• Žygimantas Janavičius - apie įveiktą baimę, Prienų komandą ir brolius Lavrinovičius

    May 26, 16:01

    Jis prisidėjo prie Prienų „Skycop“ tik sezono viduryje, bet iškart tapo komandos lyderiu ne tik pagal rezultatyvius perdavimus, bet ir pagal rezultatyvumą. Žygimantas Janavičius garsiai priminė apie save per Lietuvos krepšinio lygos sezoną, kuriame pasirodė tik sausį, išsigydęs sudėtingą traumą.

    Prienų „Skycop“ sezonas jau baigėsi. Kovingai atrodę Virginijaus Šeškaus auklėtiniai ketvirtfinalyje lemiamose rungtynėse po atkaklios kovos nusileido Klaipėdos „Neptūnui“ (71:77) ir pralaimėjo seriją rezultatu 1-2. Po sezono komandoje daugiau klausimų nei atsakymų. Toliau abejonių kelia finansinė prieniškių padėtis, visą sezoną veteranų komandą kamavo traumos. Tai gali tapti ir paskutine karjeros stotele broliams Lavrinovičiams. Neaiškus ir Virginijaus Šeškaus sprendimas, nes treneris užsiminė apie nuovargį ir būtiną pertrauką karjeroje. 

    Patyliukais į turnyrinės lentelės ketvertuką prieš sezoną taikęsis Prienų „Skycop“ klubas visą sezoną buvo krečiamas permainų – komandą paliko įžaidėjai Davis Lejasmeieris, Ovidijus Varanauskas, nepavyko išlaikyti ir vieno komandos lyderių Mike‘o Bruesewitzo, trumpai Prienuose svečiavosi ir amerikietis Anthony Lee. Visą sezoną tinkamo įžaidėjo ieškojęs V.Šeškus pataikė tiesiai į dešimtuką sausio pradžioje, kai po sunkios traumos atsigavęs Žygimantas Janavičius prisijungė prie komandos.

    Praėjusį sezoną Ž.Janavičius praleido Braunšveige, Vokietijoje. Ten krepšininką ištiko viena sunkiausių traumų sporte – įžaidėjui trūko priekinis kryžminis kelio raištis. Tokią pat traumą šiuo metu gydosi Artūras Gudaitis, anksčiau tai perėjo Lietuvos krepšinio mohikanai Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas, Šarūnas Marčiulionis.

    „Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, bet tą išgyvendinau, perlipau per save“, – teigė alytiškis. Prienuose Žygis nuo pirmos dienos jautėsi it žuvis vandenyje – žaidė beveik po 30 minučių ir rinko po 13,7 taško, 5,3 rez. perdavimo bei rinko net po 16,4 naudingumo balo.

    Įsibėgėję „Skycop“ pateikė vieną didžiausių reguliariojo sezono staigmenų. Kauno „Žalgiris“ per 36 mačus reguliariajame čempionate pralaimėjo vos 4 kartus – tris sykius Klaipėdos „Neptūnui“, o kartą – būtent prieniškiams. Ž.Janavičius pripažino, kad komanda bangavo, bet neslėpė apmaudo dėl paleisto šanso serijoje nukauti „Neptūną“. 

    – Žygimantai, kaip vertinate prieniškių sezoną – viršijote lūkesčius ar nuvylėte? 

    – Prisijungiau nuo vidurio sezono, tai buvo visai kitas etapas nuo sausio mėnesio. Irgi bangavome, buvo geresnių momentų, buvo prastesnių. Tai, jog atkrintamosiose varžybose gavome į porą antrą vietą užėmusią komandą... Tikrai galėjome laimėti, nebuvo didelis skirtumas.

    – Ko pritrūko paskutinėse serijos rungtynėse prieš „Neptūną“?

    – Žinote, pritrūko visko – atsiliepė ir traumos, ir siauresnė žaidėjų rotacija. Labai sunku kalbėti, nes tik dabar baigėsi sezonas, tik dabar visos mintys nukrito. Manau, viskas susidėlios geriau praėjus porai savaičių. Labai trūko ir visaverčio treniruočių proceso, žaidimo penki prieš penkis. 

    – Jums sezonas buvo puikus. Pasveikote po sunkios traumos ir demonstravote gerą žaidimą. Kaip taip greitai pavyko sugrįžti į žaidimo ritmą? 

    – Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, tą išgyvendinau, perlipau per save. Sunkiausia buvo su galva susitvarkyti – kovoti, stumdytis, eiti į kontaktą... Bet kažkaip greitai viskas pavyko, atsirado rezultatai, buvo daug pažįstamų žaidėjų, treneris ir sistema. Gaila, to neužteko, nes likome tik septinti. 

    – Sakėte, kad grįžote į Prienus ir dėl draugų. Kaip atrodė tas mikroklimatas komandos viduje? 

    – Nesirinkau komandos dėl draugų, bet buvo tokios aplinkybės. Apie kiekvieną komandą dėliojausi pliusus ir minusus. Buvau po kojos traumos, Prienai ieškojo žaidėjų ir pamačiau, kad yra daug pažįstamų veidų. Man tai buvo svarbu, nes komandos komplektuoja sudėtis vasarą, o aš prisijungiau jau sezono viduryje, tad reikėjo juos pažinoti.

    – Rungtyniavote jau su karjeros saulėlydyje esančiais broliais Lavrinovičiais. Kaip manote, ar jie dar žais aukštame lygyje?

    – Sunku pasakyti. Kai drauge buvome „Lietkabelyje“, problemų turėjo Darjušas, o Kšištofas gerai žaidė. Šiemet viskas atvirkščiai – Darjušas geriau žaidė. Aš juos pažįstu jau keletą metų ir galiu pasakyti, kad jie turi didelių ambicijų ir turi noro. Kartais, aišku, būna nusilpę, kiek sunkiau bėgioti, bet jie labai prisižiūri. Mums irgi duoda pamokų, kad reikia gerą maistą valgyti, gerai atsistatyti. Manau, kad jie tikrai dar turi ambicijų, o toliau jau kaip susiklostys – ar šeima norės, ar dar gali žaisti. Aš manau, kad jie dar sužais.

    – Anksčiau jus dažnai kritikuodavo dėl prastesnio pataikymo iš trijų taškų zonos. Dėl kokių priežasčių nesiseka pagerinti to pataikymo?

    – Kiekvienas žaidėjas turi savo pliusus ir minusus. Gal yra psichologiniai ar techniniai dalykai. Vienas geriau meta, vienas geriau veržiasi, kitas geriau ginasi. Kiekvienas stengiasi išnaudoti savo geriausias savybes, o mesti pavyksta, kaip pavyksta. 

    – Kokia jūsų ateitis – liksite Prienuose ar keliausite kitur? 

    – Sunku kažką kalbėti, norisi pailsėti, atitrūkti nuo krepšinio. Su agentu dar per daug nesitarėme. Kažkokios kalbos vyksta, bet nieko konkretaus dar nėra.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lkl/zygimantas-janavicius-apie-iveikta-baime-prienu-komanda-ir-brolius-lavrinovicius-1128-

  • Isaiah Hartenstein's Journey With Vipers Culminates With Championship and MVP Trophies

    April 26, 12:16

    Upon getting drafted by the Rockets in the summer of 2017, youngster Isaiah Hartenstein was allocated to NBA G League affiliated Rio Grande Valley Vipers, where he would spend a full season playing with the club and priming himself for the next step of his career. After averaging 9.5 points as a rookie, the big man exploded back on to the minor league as a frequent Rockets assignee in 2018-19, averaging 19.5 points, 14.9 rebounds, 3.7 assists, and a shade under 2 blocks in 26 regular season contests.

    It was quite the evolution for the 20-year old, but it didn’t come without perseverance along the way.

    At the Winter Showcase this past December, Hartenstein said that he was feeling the grind of splitting time between RGV and Houston in his second pro season.

    “It’s not easy. This is my first year going back and forth. The Rockets want me to get minutes and this is my opportunity to get used to it. I’m feeling it,” he said. “This is what being a professional is about. It’s a huge adjustment and it’s not easy at all. You put in a lot of hours. There are plenty of 6AM flights.”

    Even in the thick of daunting competition and endless marathons of travel, Hartenstein could still see that glimmering light at the end of the tunnel. “The Rockets are committed. They’ve been there and by putting me on assignment, I know they want me to get better. We’re constantly talking about what comes next,” he foreshadowed. “I have goals that they’re helping me achieve. It’s a special organization.”

    Fast-forward to season’s end, and perhaps one could say some of the initial goals have been met. As the MVP of the 2019 NBA G League Finals, Hartenstein can call himself a champion after averaging 28 points and 15.7 rebounds through the Vipers’ three-game series defeat over the Long Island Nets, earning the affiliate its third title.

    At 7’0″ and 250 pounds, Hartenstein looks and often plays the part of burly big man — a bruiser who can muscle his way inside, fight for rebounds, and use his physicality to pester opposing scorers down low. But he’s made improvements and developed even more versatility all the while, most evidenced by an awing 8 of 9 shooting effort from downtown in game two. His sharpshooting sparked a turnaround of sorts for RGV, who clawed their way back to win the final two games of the series and clinch the championship.

    More impressive than Hartenstein’s dominant (yet already familiar numbers) was his 52% shooting from long range in the Finals. Up at the NBA level, the Rockets were first in 3PM and %FGA from 3PT, among other similar categories, during the regular season. It’s safe to say that the team likes to run-and-gun and push the pace by letting the rock fly. The 2017 second round NBA Draft pick’s evolution in this area could increase his value, not only as Houston heads into the postseason, but well beyond, as he eyes a steady professional career.

    As he basked in the glory of his newfound championship and MVP trophies, Hartenstein suggested that all his hard work had been worth it and said he enjoyed the ride. “It’s a family out here. From the coaches and players, it’s been fun. Most of the time, coming down from the NBA is kind of sad. All of these people have made it really fun. This season has helped me get better and better.

    “I’m staying consistent. I’ve been putting in a lot of work and it’s paying off.”

    Following his latest accomplishments, the proof of his prowess is in the pudding. Still, those around him also see his potential and the promise of what could follow. Said newly signed Rockets teammate Michael Frazier (also on assignment with the Vipers), “That dude is going to be a beast. He’s a rising star. He’s going to be an incredible player. You see how he can be dominant now, but it’s going to be scary to see where he is in two or three years.”

     

    Source: https://gleague.nba.com/news/isaiah-hartensteins-journey-with-vipers-culminates-with-championship-and-mvp-trophies/

  • Paulių Valinską nuo karjeros pabaigos išgelbėjo paskutinės minutės skambutis

    March 28, 13:18

    Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje šiame sezone rungtyniauja iš Kauno „Žalgirio“ pasiskolintas gynėjas Paulius Valinskas. Kaunietis pirmą kartą savo karjeroje paliko gimtąjį miestą ir jam prireikė laiko, jog adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir naujojoje ekipoje. Radijo stoties „Pulsas“ naujoje laidoje „Lietkabelio pulsas“ apsilankęs Valinskas papasakojo apie komandoje tvyrančią atmosferą, nuotaikas po pergalės prieš Klaipėdos „Neptūną“ bei atskleidė istoriją, kaip vos nebaigė karjeros.

    – Kaip sekėsi pritapti Panevėžyje?

    – Pirmą kartą išvažiavau iš Kauno gyventi ir žaisti, todėl reikėjo šiek tiek laiko, jog įprasčiau. Gerai, kad laiko daug nereikėjo – užteko mėnesio ir viskas įsivažiavo.

    – Ar jaučiate didelį skirtumą tarp kauniečių ir panevėžiečių?

    – Žmonės Panevėžyje atrodo malonūs ir kol kas esu viskuo patenkintas. Gyvenu pačiame centre miesto, prie autobusų stoties, viskas labai gerai.

    – Ar turite merginą?

    – Turiu nuliūdinti gerbėjas, bet šiuo metu esu užimtas.

    – „Lietkabelyje“ pavyko rasti žmogų, kurį vadini ne tik komandos draugu, bet ir tikru draugu?

    – Sunku būtų kažką išskirti, bet stengiuosi su visais bendrauti, su visais rasti bendrą kalbą. Daugiausiai bendraujame su Sauliumi Kulviečiu, kadangi abu esame iš Kauno ir tenka dažnai kartu važiuoti ten bei grįžti atgal į Panevėžį.

    – 2016-2018 metais žaidėte „Žalgiryje“. Ar nebuvo skaudu palikti šios komandos?

    – Skaudu tikrai nebuvo ir yra likę patys geriausi prisiminimai. Turiu dar kontraktą su „Žalgiriu“ ir vasarą priėmiau sprendimą, jog noriu gauti daugiau žaidimo laiko, todėl ieškojome vietos, kur vieną sezoną galėčiau gauti daugiau minučių. „Lietkabelis“ pasiūlė geras sąlygas ir nusprendžiau keltis į Panevėžį.

    – Ar dabar „Lietkabelyje“ tvyro gera atmosfera?

    – Manau, kad taip. Šiame sezone pas mus buvo daug permainų, tai šiek tiek mušė iš vėžių, bet dabar viskas nusistovėjo ir kuo toliau, tuo geriau atrandame vieni kitus.

    – O jeigu palygintumėte aurą „Lietkabelyje“ ir „Žalgiryje“?

    – „Žalgiryje“ vyksta mažiau pasikeitimų ir ten viskas yra stabiliau. Žinoma, „Žalgiryje“ surinkti nerealūs žmonės ir visi sutaria kartu net tuomet, kai pasitaiko pralaimėjimų. Kartu išlipti iš duobelių daug lengviau ir viskas „Žalgiryje“ yra labai gerai.

    – Kokie esminiai skirtumai tarp Nenado Čanako ir Šarūno Jasikevičiaus?

    – Labiausiai krenta į akis trenerio emocionalumas. Matome, kaip Šarūnas išsilieja šalia aikštelės, kaip reikalauja iš žaidėjų. Nesakau, kad Nenadas reikalauja mažiau, bet jis yra daug ramesnis.

    – Papasakokite istoriją, kaip vos nebaigėte savo krepšininko karjeros.

    – Tai buvo mano pirmieji metai „Žalgirio“ dublerių komandoje, turėjau vienerių metų sutartį. Kiekvienais metais dublerių komandoje keitėsi daug žaidėjų ir aš nebuvau tas krepšininkas, kuris pirmajame sezone daug rungtyniaudavau, nebuvau kažkuo išsiskiriantis. Po to sezono negavau kvietimo pratęsti sutarties ir žaisti toliau, todėl visą vasarą sportavau bei neturėjau komandos.

    Atėjo rugsėjo vidurys, visi ruošėsi sezonui, o aš neturėjau klubo ir galvojau, jog nebeliksiu „Žalgiryje“.  Ieškojau kitų ekipų, bet neturėjau agento ir sunku buvo kažką susirasti. Jeigu būčiau kažkur nuėjęs, būčiau rungtyniavęs mėgėjiškai arba apskritai kibęs į mokslus. Paskutinę akimirką paskambino treneris Tomas Masiulis, pasiūlė kartu dirbti ir tą sezoną žaidžiau geriau bei užsikabinau.

    – Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje įveikėte „Neptūną“. Kokios nuotaikos po šio mačo?

