• M.Kuzminskas atvirai: apie skyrybas su „Olympiakos“ ir nepasotinamus žmonių lūkesčius

    November 15, 13:53
    Mindaugas Kuzminskas priėmė ne patį populiariausią sprendimą. Pasikalbėjęs su Kęstučiu Kemzūra 30-metis krepšininkas suprato, kad atėjo laikas permainoms. Po 9 sezonų Eurolygoje ir NBA, lietuvis atsitraukia žingsniu atgal, kad vėliau galėtų šokti per du į priekį. Atvirame interviu 15min M.Kuzminskas papasakojo apie netikėtą sprendimą palikti Pirėjo „Olympiakos“ ir kalbų apipintą savo karjeros etapą.

     

    Tai buvo chaotiška savaitė Mindaugui Kuzminskui. Sekmadienį iš Atėnų oro uosto jis pakėlė sparnus į Maskvą, iš kur po kelių valandų naktį leidosi Krasnodare. Pirmadienio rytą „Lokomotiv“ būstinėje perėjęs medicininę apžiūrą, M.Kuzminskas vėl atsidūrė Maskvoje. Pernakvojęs Rusijos sostinėje, antradienį ryte jis išskrido į Veneciją, kur jau stovyklavo Europos taurės mūšiui besiruošusi naujoji jo komanda. Vos lėktuvas nutūpė Italijoje, M.Kuzminskas skubėjo į pirmąją savo treniruotę su „Lokomotiv“ žaidėjais. Laiko buvo nedaug – lietuvis turėjo vos 50 minučių iš oro uosto pasiekti Venecijos salę. Maža to, pakeliui jo automobilį sustabdė policija – patikrinimui. Susisiekęs su klubu ir pranešęs, kad kažin, ar spės į treniruotę, M.Kuzminskas sulaukė „Lokomotiv“ trenerio Luca Banchi pagalbos. „Treneris paskambino, paaiškino policininkams situaciją ir, panašu, tai pagreitino procesą“, – šyptelėjo M.Kuzminskas.

     

    Vos po vienos treniruotės su komanda puolėjas trečiadienį žengė į aikštę. Nors su treneriu M.Kuzminskas buvo aptaręs tokią galimybę, krepšininkas nesitikėjo, kad taip greitai bus metamas į ugnį. Jis ėjo gelbėti „Lokomotiv“ klubo, bet šis krito prieš „Umana Reyer“ 61:66. Kuzia per 8 minutes pasižymėjo 3 taškais. „Tai, ką atradau per tą trumpą laiką su komanda – žaidimo schemas, požiūrį į mane, paliko tikrai teigiamą įspūdį, – 15min tikino M.Kuzminskas. – Tik labiausiai gaila, kad nepavyko iškovoti pergalės. Nors tris kėlinius kontroliavome rungtynes, išvykoje, Venecijoje, toje salėje niekam nelengva žaisti. Tai stipri komanda. Bet ketvirtame kėlinyje subyrėjome, prisivirėm nemažai košės ir dabar reikės ją srėbti.“

     

    M.Kuzminsko kelionės nesibaigė. Kai visa komanda ketvirtadienį ruošėsi skrydžiui namo, lietuvis skubėjo į Stambulą susitvarkyti darbo vizos. Šeštadienį jo laukia treniruotė ir sekmadienį dar vienerios rungtynės – VTB lygoje su Talino „Kalev“. „Kaip jau minėjau, persikėlimas nėra lengvas, bet kelias dienas pakentėsiu, įsivažiuosiu į ritmą su komanda ir viskas bus gerai“, – teigė M.Kuzminskas. Jam turėjo neprireikti tokios ekstremalios persikraustymo operacijos. Po pasaulio čempionato Kinijoje nutūpęs Graikijoje, M.Kuzminskas greitai pamilo Atėnų saulę, kultūrą ir Egėjo jūros pakrantę. Tačiau krepšinio aikštėje jis jautėsi alkanas. Vos po poros mėnesių ir 6 oficialių rungtynių, M.Kuzminskas persivilko Eurolygos marškinėlius į „EuroCup“ aprangą. M.Kuzminskas kalbėjosi su „Olympiakos“ vairą perėmusiu lietuviu Kęstučiu Kemzūra, tačiau neišgirdo to, kas nuramintų jo ambiciją. Žaidėjas patikėjo kito lietuvio – Gino Rutkausko projektu Krasnodare, kur jam matomas visai kitoks vaidmuo jo mėgstamiausioje pozicijoje.

     

    Po sunkaus sezono starto Eurolygoje žmonės ėmė vertinti lietuvio žaidimo kreivę ir jo vertę Europos krepšinyje. Bet M.Kuzminskas turi atsakymus į jam keliamus nepatogius klausimus. Jis džiaugiasi, kad vėl turėtų grįžti į poziciją, kurioje pražydo „Žalgiryje“, sužibėjo Malagoje ir užsidirbo NBA kontraktą su „New York Knicks“. Krepšininkas iki šiol nuoširdžiai nesupranta, kodėl grįžęs į Europą staiga buvo perstumtas į sunkųjį kraštą.

     

    Tačiau M.Kuzminskas verčia naują karjeros puslapį ir pradeda įrašus ant balto popieriaus lapo. Jis supranta priėmęs nepopuliarų sprendimą ir pripažįsta žengęs žingsnį atgal. Bet M.Kuzminsko vizijoje – tai tik trumpas manevras, kuris ateityje padės žengti du žingsnius į priekį. 15min interviu su M.Kuzminsku – apie jo skyrybas su „Olympiakos“, poreikius karjeros kryžkelėje, visuomenės spaudimą ir naują karjeros etapą. 

     

    – Mindaugai, tai kodėl išsiskyrėte su „Olympiakos“? 

     

    – Treneris Kemzūra labai tiksliai viską pasakė – tai buvo daugiausiai mano sprendimas. Anksčiau (Krasnodaro oficialiame pranešime spaudai. – aut. past.) publikuotos mano citatos buvo ne visai tikslios. Tiesiog kelis kartus pakalbėjome su treneriu Kemzūra ir jis buvo pakankamai atviras, kalbėdamas apie mano būsimą vaidmenį jo vadovaujamoje komandoje. Nusprendžiau, kad keltis į kitą klubą, kur gaučiau daugiau žaidimo laiko, man dabar būtų naudingiau. Tos vienerios rungtynės, jei žaidi ir laimi, viskas su jomis nėra blogai, tikrai. Galima itin gerai pasiruošti vienerioms rungtynėms per savaitę, „išsilaižyti“ visas traumas, sureguliuoti krūvius. Bet kuomet daug nerungtyniauji, o manęs tikrai netenkino 10-12 minučių vaidmuo, geriau priimti tokį gan nepopuliarų bei nekomfortišką sprendimą ir iš tokios komandos kaip „Olympiakos“, tokio miesto kaip Atėnai, žengti žingsnelį atgal. Tam, kad ateityje žengčiau du žingsnius į priekį.

     

    – Kas tokio skyrėsi prie trenerio Davido Blatto ir Kęstučio Kemzūros, kad būtent lietuviui stojus prie klubo vairo, nusprendėte palikti komandą? 

     

    – Prie Blatto žaidėme daug draugiškų rungtynių ir man patiko su juo dirbti. Jis labai geras oratorius, motyvatorius, todėl gaila, kad atsitiko taip, kad jau po pirmųjų rungtynių keliai išsiskyrė. Bet jis buvo vienas nedaugelio trenerių, kuris viską vykdė taip, kaip buvo man pažadėjęs. Net rungtynėse su ASVEL pradėjau mačą starto penkete trečioje pozicijoje, kas man yra labai didelis prioritetas. Visi geriausi mano metai tiek „Žalgiryje“, tiek Malagoje, tiek NBA, tiek rinktinėje, buvo būtent trečioje pozicijoje. Nežinau, kodėl vienam treneriui pradėjus mane statyti į ketvirtą poziciją, visi sugalvojo, kad esu labiau ketvirtas. Aš nieko prieš žaisti per abi pozicijas. Bet manau, kad didesnę įtaką ir didesnį svorį turiu žaisdamas trečioje pozicijoje. Tai buvo didelis svertas, nes treneris Banchi mane mato trečioje pozicijoje. Lyginti Blattą su Kemzūra sunku, tai kiekvienas turi savo viziją ir žaidėjus. Kemzūra įnešė nemažai savų naujovių. Vienose rungtynėse tai pasiteisino, kitose gal ne iki galo, bet juos lyginti būtų neteisinga. Kaip mėgstu sakyti, kad nėra idealių nei trenerių, nei žaidėjų (šypsosi.).

     

    – Koks Mindaugas Kuzminskas yra trečioje pozicijoje? 

     

    – Manau, kad man pakankamai užtenka greičio ir atletiškumo žaisti trečioje pozicijoje. Gal gynyboje kartais sunkiau spėti paskui trečius, ypač, kai žaidi prieš žemą penketą. Bet tuomet turiu puolime centravimo pranašumą, galiu prisidėti puolime atkovotais kamuoliais. Galų gale mesti tritaškius metimus trečioje pozicijoje man yra daug lengviau, kadangi žemesniems varžovams yra sunkiau pasiekti metimą. Gynyboje galiu keistis 3-5 pozicijomis. Manau, kad trečioje pozicijoje galiu būti tikrai naudingesnis – ne veltui geriausius savo metus žaidžiau ten.

     

    – Tai nesate didelis naujos krepšinio tendencijos trečius pataikančius numerius stumti į ketvirtą poziciją gerbėjas? 

     

    – Nežinau, ar tai dabar galima vadinti tokia jau didele tendencija. Pavyzdžiui, Milane dabar vienu metu aikštėje žaidžia centrai Tarczewskis su Gudaičiu, o trečiu – Jeffas Brooksas, kuris pernai žaisdavo 4-5 numeriu. Ir galima pasižiūrėti, kurioje vietoje dabar Milanas yra turnyro lentelėje. Nemanau, kad tai yra kažkokia tendencija. Manau, tai labiau priklauso nuo trenerio išradingumo išnaudoti skirtingus penketus ir žaidėjų stipriąsias puses. Barselonoje Victoras Claveras dažnai žaidžia trečioje pozicijoje, Madrido „Real“ – Gabrielis Deckas, taip pat dar Luigi Datome, Willas Clyburnas, Nikita Kurbanovas... Būt galima išvardinti labai daug žaidėjų.

     

    Tiesiog treneriai mato ir rotuoja pagal varžovus. Va ir Hayesas „Žalgiryje“ išeina pažaisti trečiu numeriu. Pasikartosiu, bet tai tikrai priklauso nuo trenerių išradingumo. Kiek pastebiu, būtent tie treneriai, kurie nebijo eksperimentuoti ir keisti rotacijas, būna tikrai sėkmingi.

     

    – Rinkdamasis „Olympiakos“ žinojote galimas rizikas, bet po dviejų mėnesių palikote komandą. Ko ten neradote, ką galbūt tikėjotės rasti? 

     

    – Graikijoje radau plius minus viską, ko ir tikėjausi. Šiek tiek klaidingai įvertinau, kad per savaitę žaidžiamos vienerios rungtynės. Tai reiškia, kad mačo metu žaidėjams reikia mažiau poilsio, nes nereikia atsistatyti už 2-3 dienų vyksiančioms rungtynėms. Dėl to pagrindiniai žaidėjai gali žaisti daug ilgiau nei įprastai per dvejas-trejas rungtynes per savaitę. Natūralu, kad eidamas į komandą žiūri kitų žaidėjų minučių vidurkius, kaip jie rotuoja, kiek rungtynių sužaidžia. Bet nuvažiavęs buvau nerealiai laimingas. Komandoje atmosfera buvo puiki. Puikiai sutariau su komandos draugais. Gyvenimas už krepšinio aikštelės buvo nerealus. Bet teko priimti tokį sunkų sprendimą vardan ateities, vardan savo karjeros. Tikiu, kad ilgoje perspektyvoje jis pasiteisins.

