas ir norėtų turėti dar ilgai.
 

– Ar D.Sabonis, kaip ir J.Valančiūnas, pradėjo naudoti naujų žaidimo elementų?

– Domantas daug dažniau naudojamas žaidžiant dviese prieš du. Per vadinamąjį „rolinimą“, kai jis po užtvaros kerta ar sukasi žemyn į baudos aikštelę. Arba per vadinamąsias „short roll“ situacijas, kai aukštai daromas trumpas dviese prieš du, Domantas baudos aikštelės prieigose gauna kamuolį ir nuo jo teisingo sprendimo priklauso, kaip baigsis ataka, nes yra labai daug galimybių jai baigti. Sprendimą priimantis žaidėjas turi turėti aukštą krepšinio IQ. Manau, kad Domantas tikrai jį turi. „Oklahoma City Thunder“ komandoje D.Sabonis buvo daugiau „perimetro“ žaidėjas, metantis tritaškius ar tolimus dvitaškius. O Indianapolyje jis – žymiai aktyvesnis, nes komanda žaidžia visai kitaip. „Pacers“ atlieka daugiau perdavimų, kamuoliu dalijasi daugiau žaidėjų, jie labai gerai pasinaudoja situacijomis, kai varžovai klysta gindamiesi. Kairiarankis D.Sabonis yra didelė paspirtis dešiniarankiams komandos antrosios linijos krepšininkams.

– Ar tikitės vasarą ir rugsėjį į rinktinę prisikviesti Kinijoje žaidžiantį Donatą Motiejūną? Jis neatvyko nei į pirmąjį, nei į antrąjį atrankos „langą“. Į klausimą, kodėl, atsakėte: „Man svarbu, kad žaidėjai norėtų atstovauti rinktinei ir man nereikėtų jų įkalbinėti“. Donatas atkirto, kad niekas su juo nebendravo.

– Nenorėčiau veltis į šias diskusijas. Prieš pirmąjį „langą“ buvo kontaktuota su Donatu. Žinojome, kad bus labai sunkios rungtynės su Lenkija – Europos čempionate solidžiai atrodžiusia komanda. Donatas pasakė, kad į rinktinę jo neišleidžia klubas. Tai tiesa. Klubas atsakė, kad neišleidžia. Bet iš karto nusiuntėme raštą į Kinijos krepšinio federaciją, nes klubas negali neišleisti žaidėjo į rinktinę. Federacija patvirtino, kad nėra jokių kliūčių. Paklausėme apie tai Donato, bet jis neatsakė į užklausas, tad nutarėme remtis žaidėjais, kuriuos turime.

– Vykote į NBA tartis dėl ten rungtyniaujančių lietuvių žaidimo rinktinėje. Gal vertėtų apsilankyti ir Kinijoje?

– Su kinais nėra jokių bėdų – jie irgi žaidžia pasaulio čempionato atrankoje. Į Azijos zonos atrankos rungtynes Kinijos klubai žaidėjus išleidžia net ilgesniam laikui nei Europos komandos. O NBA neturi supratimo, kas pas mus vyksta. Kai klubo generaliniam vadybininkui pradedi aiškinti apie atrankos sistemą, paaiškėja, kad jis nieko apie tai negirdėjo. NBA klubai kaupiasi savo darbui ir nelabai domisi pašaliniais reikalais. Jie žino ir stebi pajėgiausius žaidėjus, Eurolygą, bet tikrai nesigilina į pasaulio čempionato atranką. Juk Amerikos zonos atrankoje žaidžia ne NBA, o žemesniųjų lygų krepšininkai.

– Tačiau Šandongo „Golden Stars“ komanda buvo pareiškusi, kad neišleis D.Motiejūno į rinktinę.

– Normalu, kad kiekvienas klubas paiso savo interesų. Su kiekvienu klubu tenka derėtis. Ir prieš pirmąjį, ir prieš antrąjį „langą“ daug kalbėjausi su klubų vadovais ir treneriais. Net – Lietuvoje. Jei nenori išleisti žaidėjo į rinktinę, klubas gali tiesiog pasakyti, kad per paskutines rungtynes krepšininkas susižeidė ir nieko negalėsime padaryti. Bet viskas priklauso nuo paties žaidėjo. Klubas jam negali uždrausti išvykti į rinktinę. Labai nudžiugino tų Lietuvos klubų požiūris ir supratingumas, kurie išleido krepšininkus į rinktinę. – Ar sezono metu dažnai bendraujate su rinktinės kandidatais? – Žinoma, kad bendrauju. Tam yra telefonas, „WhatsApp“, „Viber“ ar „Messenger“ – daug skirtingų būdų. Su visais palaikau ryšį, parašau žinutę po gerų rungtynių ar ką nors paguodžiančio – po prastesnių.

 

Source: https://sportas.lrytas.lt/krepsinis/2018/03/17/news/rinktines-treneris-d-adomaitis-jau-devynerius-metus-nezaidzia-krepsinio---pasake-kodel-5221203/