    – Emociškai pergalė buvo labai svarbi. „Neptūnas“ yra mūsų turnyrinės lentelės kaimynas, o prieš tai LKL pirmenybėse buvome patyrę dvi nesėkmes, darėme daug klaidų ir norėjosi parodyti daug geresnį žaidimą. Pasikalbėjome tarpusavyje, pažiūrėjome daug vaizdo įrašų ir nusprendėme, kad turime kažką daryti. Prieš „Neptūną“ išėjome ant parketo kitaip nusiteikę ir parodėme savo tikrąjį žaidimą.

    – Praėjusį kartą Alytuje pralaimėjote „Dzūkijai“ 17 taškų skirtumu. Ar šeštadienį tai taps papildoma motyvacija?

    – Kiekvieną kartą eidami žaisti negalvojame apie varžovų užimamą vietą turnyrinėje lentelėje. Praėjusį mačą pralaimėjome skaudžiai ir tai mus tikrai motyvuoja. Nesinorėtų namuose pralaimėti, todėl bandysime pasiekti revanšą. Žinome, kad „Dzūkija“ yra nenuspėjama, kadangi vienose rungtynėse gali įmesti 100 taškų, o kitose – tik 60. „Dzūkija“ yra fiziška komanda, gerai ginasi ir bus tikrai sunku.

    – Ką norėtumėte pasakyti „Lietkabelio“ sirgaliams?

    – Norime padėkoti ištikimiems sirgaliams, kurie mus lydi į išvykas. Norėtųsi, kad namuose aistruolių būtų kuo daugiau. Didžiausias prašymas ir noras būtų didesnis lankomumas namų rungtynėse. Ačiū visiems, kas mus palaiko.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-128568-pauliu-valinska-nuo-karjeros-pabaigos-isgelbejo-paskutines-akimirkos-skambutis.html

  • Darbas Eurolygoje šalia R.Kurtinaičio: kelios paros be miego, šimtų žaidėjų peržiūros ir nuovargį atperkanti jauno trenerio patirtis

    March 28, 12:10

    Be Kauno „Žalgirio“ didžiausią lietuvių delegaciją Eurolygoje turi Maskvos srities „Chimki“ ekipa. Sugrįžus Rimui Kurtinaičiui, vyr. treneris sau į pagalbą pasikvietė ir du savus specialistus: pirmiausiai – Robertą Kuncaitį, vėliau – ir Aurimą Jasilionį. 36-erių A.Jasilioniui tai kol kas vienareikšmiškai yra aukščiausio lygio karjeros laiptelis. Anksčiau jis yra dirbęs su jaunimu, talkino Kaziui Maskvyčiui „auksinėje“ rinktinėje, dirbo Libane, treniravo moterų ekipą, o taip pat turėjo praktikos ir dirbant Vilniaus „Ryte“. Vėliau A.Jasilionis treniravo „Ryto“ jaunimą Regionų krepšinio lygoje (RKL), o praeitą sezoną dirbo Šakių „Vyčio“ vyr. treneriu. Nors ir buvo pripažintas geriausiu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) metų treneriu, šanso aukštesniame lygyje A.Jasilionis iškart nesulaukė. Tačiau tada jam paskambino R.Kurtinaitis ir pasiūlė: „Gal nori atvykti dirbti su manimi?“

    Skambutis A.Jasilioniui tikėtas nebuvo, tačiau nauji iššūkiai jauną trenerį intrigavo. „NKL lieka NKL. Per daug komandų neturime, visi turi savo prioritetus, o aš visada sau kėliau didžiausius tikslus ir lygiavausi į tai, kad noriu laimėti tą lygą. Nelabai mačiau klubų, kurie galėtų įgyvendinti mano lūkesčius. Žinant mano darbo pobūdį ir stilių, reikalavimą maksimalių pastangų, tas gal irgi kažkur kišo koją. Rimo skambutis buvo netikėtas, bet, aišku, smagu, kad į tokį klubą kviečia toks treneris. Jis išklausinėjo: ar galėsiu, ar sugebėsiu dirbti? Taip, aš nedirbęs Eurolygos lygio klube, bet sakiau jam, kad dėsiu visas pastangas ir padarysiu viską, ką galiu. Klaidų kažkokių gal ir bus, bet tam, jog tobulėčiau, skirsiu visą savo laiką“, – sakė A.Jasilionis.

    Kaip atrodo „Chimki“ trenerio asistento diena? Su daug darbo ir mažai miego. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro lietuvis yra arenoje, kur ruošia būsimų varžovų analizę ir vaizdo medžiagą, o taip pat vėliau turi pateikti komandai ir įvykusių rungtynių apibendrinimą.

    Pristačius komandai vaizdo medžiagą būsimam mačui, A.Jasilionis iškart ima ruoštis ir dar kitoms rungtynėms, o žaidėjams skirtos laisvos dienos reiškia, kad treneriams per jas teks darbo dar daugiau nei įprastai. Treniruočių metu A.Jasilioniui daugiau tenka darbo su „Chimki“ „mažiukais“, tuo tarpu R.Kuncaitis daugiau laiko skiria aukštaūgiams. „Visos žaidimo analizės žaidėjams nepateikiame, ją turiu asmeniškai, tai, pavyzdžiui, varžovams keičiant derinį, mūsų žaidėjai atsisuka į mane ir klausia, ką jie žais. Turiu juos informuoti, ką mes darysime. Automatiškai stebiu ir pražangas, minutes. Tuo tarpu Kuncaitis labiau padeda su pakeitimais, žiūri, kur mūsų silpnesnė vieta, kur esame baudžiami, ką pakeisti – kokį derinį ar žaidėją“, – apie trenerių štabo pasiskirstymą pareigomis pasakojo jis. Kadangi Maskvos klubas rungtyniauja Eurolygoje ir Vieningoje lygoje, darbo ruošiantis rungtynėms A.Jasilionis turi daug. Pasitaikė ir dienų, kai dvi naktis teko praleisti be miego. „Į veidrodį pasižiūrėjus jau atrodė, kad tai ne tas pats žmogus“, – juokėsi A.Jasilionis. Tačiau dirbant tokiame lygyje, Eurolygos organizacijoje, net ir nuovargis – ne toks kankinantis.

    Lietuvis žino: stengtis maksimaliai būtina, nes kitaip pretendentų į tavo vietą ilgai ieškoti neteks.

    Nors visų komandų analizavimui A.Jasilionis stengiasi skirti tiek pat laiko ir pastangų, įdomiausia jam narstyti Eurolygos grandų žaidimą. „Visos vedančios komandos yra aukso luitas. Stambulo „Fenerbahče“, Maskvos CSKA, Madrido „Real“, ta pati Tel Avivo „Maccabi“. Visos jos turi kažkokio savitumo ir jas įdomu analizuoti. Jose žaidžia aukščiausio lygio kuriantys žaidėjai, kuriems trenerių taktikos kartais negalioja: yra tik rėmas, bet jie tą žaidimą sukuria patys. Sunku juos nuspėti, kaip jie gali pasielgti vienoje ir kitoje situacijoje. Čia yra spėjimai. Turi analizuoti individualias žaidėjų savybes, per tą bendrą prizmę gauni kažkokį rezultatą ir pateiki jį žaidėjams. Aišku, jų pilnai sustabdyti neįmanoma, bet kažkiek priversti nefunkcionuoti taip, kaip jie norėtų, yra svarbu“, – sako specialistas, pažymintis, kad Vieningoje lygoje tarp įdomiausių komandų galima būtų įtraukti Krasnodaro ir Kazanės ekipas.

    Su R.Kurtinaičiu A.Jasilionis buvo neblogai pažįstamas ir anksčiau, o kartu su trenerio sūnumi Giedriumi yra dirbęs Raseiniuose. Darboholikas, kurio žinios, patirtis ir domėjimasis krepšiniu verčia pasitempti – taip A.Jasilionis apibūdina R.Kurtinaitį. „Bendrų pažįstamų visada turėdavome, esu nebloguose santykiuose su jo sūnumi, todėl mes ir anksčiau pakalbėdavome apie krepšinį. Rimas nori viską žinoti – nuo vaikų, moterų krepšinio iki viso pasaulio. Turi būti viskam pasiruošęs, nes jis gali užduoti tokį klausimą, į kurį tu turi turėti atsakymą. Pavyzdžiui, koks ten žaidėjas yra Portugalijos lygoje, kuris pelnė daug taškų. Tu turi sekti visas tas lygas ir žinoti žaidėjus. Tas irgi praturtina. Man tai yra didžiausias kaifas ir didžiausia patirtis. Eilę metų kalbėjau, kad norėčiau dirbti su treneriu, kuris turėtų tokią patirtį, ir iš jo mokytis. Taip pats kaip treneris tapsiu žymiai geresnis ir produktyvesnis, kadangi ne tik kartu žiūrime ir analizuojame žaidimą, bet ir treniruočių metu stebiu, kas išeina, kas neišeina, kaip vyksta adaptavimasis – visa tai dedasi į mano patirtį“, – džiaugėsi A.Jasilionis. Nors ateityje save jis ir mato vyr. trenerio pozicijoje, jaunas treneris sako, kad pereiti visą analitinį asistento darbą bei įsigilinti į krepšinio sistemas giliau yra būtina kone kiekvienam.

    Atvykus R.Kurtinaičiui „Chimki“ ėmėsi aktyvių darbų ne tik ruošiantis mačams, bet ir koreguojant sudėtį. Anthony Gillas buvo priverstas baigti sezoną dėl nugaros traumos, klubą paliko vilčių nepateisinęs Garlonas Greenas bei buvęs žalgirietis Dee Bostas. Tuo tarpu sudėtį papildė Andrew Harrisonas, apie karjeros pabaigą pernai skelbęs Dmitrijus Sokolovas, o labiausiai nusisekęs pastarasis papildymas yra iš Pirėjo „Olympiacos“ pasiskolintas Janis Timma. „Kai mes atvykome, čia buvo žaidėjų, kurie gal ne visi atitiko Eurolygos lygį. Buvo nemažai laiko praleidžiama ieškant atitinkamo lygio krepšininkų į tas pozicijas, kur mums trūko. Tokiu sezono metu tai nebuvo lengva. Žaidėjų rinką sekėme, peršnekėję buvome su labai daug agentų. Per du mėnesius peržiūrėjau tiek žaidėjų, kiek dar nesu peržiūrėjęs niekada. Skaičiaus net negaliu pasakyti, bet bus apie 200.

    Sėdėdavome visas trenerių kolektyvas ir žiūrėjome juos ilgą laiką po treniruočių ir tarp jų. Laiko limito nebūdavo, nes turi pažiūrėti viską – nežinai, galbūt šitas žaidėjas yra tas trūkstamas sraigtelis komandai. Dėl Timmos tai buvo abipusis susitarimas. Pats Janis nebuvo patenkintas savo role Pirėjuje, jis norėjo žaisti, ką ir rodo dabar savo žaidimu, energija, noru. Jis veržiasi į aikštę, dirba papildomai“, – auklėtiniu džiaugėsi lietuvis. Beje, per du mačus Vieningoje lygoje latvis pelnė po 21,5 taško (9/16 trit.), atkovojo po 4 kamuolius ir rinko 22,5 naudingumo balo.

    „Chimki“ kolektyvas draugiškai pasitiko lietuvių trenerius ir iškart suprato, jog jie visi dirbs dėl vieno tikslo. A.Jasilionis sako, kad jokių problemų bendraujant nekilo ir su aikštingumu garsėjančiu Aleksejumi Švedu. Vis tik tikslai Eurolygoje „Chimki“ komandai dabar beliko simboliniai: net pakeitus trenerius sekė septyni pralaimėjimai per devynis mačus, o ketvirtfinalio šansų „Chimki“ neturi. Teliko kova Vieningoje lygoje dėl titulo bei vietos kito sezono Eurolygoje. „Aleksejus – tikras profesionalas. Tą laiką, kai buvo traumuotas, jis nepraleido nė vienos dienos, visada dirbo, gerino savo fizinę formą ir kiek galėjo užsiėmė individualiai. Jis turi sau išsikėlęs aukštus reikalavimus ir nori būti geriausiu žaidėju Rusijoje. Buvo sunku, kai jis iškrito iš rikiuotės, Gillas susitraumavo taip pat – juk komanda buvo lipdyta ant šių žmonių. Reikėjo kitų lyderių, bet likę žmonės jų neatstojo. Tačiau dabar jau, manau, grįžtame į reikiamą formą“, – sako R.Kurtinaičio asistentas.

    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/darbas-eurolygoje-salia-r-kurtinaicio-kelios-paros-be-miego-simtu-zaideju-perziuros-ir-nuovargi-atperkanti-jauno-trenerio-patirtis/294016

  • Lukas "Skywalkeris" Lekavičius: apie kuriozą Atėnuose ir "Žalgirio" intrigą Pirėjuje

    March 28, 11:58

    Gruodžio 28-ąją Luko Lekavičiaus telefonas turėjo užstrigti nuo pasipylusių žinučių po rungtynių su CSKA. 24-erių mažylis tikėjosi sulaukti sveikinimų, kai „Panathinaikos“ kiek netikėtai sudorojo Maskvos klubą 96:84. Bet lietuvį nustebino žinučių turinys. 181 cm ūgio krepšininkas nežinojo, kad per ilgąją pertrauką naujasis „Panathinaikos“ treneris Rickas Pitino jį pakrikštijo Skywalkeriu.

    „Pasibaigė rungtynės ir visi rašo: Skywalkeris! Skywalkeris! Net nesupratau, iš kur čia visi jį ištraukė“, – dabar su šypsena savo pravardės istoriją prisimena L.Lekavičius.

    „Žvaigždžių karų“ personažą OAKA arenoje įkūnijęs lietuvis į favoritų krepšį įkratė 11 taškų per 17 minučių ir taip sužavėjo R.Pitino, kad amerikietis neužsičiaupęs kalbėjo apie savo numylėtinį mažylį spaudos konferencijoje. L.Lekavičius interviu 24sek Atėnuose atviravo, kad iki tų rungtynių keliose treniruotėse amerikietis į jį kreipėsi vardu, todėl pats lietuvis buvo nustebęs. Tačiau po trijų mėnesių Atėnuose R.Pitino vis dažniau kreipiasi į įžaidėją Luku. „Bet vis dar pasitaiko Skywalkeris“, – šypsosi L.Lekavičius.

    Ketverios pirmosios rungtynės pas R.Pitino Skywalkeriui buvo kaip parašytos pagal Holivudo scenarijų. L.Lekavičius gavo pasireikšti beveik 7 minutėmis daugiau nei prie buvusio trenerio Xavi Pascualio (17,9 min.), rinko 3,7 taško daugiau (7,5), atliko 0,4 rezultatyvaus perdavimo daugiau (2 perd.) ir rinko 3,1 naudingumo balo daugiau (7,3). Per tas ketverias rungtynes L.Lekavičius buvo didžiausią +/ – rodiklį turėjęs „Panathinaikos“ krepšininkas. Tiesa, per pastarąją 10 rungtynių atkarpą Nicko Calatheso dublerio rodikliai smuko. Dabar jis tebežaidžia vidutiniškai po 9 minutes, renka 3,2 taško, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 3,3 naudingumo balo. Tačiau tam yra labai rimtų priežasčių.

    Lekavičiaus orientyras

    Kai kuriuos žmones veikia mėnulis. Kitų diena priklauso nuo to, ant kurios kojos išlipo iš lovos. Treti juokiasi – laiminga žmona, gera ir diena. O Luko Lekavičiaus žaidimas Atėnuose tiesiogiai priklauso nuo Nicko Calatheso vakaro. „Mano užduotys visada buvo tokios – keisti Calathesą 5-10 minutėms. Visa tai išliko iki šiol“, – pasakojo L.Lekavičius. 10 Leko minučių per rungtynes reiškia 30 puikių Nicko Calatheso minučių. O JAV gimęs graikas dabar žaidžia nuostabų krepšinį.