     

    – Ką turėjote išgirsti per paskutinius pokalbius su Kęstučiu Kemzūra, kad būtumėte likęs Pirėjuje? 

     

    – Man dabar yra du svarbiausi dalykai – žaidimo laikas ir pozicija.

     

    – Po sunkios karjeros atkarpos visi kalba, ko reikia ir ko trūksta Mindaugui Kuzminskui. O kaip į šį klausimą atsakytų pats Mindaugas? 

     

    – Visų pirma, kai visi kalba, jog Milane žaidžiau ir mažai, ir žiauriai prastai, tai nesutikčiau. Žvelgiant į sausą statistiką, vieną sezoną turėjau 11 taškų, kitą – 8,5 taško vidurkį. Jei lygintume su Eurolygoje žaidžiančiais lietuviais, manau, kad tai vienas geresnių rezultatų. Tiesiog tai yra mano pasiekimų kaina. Kai patekau į NBA, natūralu, kad man pradėjo kelti didesnius lūkesčius. Aš taip pat visada sau kėliau tik didžiausius lūkesčius. Žmonės kalbėjo ir kalbės, o man reikia dirbti savo darbą. Dar užvakar su Mantu Kalniečiu pakalbėjome, kaip greitai viskas keičiasi ir per karjeras, kurios netrunka dešimtmečiais, kiek daug pakilimų ir nuopuolių žmonių akyse patiri. Nemanau, kad mano metai Milane buvo prasti. Mums trūko tik vienos pergalės iki Eurolygos ketvirtfinalio. Kaip matome, kad su panašia sudėtimi kaip pernai, dabar jie pirmauja Eurolygoje. Manau, akivaizdu, kur buvo problemos Milane prieš tai, nes šiaip tai yra nerealiai gera organizacija ir joje dirba puikūs žmonės. Dabar man asmeniškai reikia pritapti prie esamos komandos ir sugrįžti į savo poziciją. Galiu žaisti per tas dvi pozicijas, bet daugiau ir trečioje pozicijoje. Būti tokiu žaidėju, kokiu buvau ir kokiu mane visi buvo įpratę matyti. O dėl kalbų... Krepšinis yra profesija, darbas, aistra. Dauguma žmonių mato tik tavo sausus rezultatus aikštėje ir niekam neįdomu, kas darosi už jos ribų. Tačiau aš visada maniau ir manysiu, jog yra daug svarbiau, koks esi žmogus už aikštelės ribų.

     

    – Ką derybose su „Lokomotiv“ išgirdote tokio, kad nusprendėte pasirinkti šį klubą? 

     

    – Mes jau buvome pažengę derybose dar prieš rungtynes su „Rytu“. Tada situacija turnyro lentelėje buvo visai kitokia. Bet svarbiausi buvo du dalykai – žaidimo laikas ir pozicija. Venecijoje netgi per tas kelias minutes, kurias treneris leido po truputį įeiti į komandą, jaučiausi itin gerai. Svarbią sprendimo dalį užėmė ir galimybė žaisti kartu su Mantu Kalniečiu, su kuriuo vienas kitą itin gerai pažįstame. Taip pats Ginas Rutkauskas („Lokomotiv“ viceprezidentas, – aut. past.), kuris eilę metų dirba aukščiausiame lygyje ir rezultatai kalba už save. Manau, ši komanda turi labai daug potencialo. Labai daug neišnaudoto potencialo. Jeigu mums pavyks žengti toliau Europos taurėje, mes tikrai labai rimtai pretenduosime kovoti dėl titulo.

     

    – Kiek realu sugrįžti į Eurolygą laimėjus Europos taurę ir per VTB lygą? 

     

    – Dėl to ir sudarėme ilgesnę sutartį, su mintimi grįžti į Eurolygą. O ar pavyks, matysime – dabar reikia srėbti košę, kurios prisivirėme.

     

    – O jeigu Krasnodare keisis treneris su kitokiu požiūriu į jūsų vaidmenį, kas tada? 

     

    – Vėlgi, čia niekas nuo to neapsaugotas. Nei žaidėjai, nei treneriai. Pirėjuje juk irgi niekas nenumatė, kad sprendimas bus toks netikėtas. Yra daug tokių faktorių, kurie nuo tavęs nepriklauso. Geriausia padaryti tai, kas priklauso nuo tavęs. Nesu nusiteikęs prieš ketvirtą poziciją. Galiu ten žaisti prie tam tikros situacijos, tam tikrų varžovų. Bet nenoriu visiškai pamiršti trečios pozicijos. Visi mano geriausi metai buvo būtent toje pozicijoje. Todėl natūraliai nesuprantu, kodėl tai turėtų būti kitaip dabar. Pamenu, jog prie Joano Plazos esu ne kartą žaidęs net antroje pozicijoje (šypsosi.).

     

    – Kokios pamokos kaupiasi galvoje po tų dviejų sezonų Milane ir dviejų mėnesių „Olympiakos“? 

     

    – Galbūt mažiau tikėčiau pažadais. Nebijočiau priimti ne itin populiarių sprendimų, kurie naudingi mano karjerai, bet nėra tokie populiarūs ar neatrodo taip gražiai. Bet šiaip ramiai pagalvojus... Niekada nežinai, kaip būtų buvę kitur, todėl gailėtis dėl kažko nėra kada ir nėra kodėl. Kai iš šono pagalvoju apie savo kelią, nebuvo jokių šansų, kad 16-os žaisdamas antroje Š.Marčiulionio akademijos komandoje, būčiau galėjęs pasvajoti apie tokią karjerą. Ir jei būtų kas nors sakęs, kad 30-ies būsiu 9 sezonus žaidęs Eurolygoje ir dar NBA, būčiau pirštu pasukiojęs prie smilkinio. Bet visi nori būti geriausiais ir apetitas auga bevalgant.

     

    – Mindaugai, jūsų karjera iki NBA tolygiai ir labai pozityviai ėjo tik į priekį. Žmonės mėgo ir palaikė, bet kai karjera ėmė banguoti, atrodo, nebetilpote į jų lūkesčių rėmus. Kokią pamatėte tą kitą dėmesio pusę? 

     

    – Kas mane sekė ar skaitė ankstesnius interviu, turbūt pastebėjo, kad visada sakiau, jog nieko nėra amžino ir viskas labai laikina. Kai buvau savo pike ir patekau į NBA, buvau išrinktas geriausiu metų krepšininku, pabrėždavau, kad viskas labai laikina. Žmonės jau tokie, kad kol viskas yra gerai, tave palaiko. Jei tik pakrypsta kitaip, nei kažkas tikėjosi, tampi nebe tokiu populiariu ir mėgstamu. Aš tą numačiau, žinojau ir tai manęs nenustebino. Kuomet su broliu rengiame kasmetines krepšinio stovyklas vaikams, užduodant klausimus tu pamatai, kaip greitai pamirštami net legendiniai krepšininkai. Visi gyvena dabartimi, ne praeitimi. Tik gal nustebino žinutės, kai po NBA nuėjau į Milaną ir sulaukiau daug žinučių su linkėjimais lūžti kojai, baigti karjerą ir t.t.. Tas nustebino – to nesitikėjau. Bet gyvenimas toks jau yra – su pakilimais ir nuopuoliais. Svarbu, kad turiu savo draugų ratą, stiprią šeimą, iš kurių visada sulaukiu palaikymo arba konstruktyvios kritikos. Jie žino, kas ir kodėl vyksta mano gyvenime. O visi kiti turi teisę į nuomonę. Ar aš taip maloniai bendraučiau sutikęs tuos žmones gatvėje? Taip, be abejo, nes aš toks esu ir visada būsiu. Tai davė šiokių tokių pamokų, bet nesakyčiau, kad to visai nesitikėjau.

     

    – Palikote Pirėjų prieš rungtynes su „Žalgiriu“. Ko trūksta „Olympiakos“, kad klubas susiklijuotų ir grįžtų į pergalių kelią? 

     

    – Gal trūksta šiek tiek žaidimo ritmo. Visos komandos sužaidusios daug daugiau rungtynių, o „Olympiakos“ yra nauja komanda. Kovotojų dvasia ir noras laimėti yra. Ypač tai jausdavosi treniruotėse, kur žaidėjai norėdavo perplėšti vienas kitą į gabalus. Manau ir tikiu, kad tai tik laiko klausimas, kada jie tai perteiks aikštėje. Mačiau, jie jau žaidžia ir draugiškas rungtynes. Tai turi padėti grįžti į kelią. Klubas, žaidėjai ir fanai to tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad pavyko patirti dalelę to.

     

  • Į aikštę pasirengęs grįžti I.Vaitkus - apie psichologinius iššūkius, „trapias“ pėdas ir Ž.Urbono filosofiją

    November 10, 12:29

    „Kovas naujajame „Betsafe–LKL“ sezone pradėjusi Utenos „Juventus“ pusantro mėnesio privalės verstis be šią vasarą komandą sustiprinusio Igno Vaitkaus“, – tokios antraštės Lietuvos krepšinio padangėje mirgėjo prieš mėnesį. Atrodo, kad 26-erių 196 cm ūgio puolėjas niekaip negali atsikratyti jį persekiojančio traumų prakeiksmo. Sėkmingai pradėjęs sezoną, spalio viduryje vykusiose rungtynėse su Panevėžio „Lietkabeliu“ I. Vaitkus pajuto pėdos skausmus. Tai jam ir komandos medikams buvo pavojaus signalas – jie baiminosi, kad krepšininkas patyrė stresinį pėdos lūžį. Visgi blogiausio scenarijaus išvengta – I. Vaitkaus pėdos kaulas nebuvo pažeistas, tačiau jo priešakyje vis tiek laukė pusantro mėnesio reabilitacija. „Tą akimirką, kai patiri traumą, būna labai sunku. Galvoje sukasi įvairios mintys kodėl taip nutiko, gal reikia daugiau nebežaisti, tačiau praėjus porai dienų pradedi į viską žvelgti pozityviau“, – LKL.lt pasakojo I. Vaitkus.

    I. Vaitkus jau šį vakarą gali grįžti į aikštę – „Juventus“ namie kovos su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“. Susitikimą nuo 17 val. transliuos LKL.lt. Apie tai, kaip jam sekasi ruoštis sugrįžimui ant parketo ir kokį įspūdį palieka sezonas šiuo metu septintoje turnyro lentelės vietoje esančioje „Juventus“ ekipoje, puolėjas pasakojo LKL akademijos studentei Agnei Barbaravičiūtei. 

    – Į Uteną šią vasarą atvykote iš Šiaulių. Kaip jaučiatės rungtyniaudamas „Juventus“ komandoje? 

    – Utena yra ramus, gražus ir sutvarkytas miestas. Pasirinkęs šio miesto komandą, žinojau kur einu ir kas manęs laukia. „Juventus“ klube yra suteikiamos visos sąlygos krepšiniui ir asmeninimui tobulėjimui. Komandos narius pažinojau dar prieš sezoną ir su visais sekasi sutarti gerai. Nors kartais visko pasitaiko, pasipykstam, bet vėliau pasijuokiam ir vėl viskas gerai. Laisvalaikį taip pat leidžiame kartu, net ir už aikštės ribų nenutolstame nuo krepšinio ir stebime rungtynes kitose lygose. 