    Per šešerias pastarąsias Eurolygos rungtynes įžaidėjas atliko mažiausiai po 9 rezultatyvius perdavimus per rungtynes. Praėjusios savaitės mūšyje su Milano „Olimpia“ atakų organizatorius pakartojo sezono rekordą ir išskirstė net 14 rezultatyvių perdavimų (karjeros rekordas Eurolygoje – 16). Triskart šį sezoną iki trigubo dublio – raudonosios knygos retenybės Eurolygoje, N.Calathesui pritrūko tik 1-2 atkovotų kamuolių. O prieš porą savaičių N.Calathesas įskraidino beprotišką pergalingą metimą į Maskvos CSKA krepšį nuo lentos.

    „Panathinaikos“ šventė šešias pergales paeiliui. Kai po 22-ojo turo Atėnų klubas trynėsi vos 12-oje Eurolygos vietoje ir stumdėsi greta Kauno „Žalgirio“, graikus nuo patekimo į ketvirtfinalį dabar skiria vienintelė pergalė. Graikai turi posakį – trokšta lyg įsikandę peilį burnoje. Tokie dabar „Panathinaikos“ krepšininkai medžioja savo grobį Eurolygos arenose. „Viskas prasidėjo nuo naujo trenerio, – 24sek pasakojo L.Lekavičius. – Iš pradžių pralaiminėjome, bet kai treneris įvedė sistemą, atsirado ir tos pergalės. Manau, daug kas priklauso nuo trenerio. Pitino mums duoda labai daug laisvės. Daug bėgame į greitą puolimą. Tuo ir esame stiprūs. Gynyboje jis prašo agresijos. Manau, tai buvo svarbiausia. Lengvai prisitaikėme prie trenerio filosofijos, nes turime daug amerikiečių, kuriems toks krepšinis priimtinas – bėgti ir mesti. Dabar tai duoda gerus rezultatus.“

    Galbūt nieko keisto, kad prie R.Pitino taip gerai ėmė žaisti ir N.Calathesas. NCAA krepšinio pamatus susidėjęs graikas greitai rado bendrą kalbą su Naismitho Šlovės muziejaus nariu, kuris pateko į Springfildą dėl pasiekimų koledžų krepšinyje.

    Skindamas pergales vieną po kitos, L.Lekavičius nesiskundžia dėl susitraukusio minučių skaičiaus. Ketvirtadienį jį ir kitus „Panathinaikos“ krepšininkus palaikys nesuskaičiuojamą žiūrovų skaičių talpinanti OAKA, kurioje ant turėklų ir balkonų kariasi sirgaliai, laužantys visus įmanomus saugumo reikalavimus.

    Dar neseniai „Olympiakos“ stovykla šaipėsi iš „Panathinaikos“ ir jų šansų patekti į atkrintamąsias. Dabar PAO bandys sumedžioti Madrido „Real“ ir užkopti į šeštą vietą turnyro lentelėje. „Manau, turime realius šansus būti šešti. Tos dvi rungtynės bus labai svarbios, – mūšius su „Real“ ir „Budučnost“ pasitinka L.Lekavičius. – Smagu, kad susirinks tiek žiūrovų – bus neeilinė atmosfera. Tikimės pergalės ir pakilti turnyro lentelėje.“ L.Lekavičius nemėgsta spręsti painių matematinių uždavinių. Bet „Panathinaikos“ matematika gerokai paprastesnė nei „Žalgirio“.

    Tik Graikijoje

    Visai priešingoje Atėnų pusėje, pietuose Pirėjuje, penktadienio vakarą „Žalgiris“ pasileis į gladiatorių kautynes su „Olympiakos“. Labai realu, kad kas išliks gyvas toje kovoje, tik tas ir tęs kelionę ketvirtfinalio link. L.Lekavičius laikosi atokiau visai ne taikaus Taikos ir draugystės stadiono – saviškių dvikovą stebės per televizorių. Bet išskirti gyvenk arba mirk rungtynių favoritą jam pernelyg sudėtinga. „Pirėjo „Olympiakos“ žaidžia namie. Tai jiems mirk arba gyvenk rungtynės ir jos tikrai bus svarbios. Las Palmase graikai patyrė skaudų pralaimėjimą ir manau, kad išeis susikaupę bei kovos dėl pergalės. Bet manau, kad abiejų komandų šansai 50 prie 50. Tik kad Pirėjus turi traumų. Bus labai įdomios rungtynės“, – svarstyklių nė į vieną pusę niekaip nepersvėrė L.Lekavičius.

    Tačiau nekyla abejonių, kurios komandos taiklūs metimai džiugins lietuvį. Jis tiki, kad „Žalgiris“ dar prasmuks į atkrintamąsias varžybas. „Nelabai bandžiau skaičiuoti žalgiriečių šansų lentelėje, – suprasdamas, kokia tai paini situacija, juokėsi L.Lekavičius. – Kiek suprantu, jie turi nugalėti „Olympiakos“ ir „Real“. Aišku, bus sunku. Kas ten žino, gal ir išeis. Tikėkimės, pateks.“

    Išgirdęs Šarūno Jasikevičiaus balsą kitame telefono ragelio gale, Lukas Lekavičius galėjo detaliau paanalizuoti „Olympiakos“ žaidimą. Tačiau kovo 17-ąją Pirėjo klubas neatidarė bilietų kasų į Graikijos čempionato rungtynes. Jos neįvyko – „Panathinaikos“ įskaityta pergalė 20:0 nė neįžengus į Atėnų priemiesčio pragarą. Viskas prasidėjo nuo skandalo Graikijos taurės pusfinalyje. Po dviejų kėlinių OAKA arenoje gavę šeimininkų niuksą 25:40, „Olympiakos“ pareiškė, kad nebetęs rungtynių dėl „nupirktų teisėjų“.

    Pirėjo krepšininkai nebeišlindo iš rūbinės, susikrovė daiktus ir grįžo namo su techniniu pralaimėjimu 0:20. „Dar nesu buvęs tokioje situacijoje, kad rungtynės baigtųsi po dviejų kėlinių, – 24sek Atėnuose atviravo L.Lekavičius. – Buvo tikrai keista. Baigėsi ilgoji pertrauka ir atėjome daryti apšilimo. Tačiau varžovai nepasirodė. Atmosfera buvo neįtikėtina. Žmonės klykė, šaukė, skandavo. Bet viskas tuo ir baigėsi Atėjo kažkoks žmogus, pasakė, kad varžovai nebepasirodys ir mes taip pat išėjome.“

    L.Lekavičiui buvo skaudu, kad puikus PAO žaidimas buvo nurašytas „nupirktų teisėjų sąmokslui“. „Atrodėme tikrai gerai ir žaidėme geras rungtynes. Dėl to ir liūdniausia. Skaudu, bet nieko nepadarysi. Taip dalykai vyksta Graikijoje“, – šyptelėjo L.Lekavičius. „Panathinaikos“ bosas Dimitris Giannakopoulas ant „Olympiakos“ atsarginių suolo padžiovė moteriškus apatinius. Netrukus raudonieji D.Giannakopoulą paskelbė „persona non grata“ Taikos ir draugystės stadione. Maža to, „Olympiakos“ iškėlė ultimatumą – daugiau nebežais su „Panathinaikos“, jeigu tose rungtynėse švilps vietiniai arbitrai. Teisėjus skirstanti Graikijos krepšinio federacija neketina taikstytis su „Olympiakos“ ir išimčių neplanuoja. Tad gali būti, kad L.Lekavičius taps Graikijos čempionu be kovos finale. „Nelabai žinau, kas ten vyksta už aikštės ribų. Net nesikišu“, – numojo ranka L.Lekavičius, besikoncentruojantis į savo darbą.

    Klaustukas dėl ateities

    Tai gali būti paskutiniai L.Lekavičiaus mėnesiai Atėnuose. Vasarą su „Panathinaikos“ baigs galioti dvejiems metamas sudarytas beveik milijono eurų vertės kontraktas. R.Pitino visada žavėjosi L.Lekavičiaus energija ir atsidavimu rungtynėse bei treniruotėse. Bet kaip juokiasi amerikietis, jis liks dirbti Atėnuose tik tuo atveju, jei neprieštaraus žmona. O panašu, kad žmona 66-erių JAV specialistą pageidauja matyti arčiau namų. R.Pitino jau dabar siejamas su Alabamos universiteto komanda NCAA. „Panathinaikos“ vadovai gūžčioja pečiais – visi čia myli L.Lekavičių, bet jo likimas Atėnuose priklausys nuo naujo trenerio sprendimo. L.Lekavičius dėl kito sezono nesuka galvos ir laikosi savo rutinos. Per du sezonus Atėnuose dar nebuvo dienos, kai Lukas neatvyktų į treniruotę likus pusantros valandos iki treniruotės pradžios. Gynėjas visada užsuka padirbėti papildomai su treneriu, paprakaituoja 45 minutes ir tada eina sportuoti su visa komanda. Šio ritualo nekeičia nei L.Lekavičiaus rodikliai, nei komandos rezultatai, nei būsimo kontrakto statusas.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/l-lekavicius-apie-skywalkerio-kriksta-karus-atenuose-ir-zalgirio-intriga-pirejuje-1134-1122162

  • Šarą sužavėjęs intriguojantis "Žalgirio" generolas, kuriam netinka estiški juokeliai

    March 05, 11:02

    18-metis „Žalgirio“ talentas Kerras Kriisa jaudinosi prieš jaunimo Eurolygos atrankos etapą Kaune, bet visai be reikalo. Jo diriguojamas „Žalgiris“ iškovojo visas keturias pergales ir dar kelialapį į Eurolygos finalo ketverto kovas Vitorijoje. Pats estas gavo naudingiausio turnyro žaidėjo prizą ir atkreipė „Žalgirio“ sirgalių dėmesį. Jį jau pastebėjo ir Šarūnas Jasikevičius, kuriam smulkus 189 cm ūgio aikštės generolas paliko įdomų įspūdį. „Žalgirio“ vadovus intriguoja įžaidėjo ateitis.

    „Kriisa jau turi 23?!“ – trečiojo kėlinio viduryje „Žalgirio“ arenos tribūnose garsiai sušuko nustebęs berniukas, visą ANGT turnyro finalą reiškęs pretenzijas, kad jaunuoliai meta per mažai tritaškių. Kerras Kriisa taip degė, kad „Žalgirio“ arenos operatoriai jau kvietė gaisrinę. Atsidūręs vienas prieš vieną su Vilniaus „Ryto“ aukštaūgiais, smulkutis 189 cm ūgio gynėjas kratėsi pagalbos ir vienas tvarkėsi su aukštomis kliūtimis. Jeigu priešininkas palikdavo per daug erdvės, vikrus įžaidėjas bausdavo staigiu tolimu metimu. Vos tik dengsiesi agresyviau bandant nuginkluoti estą trijų taškų zonoje, K.Kriisa savo vikriomis rankomis mesis kamuolį į baudos aikštelę, o ten užtrauks rankinį stabdį ir pašokęs elegantiškai pakrutins tinklelį metimu atsispyręs nuo baudų metimo linijos. Gynyboje jis įsikabino į koją Augustui Marčiulioniui ir nedavė kvėpuoti legendos sūnui. 16-metis „Ryto“ įžaidėjas buvo neatpažįstamas. Iki turnyro finalo per trejas rungtynes suklydęs vos 5 kartus, finale A.Marčiulionis padarė net 7 klaidas. „Ryto“ dublerių generolo akivaizdoje K.Kriisa pergalingai suspaudęs kumštį ir kovotojo akimis leidosi į dar vieną medžioklę: tai taškų, tai varžovo, o galiausiai – trofėjaus. K.Kriisa dominavo jaunimo Eurolygos finale, per 29 minutes pelnęs 27 taškus (4/8 dvit., 4/5 trit., 7/8 baud.), atkovojęs 5 kamuolius, atlikęs 3 rezultatyvius perdavimus ir surinkęs 32 naudingumo balus. Fantastiškas jo pasirodymas nepaliko vilčių „Rytui“ 92:79.

     

    Per tuos kelis esto mėnesius Kaune „Žalgirio“ gerbėjai turėjo mažai progų pamatyti 18-metį užsienietį vilkintį žaliai baltus marškinėlius. Vidutiniškai po 19 minučių Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujantis ir vos 3,6 naudingumo balo renkantis gynėjas keliskart buvo žybtelėjęs iki 11 taškų, 7 rezultatyvių perdavimų ar 19 naudingumo balų (geriausi sezono rodikliai), tačiau pirmą kartą atvykėliui aidėjo tokie plojimai, kokius jis išgirdo savaitgalį „Žalgirio“ arenoje. Kai nuaidėjo finalinė turnyro sirena, Kerras ėmė šaukti „Žalgirio“ arenos centre ir broliškai apsikabino Lauryną Vaištarą. Tai buvo pirmoji jo pergalė prieš „Rytą“ trečiuoju bandymu šį sezoną. „Saldu“, – neslėpė K.Kriisa, pasiutėliškai šyptelėjęs duodamas interviu būreliui žurnalistų.

    Tai buvo svarbi pergalė visai „Žalgirio“ jaunimo programai. Dar vasarą pralaimėję kovą dėl kelių intriguojančių Lietuvos talentų, žalgiriečiai surinko ne tokią talentingą sudėtį kaip „Rytas“. Bet kai iš rikiuotės prieš pat finalą griuvo sostinės bokštas Marekas Blaževičius, svarstyklės išsilygino. Užuodęs kraują, K.Kriisa nudirigavo „Žalgirio“ jaunimą į principinę pergalę, kuri atvėrė vartus į finalo ketverto varžybas Vitorijoje. Žalgiriečiai pernai pirmą kartą Eurolygos atrankos „Žalgirio“ arenoje istorijoje neapgynė namų tvirtovės, o pergalės šokiui aikštės centre užleido vilniečius. Šįkart į sceną grįžo „Žalgirio“ vyrukai, kuriuos po finalinės sirenos sveikino pernykštė komanda, nepratęsusi žaliai baltų tradicijos. „Nemaniau, kad tie derbiai tokie dideli! – stebėjosi jau pusmetį Lietuvoje gyvenantis 18-metis iš Estijos. – Nustebau pamatęs, kad į areną atvažiavo būrys sirgalių iš Vilniaus ir palaikė „Ryto“ komandą. Ir šiaip, susirinko daug žmonių. Tad pradedu suprasti, kokia didelė ta derbių svarba. Bet jausmas laimėti geras.“

    K.Kriisa išsiskyrė iš žaliai baltų stovyklos solidžiu savo žaidimu. Per vienerias jaunimo Eurolygos atrankos turnyro rungtynes jis pelnė vid. po 19 taškų (60 proc. dvit., 48 proc. trit., 88,9 proc. baud.), atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 5,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 23 naudingumo balus. Estas buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą ir visiškai pelnytai gavo visos atrankos MVP statulėlę.

    Komandos draugai linksmai trankė įžaidėjui per nugarą ir išstūmė jį aikštės vidurį atsiimti apdovanojimo. „Malonus įvertinimas. Bet man svarbiausia, kad laimėjo komanda. Komandos pergalė man dabar didesnė“, – tikino K.Kriisa.

    Būtent ta komanda leido atvykėliui Kaune pasijausti tokiam savam. Estas su keliais kitais „Žalgirio“ programos auklėtiniais gyvena „Žalgirio“ komplekse, vadinamojoje buvusioje „Kaustos“ salėje, kur jaunuoliai ir miega, ir žaidžia krepšinį, ir sportuoja, ir kartu leidžia laisvalaikį. Nors K.Kriisa nebuvo pažįstamas nė su vienu iš jaunųjų žalgiriečių, greitai užmezgė bičiulystę su žaliai baltais. „Man čia labai patinka! Tikrai! – net nušvito K.Kriisa. – Man labai patinka komandos draugai, treneriai. Visi! Man patinka mūsų treniruočių salė, gyvenamoji vieta. Aš čia tikrai labai laimingas. Viskas dėl vyrukų. Jie mane labai palaiko. Čia visi mane priėmė labai labai greitai ir mane tai nustebino.“

    Anksčiau K.Kriisa siautėjo Estijos krepšinio programose. Pernai jis buvo pakviestas į Bambergo „Brose“ klubą, tačiau ir dėl traumos, ir dėl asmeninių aplinkybių paliko Vokietiją ir grįžo namo. Tačiau agentai Tadas Bulotas ir Marius Rutkauskas įžvelgė esto žaidime potencialą ir pasiūlė jį „Žalgiriui“. Kauniečiai patikėjo estišku projektu. „Mano nuomone, „Žalgiris“ nėra Lietuvos rinktinė. Tai klubinis krepšinis ir mes norime užsiauginti klubui gerus krepšininkus. Pirmiausia renkamės aplink save visus lietuvius, kuriuos galime. Bet visuose profesionaliuose klubuose rasite daug legionierių, todėl nematau problemos, kodėl „Žalgiryje“ negali būti vienas kitas užsienietis, ypač – iš kaimyninės šalies, – sprendimą į „Žalgirį“ pakviesti ne tik Estijos, bet ir Danijos talentą, 24sek paaiškino Robertas Javtokas. – Mes juk vėliau galime uždirbti iš tų talentų. Isaiah Hartensteino pardavimas „Houston Rockets“ mums atnešė 700 tūkst. eurų. Juk iš tų pinigų mes vėliau galime gerinti sąlygas „Žalgiryje“ augti mūsų jaunimui. Jeigu čia yra blogis, net nežinau, ką atsakyti.“

    K.Kriisa gimė 2001-ųjų sausio 2-ąją jau su krepšininko genais. Jo tėtis Valmo Kriisa – žinomas Estijos krepšininkas, profesionaliai rungtyniavęs net iki 43-ejų. Įdomu, kad vienose Estijos čempionato rungtynėse tėvas žaidė prieš sūnų – tai nutiko prieš porą metų, kai Valmo Kriisai buvo 42-eji, o Kerrui – 16.

    Savaitgalį K.Kriisą „Žalgirio“ arenoje su pergale sveikino mama. Tėčio tribūnose nebuvo, bet 18-metis žalgirietis nujaučia, ką šis jam pasakytų. „Manau, pasakytų toliau mesti į krepšį, – juokėsi jaunasis krepšininkas, netrukus linksmai papasakojęs apie didelį kartų skirtumą. – Žinote, manau, dabar aš suprantu krepšinį daugiau nei tėtis. Juk modernus krepšinis taip greitai evoliucionuoja, o mano tėtis žaidė 9-am, 10-am dešimtmety – tai buvo visai kitas krepšinis (juokiasi.). Bet jei rimtai, aš priimu jo patarimus ir bandau jais naudotis. Manau, jis manimi labai džiaugiasi.“

    Rimti pokalbiai su treneriu

    Iš Estijos Kerras Kriisa atsinešė išraiškingą lyderio savybių bagažą. Visose savo komandose Kerras buvo svarbiausias žaidėjas. Į Kauną jis atsivežė dar ir pasiutusį charakterį: tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Natūralu, kad patekus į „Žalgirio“ sistemą, kurioje talento gerokai daugiau nei Estijos krepšinio komandose, atvykėliui teko prisitaikyti prie naujo vaidmens. Lyderiauti pripratusiam vaikinui turėjo būti nelengva. NKL pirmenybėse gaudamas pasireikšti po 19 minučių, K.Kriisa pelno 5,5 taško (40,8 proc. dvit., 26,2 proc. trit.), atkovoja 1,7 kamuolio, atlieka 2,8 rezultatyvaus perdavimo, bet klysta 2,1 karto, ir renka 3,6 naudingumo balo. Pasitaikė rungtynių, kai Kerras Kriisa prarasdavo kontrolę ir vėliau turėjo pokalbių su dublerių komandos treneriu Mantu Šerniumi. „Aš jį pažįstu trečią mėnesį, – 24sek sakė lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ dublerių komandos vairą perėmęs Mantas Šernius. – Galbūt per tuos tris mėnesius buvo dvi bangos, kai turėjome ne vieną pokalbį. Rodžiau, kur kas kaip, kaip jis neturėtų elgtis, kaip turėtų susivaldyti. Tikrai turėjome ne vieną rimtą pokalbį po rungtynių ir po treniruotės. Jis iš savęs yra laukinis. Toks tas krepšinis Estijoje. Matote, Estijoje yra vienas krepšinis, Lietuvoje – kitas, NKL – dar kitoks. O Kerras dabar turi pažinti aukštesnį lygį. Žinoti, kodėl daromi tam tikri dalykai, kodėl už aikštės ribų jis irgi turi būti lyderis. Ką turi kalbėti, ko negali kalbėti, kiek jis gali kalbėti su teisėjais. Jis turi užaugti kaip krepšininkas.“

    Bet ne veltui viena Kerro Kriisos stiprybių yra jo krepšinio IQ ir situacijų skaitymas. Kartais per minutės pertraukėlę M.Šerniui užtenka parodyti vieną užtvarą ir K.Kriisa jau supranta, ką nori pasakyti treneris. „Daug kam taip ir neišeina to įskiepyti, o jis jau tą turi iš prigimties, – stebėjosi M.Šernius. – Tai labai svarbu.“ Jaunimo Eurolygos atrankos etape Kaune žalgiriečių treneris galėjo atskleisti geriausias K.Kriisos savybes. Kadangi jo kelyje nebebuvo nei Roko Jokubaičio, nei Mariaus Valinsko, kurie atlieka svarbų vaidmenį „Žalgirio-2“ gynėjų grandyje, K.Kriisa gaudavo pasireikšti po 27,5 minutės. Pats įžaidėjas 24sek prisipažino, kad nesitikėjo tokios atsakomybės. Bet su kiekvienomis rungtynėmis 18-mečio rodikliai stabiliai stiebėsi aukštyn, kol galiausiai „Žalgiris“ tapo atrankos nugalėtojais, o komandos vedlys – turnyro MVP.

    Šioje komandoje Kerras buvo vienas iš dviejų lyderių, – pasakojo Mantas Šernius. – Pirmiausia, Laurynas Vaištaras yra emocinis kapitonas. Bet Kerras yra krepšinio aikštės kapitonas... Kaip sakoma, aikštės generolas. Tai mūsų komandoje jis buvo generolas.“ „Manau, pirmosiose savo rungtynėse žaidžiau taip, kaip žaisdavau NKL, – šyptelėjo K.Kriisa. – Nesitikėjau, kad mano vaidmuo bus toks didelis, todėl susitelkiau gynybai ir bandžiau daugiau kurti kitiems. Bet kasdien supratau, kad turiu mesti daugiau. Aišku, taip pat kurti komandos draugams ir padirbėti gynyboje. Ši atranka padėjo man prisiminti, kad galiu pataikyti (šypsosi.). Kai pasitikiu savimi, aš galiu tikrai gerai pataikyti, mesti metimus staigiai sustojus, kurti kitiems. Manau, kad svarbiausia buvo tai, jog, mano nuomone, buvau gan agresyvus. NKL aš kartais per pasyvus ir mane lengva uždengti. Dabar žinosiu, ką man reikia daryti ateičiai. Tik nenoriu jums dabar to sakyti – o tai varžovams bus lengviau mane išanalizuoti (šypsosi.).“

    Sužavėjo Šarą 

    Šarūnas Jasikevičius ne kartą užsuko į „Žalgirio“ arenos aikštę pasižiūrėti jaunimo Eurolygos atrankos mūšių.

    Penktadienį jis linksmai stebėjo žalgiriečius su savo šeima, o šeštadienį įsitaisė pirmoje parketinių vietų eilėje, kur šnekučiavosi su NBA skautais ir savo agentu. Š.Jasikevičius patenkintas linkčiojo galva prieš save matydamas ant parketo dominuojantį „Žalgirio“ generolą iš Estijos. Šį sezoną jis dar nebuvo išsikvietęs esto į pagrindinės komandos treniruotes, nes ten puikiai pritapo „Žalgirio“ dublerių įžaidėjas Rokas Jokubaitis. Tačiau Robertas Javtokas 24sek pasakojo, kad jau greitu metu K.Kriisa gaus ir Šaro pamokų. „Negaliu kalbėti už Šarą, nes jis priima sprendimus, o mes tik duodame patarimus, – 24sek pasakojo „Žalgirio“ sporto direktorius Robertas Javtokas. – Bet Šaras žiūrėjo keletą Kerro pasirodymų ir liko sužavėtas. Manau, pabandysime jį keliose treniruotėse.“ „Žalgirio“ vyr. treneris neretai apsilanko ir dublerių komandos mačuose NKL čempionate. Beje, ten žalgiriečiai rikiuojasi devintoje vietoje. K.Kriisa matė Šarūną Jasikevičių „Žalgirio“ treniruočių centro tribūnose, bet stengėsi pernelyg to nesureikšminti. „Sėdi treneris, ar ne, mes visada turime žaisti gerai, – 24sek pasakojo K.Kriisa. – Mes susitelkiame rungtynėms, o ne tokioms aplinkybėms, kas sėdi tribūnose. Tiesiog žaidžiame savo žaidimą.“

    Tačiau K.Kriisa nėra abejingas „Žalgirio“ vardui. Tai yra antras estiškas projektas „Žalgiryje“ po Siimo-Sanderio Venės, kuris žaliai baltiems priklausė visą dešimtmetį. „Man žaisti „Žalgiryje“ reiškia labai daug, – 24sek tikino K.Kriisa. – Tai viena geriausių sistemų Europoje. Pernai „Žalgiris“ turėjo puikų sezoną ir buvo trečias Eurolygoje. Kai žaidžiu jaunimo komandoje, mane labai motyvuoja tai, jog pagrindinė komanda žaidžia tokiame aukštame lygyje.“ Tuo tarpu estai susidomėję seka 18-mečio talento žingsnius didžiausiame Baltijos krepšinio klube. „Estai į „Žalgirį“ žiūri labai gerai. O iš savo internetinio puslapio matome, kiek daug žmonių skaito naujienas apie Kerrą, – 24sek pasakojo buvęs žalgirietis, dabar Las Palmaso „Gran Canaria“ atstovaujantis S.Venė, Estijoje padedantis kuruoti krepšinio naujienų puslapį. – Estija su juo sieja nemažus lūkesčius. Ypač po pastarojo savaitgalio. Visi žino, kad tėvas buvo geras žaidėjas, ilgai žaidė Estijos rinktinėje, todėl daugelis tikisi, kad Kerras bus panašus į tėvą ar net dar geresnis. Aš manau, kad jis turi viską, kad taptų neblogu krepšininku.“

    „Žalgiris“ tiki esto ateitimi

    „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas buvo prasitaręs, kad į žalgiriečių rungtynes Eurolygoje kiekvieną savaitę plūsta šimtai estų. Eurolygos mačuose jie mato K.Kriisą nebent sėdintį pirmoje eilėje už „Žalgirio“ atsarginių suolo. Tai vietos, skirtos „Žalgirio“ dubleriams. Kaimynai tikisi, kad vieną dieną Kerras išaugs iki patikimo Eurolygos krepšininko. Bet iki tol jam dar teks nueiti ilgą kelią. Didžiausi K.Kriisos trūkumai – labai smulkus sudėjimas (75 kg), ūgis (189 cm), trumpos rankos ir ne NBA perspektyvų atletiškumas. Maži gynėjai dabar sunkiai atranda savo vietą po žvaigžde, kai Europos krepšinis orientuotas į vis aukštesnius ir fiziškesnius žaidėjus. Iš šono lengva patarinėti, kaip perduoti kamuolį, kaip priimti vienokį ar kitokį sprendimą, bet žemi nedidukai gynėjai kartais tiesiog fiziškai nemato aikštės per augalotų ir plačių jų priešininkų rankas ir kūną. Maža to, fizinės savybės dabar brangiai kainuoja ginantis prieš aukštesnius ir stipresnius priešininkus – įžaidėjai vis naudojasi savo pranašumais po krepšiu.

    Aplinkiniai pastebi, kad 18-metis K.Kriisa galėtų būti dar šiek tiek darbštesnis ir atsidavęs krepšiniui. Būtent salės žiurkės genas leido kitam „žaliam“ mažyliui Lukui Lekavičiui prasimušti į „Žalgirį“, o vėliau – ir į Atėnų „Panathinaikos“. „Taip, turime tokių pavyzdžių, kaip Lekavičius, – antrino M.Šernius. – Manau, kad Kerras yra gerame kelyje ir teisingoje organizacijoje. Tik jis turi kiekvieną dieną dar labiau save atiduoti krepšinio aikštėje. Dar daugiau domėtis krepšiniu. Ir augti. Pamenu, buvau skautas Lietuvos rinktinėje, kurioje žaidė ir Jasikevičius. Tai po kiekvienų rungtynių aš turėdavau jam atnešti rungtynių įrašą. Jeigu neatnešdavau, klausdavo: tai kada atneši? To aš pasigendu iš Kerro. Jis turėtų daugiau lįsti, analizuoti pats save. Nes kuo aukštesnis lygis, tuo mažesnės detalės laimi. Kaip pirmas numeris, jis turėtų dar labiau lįsti į savianalizę.

    Tai vienas iš tokių dalykų. Bet jis gerame kelyje. Kerras gali gerai gintis, turi gerą krepšinio IQ, metimą... Viskas ko reikia, kad galėtų galvoti apie aukštesnį lygį.“

    „Mes daug iš jo tikimės, – 24sek neslėpė R.Javtokas. – Matome jį aukštesniame lygyje. Tik ne paslaptis, kad šiandien Jokubaitis labiau fiziškai pasirengęs nei Kerras. Gal Kerras yra vėlesnio brendimo. Jis rodo aukštą meistriškumą, agresiją ir t.t., bet kūno dar šiek tiek trūksta: kelių kilogramų, fizinės jėgos. Manau, kitąmet jis žais per dvi komandas. Tik nesu tikras, ar užsienietis galės turėti dvigubą licenciją ir žaisti tiek pagrindinėje komandoje, tiek NKL. Kol kas Lietuvos krepšinio federacija to neleidžia, bet mes to norime ir dėl to kovosime. Bet norėtume, kad jau kitais metais Kerras temptų dublerių komandą į priekį. Ir taip kartais ateidamas į „Žalgirio“ pagrindinę komandą, kaip šį sezoną ateina Jokubaitis, kitąmet jis žengtų dar vieną žingsnį aukščiau. Bandome, kad tai būtų „Žalgirio“ lygio žaidėjas. Jis tikrai nėra tas atletas, kuris galėtų lakstyti ir dėlioti NBA. Bet jeigu pasieks „Žalgirį“ ir Eurolygos lygio komandą, manau, tai būtų super. To mes ir siekiame su visais. Ne su visais pavyksta – vieni vėliau tampa LKL, kiti – NKL žaidėjais, bet imdami kiekvieną žaidėją norime matyti jį rungtyniaujantį „Žalgirio“ komandoje.“

     

    NBA skautai nemato jame NBA potencialo. K.Kriisa turės nueiti ilgą kelią, kad taptų bent Eurolygos ar gero Europos taurės lygio žaidėju. Tačiau šioje perspektyvų realizacijos kelionėje K.Kriisa žingsniuoja į priekį, o MVP titulas ir „Žalgirio“ triumfas rodo, kad estas eina gera kryptimi. „Nesiplanuoju ateities. Mėgstu gyventi šia diena ir kasdien tobulėti. O po mėnesių, metų pamatysime, kur mes būsime“, – neskubėjo gyventi K.Kriisa. Po žalgiriečių triumfo 18-metis davė bent keturis interviu – anglų ir estų kalbomis. Tokios jau tų MVP pareigos. Vėliau įžaidėjas skubėjo į rūbinę pas džiūgaujančius komandos draugus.