    – Kaip matote savo vaidmenį komandoje? 

    – Aiškaus ar išskirtinio vaidmens neturiu, nes visi žaidėjai yra panašaus lygio. Visi moka ir gali žaisti gerą krepšinį. Treneriai nė vieno neišskiria ir leidžia visiems krepšininkams atsiskleisti. Jei rungtynių dieną sekasi geriau, būsi laikomas aikštelėje ilgiau ir turėsi visas galimybes parodyti, ką moki geriausio. Norint turėti svarbų vaidmenį komandoje, turi jį išsikovoti geru savo žaidimu.

    – Kaip sekasi sutarti ir dirbti su treneriu Žydrūnu Urbonu? 

    – Treneris ir žaidėjai turi skirtingas pareigas, tad akivaizdu, kad turi jam jausti pagarbą. Ž. Urbono keliamos užduotys kiekvienose rungtynėse yra skirtingos, nes priklauso nuo būsimo varžovo. Treneris leidžia improvizuoti, tereikia tik įgyvendinti jo numatytą planą. Su Ž.Urbonu ir už aikštės ribų sutariame gerai, turime apie ką pakalbėti. Suprantame, kad kas vyksta aikštėje, ten ir lieka. 

    – Kuo Ž. Urbonas skiriasi nuo Antano Sireikos savo filosofija ir treniravimo stiliumi? 

    – Ž. Urbonas yra A. Sireikos mokinys, tad kaip ir kiekvienas krepšininkas, taip ir jis iš A. Sireikos pasiėmė viską ką galėjo geriausio. Tačiau kartu jis turi savo metodus ir strategijas. Pagrindiniai skirtumai, kuriuos išskirčiau, yra tai, kad Ž. Urbonas yra jaunatviškesnis, jam priimtinas šiuolaikiškesnis žaidimas. Todėl jo treniravime svarbų vaidmenį užima griežtos taisyklės puolime ir gynyboje, kurių turime laikytis. Būtent šio trenerio vadovavimas man labiau patinka, nes viskas yra aišku. A. Sireikai labiau patinka improvizacijos ir vienas kito supratimas. Dažniausiai tai mums, jauniems žaidėjams, yra sunku išpildyti.

    – Kokios emocijos užplūdo, kai šį sezoną pirmąkart teko žaisti prieš buvusią komandą?

    – Žaidimo prieš „Šiaulių“ komandą labai nesureikšminau. Tiesiog norėjome pergalės ir ją gavome. Suprantama, kad buvo papildomo jaudulio, nes Šiauliuose dauguma mane pažįsta, bet įžengus į aikštę jaudulys dingo ir žaidžiau savo žaidimą. 

    – Kaip psichologiškai išgyvenate besikartojančias traumas? Kaip po jų sekasi grįžti į žaidimą? 

    – Tą akimirką, kai patiri traumą, būna labai sunku. Galvoje sukasi įvairios mintys kodėl taip nutiko, gal reikia daugiau nebežaisti, tačiau praėjus porai dienų pradedu žvelgti pozityviau. Puikiai suprantu, kad niekas nevyksta be priežasties. Sunkią akimirką mane palaiko šeima, klubas ir kiti darbai, kuriuos galiu atlikti. Džiaugiuosi, kad šįkart pėdos trauma nėra labai rimta ir ilgam nereikės iškristi iš ritmo. Žinau, kad mano silpnoji vieta yra pėdos, jos turbūt genetiškai trapios ir dėl to niekaip nepavyksta pabėgti nuo problemų. Tačiau „Juventus“ klubas labai prižiūri ir rūpinasi žaidėjų sveikata. Per šį laiką supratau, kodėl tokios traumos vyksta ir ką reikia daryti, kad jos nebepasikartotų. Akivaizdu, kad po traumų grįžti į aikštelę nėra lengva. Kadangi šįkart trauma nėra labai rimta, tai galėjau ir mėtyti, ir fiziškai ruoštis, todėl nesijaučiu nusilpęs. Jaučiuosi gerai ir treniruojuosi su komanda, o ji mažais žingsneliais mane įtraukia į žaidimą. Jei seksis gerai, galbūt per ateinančias rungtynes galėsiu kelioms minutėms išbėgti į aikštę. 

    – Ar po nemalonaus išsiskyrimo su „Šiauliais“ norėjosi įrodyti, kad esate geras ir komandai naudingas žaidėjas? 

    – Sveikas šį sezoną sužaidžiau vos trejas rungtynes, kurių metu statistiniai rodikliai buvo normalūs (vid. 8,8 tšk. ir 4 atk. kam.). Man žymiai svarbiau yra komandos pergalės nei asmeniniai rodikliai. Vieną dieną būna geriau, kitą sekasi blogiau, bet svarbiausia misija yra atlikti savo darbą. 

    – Kokius uždavinius šį sezoną keliate sau? 

    – Jokių specialių uždavinių nei sau, nei komandai neturiu. Man svarbiausia aikštėje jaustis gerai ir būti sveikam. Kai būsiu toks, tuomet bus geras žaidimas, rodikliai ir rezultatai. 

    – Kaip apskritai vertinate „Juventus“ sezono pradžią? 

    – Suprantama, kad sezono pradžia nėra tokia, kokia buvo planuota. Komandos stebina savo sudėtimis ir pajėgumu. Turnyro lentelės rezultatai po pirmojo rato dar nėra reikšmingi, nes dabar atrodo, kad visi gali žaisti prieš visus. Džiaugiuosi, kad mūsų žaidimas eina gera linkme. Atsiranda mūsų tarpusavio supratimas ir suprantame, ko nori treneris. Žaidimą belieka dar labiau gerinti, analizuoti varžovus ir taisyti savo klaidas. Laikas parodys, kaip seksis toliau.
     

    Source: https://www.lkl.lt/straipsniai/3782/i-aikste-pasirenges-grizti-i-vaitkus-apie-psichologinius-issukius-trapias-pedas-ir-z-urbono-filosofija

  • A.Gudaitis: apie ilgai lauktą sugrįžimą, E.Messiną, pasikeitusį Milaną ir „Žalgirį“

    October 24, 12:09

    Artūras Gudaitis užtikrintu žingsniu išlindo iš Milano „Olimpia“ rūbinės. Prieš devynis mėnesius patirta kryžminių kelio raiščių trauma – jau praeityje. 26-erių centras visas suprakaitavęs atlaikė dar vieną bendrą Ettore Messinos treniruotę ir mintimis jau ruošiasi sugrįžimui į aikštę. Dar ne su „Žalgiriu“, bet A.Gudaitis jau netrukus vėl bildės Eurolygos baudos aikštelėse.

    Stebėdamas A.Gudaičio treniruotę net nepasakytum, kad šis bizonas pastarąjį kartą žaidė tik prieš devynis mėnesius. Bet profesorius Ettore Messina su savo komanda kruopščiai planuoja 208 cm ūgio centro sugrįžimą ant parketo. Milano treneriai laukia tinkamiausio momento, kada mesti į kovą savo didžiausią kozirį. A.Gudaitis šypsosi, jau uodžiantis oficialių rungtynių prakaitą. Nors ilgos kryžminių kelio raiščių traumos reabilitacijos metu buvo ir daug piktų akimirkų.

    Po vasario 1-ąją patirtos traumos sparčiai sveikti pradėjęs vidurio puolėjas netgi nelaidojo vilties rugsėjo pradžioje sužaisti pasaulio čempionate Kinijoje. Tačiau skausmai greitai keitė planus. Susitaikęs su trauma ir jos padariniais psichologiškai, A.Gudaitis dabar kantriai laukia momento, kai E.Messina pašauks jo pavardę prie šoninės linijos.

    Dar ne su „Žalgiriu“. Galbūt net ne kitame Eurolygos ture. Kolegos iš Italijos sufleruoja pasižymėti spalio 20-osios Italijos čempionato rungtynes su Kremonos komanda. Bet vienas naudingiausių praėjusio Eurolygos sezono krepšininkų jau viena koja svarbiausių kovų ringe. „Olimpia“ gydytojų personalas, treneriai, šeima ir pats Artūras padėjo išpildyti jam pažadą, kurį jis pristatė po nelemto vakaro Las Palmase – grįžti į aikštę dar stipresniam.

    – Patyręs traumą minėjote, kad į aikštę grįšite stipresnis. Kur sustiprėjote? – Lietuvos žurnalistai Milane paklausė A.Gudaičio. 

    – Manau, po tokių traumų esi stipresnis psichologiškai. Man tos jėgos kaip ir nelabai trūksta (šypsosi), bet psichologiškai, manau, pasikeičiau. Esu pasiruošęs žaisti. Bet treneriai mato geriau ir nori palūkėti, kad būčiau pasiruošęs 100 proc. eiti į aikštę. 

    – Ar reabilitacijos metu teko pereiti piktus momentus, kai norėjote sugrįžti greičiau? 

    – Buvo tikrai visokių momentų – patikėkite. Kai praleidi be krepšinio tiek daug laiko, tikrai sunku. Atrodo, gali tikrai žaisti, bet išeini, žaidi – viskas gerai, o jau kitą dieną nusimuša tas gerumas, nes kažkas pasijaučia. Bet psichologiškai aš tam pasiruošęs. Tiesiog laukiu pirmųjų rungtynių. 

    – Kada galima laukti jūsų aikštėje? 

    – Pačioje pradžioje labai greitai palypėjau į viršų. Atrodė, kad viskas įvyks gal net greičiau, nei atrodė dabar. Bet dabar esu finišo tiesiojoje. Daug laiko nebereikia, bet reikia pajusti žaidimą ir visokius tokius dalykus.

    – Ko dar trūksta iki to išbėgimo oficialiose rungtynėse? 

    – Kai nežaisti 9 mėnesius, reikia laiko tiek pajausti detales trenerio schemose, tiek savo kūną – ta koja nebe tokia pat, kaip anksčiau. Dar reikia susidėlioti mintis galvoje, kad vienoje vietoje sužaisčiau truputį protingiau ir panašiai. Yra tokių mažų dalykų, kurie yra dideli. 

    – Bet fiziškai nesate ribojamas? 

    – Ką tik visą treniruotę dariau su kontaktu. Nėra jokių apribojimų.

    – Kol kas dar tik teko treniruotis pagal Ettore Messinos schemas, bet kur treneris jus jose mato?

    – Messina mėgsta didelius žmones ir aikštėje laikyti aukštą penketą. Pavyzdžiui, kartais trečiu numeriu žaidžia Jeffas Brooksas. Jo požiūriu, visi žaidėjai turi būti įjungti į žaidimo schemas. Tai labai gerai, nes visi gerai jaučiasi. Sezono pradžioje ne viskas pavyksta, bet tai normalu visoms komandoms. Kiek žiūrėjau pirmojo turo rungtynių, tai kiti klubai irgi tikrai nespindėjo gražiu žaidimu. Tai ir mes tuo pačiu. 

    – Kokį įspūdį jums paliko darbas su Ettore Messina? 

    – Galiu jį apibūdinti tik geriausiais žodžiais. Ką visi sako, taip ir yra. Tai griežtas treneris, kuris išreikalauja iš žaidėjų. Už aikštės ribų jis gali pasikalbėti su tavimi kaip draugas. Aikštėje mes žinome, koks jis yra ir kiek jis iš mūsų išreikalauja. Jis nori, kad visiems būtų gerai. Messina yra maksimalistas ir to prašo iš kitų.

    – Jūsų komandoje buvo daug pokyčių. Kur labiausiai pasikeitė Milano komandos braižas?

    – Visame kame. Galėčiau vardyti ir vardyti. Nuo komandinio žaidimo, tiek iki salės reikalų – pagaliau turime bendrą rūbinę. Kas galbūt juokinga, bet tai yra didelis privalumas. Mes dabar esame tikra šeima. 

    – Ar toks žaidimo stilius jums arčiausiai širdies? 

    – Nenoriu sakyti, kad čia kažkas buvo blogai ar panašiai. Prie širdies visada yra protingas ir akcentuotas žaidimas. Dabar mes tikrai tą turime. Belieka išpildyti trenerio nurodymus ir augti kaip komandai.

    – Ko bandysi išmokti ar pasisemti iš 39-erių Luiso Scolos? 

    – Visko. Jis yra labai geras mokytojas. Aikštėje būtų sunku tokį surasti. Dabar turiu ir aikštėje mokytoją, ir gerą trenerį mokytoją. Man tai bus super grįžti žaisti. 

    – Kokį įspūdį palieka šis „Žalgiris“? 

    – Nauja komanda. Visada taip yra su „Žalgiriu“ – kadangi jie negali išlaikyti lyderių, nelengva toliau vėl išmokti sistemą su 4-5 naujais žmonėmis. Reikia laiko ir jiems, ir mums.

     

    Source: https://www.15min.lt/eurolyga/naujiena/naujienos/a-gudaitis-apie-ilgai-laukta-sugrizima-e-messina-pasikeitusi-milana-ir-zalgiri-1134-1215002

  • Paslaptingasis „Ryto“ legionierius: apie neįprastus karjeros vingius ir iššūkį Vilniuje

    October 04, 10:12

    Vilniaus „Ryto“ atakoms Europos taurėje šį sezoną diriguosiantis Terrellas „Tu“ Holloway yra neabejotinai paslaptingiausias sostinės ekipos žaidėjas. „Uždaras, nekalbus, atsiskyręs“, – tokie epitetai už aikštelės ribų sklando apie naująjį „Ryto“ atakų generolą iš JAV. Bet koks jis yra iš tiesų?

    „Aš atsipalaidavęs, ramus ir atlaidus žmogus, – kalbėdamas su 24sek keliskart pabrėžė T.Holloway. – Aikštelėje esu aistringas, žaidžiantis kietai bei mėgstantis laimėti. Tiesiog dar vienas krepšininkas.“ Šiomis savybėmis 30-metis 183 cm ūgio įžaidėjas yra žinomas dar nuo „Xavier“ koledžo laikų, kurios gynėjui leido užimti šeštąją vietą tarp rezultatyviausių krepšininkų universiteto istorijoje bei antrąją – tarp daugiausiai atlikusių rezultatyvių perdavimų. Tai savybės, kuriomis „Tu“ pasižymi tiek už aikštelės ribų, tiek joje – šaltakraujis, ramus ir nejaučiantis spaudimo, kai rungtynės pasiekia svarbiausias ir karščiausias akimirkas.

    Spaudimo amerikiečiui netrūks artėjantį sezoną Europos taurėje, kuris jam debiutinis. Iki tol įžaidėjui europiniuose turnyruose teko žaisti tik FIBA Čempionų lygoje, kuomet prieš dvejus metus atstovavo Holono „Hapoel“ ekipai iš Izraelio. Pradėti naująjį karjeros iššūkį nekantrauja ir pats „Tu“. „Tai yra didžiulis iššūkis, bet dėl jų ir gyvename. Viskas, kas yra lengva, yra neverta tavo pastangų. Jei tavęs laukia sudėtingas iššūkis, tuomet reikia jo imtis. Labai džiaugiuosi dėl šios karjeros galimybės“, – Europos taurės starto išvakarėse 24sek sakė „Ryto“ naujokas.

    Amerikietį į Vilnių atviliojo galimybė debiutuoti antrajame pagal pajėgumą Senojo žemyno turnyre bei lietuvis agentas Tadas Bulotas. Krepšininkui pakako to, kad jo karjeros vingis pakryptų į Rytų Europoje įsikūrusį klubą, apie kurio pasiekimus jis buvo girdėjęs ir anksčiau. „Žinojau, kad Lietuvos istorijoje krepšinis užima didžiulę vietą, – pasakojo T.Holloway. – „Rytas“ dukart yra laimėjęs Europos taurę bei visada turi stiprią komandą. Žinojau, kad „Rytas“ keletą kartų laimėjo LKL, buvo žaidęs Eurolygoje. Tai didžiulę istoriją turinti krepšinio komanda, kurios dalimi norėjau tapti ir aš.“

    Prieš priimdamas karjeros sprendimus Tu nėra linkęs klausti patarimų kitų žaidėjų, nes, pasak krepšininko, kiekvieno patirtis yra skirtinga. „Kiekvienas patiria kitokius išbandymus ir gali duoti tau vis kitokią informaciją, todėl man to nereikia“, – teigė „Ryto“ legionierius. Profesionalo karjerą T.Holloway pradėjo 2012-aisiais, kuomet nesulaukęs dėmesio NBA naujokų biržoje, jis pasuko į Turkiją bei sudarė kontraktą su Izmiro „Aliaga Petkim“ komanda. Tuomet – žaidimas Belgijoje, Puerto Rike, Venesueloje, Meksikoje, G lygoje, Italijoje, Izraelyje ar Pietų Korėjoje.

    Kai kuriems klubams Tu atstovavo po keletą kartų, tačiau nė karto – du sezonus iš eilės. Kodėl? „Ar yra taisyklė, kad žaidėjas turi rungtyniauti vienoje komandoje ilgą laiko tarpą? – retoriškai klausė krepšininkas. – Viskas priklauso nuo kontrakto ir pinigų, dėl kurių tu žaidi. Tai yra dalis mūsų darbo, o pasaulyje yra daugybė vietų, kur galima žaisti krepšinį. Tai ne NBA, kurioje vyrukai pasirašinėja ilgalaikes sutartis – Europoje mes pasirašome vienerių metų kontraktą, o po sezono keliaujame kitur.“

    Praėjusį sezoną T.Holloway rungtyniavo Turkijos lygoje bei buvo trečias rezultatyviausias jos krepšininkas, vidutiniškai rinkęs net po 20,1 taško bei pridėjęs po 4,7 rezultatyvaus perdavimo. Tiesa, gynėjo atstovaujama Stambulo BB pirmenybėse finišavo 13-oje vietoje bei į atkrintamąsias varžybas nepateko. Tai buvo geriausias amerikiečio sezonas statistikos prasme, tačiau didžiausius pasiekimus jis užfiksavo Izraelyje – atstovaudamas Holono „Hapoel“ ekipai jis iškovojo šalies taurę, finale pelnęs 18 taškų bei stipriai prisidėjęs prie pergalės prieš Tel Avivo „Maccabi“. Su legendine Izraelio komanda Tu kovojo ir šalies pirmenybių finale, tačiau tuomet jam teko pripažinti varžovų pranašumą. „Ta Holono komanda yra geriausia, kokioje man yra tekę žaisti ligi šiol“, – neabejojo T.Holloway.

    Į Vilnių gynėjas atvyko vos prieš tris savaites bei spėjo žaisti dvejas oficialias rungtynes. Dvikovose su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“ bei Klaipėdos „Neptūnu“ amerikietis ant parketo iš viso praleido 38 minutes, pelnė 12 taškų bei atliko 7 rezultatyvius perdavimus. Startas naujoje ekipoje „Ryto“ legionieriui nėra lengvas, bet tam reikia laiko. „Nežinau kada paskutinį kartą kėleisi į kitą šalį ir ten ėmeisi kito darbo, bet jei kažką supranti, tai žmonėms gali prireikti mėnesių, kad jie prisitaikytų naujoje aplinkoje ar naujoje šalyje, kurioje anksčiau niekada nėra buvę. Žmonės turi suprasti, kad negali tiesiog atsikelti ir susirasti naują darbą. Skirtingiems žmonėms gali prireikti skirtingo laiko tarpo prisitaikyti prie naujos aplinkos“, – sakė T.Holloway. Nors atletui dar reikia laiko, tačiau apsiprasti naujoje aplinkoje jam padeda komandos draugai bei treneris Dainius Adomaitis, kuriam jis negailėjo pagyrų.

    „Treneris duoda daug informacijos ir yra puikus vyrukas. Jis yra paslaugus nuo pat mano atvykimo. D.Adomaitis yra vienas geriausių trenerių, kokį man yra tekę turėti per visą karjerą. Man labai patinka komanda, joje turime daug protingų ir talentingų žaidėjų. Man patinka situacija, kurioje dabar yra „Rytas“, – sakė Vilniaus ekipos užsienietis iš JAV. Nors T.Holloway praėjusiame sezone buvo trečias rezultatyviausias (vid. 20,1 tšk.) bei šeštas naudingiausias (vid. 18,2 naud. bal.) Turkijos pirmenybių žaidėjas, tačiau jis pasiryžęs susitaikyti ir su kitokiu vaidmeniu, jei to reikalaus treneris. Svarbiausia – pergalės. „Nežinau ar būsiu „Ryto“ lyderis, – dėstė T.Holloway. – Treneris nori, kad būčiau įžaidėjas, kuris valdo komandą. Stengsiuosi daryti viską, ko manęs prašo treneris. Toks yra mano darbas. Jei reikės pelnyti 20 taškų – aš galiu tai padaryti, o jei reikės įmesti 5 taškus, tačiau vadovauti komandai ir gerai gintis – aš darysiu ir tai. Aš pasiruošęs daryti viską, ko iš manęs yra prašoma. Neturiu asmeninių ambicijų Vilniuje, tiesiog noriu būti savimi. Komandos tikslas – laimėti kuo daugiau rungtynių, jausti malonumą žaidžiant bei iš viso to pasiimti kažką, ko mes norime patys.“
     

    Source: https://www.15min.lt/eurolyga/naujiena/naujienos/paslaptingasis-ryto-legionierius-apie-neiprastus-karjeros-vingius-bei-issuki-vilniuje-1134-1210176

  • L.Lekavičius - apie ypatingą ryšį su Šaru, „Žalgirio“ pasiūlymus ir džiaugsmą rinktinėje

    August 07, 12:14

    Lukas Lekavičius negalėjo trečią kartą pasakyti „ne“ Kauno „Žalgiriui“. Dar nuo praėjusios vasaros grįžti namo kviestas 25-erių gynėjas ilgai nebegalvojo, kai sprendimo laisvė buvo patikėta į jo rankas. Sunku atsispirti, kai tave kviečia vienas geriausių trenerių Europoje. Ypatingą Šarūno Jasikevičiaus pasitikėjimą užsitarnavęs 183 cm ūgio mažylis sugrįžo į Lietuvą keldamas sau tikslą, kurio negalėjo iki galo įgyvendinti Atėnuose.

    Pastarąjį kartą daugiau nei prieš du mėnesius oficialiose rungtynėse dalyvavęs L.Lekavičius turbūt negalėjo sutikti rimtesnio pirmo oponento. Pusantrų metų Eurolygoje starto penkete nežaidęs lietuvis pirmosiose kontrolinėse nacionalinės komandos rungtynėse nuo ginčo kamuolio Pamplonoje gainiojo ispanų bulių Ricky Rubio. Tai buvo velniška užduotis mažajam lietuvių matadorui. Europos krepšinio vunderkindu jaunystėje laikytas 28-erių ispanas žaidė su burtų lazdele. L.Lekavičius turėjo būti ypač atidus, nes kiekviena užtvara baigėsi arba R.Rubio parašiutu virš lanko, arba agresyviu prasiveržimu į baudos aikštelę. Buvęs „Utah Jazz“, o dabar – „Phoenix Suns“ atakų organizatorius į lietuvių krepšį suvertė 21 tašką ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

    Tuo tarpu puolime L.Lekavičius galėjo įsitikinti, kodėl barzdotas 193 cm ūgio gynėjas buvo renkamas geriausiai besiginančiu Ispanijos lygos žaidėju, o dar būdamas vos 17-os pirmavo čempionate pagal perimtus kamuolius. R.Rubio agresyviai spaudė L.Lekavičių po visą aikštę, užtverdamas jam kamuolio perdavimo linijas ir kiekvieną akimirką grasindamas nugvelbti kamuolį. Iš jo ir kitų Lietuvos įžaidėjų jis nustvėrė bent keturis. Tačiau L.Lekavičius nesileido skriaudžiamas.