    „Žalia balta! Žalia balta!“ – skandavo „Žalgirio“ sirgaliai, sveikindami jaunimo Eurolygos atrankoje triumfuojančius jaunuosius žaliai baltus. K.Kriisa dar nekalba lietuviškai kaip jo pirmtakas S.Venė, bet jis jau supranta nemažai pagrindinių žodžių. „Žalgirio“ tribūnose per visą savaitgalį nenuaidėjo nė vienas kvailas pokštas apie estus ir jų lėtumą. Nes šiam estui netinka estiški juokeliai. Kauniečiai susipažino su juo kaip su „Žalgirio“ aikštės generolu.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/sara-suzavejes-intriguojantis-zalgirio-generolas-kuriam-netinka-estiski-juokeliai-1134-1101146?copied

  • „Chimki“ iššūkio nepabūgęs jaunasis A.Jasilionis: tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu

    February 12, 16:24

    „Sužinoti, kas yra krepšinis“, – tokią užduotį gavo ankstyvą penktadienio rytą į Maskvą, kur darbuosis „Chimki“ klubo vyriausiojo trenerio Rimo Kurtinančio asistentu, išskridęs 36-erių krepšinio treneris Aurimas Jasilionis.

    „Manau, kad tai yra pradžia kažko gero“, – prieš pat skrydį prisipažino jaunasis specialistas. Savo trenerio karjerą kaunietis pradėjo besimokydamas antrame kurse, kai pradėjo treniruoti Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtinius. Jam teko darbuotis su Kaziu Maksvyčiu bei „auksine“ 1992-ųjų metų jaunimo krepšinio rinktine. Kiek vėliau A.Jasilionis dirbo Libane, treniravo Kauno „Aisčių“ moterų komandą, o 2015-aisiais pateko į Vilniaus tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos trenerių štabą. Kuomet buvo atleistas šios ekipos vyriausiasis treneris Marcelo Nicola, jaunasis specialistas laikinai užėmė jo poziciją. Likimas trenerį nuvedė į Regionų krepšinio lygą, vėliau jis darbavosi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) – „Rasuose“ buvo Giedriaus Kurtinaičio asistentas, o vėliau tapo Šakių „Vyčio“ vyriausiuoju treneriu.

    „Bum, tu niekam nereikalingas“, – trumpai ir aiškiai iliustravo šio sezono pradžią A.Jasilionis, spėjęs tapti geriausių metų NKL treneriu, diriguodamas „Vyčio“ ekipai. Sulaukęs R.Kurtinaičio kvietimo atvykti į „Chimki“ komandą, A.Jasilionis prisipažino, kad tai buvo kiek netikėta, tačiau iššūkį priėmė. Kai susitikome, A.Jasilionis greitai pastebėjo mano žvilgsnį į lagaminą, kurį jau buvo paruošęs skrydžiui į Maskvą. 

    – Kas būna trenerio lagamino viduje? – nusprendžiau paklausti. 

    – Svarbiausia, kad jame būtų reikmenys, reikalingi darbe. Net negalvoju apie rūbus. Daiktai, kurie padeda saugoti ir gauti informaciją – kompiuteris, planšetinis kompiuteris, įvairiausios laikmenos ir, žinoma, užrašų knygutė. Nepatikėsite, bet pagrindinis dalykas, kurį vežuosi, yra pieštukai. Nesu didžiausias kompiuterių gerbėjas, noriu užsirašyti ranka. Taip man yra patogiau.

    – Kiek pieštukų jūsų lagamine? 

    – Nemažai. Gera krūva. Svarbu, kad pieštukai būtų minkšti. Visi kiti dalykai? Pamenu, anksčiau prisikraudavau labai daug nereikalingų daiktų, kurių net neišsikraudavau. Todėl su amžiumi mokausi koncentruotis ties svarbiausiais dalykais. Rūbai, batai? Ką įsidėsiu, tą ir turėsiu. 

    – Ką užsirašinėjate į užrašų knygelę? 

    – Pastebėjau, kad neretai užsirašau motyvacinę frazę, kuri mane pastumia į priekį. Turiu nemažai užrašų knygelių arba popieriukų...

    – Popieriukai dažnai pasimeta.

    – Tikrai taip. Tai puikiai žinau. Pasimeta ir užrašų knygelės (juokiasi). Tačiau surasti seną popieriuką su užrašu, tarkime, seniai nedėvėto džemperio kišenėje, yra smagu. Tačiau į užrašų knygelę nugula ne tik frazės. Visai neseniai kalbėjome apie tai su Ramūnu Butautu. Jis prisipažino, kad savo užrašų knygelę visuomet pasideda ant naktinio staliuko. Jei kas nors susisapnuoja, jis užsirašo. Ir aš šį įprotį „pagavau“. Nuolat pasidedu užrašų knygutę prie lovos. Joje užsirašau tai, kas, mano manymu, gali būti naudinga mano darbe. Tarkime, žiūriu rungtynes ir pamatau tam tikrą situaciją ar judesį, kuris, galbūt, man praverstų. Pokšt, ir užsirašau.

    – Užsirašyti tai užsirašote, o kada skaitote?

    – Reikia viską susisteminti. Būdavo, kad po metų atsiversdavau pasklaidyti, ką esu užsirašęs ir nieko nesuprasdavau. Todėl išsiugdžiau įprotį kiekvieną vakarą viską susisteminti, nes kartais akimirkos būsenoje užsirašau žodžiais, kurie suprantami buvo tik tą savaitę. Po kurio laiko tiesiog to nesupranti. Todėl kiekvieną vakarą dabar stengiuosi viską persirašyti suprantamais žodžiais, kad galėčiau tuo pasinaudoti ir ateityje. 

    – Užrašų knygelė padeda kurti save? 

    – Labai tiksliai pasakyta. Būtent joje tu dėlioji savo kelią, keli sau tikslus ir supranti, kokiu treneriu nori būti. Kiekvienas užrašas ir pastaba mane praturtina. 

    – Aurimai, pasklaidykime tą užrašų knygelę. 2015-aisiais apie jus išgirdome, kai tapote tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos vyr. treneriu. Žurnalistai jus matydavo asistento pozicijoje, tačiau sunkiai pamirštama yra ta diena, kai jums teko pirmą kartą stoti prieš žurnalistų kameras. Vargu, ar kas pamirš tą šypseną, su kuria tasai... 

    – Pacanas... Šis žodis labai gerai čia tinka (juokiasi).

    – Su akinukais ir keista šypsena. Kada atsirado tasai treneris Aurimas Jasilionis? 

    – Gal tuomet ir atsirado. Nors treneris, kuris diena iš dienos kaupė patirtį, visuomet buvo. Tiesiog tuomet atėjo sunkus momentas komandai. Aš galėjau atsisakyti siūlomų pareigų, tačiau jau buvau sau pasakęs, kad niekada nevengsiu iššūkių, kurie mane gali motyvuoti. 

    – Tačiau jūs žinojote, kad bus bandoma jus suėsti. 

    – Iš dalies, taip, bet visuomet buvau labai savimi pasitikintis. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio pareigos mane „užkrovė“. Pasakiau „tebūnie, šoksiu į tą ugnį“. Nors visi sakė, kad sudegsiu, klausė, ką darau. Ir dabar jūs man priminėte tą šypsenėlę. Tikrai savimi labai pasitikėjau. 

    – Iš kur tasai pasitikėjimas? 

    – Taip, trenerio asistentas, anksčiau dirbęs su vaikais ir moterimis. Keista, ar ne? 

    – Ir dalis krepšininkų komandoje buvo už jus vyresni. 

    – Taip, Kšištofas Lavrinovičius, Mindaugas Lukauskis. Tačiau iki šiol bendraujame. Pamenu, pirmą susirinkimą tapus vyriausiuoju treneriu. Padariau tik vieną klaidą – nekalbėjau su kiekvienu žaidėju atskirai. Tačiau viskas sukrito į krūvą, neatradau tam laiko. Teko visus surinkti į būrį ir viską sukalbėti. Nežinau, kiek tuo metu kambaryje buvo tiesos, tačiau pajaučiau turintis tvirtą užnugarį, tikėjau, kad galime kažką gero nuveikti. Bet mums pasitaikė labai nedėkingas tvarkaraštis – Stambulas, „Žalgiris“, Saratovas, vos nepralaimėjome Prienams. Viskas taip sukrito. 

    – Ar visada buvote toks pasitikintis savimi? 

    – To reikėtų klausti mamos, bet tikiu, kad toks buvau visuomet. Buvau mažas, vėlyvesnio brendimo, bet juk tiesą sako, kad tie maži būna patys aršiausi, stipriausiai kandantys. Gali būti, kad visuomet buvau toks įkyrus.

    – Atverskime dar kelis puslapius atgal – nuo ko viskas prasidėjo?

    – Tai prasidėjo „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje. Jos įkūrėjas buvo Rimas Kurtinaitis, vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas. Šioje mokykloje augo Linas Kleiza ir kiti pajėgūs krepšininkai. 1985 metų gimimo žaidėjų komanda eilę metų tapdavo Lietuvos čempionais. Ir aš ten būdavau. Ateidavau. Vieną dieną R.Butautas kreipėsi į mane: „Nuolat čia ateini, būni, dalyvauji, bet ką tu darysi?“

    – Krepšinio nežaisdavote?

    – Mėgėjiškai. Dėl savęs. Aš tiesiog ateidavau į treniruotes. Tai tapo mano kasdienybe. Įteigiau sau, kad privalau ten būti. Būdamas trylikos supratau, kad tai man yra svarbu kaip valgymas, ir miegas. Žinojau, kad į krepšinio treniruotę reikia ateiti pažiūrėti, įmesti... Man patiko, aš kaifuodavau. Svarbiausia buvo dalyvauti procese. Niekada negalvojau, kad būsiu krepšininkas. Tai keistai skamba? Man kur kas labiau patikdavo viską stebėti iš šalies. 

    – O kada pradėjote užsirašinėti? 

    – Šešiolikos. 

    – Prireikė trijų metų? 

    – Kai R.Butautas manęs paklausė, ką gyvenime veiksiu, pamenu, kad tiesiog numykiau, kad kažkur važiuosiu, kažką veiksiu su bachūrais. Jis pasakė, kad turiu viską kryptingai daryti. Paklausiau „O ką aš veiksiu?“. Jis tiesiog atsakė: „Būsi treneris“. Tada man atsivėrė akys. Tai mane užkabino. Prasidėjo konspektai, asistavimai treniruotėse, teisėjavimas, protokolų pildymas. Įsitraukiau į visą veiklą. Buvo reikalų „Merkurijuje“. Tačiau mes buvome tarsi šeima – visi už vieną, vienas už visus. Buvome labai stiprūs. Iki šiol vienas kitą palaikome, bendraujame. 

    – Kada gimė tikrasis treneris? 

    – Studijų laikais vienas iš dėstytojų pasakė, jog tam, kad tikras treneris atrastų save, jis turi išdirbti ir analizuoti save penkis metus. Aš manau, kad penki metai yra per trumpas laiko tarpas, jei nori suprasti, kas tu esi. Nepamirškime, kad dabar viskas nuolat kinta – ir technologijos, ir fiziologija. Manau, kad niekada nesuprasi, kada tapai tikruoju treneriu. Galbūt, ir dabar nesi tikras treneris. Niekas nepasakys, kas yra tikras treneris. Tai tegali būti siekiamybė. 

    – Koks esate dabar ir koks norite būti ateityje? 

    – Šie metai buvo ganėtinai įdomūs. Jie privertė perdėlioti gyvenimą, atsukti atgal tai, kas buvo ir pažvelgti tai, kas bus. Manau, kad labai geras čia žodis yra „atstojus“. Šokau iš vietos, kur turėjau atsakomybių, kur teko viską laikyti ant savo pečių į „bum, tu niekam nereikalingas“. Likau šone. Galvoje tik spėjo suktis klausimai: „Tu nerenki komandos?“, „Tu netreniruoji?“ „Kas yra?“ Juk aš buvau NKL metų treneris. Bet atsidūriau visiškai šone. Tai buvo sunku suvokti. Atsisėdau ir supratau, kad turiu pakankamai laiko viską peržvelgti: ką nugyvenau, koks žmogus esu ir kam esu reikalingas. Atsiribojau nuo visko. Liko vos keletas žmonių, su kuriais palaikydavau ryšį. Manau, kad šis laikas su savimi man daug davė. Supratau, kokiu keliu noriu eiti. Iki šiol žmonės manęs klausia, ar būčiau linkęs ką nors keisti savo gyvenime. Aš drąsiai atsakau, kad keisti atsisakyčiau. Tikiu, kad tasai momentas, kuris privertė viską apgalvoti, man buvo reikalingas. Turėjau suprasti tam tikrus dalykus. „Vyčio“ vyriausiasis treneris? Tai dar nieko nereiškia. Tada sau pasakiau, kad žmones mane pamatys ir už geresnės komandos vairo. Ateis tokia diena. Šie sau pasakyti žodžiai man tapo įkvėpimu.

    – Bet patys nusprendėte pasiduoti tam lūžiui. Juk galėjote pasirašyti sutartį su kuriuo nors klubu?

    – Galbūt. 

    – Tačiau pats pasirinkote būti niekur... 

    – Tai buvo verčiantys susimąstyti metai. 

    – Sužinojote, kur norite eiti? 

    – Taip. 

    – Kur? 

    – Į aukščiausią lygį. Noriu eiti ten, kur sugebėsiu mokytis ir tobulėti, kur galėsiu tapti geresniu treneriu, geresniu žmogumi. Tikiu, kad kriziniai metai suteikia kur kas daugiau negu komforto zona. Jeigu nori tobulėti, reikia, kad kas nors kąstų į užpakalį, kad nuolatos stumtų.

    – Aš suprantu paprastą dalyką: niekas geriau negu krepšinio treneris nepasakys, kas yra krepšinis. 

    – Šiandien važiavau Kaune ir plakate pamačiau žodį „džiazas“. Bliamba, džiazas. Tai yra gera muzika. Krepšinis – tai įvairovės visuma. Sunku išsireikšti... Žinote, negaliu pasakyti, kas yra krepšinis. 