    Jis naudojosi savo greičiu ir Graikijoje beveik iki tobulumo nušlifuotu ginklu – metimu iš distancijos. Po kiekvienos užtvaros vos tik gavęs erdvės L.Lekavičius šveisdavo strėlę į ispanų krepšį. Žalgirietis buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas Ispanijoje – pataikė visus 5 dvitaškius ir pelnė 10 taškų, dar atliko 3 rezultatyvius perdavimus. „Buvau tikrai pasiilgęs krepšinio, – po rungtynių grįžęs į Palangą 24sek sakė L.Lekavičius. – Gera grįžti, ypač į starto penketą. Tikrai laukiau dvikovos su Rubio. Buvo įdomu pasitikrinti prieš tokio lygio žaidėją. Manau, viskas išėjo gerai.“

    Dainius Adomaitis prieš skrydį į Ispaniją paliko Mantą Kalnietį Palangoje, todėl Lukas žinojo, kad jo balsas aikštėje turės skambėti garsiausiai. Jį krepšininkas sutvirtino Atėnuose. Nors su „Panathinaikos“ marškinėliais rungtyniavo mažiau, nei vylėsi, dveji metai karinėje krepšinio teritorijoje subrandino augantį Lietuvos krepšinio generolą. 24sek kolegos Graikijoje pasakojo, kad L.Lekavičius buvo vienas didžiausių „Panathinaikos“ tylenių. Jis pirmas nusiprausdavo po rungtynių ar treniruočių ir pirmas lėkdavo pro OAKA arenos duris. Lietuvis kalbėdavo darbais, ne žodžiais – kasdien gramdydamas OAKA parketą ir savo intensyvumu nervindamas net „Panathinaikos“ žvaigždę Nicką Calathesą. Nors su metais L.Lekavičius vis drąsesnis ir ekspresyvesnis. Štai grįžęs į Lietuvą, interviu 24sek jis drąsiai kalbėjo apie keistą patirtį su iš Amerikos į „Panathinaikos“ nutūpusiu treneriu Ricku Pitino. Daugiausiai gynėjas turi pasisakyti apie krepšinio elementus – jam aiškesnę kalbą. Bet Lukas kasmet drąsiau ir plačiau reiškia savo mintis. Tačiau nepasikeis viena – vietoj pažadų ir pasakų jis verčiau linkęs pasakoti su kamuoliu krepšinio aikštelėje.

    Atėnų klube L.Lekavičius negavo visko, ko tikėjosi. Bet už viską bandys atsigriebti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Ten jo laukia panaši misija. Apie ją, flirtą su „Žalgiriu“ Atėnuose, ypatingą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi ir neįkainojamas patirtis „Panathinaikos“ klube – 24sek interviu su L.Lekavičiumi.

    – Lukas Lekavičius pasiruošime Europos čempionatui ir „Žalgiryje“ 2017 metais, ir Lukas Lekavičius po dviejų sezonų Atėnuose ir pasiruošimo pasaulio čempionatui stovykloje 2019 metais: kuo šie du Lekavičiai skiriasi?

    – Nežinau, praėjo tik dveji metai. Negalvoju, kad būsiu kažkuo pasikeitęs. Nesu nei labai senesnis, nei lėtesnis. Manau, esu toks pat, koks buvau prieš dvejus metus. 

    – Su kuo tenka bendrauti iš jūsų aplinkos, visi pažymi, kad Lukas Lekavičius labai subrendo per tuos du sezonus „Panathinaikos“. Ką tai reiškia? 

    – Sunku pasakyti. Gal pradėjau daugiau ir garsiau kalbėti aikštėje (juokiasi.). Galbūt dėl to. 

    – Ar iš karjeros etapo „Panathinaikos“ pasiėmėte tai, ko tikėjotės? 

    – Aišku, galbūt tikėjausi truputį truputį daugiau, bet nesitikėjau stebuklų, kad ten žaisiu po 30 minučių. Tikėjausi, jog būsiu atsarginis, bet norėjosi truputį daugiau minučių. Tačiau žaidžiant šalia Calatheso to tikėtis sunku. Dėl to ir išvažiavau. Tie metai davė man naujos patirties. Turėjau du skirtingus trenerius, abu jie turėjo skirtingas filosofijas, viskas buvo nauja. Buvo tikrai įdomu. Gal kažkiek subrendau ir kaip krepšininkas, ir kaip asmenybė. Gal aikštėje tapau ramesnis. Viskas pasimatys rinktinėse rungtynėse ir sezono metu.

    – Nickas Calathesas Eurolygos podkaste „The Crossover“ užsiminė, kad treniruotėse iš jo atėmėte vienerius karjeros metus. Jūs pats atviravote, kad „įsikąsdavote“ Calathesui į koją. Kaip atrodė tos treniruotės?

    – Dažniausiai treniruotės prasidėdavo tuo, kad jis sportuodavo puse jėgos. Treneris šiek tiek pykdavo, todėl man tekdavo jį paspausti per visą aikštę. Tada Calathesas šiek tiek užpykdavo (šypsosi.). Tada jis pradėdavo taip žaisti atgal, tad vykdavo tokia įdomi mikrodvikova. Būdavo labai smagu. 

    – Kaip pasimatydavo, kad Calathesas jau surimtėdavo? 

    – Kai pradėdavau jį spausti, perimdavau kamuolį, jis labai pykdavo, kad jį spaudžiu ar perimu kamuolį. Tada jis pradėdavo pats mane spausti ar bauduoti. Bandydavau greitai apeiti, o jis bauduoja ir t.t. Prasidėdavo įdomesnės grumtynės. Smagu, tikrai (šypsosi.). 

    – Ką per tuos dvejus metus spėjote pasiimti iš Nicko Calatheso? 

    – Galbūt tai, kaip jis kontroliuoja aplinkinių spaudimą. Rungtynių metu jis pakeldavo didžiulį spaudimą, nes rungtynėse viskas priklausydavo nuo jo. Buvo įdomu stebėti, kaip, pavyzdžiui, pralaimint rungtynes 20 taškų skirtumu, Calathesas per ilgąją pertrauką visus padrąsindavo. Jei kas neišeidavo, padarydavo, kad komanda eitų į viršų. Calathesas buvo tikras komandos lyderis.

    – Rubio agresija tiek puolime, tiek gynyboje priminė šių dienų krepšinio tendenciją, dėl kurios krepšinis sunkėja tokiems įžaidėjams kaip jūs. Puolant, jums turėtų būti sunkiau matyti aikštę ir atrasti perdavimo linijas prieš fiziškus didelius įžaidėjus, o gynyboje kyla keblumų vienas prieš vieną situacijose, ypač kai gerokai apribojamos galimybės keistis dengiamaisiais. Kaip treniruotėse bandote apeiti tas vadinamąsias mismatcho situacijas?

    – Bandau pasinaudoti greičiu. Manau, tai mano privalumas prieš aukštesnius gynėjus. Taip pat, jeigu noriu perduoti kamuolį į vieną pusę, turiu greitai nueiti į kitą pusę. Turiu daug fake'inti (apgauti varžovą savo judesiais). Nes jeigu žiūrėsiu į vieną tašką ir bandysiu perduoti kamuolį, aukštesni žaidėjai tiesiog perims tuos kamuolius.Tad bandau fake'inti ir pasinaudoti savo greičiu. 

    – Per tuos kelerius metus turėjote galimybę mokytis ne tik iš Calatheso, bet ir tokių specialistų kaip Šarūnas Jasikevičius, Xavi Pascualis ir Rickas Pitino. Ką esminio perėmėte iš kiekvieno specialisto? 

    – Iš Xavi turbūt pasiėmiau to, kad jam labai svarbi buvo taktika. Manau, Xavi ir Šaras yra kažkiek panašūs, nes abiem labai svarbi taktika ir sužaisti derinį, kurio buvo prašyta. Gal ten būdavo mažiau laisvės: viskas pagal taktiką, kur atakuoti varžovus ir t.t. Pas Pitino buvo visiškai kitaip – darėme, ką norime (šypsosi.). Pitino prieš rungtynes vis pasisakydavo motyvacinėmis kalbomis, užmotyvuodavo kiek kitaip, nei kiti treneriai (šypsosi.). Xavi, Šaras prieš rungtynes daugiau akcentuodavo taktiką, o Pitino kalbėdavo „einam! Atiduodam visas jėgas!“ Ir taip toliau. Tai buvo labai skirtingi treneriai.

    – Rickas Pitino per spaudos konferencijas labai mėgdavo dalintis istorijomis iš jo karjeros laikų NBA. Kokios jo pasakotos istorijos ar motyvacinės kalbos jums labiausiai įsiminė?

    – Taip, jis labai daug apie tai kalbėdavo. Bet aš nesiklausydavau. Nežinau, ar kažką prisiminčiau (šypsosi.). Bet pastoviai minėdavo, kad žaidė prieš Jordaną, tą ir tą. Jei atvirai, būdavo juokinga (šypsosi.). 

    – O ką reiškia „nesiklausydavote“? 

    – Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Nei ten man labai įdomu, prieš ką jis žaidęs, ką treniravęs, nei ką. Tiesiog...

    – Sakote, Šaras ir Xavi buvo labai panašūs treneriai. O koks dalykas juos labiausiai skyrė? 

    – Gal pas Šarą buvo labiau akcentuojamos detalės. Xavi gerai paruošdavo rungtynėms, suderindavo taktiką, turėdavome daug derinių, kur atakuoti, bet smulkios detalės pas Šarą būdavo tikrai svarbesnės. Pavyzdžiui, atsitverti žmogų, paruošti užtvarą ir t.t.

    – Vis pabrėžiama, kad per tuos dvejus metus Atėnuose labai daug bendravote su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip tai atrodė?

    – Nežinau, nelabai... 

    – Tos kalbos perdėtos? 

    – Galbūt taip. Didelio bendravimo nebuvo, tikrai. Pasveikindavome vienas kitą su pergalėmis, bet kažko labai daug nebuvo tikrai. 

    – Dar po pirmojo jūsų sezono Atėnuose buvo kalbų, kad „Žalgiris“ siekia jus susigrąžinti. Antrojo sezono metu, kai žalgiriečiai ieškojo „mažo ir aštraus“ gynėjo, tos kalbos vėl buvo pasklidusios. Kiek realu buvo anksčiau sugrįžti į „Žalgirį“? 

    – Nežinau, vasaros metu, po pirmo sezono, girdėjau tų kalbų, bet agentas pasakė, kad lieku 100 proc. ir kad Xavi Pascualis nori mane pasilikti. Tada 100 proc. buvau tikras, kad lieku PAO. O žiemą taip, kalbos buvo, bet minimalios. Xavi vėl pasakė, kad nori manęs ir visos tos kalbos nutrūkdavo.

    – Jeigu Xavi Pascualis būtų atėjęs ir paklausęs: Lukai, spręsk tu. Kaip būtumėte pasielgęs? 