    – Užsirašykite į knygelę: „Sužinoti, kas yra krepšinis“. 

    – Krepšinis – tai nuostabus dalykas, nenupasakojamas žodžiais. Pasakyti banaliai nenoriu. Krepšinis – tai gyvenimas, pamokos. Tas pats džiazas. 

    – Kuri pamoka buvo skaudžiausia? 

    – Kai tik pradėjau dirbti „saboninėje“ treneris Algimantas Žukauskas pamatęs mano energiją bei užsidegimą vieną dieną atėjo ir rimtu veidu patarė: „Neįsimylėk ir neprisirišk prie treniruojamų vaikų, nes ateis diena, kai jie tave išduos“. Tuomet nesupratau. Nepatikėjau. Atrodė, kad treneris kalba nesąmones. Galvojau, kad man tikrai taip nenutiks. Praėjo daug laiko ir supratau, kad jis buvo teisus. Manau, kad tai yra skaudžiausia. Atiduodi širdį, stengiesi dėl žmonių – nesvarbu, ar dirbi su vaikais, moterimis, ar vyrais – ir ateina diena, kai tenka ne tik išsiskirti. Kartais ateina diena, kai tampi pats blogiausias. Įsivaizduokite, treniruoji vaikus, ateina diena, kai jie patenka į dublerių komandą. Tavo auklėtinis pradeda dirbti su dublerių treneriu. Tu tampi nereikalingas. Nes anas yra dublerių treneris, o kas esi tu? Vaikų treneris. Tasai momentas yra žiauriai sunkus. Tai reiškia, kad viskas baigiasi. Tai išgyventi yra sunku. 

    – Juk ir klubuose keičiasi žaidėjai? 

    – Iš pradžių atrodydavo skaudu ir tai. Juk susiasmenindavau. Bet vėliau supratau, kad tokia yra mano profesija. Kiekvieną dieną ateini ir dirbi savo darbą. Kiekvieną dieną tu ruošiesi darbo dienai ir dirbi pilna širdimi. Kažkam neįtiksi, kažkam atrodys, kad neatlikai tinkamai savo darbo? Tiek to. Svarbiausia, kad pats žinotumei, kad atidavei visą save. Būtent supratimas, kad kiekvieną rytą gali veidrodyje žiūrėti sau į akis neteisdamas, leidžia išgyventi pačius sunkiausius momentus, kai tavęs atsisako, ar tau parodo duris.

    – Pripažinkime, visi žinome, kada prisiminame trenerį – kai komanda pralaimi. 

    – Taip. 

    – O žvaigždės yra aikštėje. Kaip tasai kostiumuotas asmuo randa bendra kalbą su aikštėje neretai stebuklus kuriančiais krepšininkais? 

    – Tai pagrindinis raktas į sėkmę ir pergalę. Man teko garbė kartu dirbti su K.Maksvyčiu. Jis yra puikiai įvaldęs bendravimo technikas. Nepažįstu, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris bent vieną blogą žodį pasakytų apie šį trenerį. Krepšinyje ar už jo ribų – jis yra visų draugas. Tai daug pasako. Tai yra žmogus, sugebantis rasti kalbą su visais – nesvarbu, ar su statybininku, ar šlavėju, ar krepšininku, ar politiku. Sugebėjimas rasti bendrą kalbą su auklėtiniais ir klubo vadyba yra menas. 

    – Kaip susikalbate jūs? 

    – Nežinia, ar sugebu (šypsosi). Aš tai vadinu nuojauta, jausmu, uosle. Jaučiu žmogų. Vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda pažinti žmogų, yra kūno kalba. Žodžiais gali apgauti, tačiau kūno kalba to ilgai daryti nesugebėsi. Per pirmuosius susitikimus su žaidėjais aš visada pasakau, kad pats svarbiausias dalykas man yra tai, kaip krepšininkas elgiasi gyvenime. Gyvenimą aš visada gretinu su krepšinio aikšte. Taip, nuklydimų mes esame turėję visi, bet vertinu pastangas siekti tam tikro tikslo gyvenime. Jei krepšininkas turi siekiamybę, rasime bendrą kalbą.

    – Kiek kartų per savo karjerą esate girdėjęs „jaunas ir kvailas“? 

    – Tiesiai į akis? 

    – Taip. 

    – Jeigu atvirai, dar nesu sutikęs žmogaus, kuris man būtų tiesiai į akis tai pasakęs. Vertinu atvirumą. Netgi norėčiau, kad ateitų ir pasakytų. Mielai padiskutuotume. Norėčiau išgirsti argumentus. Kalba už nugaros? Tegul. Tai reiškia, kad aš esu priekyje. Suprantama, visi pašnekesiai už nugaros gali „užparinti“, bet žinau, kad esu priekyje. Tokiais atvejais su blogomis mintimis padeda susitvarkyti meditacija arba ilgesnis pasivaikščiojimas. Puikiai padeda. 

    – Dabar teks dirbti su geriausiai Europoje apmokamu žaidėju Aleksejumi Švedu, apie kurio nesutarimus su tuo pačiu R.Kurtinaičiu iki šiol sklando gandai. 

    – Manęs tai negąsdina. Netgi įdomu. Aš visada sakau, kad jie visi yra žmonės. Nesvarbu, kokios etiketės yra užklijuotos, jie tėra žmonės. Jie yra tokie patys mirtingieji kaip ir mes. Su kiekvienu reikia rasti ryšį. Ir tai man yra įdomu. Tikiu, kad rasime ten kalbą su visais, netgi su didžiausiais milijonieriais. 

    – Pripažinkime, neretai už linijos stovintys treneriai atrodo visai iš kito pasaulio negu krepšininkai. Kaip gimsta santykis? 

    – Apšilimas, žaidėjų pristatymai, o aš stoviu su gražiai krentančiu kostiumu, tačiau, kai tik prasideda rungtynės aš pakliūnu į transą, aš pradedu visame kame dalyvauti. Judu kartu su krepšininkais. Kai tik yra išmetamas pirmasis ginčo kamuolys, visos sienos, buvęs atotrūkis nuo komandos žaidėjų pradingsta, tu suvienodėji su jais. Taip turi būti. Visi turi būti viena komanda. Esate vienas nedalomas darinys, vienas vienetas. Ir visiškai tau nesvarbu rungtynių metu, kaip tas kostiumas ant tavęs gula, plėšaisi, nes nori laimėti.

    – Ar prisimenate visas rungtynes po tokio transo? 

    – Gal ir prisimenu... 

    – Įsivaizduokime – finalinė sirena. Kada grįžtate iš transo? 

    – Jeigu rungtynės laimėtos, po penkių minučių. Visas džiaugsmas trunka penkias f*****k minutes. O pralaimėjimo kartėlis tęsiasi labai ilgai – kaltini save, ieškai priežasčių. O pergalė – penkios minutės ir jau žinai, kad netrukus laukia kitos rungtynės, kurioms reikia ruoštis.

    – Ką galėtumėte atiduodi dėl kasdienių tų penkių minučių?

    – Norite, kad parduočiau sielą (juokiasi)? Manau, kad tos minutės neatperka būsenos rungtynių metu. Tai neatperka to transo. Tame ir yra liūdesys, kad džiaugsmas tetrunka penkias minutes, bet tu visuomet labiau pasiilgsti tų keturiasdešimties minučių, to džiazo. Tasai sąmyšis, veiksmas priverčia viską pamiršti, jame nelieka jokių pašalinių minčių, esi stačiakampyje su žaidėjais, teisėjais, kamuoliu ir tau daugiau nieko nereikia. Tu visuomet nori laimėti. Malonumą neša pats pergalės siekimo procesas. O tas velnias su kontraktu dėl kasdienių penkių minučių... Ne, ačiū. 

    – Bijote Maskvos iššūkio? 

    – Neturiu jokių baimių. Aš turėsiu savo darbus. Ir tikrai padėsiu komandai. Noriu palikti „Chimki“ komandoje savo pėdsaką, noriu įkvėpti komandą. Manau, kad tai yra pradžia kažko gero. Tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu.

  • LKL įsibėgėjantis Jogėla: apie savo mokytojus Alytuje ir NBA naujokų biržą

    January 28, 14:48

    Matas Jogėla yra vienas iš penkių Kauno „Žalgiriui“ priklausančių krepšininkų, kurie šį sezoną buvo paskolinti kitoms LKL ekipoms. Pats Jogėla tikėjosi šį sezoną rungtyniauti „Žalgirio“ ekipoje. Vasarą su geriausia Lietuvos komanda jis pratęsė kontraktą dar dvejiems metams, apsivilkęs „Žalgirio“ aprangą ruošėsi sezonui, tačiau rugsėjo pabaigoje buvo nuspręsta atletą išsiųsti į Alytaus „Dzūkiją“.

    20-ies metų 201 cm ūgio tauragiškis debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje, kurioje šį sezoną per 20 minučių fiksuoja 8,6 taško (55 proc. dvit., 23 proc. trit., 75 proc. baudos), 5,2 atkovoto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo ir 9,9 naudingumo balo vidurkius.

    Per pastarąją šešerių rungtynių atkarpą, kuri prasidėjo susitikimu su Kauno „Žalgiriu“, Jogėla LKL įmeta po 11,8 taško, atkovoja po 6,2 kamuolio, atlieka po 1,8 rezultatyvaus perdavimo, perima po 1 kamuolį ir renka po 13,3 naudingumo balo.

    „Iš pradžių, persikėlus iš NKL į LKL, nebuvo lengva. Sunku, kadangi viskas skiriasi: ir greičiai, ir mąstymas aikštelėje, ir jėga. Po truputį įsivažiuoju ir su kiekvienomis rungtynėmis tampa lengviau žaisti. Sunkiausia prisitaikyti prie greičių ir jėgos. Aš nesu labai stipraus kūno, todėl prie to reikia prisitaikyti. Varžovas yra stipresnis, o aš galbūt greitesnis, tai bandau apibėgti. Komandai duodu energijos, mėgstu greitą žaidimą, bėgti į greitas atakas, ten ir atrandu save“, – prisitaikymo prie LKL subtilybes tinklalapiui „BasketNews.lt“ aiškino Jogėla.

    Krepšininko ūgis yra 201 cm, rankų ilgis – 205 cm, o tokių duomenų žaidėjai Lietuvoje įprastai rungtyniauja lengvojo krašto arba net sunkiojo krašto puolėjo pozicijose. Palyginimui, Jogėlos komandos draugas, 200 cm ūgio Paulius Petrilevičius, pastaruoju metu dėl siauros rotacijos po krepšiu turi rungtyniauti ir vidurio puolėjo pozicijoje, o taip pat 200 cm ūgio Artūras Jomantas žaidžia ketvirtoje pozicijoje. Tuo metu Jogėla tiek „Žalgirio“ dubleriuose, tiek ir šį sezoną rungtyniauja atakuojančio gynėjo pozicijoje, todėl prieš tiesioginius varžovus gali įgauti pranašumų.

    Lietuvos krepšinio lygoje už Jogėlą yra tik vienas aukštesnis atakuojantis gynėjas. Tai – Vilniaus „Ryto“ talentas 202 cm ūgio 18-metis Deividas Sirvydis. Nė vienas iš jų neturi itin galingo kūno, o tai atsispindi ir svoryje – abu sveria po 86 kg.

    „Savo ateitį matau atakuojančio gynėjo pozicijoje, bet galiu ir trečiu numeriu sužaisti. Kur žaisiu ateityje, priklausys ir nuo mano kūno, kiek raumenų priaugsiu. Pranašumų antroje pozicijoje dėl ūgio yra, bet mano kūnas nėra toks tvirtas, kad galėčiau stipriau pasistumdyti. Ūgio pranašumą aš išnaudoju atkovodamas kamuolius, pavyksta juos sugriebti abiejose aikštės pusėse, taip pat pataisyti metimus. Bet man ir pačiam nėra lengva gintis prieš Tomą Delininkaitį ar Marių Grigonį, sunku tokius metikus gaudyti po užtvarų“, – pasakoja krepšininkas.

    Jogėla pagal sugriebiamus kamuolius (vid. 5,2) LKL užima 9-ąją vietą. Visi, išskyrus Arną Butkevičių, daugiau kamuolių atkovojantys krepšininkai rungtyniauja po krepšiu. Tuo metu pagal atkovojamus kamuolius puolime (vid. 1,6) jis dalijasi 14-18 vietomis.

    Abu aukščiausi LKL atakuojantys gynėjai spalio mėnesį buvo matomi 2020 metų NBA naujokų biržoje. Sirvydžiui tuomet ESPN prognozavo 35-ąjį šaukimą, o Jogėlai – 55-ąjį.

    Šiuo metu ESPN pateikiamoje 2019 metų NBA naujokų biržos prognozėje Sirvydžiui skirta 33 vieta, o Jogėla matomas už 60-uko ribos – 96 vietoje. 98 vietoje įrašyta Gyčio Masiulio pavardė.

    Jogėla jau praėjusiais metais buvo pateikęs paraišką NBA naujokų biržoje, tačiau galiausiai ją atsiėmė. Kokiu keliu pasielgs šįmet, krepšininkas dar nežino.

    „Apie tai kalbame su agentu, tačiau dabar dar tik sezono vidurys, todėl stengiuosi koncentruotis į savo žaidimą. Aišku, jeigu viskas eisis gerai, tai, manau, paduosime paraišką, o ar gausiu šaukimą – matysime. Viskas priklausys nuo sezono.

    Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau patekti. JAV talentingų žaidėjų yra labai daug. Pažiūrėsime, gal ir šiemet pavyks patekti į naujokų biržą. Tai priklausys nuo manęs, kiek dirbsiu, kaip tobulėsiu ir kiek įdėsiu į save“, – teigė krepšininkas.

    Iki šių metų NBA naujokų biržos liko penki mėnesiai, todėl 20-metis Jogėla gali dar daug ką nuveikti. Ypač daug laiko jis gali skirti individualiam tobulėjimui, kadangi „Dzūkija“ per savaitę žaidžia tik vienerias rungtynes. LKL ji per 19 rungtynių pasiekė 6 pergales.

    „Truputį atsibosta, gaila, kad neturime galimybės žaisti, tarkime, Čempionų lygoje, – apie menką rungtynių skaičių pasisakė krepšininkas. – Bet nieko, daugiau ir sunkiau treniruojamės, o po to ateina vienos per savaitę rungtynės ir žaidi. Tai nėra smagu, bet viskas gerai. Sunkiai padirbi ir tiek.“

    Du Jogėlos mokytojai aikštėje – 34-erių metų Steponas Babrauskas ir 33-ejų Artūras Jomantas. Tai yra daugiausiai aikščiausio lygio matę komandos krepšininkai, todėl iš jų Jogėla sulaukia daugiausiai patarimų, o prieš Babrauską kartais treniruotėse tenka ir žaisti vienas prieš kitą.

    „Iš jų galima daug ko pasimokyti, gaunu daug patarimų. Kartais, jeigu būnu susinervinęs, tai jie iškart nuramina ir paaiškina, kaip viską daryti. Lengviau, kai komandoje turi tokius žaidėjus. Ir atmosfera rūbinėje iškart būna geresnė, pajuokaujame, taip pat ir aikštelėje lengviau žaisti su tokiais krepšininkais. Atrodo, kad jie žino, kur eis kamuolys, kur kamuolį geriau perduoti. Gaunu daug pastabų, per treniruotes daug kalbamės. Labai smagu turėti tokius komandos draugus“, – sakė „Dzūkijos“ gynėjas.