    – Nežinau. Nei po pirmo sezono, nei antro sezono viduryje, nebūčiau grįžęs. Pirmą kartą norėjosi pasilikti Atėnuose antram sezonui. Pažiūrėti, gal bus viskas kitaip – gal antri metai bus dar geresni. O antrą kartą, sezono metu keisti komandą, manau, nėra labai gerai. Nauja sistema, nauji žaidėjai... Nebūčiau išvykęs nei tada, nei tada. 

    – Per tuos metus „Žalgiryje“ jums pavyko užmegzti artimą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi. Ir jums pačiam patinka pas jį žaisti, ir jam jūs labai imponuojate kaip veržlus pataikantis įžaidėjas. Kaip manote, kaip taip sėkmingai susiklijavote? 

    – Pirmiausia, turbūt aš klausau, ko prašo Šaras, ir tą atlieku (juokiasi.). Pagrindinis dalykas – nei atsikalbinėju, nei ką, ko manęs prašo – tą ir darau. Turbūt jam tai patinka. 

    – Ką reiškia „visko klausote“? Kiti žaidėjai kartais praklauso arba atsikerta? 

    – Nežinau, gal kažką užmiršta, gal taip neįsisavina, gal trūksta koncentracijos ar dar kažko. Manau, aš įsisavinu viską, ką sako Šaras. Įsiklausau ir atlieku tai rungtynėse.

    – Kalbėjome, koks Lukas Lekavičius buvo 2017 ir 2019 metais. O koks buvo „Žalgiris“ prieš dvejus metus ir dabar, į kurį grįžtate?

    – Dabar kartelė pakelta. Tie dveji metai buvo sėkmingesni nei prie manęs. Su manimi buvome arti atkrintamųjų, bet patekti ten nepavyko. O po dvejų metų atkrintamosiose „Žalgiris“ dabar geresnis nei prie manęs. Labai gerai. Aišku, dabar daugiau spaudimo, nes visi tikisi, kad pateksime į tas atkrintamąsias. Reikės stengtis tuos lūkesčius pateisinti. 

    – Geresnis žaidimo lygiu ar ir iš organizacijos pusės? 

    – Manau, ir ten, ir ten. „Žalgiris“ auga. Privatūs lėktuvai... Jau kai aš buvau, viskas buvo labai gerai, o dabar tos smulkmenos tik auga.

    – Dar tik pasirašęs sutartį su „Žalgiriu“, kai davėte interviu „Žalgiris TV“, minėjote, kad jūsų užduotis bus kilti nuo suolo ir įnešti energijos. O kaip vertinate žmogų, kurį keisite aikštėje – pagrindinį įžaidėją Alexą Perezą?

    – Man dar neteko jo matyti. Mačiau jo epizodų rinkinius, bet nesu matęs jo žaidžiančio. Tad man sunkoka jį įvertinti. 

    – O kokį įspūdį paliko „Žalgirio“ komplektacija?

    – Tikiuosi, kad „Žalgiris“ bus geras. Praktiškai nieko nežinau apie naujokus, nesu jų matęs. Bet, manau, viskas pasimatys sezono eigoje. 

    – Ką šitas „Žalgiris“ gali pasiekti kitą sezoną?

    – Nenoriu spėlioti. Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių, pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir jas laimėti. O kaip bus, matysime.

    – Visai kaip su rinktine?

    – Taip pat nenoriu spėlioti (juokiasi.). Stengsimės išeiti iš grupės – tai pirmiausias dalykas, ką privalome daryti. O toliau žiūrėsime. 

    – Kai prieš dvejus metus išvažiavote į „Panathinaikos“, įsivaizduoju, kėlėte sau tikslą įsitvirtinti aukšto lygio komandoje, įsitvirtinti kitoje, ne lietuviškoje aplinkoje, pasisemti naudingos legionieriaus patirties. O kokį tikslą keliate sau prieš naują karjeros etapą „Žalgiryje“? 

    – Vienintelis dalykas, ko labiausiai pasiilgau ir ko noriu, tai žaisti. PAO tikėjausi truputį daugiau minučių. Mano svarbiausias dalykas, kurio noriu, vėl žaisti ir pasimėgauti krepšiniu.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/l-lekavicius-apie-ypatinga-rysi-su-saru-zalgirio-pasiulymus-ir-dziaugsma-rinktineje-875-1183474

  • Lietuviškasis „terminatorius": Artūro Gudaičio sugrįžimas be pasigailėjimo

    June 30, 12:54

    Artūras Gudaitis Lietuvos krepšinyje dar gerai žinomas kaip tiesiog Gudas, bet kartais šis galingų gabaritų 26 metų 208 cm ūgio centras pavadinamas ir „terminatoriumi“. Geriausią karjeros sezoną Milane žaidęs lietuvis pats nė nenujautė, kad turės įkūnyti Arnoldo Schwarzeneggerio herojų iš garsiosios Holivudo juostos. Bet dabar A.Gudaitis lyg tikras terminatorius rekordiniu tempu stojasi ant kojų po sunkiausios karjeroje traumos.

    Milano „Olimpia“ klubas trečiadienį paviešino vaizdo įrašą, kaip Artūras Gudaitis sportuoja su treniruokliais ir kruta su kamuoliu treniruočių aikštėje. Tačiau A.Gudaičio sugrįžimas ant parketo prasidėjo gerokai anksčiau. Tą nelemtą vasario 1-osios vakarą ant neštuvų išvežtas į Las Palmaso arenos rūbinę Artūras Gudaitis nuleido kojas ant žemės, atsistojo ir ėmė normaliai vaikščioti. „Ne, man viskas gerai. Aš einu žaisti“, – Milano klubo daktarui pasakė galingas centras. Bet patyręs specialistas suprato, kad lietuvis greičiausiai paveiktas adrenalino. Jis gudriai paprašė žaidėjo palūkėti porą minučių. Netrukus apžiūrėjo koją, pačiupinėjo kelį ir pasakė: „Tau nutrūko raiščiai“. A.Gudaitis taip pasitikėjo specialistu, kad jam nebereikėjo net ir magnetinio rezonanso tyrimo. Į naudingiausių Eurolygos žaidėjų trejetuką patekęs milžinas žinojo, kad geriausias sezonas jo karjeroje baigėsi keturiais mėnesiais anksčiau nei planuota.

    A.Gudaitis turėjo per daug laiko susigyventi su šia mintimi. Pirmiausia, rūbinėje jis laukė, kol Milano „Olimpia“ tik po pratęsimo pribaigs „Gran Canaria“ krepšininkus 106:104. Iškart po mačo italai privačiu reisu skrido namo į Milaną. Po kelių valandų skrydžio A.Gudaitis paryčiais grįžo namo, bet taip ir nesudėjo gluosto iki 9 val. vizito klinikoje. Ten tik buvo patvirtinta tai, ką jau buvo pasakęs „Olimpia“ gydytojas nedidelėje „Gran Canaria“ arenos rūbinėje: plyšo kryžminiai kelio raiščiai, reabilitacija – nuo 6 iki 10 mėnesių. A.Gudaitį užplūdo užuojautos banga.

    Aukštaūgiui linkėjimus siuntė Eurolygos žvaigždė Nickas Calathesas, „Milwaukee Bucks“ aukštaūgis Nikola Mirotičius, krūva kitų žinomų krepšininkų. Padėti greičiau stotis ant kojų siūlėsi net kelių Eurolygos grandų daktarai. Beje, pirmieji parašė „Cleveland Cavaliers“, kuriems NBA priklauso teisės į aukštaūgį iš Lietuvos. NBA klubo atstovai tiesiogiai stebėjo rungtynes, matė A.Gudaičio skausmą ir iškart siūlė savo pagalbą. A.Gudaitis su delegacija išvyko pasitikrinti į prestižinę kliniką Miunchene, kurioje operavosi tokios sporto žvaigždės kaip Kobe Bryantas ar Usainas Boltas. Išklausęs keletą skirtingų nuomonių, vidurio puolėjas nusprendė operuotis Milane. Praėjus daugiau nei savaitei po traumos, penki daktarai keturias valandas preciziškai operavo Artūro Gudaičio kelį ir nepriekaištingai atliko operaciją.

    Bet dar prieš operaciją A.Gudaitis padarė vieną gudrybę, kuriai prieštaravo net Milano fizioterapeutai. Pabendravęs su plieniniu žmogumi Rimantu Kaukėnu, centras paklausė gynėjo patarimo ir ėmė minimaliai sportuoti dar prieš guldamas ant operacinės stalo. Nuo jo A.Gudaitis grįžo ir su sporto programa, ir nauju mitybos planu, dėl kurio krepšininkas kontaktavosi net su NBA žvaigžde Kristapu Porzingiu. Jokio cukraus, kepto maisto ar alkoholio – tai buvo dar vienas svarbus A.Gudaičio reabilitacijos principas. Kelio raiščiai nesugys greičiau vien dėl to, jeigu sportininkas daugiau sportuos. Geras miegas, tinkamas atsistatymas, sportas ir maistas yra tie rezultatyvūs perdavimai ir atkovoti kamuoliai, kurie dienos pabaigoje prisideda prie naudingumo balų, vis greičiau stumiančių prie sugrįžimo ant parketo. A.Gudaičio namai tapo savotiška reabilitacijos klinika, prigrūsta technikos, kurios reikia pilnam atsistatymui. O asmeninis fizioterapeutas Claudio Lomma, ko gero, Artūrą matė dažniau nei jo žmona – vyrukai kasdien dirbdavo po 4-5 valandas.

    Reabilitacija vyko tokiu tempu, kokiu įprastu režimu nedirba net ir krepšininkai.

    Artūras Gudaitis ne šiaip sau pravardžiuojamas terminatoriumi. Kai gydytojai prapjovė vidurio puolėjo kelį, nepamatė jokio riebalo ar vandens. A.Gudaičio koja atrodė lyg studentams medicinos universitete rodomas pavyzdys: mėsa, švarus baltas kaulas – viskas.

    Po 20 dienų nuo traumos ir po 11 nuo operacijos A.Gudaitis jau pats vaikščiojo be jokių ramentų ir kitos pašalinės pagalbos. Nors po tokios traumos A.Gudaitis teoriškai turėjo planuotis sugrįžimą į aikštę tik įpusėjus rudeniui, dabar jis rimtai galvoja apie galimybę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir žaisti pasaulio čempionate Kinijoje, kuris startuos rugpjūčio gale. Kita vertus, A.Gudaitis nenori tapti našta – rinktinės stovykloje liepos 22-ąją pasirodys tik tuo atveju, jeigu bus geriausios savo formos. Jam nereikia nei trenerių, nei sirgalių pasigailėjimo. Pavyzdžiui, reabilitacijos metu A.Gudaitis keletą kartų buvo užsukęs į Milano „Mediolanum“ areną gyvai pasižiūrėti „Olimpia“ rungtynių. Be abejo, vietos aistruolių buvo sutiktas šiltų plojimų. Italai kamantinėjo vidurio puolėją dėl sveikatos. Bet toks dėmesys A.Gudaičiui nepatiko. Jam nereikia pasigailėjimo. Jis, kaip koks terminatorius, nori parodyti save geriausios formos. Aukštaūgis nori, kad žmonės jį atsimintų ne kaip traumuotą, bet dominuojantį žaidėją.

    Nežmoniškas A.Gudaičio pastangas stabdo ir žmogiškas Milano klubo susirūpinimas. Tačiau Artūrą į priekį stumia sena svajonė. „Aš dar sugrįšiu“, – dirbdamas šešias dienas per savaitę savo žingsniais į priekį tarsi sako lietuviškas terminatorius, lenkiantis medikų prognozes jau beveik dviem mėnesiais. Šio pokalbio galite klausytis audio formatu – krepšinio podkaste „urBONUSas“ A.Gudaitis detaliai papasakojo apie savo reabilitaciją.

    – Artūrai, kaip dabar atrodo jūsų diena?

    – Pusryčiai, treniruotės, pietūs, miegas ir vėl treniruotės. Šiandien taip atrodo mano diena. Viskas gan banalu, tik kad prasideda įvairesnės treniruotės – darome visko daugiau. Krepšinyje aš jau darau viską, tik be kontakto. Krypties keitimas, lakstymai... Darau viską, tik be kontakto. Kelis į krūvį reaguoja gerai.

    – Po kiek laiko po operacijos paėmėte kamuolį į rankas?

    – Nežinau tikslios datos, bet po pirmo mėnesio į reabilitaciją stengėmės įtraukti bent minimalią dalį krepšinio, kad bent jau neužmirščiau, kaip tas krepšys atrodo. Tada dar derinome pratimus, o dabar tai jau grynai toks priešgrįžiminis laikotarpis prieš krepšinį.

    – Koks jausmas atitrūkti nuo mylimos veiklos tokiam ilgam laikotarpiui?

    – Sunkiausia buvo, kai dar žaidė komanda. Dabar kažkiek ramiau, nes sezonas baigėsi – grįžau prie rutinos. Bet normalu, kad tuo metu buvo sunku. Nėra kalbų – norėjau žaisti ir pasiilgau krepšinio, mes man krepšinis yra viskas.

    – Ar stebėdavote Milano rungtynes arenoje?

    – Galėdavau eiti į rungtynes, bet neidavau. Man nepatikdavo tas sirgalių dėmesys... Kai ateini ir tau jie ploja, tai faina ir malonu. Bet man nepatiko, kad manęs gailėjosi. Šimtai klausimų, „kaip tu?“ ir panašiai... Sunku tai paaiškinti, bet aš labiau noriu parodyti viską grįžęs, nei kalbėti ir žadėti. Buvau keleriose rungtynėse ir man to užteko. Man paprasčiau buvo stebėti rungtynes namuose. Ateinu, visa salė ploja... Gal kažkam tai malonu. Aišku, ir man malonu, bet iki tam tikro lygio. Man tai yra gailėjimosi išraiška.Aišku, gal tiems sirgaliams aš rūpiu, bet aš tiesiog nemėgstu, kai manęs gailisi.

    – Kokių naujų veiklų reabilitacijos metu atradote be krepšinio?

    – Manau, per tuos kelerius metus išvykęs iš Lietuvos aš pasikeičiau. Ta reabilitacija užima daug laiko ir laisvalaikiui laiko nelieka daug, bet stengiuosi perskaityti kuo daugiau knygų. Šiuo metu irgi ieškau kokios nors geros knygos, kuri mane truputį sukrėstų. Man tokios patinka. Bet esu šeimos žmogus, todėl stengiuosi skirti kuo daugiau laiko ir savo dukrai.

    – Kokią knygą skaitote pastaruoju metu?

    – Yra visokių. Ir apie tikėjimą, ir motyvacinių. Galiu paminėti man labiausiai patikusią: „Dievas visada keliauja incognito“. Man tai kol kas didžiausią įspūdį palikusi knyga. Tikiu, atrasiu ir geresnių. 

    – Kieno patarimų klausėte stodamasis ant kojų? 

    – Teko nemažai kalbėti su Rimantu Kaukėnu. Jis man padėjo su patarimais. Rimas pirmiausia pasiūlė specialistą, su kuriuo jis dirbo, tad su juo ir konsultavomės. Rimas man patarė padirbėti dar iki operacijos. Iki operacijos turėjau savaitę-pusantros, o tai nemažas laiko tarpas. Jeigu nieko nedarysi, tai tikrai atsilieps raumenynui. Mano fizioterapeutai nelabai suprato šio patarimo, bet dariau savaip ir paaiškėjo, kad buvau teisus.

    – Treneris Dainius Adomaitis skelbdamas rinktinės kandidatų sąrašą užsiminė, kad lenkiate medikų prognozes 6-7 savaitėmis. Ką dabar kalba gydytojai ir koks jūsų reabilitacijos statusas?

    – Viskas gerai. Nesu linkęs spėlioti, kiek lenkiu laiką, bet svarbiausia, kad galiu daryti tuos dalykus po tokio trumpo laiko. Gydytojai nustebę. Esu masyvus žaidėjas – sveriu 120 kg, o ta kelio apkrova visai kita. Bet kol kas viskas gerai. Tik nesinori prisikalbėti (šypsosi.). 

    – Kaip vertinate savo šansus žaisti pasaulio čempionate? 

    – Vertinu neblogai, bet viskas, ką darysiu, bus proto ribose. Labai noriu žaisti. Manau, tai normalu. Bet mano sprendimas bus pasvertas. Noras yra didelis, bet norą reikia derinti su portu. Kol kas viskas gerai, bet žiūrėsime.

    – Ką apie ketinimus galvoja Milano klubas? 

    – Jie galvoja, kad aš neprotingas (juokiasi.). Aš juos puikiai suprantu. Nėra protinga važiuoti į rinktinę po tokius traumos, bet aš pasikartosiu – noriu gerai žaisti krepšinį. Nenoriu atvažiuoti į rinktinę tik tam, kad būčiau. Man nereikia gailesčio – taip man nepatinka. Noriu būti geros formos, žaisti krepšinį gerai, iš karto, o tai nėra paprasta nežaidus 5-6 mėnesius. Nenoriu atvažiuoti ir būti tas, kuris maišo.

    – Galėtumėte būti rinktinėje tik tuo atveju, jeigu būtumėte sveikas ir pasirengęs žaisti pilna jėga jau pirmą stovyklos dieną, liepos 22-ąją?

    – Nėra ten ko važiuoti daug vėliau. Jeigu atvažiuoju, turiu būti 100 proc. pasiruošęs. Negali būti jokių nuolaidų žmogui, kuris turėjo traumą. Jeigu turi traumą ir negali rodyti tam tikro lygio krepšinio, tai neturi visai važiuoti. Aš taip galvoju. 

    – Daugelis jūsų vietoje pasielgtų paprastai – garsiai net nekalbėtų apie norą žaisti pasaulio čempionate. Visi suprastų, kodėl nežaistumėte rinktinėje. Kodėl taip veržiatės ir bandote spėti į rinktinę? 

    – Mano didžiausia vaikystės svajonė – žaisti olimpinėse žaidynėse. Noriu būti žmogus, kuris padėtų iškovoti bilietą į olimpines žaidynes. 

    – Ką atsimenate iš to nelemto vakaro Gran Kanarijoje? 

    – Daug kartų žiūrėjau tas rungtynes – kokius 3, 4. Tos rungtynės man klostėsi gan neblogai. Žinote, kai būna, kad nesi susikoncentravęs ir kažkas nutinka? Bet tai nebuvo ta situacija.Reiškia, kažkas iš viršaus pasiuntė tokį stabtelėjimą (šypsosi.). Po traumos mane nuvežė į rūbinę. Sakau daktarui: ne, man viskas gerai, aš einu žaisti. Sako ne, palūkėk dar porą minučių – noriu pasitikrinti. Jis pasukiojo koją ir pasakė: tau nutrūko raiščiai. Nenoriu kalbėti apie savo reakciją, bet ji nebuvo pati geriausia. Man buvo šokas.

    – Tai skaudėjo tik nusileidus ant žemės, vėliau – nebe?

    – Skaudėjo iš pradžių, bet kai atvažiavau į rūbinę, galbūt mane dar veikė adrenalinas. Norėjau žaisti, atsistojau iš neštuvų ir pradėjau normaliai eiti. Man atrodė, kad viskas gerai.

    – Kas vyko po to? 

    – Rūbinėje turėjau pažiūrėti iki galo visas rungtynes, kuriose prireikė pratęsimo. O tada į lėktuvą – turėjome tiesioginį skrydį į Milaną, iškart po mačo. Ir tik kitą dieną laukė magnetinio rezonanso tyrimas. 

    – Kaip atrodė ta naktis? 

    – Nemiegojau. Berods 9 val. ryto turėjau tyrimus, tai iki tol ir nemiegojau. Kita vertus, nusileidome Milane apie 3-4 val. ryto. Su tokiomis mintimis ten labai neprimiegosi. Bet kai Milano gydytojas rūbinėje pasakė diagnozę, magnetinio jau net nebereikėjo. Tas daktaras išmano savo darbą, todėl dėl traumos jau nebebuvo jokių abejonių ir vilčių, kad kažkas bus geriau padarius nuotrauką. 

    – Kokia buvo pirminė reakcija sužinojus diagnozę?

    – Būsena tokia sudėtinga. Turėjau gerą sezoną ir bam!... Bet vėliau supranti, kad privalai augti ir suvokti, jog negali nieko pakeisti. Reikalinga literatūra, kad pradėtum augti, užaugtum ir suprastum, kad gyvenime yra ne tik pakilimai, bet ir nuopoliai, o sporte jau taip būna. Kad tai suprasčiau, reikėjo kelių dienų. Bet po to pradėjau daryti viską. kad būtų dar geriau, nei buvo. 

    – Didelę įtaką reabilitacijai sudaro teisinga mityba. Kokie buvo esminiai jos principai? 

    – Su mityba reikėjo pasistengti, bet žiūrėjau į tai kaip į normalų procesą. Kai nustoji aktyviai sportuoti, natūraliai pradedi mažiau valgyti. Su dietologe sudarėme planą ir aš jo iki šiol laikausi. Treniruočių krūvis yra didelis, bet jau keturis mėnesius nežaidžiau ir neturėjau tokių treniruočių, kur galėčiau smarkiai išsikrauti. 

    – Ko buvo sunkiausia atsisakyti? 

    – Pripažinsiu, kad mėgstu cukrų. Jo kiekį teko labiausiai sumažinti.

    – Juokaujama, kad jūsų namai virto reabilitacijos klinika – ten privežta visokių aparatūrų.

    – Yra yra visko, ko man reikia. Kad būčiau užimtas ne tik per treniruotes, bet ir po treniruočių. Daug ko čia turiu – viskuo pasirūpino klubas.

    – Ar tiesa, kad dėl reabilitacijos konsultavotės ir su Kristapu Porzingiu?

    – Taip, kalbėjomės būtent dėl mitybos. Aišku, mes esame skirtingi ir negali žinoti, kaip kiekvienas organizmas priims tam tikrą dietą. Bet konsultavomės su jo dietologais, kaip ir ką geriausia valgyti ir ko nevalgyti. Porzingis pakeitęs mitybą ženkliai pagerino reabilitacijos procesą. Vien dėl to kontaktavome su Porzingio atstovais.

    – Kokie yra tos mitybos principai?

    – Didžiausias iššūkis buvo cukrus – jokio cukraus. O visa kita – reikiamas suvartoti angliavandenių, baltymų ir riebalų kiekis, turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų sveikai besimaitinančių sportininko režimo. Ta dieta nėra kažkuo labai stebuklinga. 

    – O kokie yra svarbiausi reabilitacijos principai? 

    – Man sako, kad sportas tiek pat svarbus, kaip poilsis ir atvirkščiai. Visko po truputį ir truputį daugiau sporto, nei kažko kito. Turbūt daugiau darbo. Jei dirbsi ir teisingai valgysi bei ilsėsiesi, manau, nėra šansų, kad negrįši į aikštę geros formos.