    Alytuje su Jogėla dirba du patyrę specialistai: 61-erių vyriausiasis treneris Andrejus Urlepas ir 59-erių Valdemaras Chomičius. Krepšininkas pasakoja, kad slovėnas Urlepas yra itin reiklus treneris, atkreipiantis dėmesį į menkiausias detales bei savo komandai nevengiantis skirti bausmių.

    „Lyginant su „Žalgiriu“, „Dzūkijoje“ daugiau laiko atliekame skautingą, analizuojame ir varžovų, ir savo žaidimą. Daugiau žiūrime video, net ir po gerų rungtynių ilgai jas analizuojame, o po blogų kartais peržiūrime visą mačą, tad trunkame ir po dvi valandas.

    Tai labai reiklus treneris, visada akcentuoja smulkias detales, daug kartų tą patį kartoja. Visada nori, kad viskas būtų idealiai, bet krepšinyje tai padaryti labai sunku. Jeigu treniruotėje prastais sekasi, tai iškart bėgame sprintus nuo galinės linijos, per tam tikrą laiką reikia išbėgti, pavyzdžiui, keturis sprintus. Būna ir kitokių bausmių – reikia daryti atsispaudimus, jeigu darai kažkokį pratimą, bet jo nepadarai teisingai, tai kaip bausmę darai dar kartą. Prametus iš po krepšio kartais visa komanda turi kažką atlikti“, – teigė Jogėla.

    Tuo metu „Dzūkijos“ trenerio asistentas Chomičius su Jogėla praleidžia ypatingai daug laiko, kadangi jis padeda krepšininkui gerinti įvairius individualius įgūdžius. „Jeigu ryte nebūna treniruotės, tai kas nori, gali ateiti padirbėti. Individualiai gerai dirbame, tikrai nėra lengva“, – pažymi Jogėla.

    Paties Chomičiaus akimis, Jogėla yra sunkiai dirbantis jaunuolis, kuris po truputį deda vis tvirtesnius žingsnius Lietuvos krepšinio lygoje ir gali tapti geru krepšininku.

    „Žmogus tikrai turi talento. Matosi, kad gali žaisti krepšinį, jis supranta, ką daro. Yra darbštus, ateina ne tik į visas treniruotes, bet ir papildomai dirba. Aišku, buvo laikotarpis, kai jam reikėjo apsiprasti prie vyrų krepšinio, bet jis po truputį prie to eina, vyriškėja, aikštėje jaučiasi vis geriau ir geriau. Aišku, dar daug ko trūksta. Reikia tokio vyriško stiprumo, bet svarbu azarto netrūksta. Manau, kad tuos visus įgūdžius jis įgaus.

    Viską geriname: metimą po sustojimo, metimus pašokus dviem kojomis, metimą iš vietos, technikos elementus, praėjimus po krepšiu. Individualus darbas duoda užtikrintumo. Kuo daugiau visko darai, tuo labiau esi užtikrintas ir vėliau viskas pasireiškia rungtynėse

    Matas yra talentingas ir jis turi daug noro. Jogėla turi viską: ir ilgas rankas, ir supratimą. Jeigu sėdėsi vietoje ir lauksi, kada tapsi geresniu, tai taip to ir nesulauksi. Jeigu tas noras nepasibaigs, jeigu ir toliau eis tokiais žingsniais, tai jis ir taps geru krepšininku“, – apie savo auklėtinį pasisakė Chomičius.

  • Martynas Mažeika: niekad nesvajojau apie NBA, žinojau, kad esu skirtas Europai... "Žalgiriui"

    November 12, 10:18

    „Norėjau nuo visko atsiriboti, norėjosi prasivalyti galvą“, – apie laikotarpį, kai buvo atsitvėręs tylos siena nuo žiniasklaidos, kalba ilgametis Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkas Martynas Mažeika, antrus metus ginantis Vokietijos „Bundesligos“ klubo „Science City“ garbę.

    Vokietija – krepšininkui puikiai pažįstama karjeros stotelė. Savo karjerą būdamas vos penkiolikos M. Mažeika pradėjo gimtojo miesto „Neptūne“, vėliau, būdamas devyniolikos, jis išvyko į Vokietiją, kur gynė Berlyno „Alba“ garbę. 2005-aisiais su U-20 nacionaline rinktine M. Mažeika tapo Europos vicečempionu. Tada prasidėjo kelionės – Italija, Rusija, sugrįžimas į „Neptūną“, Latvija, Atėnai ir... Dar kartą „Neptūnas“. Tąkart Klaipėdos miesto komandai krepšininkas atidavė šešis sezonus, vienas jų buvo paženklintas klubo debiutu Eurolygoje, čia užsitarnavo kapitono pareigas. 193 centimetrų ūgio gynėjas spėjo tapti ne tik komandos kapitonu, bet ir Klaipėdos krepšinio simboliu, todėl daugelis nustebo, kai 2017-aisiais tapęs geriausiai besiginančiu Lietuvos krepšinio lygos žaidėju pakėlė sparnus ir pasirašė ilgametę sutartį su stebuklų „Bundeligoje“ nedemonstruojančia Jenos miesto komanda. „Kalbą teko prisiminti, – kalbėdamas su LRT.lt konstatavo 33-ų M. Mažeika. – Ilgai netrukau. Čia labai vertina, jei stengiesi kalbėti jų kalba. Priėmė mane ganėtinai šiltai. Žinojau, kur važiuoju. Gyvenimo sąlygos yra geros, šeima yra patenkinta. O namai ten, kur šeima. Čia gerai jaučiamės“.

     – Martynai, kodėl būtent Vokietija?

     – Prieš kelis metus turėjau nuojautą, kad dar teks grįžti į Vokietiją. Puikiai žinojau, kaip profesionaliai čia yra žiūrima į krepšinį: kaip viskas vyksta, kaip yra elgiamasi su žmonėmis, žaidėjais, su jų artimaisiais. Esu turėjęs įvairiausios patirties. Tikrai esu žaidęs klubuose, kuriuose su žaidėjais nebuvo skaitomasi. Todėl mano sprendimą nulėmė vokiečių požiūris į krepšininkus ir patį krepšinį. Tai suteikia ramybę ir stabilumą. Būtent tai mane ir suviliojo.

     – Nebuvo skaudu palikti „Neptūno“ po šešių sezonų?

     – Visko buvo. Įvairių situacijų. Juk krepšinis – dalykas, kuriame apstu susitarimų ir sutarčių, o abi pusės turi būti patenkintos. Apie tai, kodėl aš nelikau Klaipėdoje, galbūt, reikėtų klausti buvusių klubo vadovų. Nesigavo mums susitarti. Gal vadovai galėtų atsakyti, kodėl. Bet nemanau, kad tai buvo mano paskutiniai metai „Neptūne“. Pats labai norėčiau grįžti ir pabaigti savo krepšininko karjerą Klaipėdoje. Juk šis klubas man labai daug reiškia... Nesupraskite klaidingai, su „Neptūnu“ tikrai išsiskyrėme be pykčių. Visada tik teigiamai atsiliepiu apie šį klubą ir drąsiai sakau, kad dar norėčiau grįžti. Tas jausmas, kai kovoji už savo miesto klubą ir pasieki dideles pergales, padarai laimingus savo žmones, yra labai smagus. Todėl tai patirtį dar kartą labai norėčiau.

    – Martynai, kada tarp krepšininkų prasideda kalbos apie karjeros pabaigą? Po trisdešimto gimtadienio?

     – (juokiasi) Dažniausiai. Bet kiekvienas krepšininkas jaučiasi skirtingai. Labai svarbi čia yra psichologija – keliesi ryte ir klausi, ar vis dar to nori, ar vis dar nori varginti savo kūną, ar tau tai patinka. Tai yra labai svarbu. Manau, kad krepšininkai karjeras baigia ne tik dėl traumų, ne dėl to, kad jie negali greičiau bėgti, bet dažnas jų supranta, kad tiesiog nėra noro eiti į treniruotes, važiuoti į rungtynes. O aš? Nejaučiu tokio nuovargio. Klausei, ar kalbos apie karjeros prasideda po trisdešimtmečio. Taip. Bet jei gerai jautiesi, visas tokias mintis veji į šoną.

     – Savo metų neskaičiuojate?

     – Ne. Kiekvieną dieną bendrauju su jaunimu ir pats jaunėju (juokiasi).

     – Ko vyresni krepšininkai gali išmokti iš jaunimo?

     – Geras ir sunkus klausimas. Pastebėjau, kad iki šiol pats dažniau patarimus dalinu. Juk per savo karjerą mačiau įvairiausių situacijų. O iš jaunimo visada galima pasimokyti, aš netgi iš savo vaikų mokausi. Iš saviškių mokausi kantrybės. Juk nesame robotai, kartais nutrūkstame.

    Pastebėjau, kad mano vaikas neretai būna kantresnis už mane. Jis viską daro teisingai. Man tik pavydėti belieka. Jaunimas... Žinai, aš pats nesijaučiu senas, tad mokausi pats ir jaunimui patarimus skaldau, ir užvedinėti dar juos reikia nuolat.

     – Jeigu jau mes kalbame apie jaunimą, tai gal galėtumėte pasakyti, kuo skiriasi Martynas Mažeika, kuris atstovavo Lietuvos U-20 rinktinei nuo dabartinio?

     – Požiūris į krepšinį pasikeitė. Klaipėdos krepšinio mokyklos filosofija visada būdavo paprasta: pasiimi kamuolį ir matai lanką. Daugiau nieko ten mūsų nemokė – tai buvo svarbiausia. Todėl aš labai džiaugiausi prieš kelis metus tapęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) geriausiai besiginančiu žaidėju. Man tai buvo vienas įspūdingiausių momentų karjeroje. Anksčiau treneriai nuolat man kartodavo, kad negaliu gintis. Tai man buvo galvoje labai įstrigę. Todėl kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose rungtynėse aš galvodavau tik apie gynybą. Tai įaugo į kraują. Žinojau, kad ateis diena, kai visiems įrodysiu, kad galiu. Taip aš pradėjau kaifuoti nuo gynybos. Man patiko. Kas yra krepšinis? Statistika yra svarbi analizuojantiems žaidėjus. Tačiau aš galvoju, kad svarbiausia visada turi būti žaidimo kokybė. Bent jau man tai yra svarbiausias dalykas krepšinyje. Kartais galiu daug įmesti, kartais galiu daug pramesti, bet visada galvoju, ar sugebėjau sužaisti kokybiškai, ar padėjau komandai, ar treneris leido man aikštėje būti trisdešimt minučių. Dabar man tai yra svarbiausia. Tuo skiriasi dabartinis Martynas nuo jaunėlio.

    – Kada baigiasi statistikos vaikymasis?

     – Niekada nebuvau krepšininkas, kuris be saiko vaikosi geros statistikos. Niekada. Gal dėl to aš ir nukentėjau. Supratau, kad noriu kokybės, kai paskutinį kartą grįžau į „Neptūną“. Galbūt būtent dėl to klubas pradėjo keistis į gerąją pusę. Nuolat bandydavau kitiems žaidėjams įdiegti, kad tai yra svarbiausia. Gal dėl krepšininkų požiūrio klubas ir pasiekė aukštesnį lygį. Gal anksčiau visi atvykdavę galvojo, kad „Neptūnas“ bus klubas, kuriame galės „pasidaryti“ gerą statistiką, tačiau taip nenutikdavo, nes vertybės buvo kitos. Kiekvieną dieną aš norėjau padaryti, kad „Neptūnas“ būtų geresnis, kad tai būtų klubas, į kurį norėtų atvažiuoti visi geri žaidėjai.

     – Buvote tarsi „Neptūno“ simbolis. Sunku buvo patikėti, kad galite pakelti sparnus.

     – Pasakyti tiesą? Aš vis dar jaučiuosi „Neptūno“ komandos kapitonu (juokiasi). Aš vis dar esu ten. Palaikau vyrus, kurie gina šio klubo garbę. Visą laiką galvojau, kad esu klubo dalis, tačiau krepšinis toks jau yra... Būna, kad turi rinktis vieną arba kitą pusę. Niekada negali žinoti, kaip bus po metų ar kelių.

    – Koks yra Vokietijos krepšinis?

     – Čia dominuoja atletiškas žaidimas. Jau buvau netgi pamiršęs, kas tai yra. Teko darbuotis. Nebijodavau darbo, niekada jo nevengiau. Aš visada sakydavau apie krepšinį paprastai: „Vieni aukštai šoka, kiti žaisti moka“. Taigi ne kiekvienas, kuris aukštai šoka, gali sužaisti. Aš sugebu pasinaudoti savo patirtimi, jėga. Turiu savo „arkliukus“. Nepamirškime, kad esu tikras žemaitis – darbinis arkliukas, kuris nebijo sunkaus darbo. Žmonės čia tai vertina, o visi žinome, kad sunkus darbas padeda siekti rezultatų.

     – Martynai, važiavote į Vokietiją kaip gynybos specialistas, ar buvo numatyta kita rolė?

     – Jiems reikėjo, kad padėčiau įžaidėjo pozicijoje ir, žinoma, gynyboje. Čia pas juos varžovus spaudžia nuo pirmos sekundės per visą aikštę. Privalai dirbti. Rungtynėms reikia pasiruošti. „Na ura“ čia nesigaus gerai pasirodyti. Turi būti pasiruošęs darbui, nes čia visi mato, kaip esi pasiruošęs rungtynėms. Vieną kartą mūsų treneris vienam jaunam žaidėjui net pasakė: „Ar žinai, kaip Vokietija tapo tokia stipria valstybe?“ Jaunuolis atsakymo nežinojo. „Nes čia žmonės sunkiai dirba“, – tarė treneris.

    – Kaip manote, kodėl M. Mažeikos niekada nebuvo nacionalinėje rinktinėje?

     – Negaliu atsakyti.

     – Bet siekis juk buvo?

     – Žinoma. Nemeluosiu. Tikėjausi pakvietimo. Juk „Neptūnas“ buvo smagiai sujudėjęs, patekome į LKL finalą. Gerai sekėsi ir tarptautiniuose turnyruose. Neslėpsiu, visą laiką tikėjausi pakvietimo. Siekiamybė buvo. Norėjosi. Buvo daug noro. Juk buvo tikrai neblogų sezonų... Žaidėjus renkasi treneriai. Bet visada sakydavau, kad nesu blogesnis vien dėl to, kad nepatekau į rinktinę. Galvoju, kad ne visada geriausi žaidžia rinktinėje.

    – Kaip manote, kiek klaidų per savo karjerą esate padaręs?

     – Kažkada esu apie tai jau galvojęs. Yra tik vienetai, kurie nuolat pasirenka teisingą kelią. Pasvarstau kartais, kad su vienu treneriu galėjau visai kitaip bendrauti, galbūt, kažkada reikėjo imtis daugiau iniciatyvos, galbūt, į kažkurį klubą nereikėjo važiuoti, galbūt, nereikėjo pasilikti taip ilgai Klaipėdoje. Visokių smulkmenų yra, tačiau manau, kad viskas tik į naudą. Aš juk dar nebaigiu karjeros – galima tempti iki keturiasdešimties. Tokių pavyzdžių daug. Noro yra, pavyzdžių daug – galiu dar surasti daug teisingų kelių.

     – O jeigu paklausčiau apie geriausius sprendimus?

     – Labai džiaugiuosi, kad grįžau į „Neptūną“, kur pavyko pakelti savo karjeros kartelę. Žaidžiau aukščiausiame europiniame lygyje su savo klubu. Buvo smagu. Tai yra neišbraukiami mano karjeros momentai. Tai yra vienas geriausių mano sprendimų. O daugiau gerų? Net nežinau. Manau, kad blogų galima pririnkti daugiau. Juokinga, bet čia tinka posakis, kad visada gali būti geriau.

     – Suprantama, kad visuomet jaunystėje yra svajonių klubas. Martynai, kuriame klube svajojote žaisti?

     – Svajojau apie Kauno „Žalgirį“. Manau, čia tikrai nieko nenustebinsiu.

     – Tikėjaisi išgirsti kurio nors NBA klubo pavadinimą?

     – Ne. Bet gal čia ir yra paslaptis – reikėjo stipriau svajoti, ar ne? Galbūt, būčiau žaidęs ir kažkur kitur. Taip, buvau tasai, kuris niekada nėra nei svajojęs, nei garsiai sakęs „Aš žaisiu NBA“. Net vaikystėje. Nebuvau į tai paniręs. Bet ne dėl to, kad savimi netikėjau. Tiesiog galvojau, kad esu skirtas Europai, „Žalgiriui“.

     – Nuolatinė diskusija – talentas ar juodas darbas. Kaip manote, krepšinis talentų ar juodadarbių sportas?

     – Krepšinyje yra ir talentingų, ir juodadarbių. Yra talentingų, kurie net nepavargę įmeta dvidešimt taškų, jie net nesuprakaituoja. Kitiems reikia darbuotis, kitiems reikia ir gintis, ir pulti, todėl nori to, ar ne, pradedi prakaituoti. Galvoju, kad sunkiausias darbas yra gynyboje. O tiems, kas talentingas ir gali daug įmesti, tos gynybos daug ir nereikia. Todėl visuose klubuose yra ir talentų, ir juodadarbių. O aš tas per viduriuką. Vieną dieną aš būnu talentingas, kitą – juodadarbis (juokiasi).

     – Išdrįsiu ir paklausiu, kaip manote, jūsų karjeroje pritrūko talento ar ūgio?

     – Ūgio visada norėjau. Visada norėjau būti aukštesnis. Bent šiek tiek. O, jeigu atvirai, manau, kad pritrūko ir to, ir kito. Esu sunkiadarbis. Visas vasaras atiduodu sportui. Iš manęs jau žmona net juokiasi, kad vasarą manęs nemato. Savo talentą keliu į viršų tik juodo darbo sąskaita. (Pauzė) Žinoma, talento pritrūko. Be abejo, ir ūgio (juokiasi). Visada norėjau būti dvimetrinis. Pasižiūrėkime dabar, kokie žaidėjai aikštėje – įžaidėjai dvimetriniai, todėl reikia gynyboje su jais daug dirbti... O mes, įsivaizduok, klube turime bėdų su „trečiu“ numeriu, todėl man tenka ir šioje pozicijoje žaisti. Tai ką aš ten? Alkūnėmis. Treneris man jau kartą yra pasakęs „Kaip man gerai, kad tave turiu“. Pasidžiaugiau ir aš.

     – Koks nusimato šis jūsų sezonas?

     – Nesvarbu, kuriame klube žaidžiu, jis man tampa labai svarbus. Pergyvenu dėl nesėkmių, džiaugiuosi dėl pergalių. Tik atvažiavęs pasakiau visiems, kad noriu, kad klubas žaistų atkrintamosiose. Žinau, kad mūsų klubas yra pajėgus. Mano toks tikslas. Mūsų klubas nėra žaidęs „Bundesligos“ atkrintamosiose. Todėl noriu, kad jis tai pasiektų.

     – Ir kaip vokiečiai nužvelgė atvykusį lietuvį, kuris užsibrėžė tokius tikslus?

     – Labai teigiamai. Jie žinojo, koks yra mano charakteris. Suprato, kad nesu mėgėjas pralaimėti. Noriu, kad klubas, kuriame žaidžiu, pasiektų kuo daugiau. Ir, tiesą pasakius, dar neteko žaisti klube, kuriam nėra reikalingi pergalių trokštantys ir siekiantys aukštesnių tikslų žaidėjai.

     – Martynai, aikštėje dabar keikiatės lietuviškai ar vokiškai?

     – (Juokiasi) Prisipažinsiu, kad jau seniai esu nusikeikęs lietuviškai. Dabar Europoje yra tiek daug amerikiečių, kad tik supykus ant kurio nors priešininko, keiksnoji angliškai. Bet gal kartais „nusispjaunu“ kaip nors lietuviškiau. Bet techninių negaunu tiek daug, kiek gaudavau Lietuvoje.

     – Esate skaičiavęs, kiek techninių pražangų esate gavęs už emocijas?

     – Vieną sezoną LKL juk buvau antras pagal šiuos statistikos rodiklius. Man ir pačiam keista. Kartais būnu labai ramus, o kartais degu...

    – Juk žemaičiai yra ganėtinai ramūs.

     – Tikrai. Namuose esu tarsi katinas. Matyt, aikštėje išsiduodu, o po to jau ramus.

     – Vokietijoje jau esate nubaustas technine pražanga?

     – Praėjusiame sezone, kiek pamenu, nebuvau nubaustas. Nėra kada čia plūstis – čia sunkiai dirbame gynyboje, stovime, prakaituojame, kvėpuojame. Nėra kada keiktis.


    Source: https://www.delfi.lt/krepsinis/herojai/martynas-mazeika-niekada-nesvajojau-apie-nba-zinojau-kad-esu-skirtas-europai-zalgiriui.d?id=79341349

  • Lukas Lekavičius - apie Šaro prieskonį Atėnuose ir "Žalgirio" permainas

    October 26, 20:25

    Lukas Lekavičius su šypsena įžengė į „Panathinaikos“ spaudos konferencijos salę, kurioje ketvirtadienio popietę jo laukė Lietuvos žurnalistai. 24-erių lietuvis priima Kauno „Žalgirį“ į svečius puikios formos. „Panathinaikos“ simboliai ant jo ir visos komandos pečių krauna didžiulę atsakomybę, o pakeliui iškeltų tikslų link reikia nugalėti tokius varžovus kaip Kauno „Žalgiris“. Bet L.Lekavičius su pagarba sutinka buvusią savo komandą.

    „Panathinaikos“ atstovas spaudai prieš pokalbį su Luku Lekavičiumi už jo nugaros pastatė milžinišką reklaminį plakatą, skirtą tik šiems metams. Jis simbolizavo „Panathinaikos“ krepšinio klubo šimtmetį, kurį šį sezoną švenčia šlovingasis Atėnų klubas. „Panathinaikos“ šeima prasidėjo nuo futbolo ekipos ir susikūrė 1908 metais, bet nuo 1919-ųjų vietinių kraują kaitina ir krepšinio komandos kovos. Už L.Lekavičiaus nugaros – priminimas apie didingą „Panathinaikos“ istoriją ir atsakomybę, kurią neša kiekvienas Atėnų komandos žaidėjas. Pastarąjį kartą PAO šeima džiaugėsi finalo ketvertu tik 2012-aisiais, tad Atėnuose kalbama, jog „Panathinaikos“ šį sezoną privalo ten sugrįžti. „Manau, nereikėtų kalbėti apie ketvertus ar kažką. Reikia stengtis laimėti kiekvienas rungtynes. Niekas per daug apie tai nešneka. Sezonas ilgas, visko gali būti. Dar tik pradžia ir stengiamės laimėti kiekvienas rungtynes“, – pašalinėmis mintimis bando neapsikrauti L.Lekavičius.

    Ant smulkaus atakų organizatoriaus pečių – irgi nelengva našta. Kai Lukas Lekavičius Graikijos čempionato starte prametė 4 baudų metimus iš eilės, graikų žurnalistai ėmė čirškinti įžaidėją iš Lietuvos. Graikija yra šalis, kurioje gandai yra vietinių duona. Tad ankstyvas išvadas darę graikai ėmė dvejoti, ar L.Lekavičius bus pasirengęs psichologiškai atlaikyti lūkesčių Atėnuose naštą ir tapti solidžiu Nicko Calatheso dubleriu. Tačiau 181 cm ūgio mažylis greitai pritildė visus skeptikus. Akistatą su Kauno „Žalgiriu“ lietuvis pasitinka sužaidęs geriausias savo Eurolygos rungtynes su „Panathinaikos“ marškinėliais. Praėjusios savaitės dvikovoje su Gran Kanarijos „Herbalife“ įžaidėjas įmetė 16 taškų ir surinko 17 naudingumo balų – tai geriausi Luko rodikliai Eurolygoje vilkinti PAO aprangą.

     

    Graikijos čempionate jis privaišino komandos draugus rezultatyviais perdavimais – su Salonikų „Aris“ jų atliko 6, su „Lavrio“ – 7. Penktadienį L.Lekavičius į savo namus priima buvusią komandą tvirtai įsirėmęs į OAKA arenos parketą, iš kurios Kauno „Žalgiris“ bandys išsivežti pirmąją pergalę modernios Eurolygos istorijoje. „Ta forma gerėja. Labai gerai jaučiuosi tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Aišku, kiekvienos rungtynės yra nauja istorija, bet stengsiuosi iš naujo gerai startuoti ir sužaisti efektyviai“, – 24sek Atėnuose pasakojo L.Lekavičius.
     

    – Lukai, Atėnuose pradėjote antrąjį sezoną. Kokie pagrindiniai pasikeitimai?

     – Kažkokių didelių pokyčių nebuvo. Liko branduolys, pagrindiniai lyderiai Calathesas ir Gistas. Niekas per daug nepasikeitė – nei mūsų stilius, nei kažkas kitas.

     – Ar Keithas Langfordas su Stephane'u Lasme tinkamai kompensavo Chriso Singletono ir Mike'o Jameso netektis?

     – Jamesą pakeitęs Langfordas yra panašus žaidėjas, taškų darytojas. Manau, kompensavome netektis.

     – M.Jamesas pernai kartais ir įžaisdavo kamuolį. Kai jo nėra, ar pasikeitė jūsų situacija ir minučių skaičius?

     – Gal taip, nes Mike'as galėdavo žaisti pirmu numeriu, o kito atsarginio pirmo be manęs komandoje dabar nėra. Langfordas iš bėdos gali įžaisti kamuolį, bet jis labiau metikas.

    – Ar treneris prieš sezoną neminėjo, kad augs jūsų minučių skaičius?

     – Konkrečiai nesakė, bet manau, ir taip aišku, kad treneris pasitiki, nes pasiliko mane antram sezonui.

     – O ar tų minučių kol kas pakanka?

     – Banguotai. Būna gerai, būna blogai, bet sezono pradžia, stengiuosi įsivažiuoti – forma po truputį kyla ir viskas turėtų būti gerai.

     – Nuo ko priklauso tas bangavimas?

     – Nežinau. Aišku, priklauso ir nuo varžovo. Mes ginamės daug keisdamiesi, kas man nėra paranku. Bet gal dar trūksta laiko – buvau rinktinėje ir grįžęs iš stovyklos nebuvau geriausios formos. Teko prisiminti tuos visus derinius, sistemą.

    – Įmanoma suskaičiuoti Xavi Pascualio derinių skaičių?

     – Manau, tikrai neįmanoma (šypsosi.). Prieš kiekvieną varžovą prisidedame naujų dalykų. Tikrai, labai daug...

     – Ar antrasis sezonas toje pačioje sistemoje padeda geriau prisitaikyti?

     – Kažkiek gal paprasčiau, nes liko nemažai dalykų iš pernai. Pasipildėme naujais deriniais, bet lengviau.

     – Sezono pradžioje buvote ir rezultatyvus, ir dalijote daug rezultatyvių perdavimų. Ką jums akcentuoja Xavi Pascualis?

     – Kažkiek gal labiau prašo dalintis kamuoliu, nei kad būdavo „Žalgiryje“. Šaras daugiau prašydavo atakuoti. Čia treneris nori, kad labiau kontroliuočiau komandą, daugiau skaityčiau žaidimą, pasuočiau. Bet, aišku, jis manęs prašo ir taškų.

    – Šarūnas Jasikevičius minėjo, kad Xavi Pascualis yra vienas didžiausią įtaką jo trenerio susiformavime turėjusių specialistų. Ar „Panathinaikos“ žaidime randate panašių dalykų, kuriuos „Žalgiryje“ diegė Šaras?

     – Kažkokių panašumų tikrai pastebiu. Tiek treniruočių procese, tiek pasiruošime rungtynėms. Xavi ir Šaras labai gerai paruošia rungtynėms.

     – O Lukui Lekavičiui yra ko perimti iš Nicko Calatheso?

     – Nežinau, ar įmanoma perimti tuos perdavimus ir talentą (juokiasi.). Gali dirbti, kiek nori, bet tai jau įgimtas talentas.

     – Kokį įspūdį palieka nauja „Žalgirio“ komanda?

     – Žiūrėjau beveik visas „Žalgirio“ rungtynes. Niekas per daug nepasikeitė. Tas pats treneris, ta pati sistema – tik žaidėjai nauji. Ta pradžia tokia pat, kaip ir pernai – sunkesnė. Bet jie tikrai įsivažiuos ir bus gera komanda.

    – Kaip vertinate tiesioginius oponentus, pavyzdžiui, Nate'ą Woltersą?

     – Jis palieka gerą įspūdį. Woltersas labai daug atakuoja, atidirba, ko prašo Šaras. Atakuoja kiekvieną pikenrolą, būna agresyvus. „Žalgiris“ turi gerą gynėjų grandį, gerai ginasi Walkupas ir kiti žaidėjai. Manau, kad nauja gynėjų grandis taip pat stipri.

     – Ką davė tie metai Atėnuose kaip čia gyvenančiam atvykėliui?

     – Smagu čia būti antrus metus – mažiau reikia naudoti GPS'ą. Jau jaučiuosi beveik kaip namie. Ne visai, kaip namie, bet pažįstu miestą.

     – Ar dažnai prasilenkiate su Jonu Mačiuliu OAKA arenoje, kuris žaidžia Atėnų AEK?

     – Prieš sezoną tikrai teko dažniau matytis. Buvome susitikę 3-4 kartus, nuėjome pavalgyti. Bet tvarkaraščiai labai skirtingi ir rečiau susitinkame. Bet bus progų. Smagu, kad Atėnuose yra dar vienas lietuvis. Ypač, kai gyvena netoli manęs.

    – Kiek visoje Eurolygoje pasikeitė jėgų balansas?

     – Atkrintamųjų varžybų komandų sudėtis tikrai gali keistis – sustiprėjo daug komandų. Šiemet Eurolyga daug stipresnė. Tiek „Barcelona“ turi gerą sudėtį, tiek „Anadolu Efes“, „Maccabi“. Atrodo, kokių 13 komandų galėtų žaisti atkrintamosiose. Eurolygoje šiemet bus tikrai įdomu.

     – Ką galvojate apie „Žalgirio“ statusą atkrintamųjų varžybų komandų kompanijoje?

     – Manau, kad jie įrodė esantys „Top 8“ komanda. Bet čia visos Eurolygoje stiprios komandos. Negali nieko nuvertinti ar pakelti. Čia gali pralaimėti prieš bet ką.


    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/lukas-lekavicius-apie-saro-prieskoni-atenuose-ir-zalgirio-permainas-1134-1050096?c=24sek&copied