    – Kai grįšite į aikštę, Milane turėsite naują trenerį – Simone Pianigiani pakeitė Ettore Messina. Kaip vertinate permainas?

    – Aš džiaugiuosi. Turėsiu šansą treniruotis su vienu geriausių trenerių Europoje ir tuo šansu reikės pasinaudoti. Manau, laukia daug darbo ir aš tuo džiaugiuosi. 

    – Ar jau teko kalbėtis su Messina? Kokį įspūdį paliko garsus strategas? 

    – Teko. Geras įspūdis. Matosi, rimtas geras žmogus. Aš moku atskirti gerus žmones ir jis man toks pasirodė. Žinau jo treniravimo metodiką. Tai koks šiltas jis bus už aikštės ribų, toks pat nešiltas jis bus aikštelėje (juokiasi.).

    – Kokį vaidmenį Messinos schemose užima vidurio puolėjai?

    – Aš žinau, kad jis randa vietą dideliems žmonėms. Jis mėgsta dydį aikštėje. San Antonijuje Messina praleido penkerius pastaruosius metus ir Europoje buvo senokai, todėl sunku kalbėti apie jo filosofiją. Bet, manau, žaidime bus daug taisyklių ir jų reikės laikytis. Daug detalių ir mažų dalykų, iš kurių susideda dideli dalykai. 

    – Kaip su šiomis permainomis keičiasi Milano „Olimpia“ šansai pretenduoti į Eurolygos finalo ketvertą? 

    – Manau, kad dabar turime geresnius šansus.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/lietuviskas-terminatorius-arturo-gudaicio-sugrizimas-be-pasigailejimo-1134-1165428?copied

  • Žygimantas Janavičius - apie įveiktą baimę, Prienų komandą ir brolius Lavrinovičius

    May 26, 16:01

    Jis prisidėjo prie Prienų „Skycop“ tik sezono viduryje, bet iškart tapo komandos lyderiu ne tik pagal rezultatyvius perdavimus, bet ir pagal rezultatyvumą. Žygimantas Janavičius garsiai priminė apie save per Lietuvos krepšinio lygos sezoną, kuriame pasirodė tik sausį, išsigydęs sudėtingą traumą.

    Prienų „Skycop“ sezonas jau baigėsi. Kovingai atrodę Virginijaus Šeškaus auklėtiniai ketvirtfinalyje lemiamose rungtynėse po atkaklios kovos nusileido Klaipėdos „Neptūnui“ (71:77) ir pralaimėjo seriją rezultatu 1-2. Po sezono komandoje daugiau klausimų nei atsakymų. Toliau abejonių kelia finansinė prieniškių padėtis, visą sezoną veteranų komandą kamavo traumos. Tai gali tapti ir paskutine karjeros stotele broliams Lavrinovičiams. Neaiškus ir Virginijaus Šeškaus sprendimas, nes treneris užsiminė apie nuovargį ir būtiną pertrauką karjeroje. 

    Patyliukais į turnyrinės lentelės ketvertuką prieš sezoną taikęsis Prienų „Skycop“ klubas visą sezoną buvo krečiamas permainų – komandą paliko įžaidėjai Davis Lejasmeieris, Ovidijus Varanauskas, nepavyko išlaikyti ir vieno komandos lyderių Mike‘o Bruesewitzo, trumpai Prienuose svečiavosi ir amerikietis Anthony Lee. Visą sezoną tinkamo įžaidėjo ieškojęs V.Šeškus pataikė tiesiai į dešimtuką sausio pradžioje, kai po sunkios traumos atsigavęs Žygimantas Janavičius prisijungė prie komandos.

    Praėjusį sezoną Ž.Janavičius praleido Braunšveige, Vokietijoje. Ten krepšininką ištiko viena sunkiausių traumų sporte – įžaidėjui trūko priekinis kryžminis kelio raištis. Tokią pat traumą šiuo metu gydosi Artūras Gudaitis, anksčiau tai perėjo Lietuvos krepšinio mohikanai Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas, Šarūnas Marčiulionis.

    „Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, bet tą išgyvendinau, perlipau per save“, – teigė alytiškis. Prienuose Žygis nuo pirmos dienos jautėsi it žuvis vandenyje – žaidė beveik po 30 minučių ir rinko po 13,7 taško, 5,3 rez. perdavimo bei rinko net po 16,4 naudingumo balo.

    Įsibėgėję „Skycop“ pateikė vieną didžiausių reguliariojo sezono staigmenų. Kauno „Žalgiris“ per 36 mačus reguliariajame čempionate pralaimėjo vos 4 kartus – tris sykius Klaipėdos „Neptūnui“, o kartą – būtent prieniškiams. Ž.Janavičius pripažino, kad komanda bangavo, bet neslėpė apmaudo dėl paleisto šanso serijoje nukauti „Neptūną“. 

    – Žygimantai, kaip vertinate prieniškių sezoną – viršijote lūkesčius ar nuvylėte? 

    – Prisijungiau nuo vidurio sezono, tai buvo visai kitas etapas nuo sausio mėnesio. Irgi bangavome, buvo geresnių momentų, buvo prastesnių. Tai, jog atkrintamosiose varžybose gavome į porą antrą vietą užėmusią komandą... Tikrai galėjome laimėti, nebuvo didelis skirtumas.

    – Ko pritrūko paskutinėse serijos rungtynėse prieš „Neptūną“?

    – Žinote, pritrūko visko – atsiliepė ir traumos, ir siauresnė žaidėjų rotacija. Labai sunku kalbėti, nes tik dabar baigėsi sezonas, tik dabar visos mintys nukrito. Manau, viskas susidėlios geriau praėjus porai savaičių. Labai trūko ir visaverčio treniruočių proceso, žaidimo penki prieš penkis. 

    – Jums sezonas buvo puikus. Pasveikote po sunkios traumos ir demonstravote gerą žaidimą. Kaip taip greitai pavyko sugrįžti į žaidimo ritmą? 

    – Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, tą išgyvendinau, perlipau per save. Sunkiausia buvo su galva susitvarkyti – kovoti, stumdytis, eiti į kontaktą... Bet kažkaip greitai viskas pavyko, atsirado rezultatai, buvo daug pažįstamų žaidėjų, treneris ir sistema. Gaila, to neužteko, nes likome tik septinti. 

    – Sakėte, kad grįžote į Prienus ir dėl draugų. Kaip atrodė tas mikroklimatas komandos viduje? 

    – Nesirinkau komandos dėl draugų, bet buvo tokios aplinkybės. Apie kiekvieną komandą dėliojausi pliusus ir minusus. Buvau po kojos traumos, Prienai ieškojo žaidėjų ir pamačiau, kad yra daug pažįstamų veidų. Man tai buvo svarbu, nes komandos komplektuoja sudėtis vasarą, o aš prisijungiau jau sezono viduryje, tad reikėjo juos pažinoti.

    – Rungtyniavote jau su karjeros saulėlydyje esančiais broliais Lavrinovičiais. Kaip manote, ar jie dar žais aukštame lygyje?

    – Sunku pasakyti. Kai drauge buvome „Lietkabelyje“, problemų turėjo Darjušas, o Kšištofas gerai žaidė. Šiemet viskas atvirkščiai – Darjušas geriau žaidė. Aš juos pažįstu jau keletą metų ir galiu pasakyti, kad jie turi didelių ambicijų ir turi noro. Kartais, aišku, būna nusilpę, kiek sunkiau bėgioti, bet jie labai prisižiūri. Mums irgi duoda pamokų, kad reikia gerą maistą valgyti, gerai atsistatyti. Manau, kad jie tikrai dar turi ambicijų, o toliau jau kaip susiklostys – ar šeima norės, ar dar gali žaisti. Aš manau, kad jie dar sužais.

    – Anksčiau jus dažnai kritikuodavo dėl prastesnio pataikymo iš trijų taškų zonos. Dėl kokių priežasčių nesiseka pagerinti to pataikymo?

    – Kiekvienas žaidėjas turi savo pliusus ir minusus. Gal yra psichologiniai ar techniniai dalykai. Vienas geriau meta, vienas geriau veržiasi, kitas geriau ginasi. Kiekvienas stengiasi išnaudoti savo geriausias savybes, o mesti pavyksta, kaip pavyksta. 

    – Kokia jūsų ateitis – liksite Prienuose ar keliausite kitur? 

    – Sunku kažką kalbėti, norisi pailsėti, atitrūkti nuo krepšinio. Su agentu dar per daug nesitarėme. Kažkokios kalbos vyksta, bet nieko konkretaus dar nėra.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lkl/zygimantas-janavicius-apie-iveikta-baime-prienu-komanda-ir-brolius-lavrinovicius-1128-

  • Isaiah Hartenstein's Journey With Vipers Culminates With Championship and MVP Trophies

    April 26, 12:16

    Upon getting drafted by the Rockets in the summer of 2017, youngster Isaiah Hartenstein was allocated to NBA G League affiliated Rio Grande Valley Vipers, where he would spend a full season playing with the club and priming himself for the next step of his career. After averaging 9.5 points as a rookie, the big man exploded back on to the minor league as a frequent Rockets assignee in 2018-19, averaging 19.5 points, 14.9 rebounds, 3.7 assists, and a shade under 2 blocks in 26 regular season contests.

    It was quite the evolution for the 20-year old, but it didn’t come without perseverance along the way.

    At the Winter Showcase this past December, Hartenstein said that he was feeling the grind of splitting time between RGV and Houston in his second pro season.

    “It’s not easy. This is my first year going back and forth. The Rockets want me to get minutes and this is my opportunity to get used to it. I’m feeling it,” he said. “This is what being a professional is about. It’s a huge adjustment and it’s not easy at all. You put in a lot of hours. There are plenty of 6AM flights.”

    Even in the thick of daunting competition and endless marathons of travel, Hartenstein could still see that glimmering light at the end of the tunnel. “The Rockets are committed. They’ve been there and by putting me on assignment, I know they want me to get better. We’re constantly talking about what comes next,” he foreshadowed. “I have goals that they’re helping me achieve. It’s a special organization.”

    Fast-forward to season’s end, and perhaps one could say some of the initial goals have been met. As the MVP of the 2019 NBA G League Finals, Hartenstein can call himself a champion after averaging 28 points and 15.7 rebounds through the Vipers’ three-game series defeat over the Long Island Nets, earning the affiliate its third title.

    At 7’0″ and 250 pounds, Hartenstein looks and often plays the part of burly big man — a bruiser who can muscle his way inside, fight for rebounds, and use his physicality to pester opposing scorers down low. But he’s made improvements and developed even more versatility all the while, most evidenced by an awing 8 of 9 shooting effort from downtown in game two. His sharpshooting sparked a turnaround of sorts for RGV, who clawed their way back to win the final two games of the series and clinch the championship.

    More impressive than Hartenstein’s dominant (yet already familiar numbers) was his 52% shooting from long range in the Finals. Up at the NBA level, the Rockets were first in 3PM and %FGA from 3PT, among other similar categories, during the regular season. It’s safe to say that the team likes to run-and-gun and push the pace by letting the rock fly. The 2017 second round NBA Draft pick’s evolution in this area could increase his value, not only as Houston heads into the postseason, but well beyond, as he eyes a steady professional career.

    As he basked in the glory of his newfound championship and MVP trophies, Hartenstein suggested that all his hard work had been worth it and said he enjoyed the ride. “It’s a family out here. From the coaches and players, it’s been fun. Most of the time, coming down from the NBA is kind of sad. All of these people have made it really fun. This season has helped me get better and better.

    “I’m staying consistent. I’ve been putting in a lot of work and it’s paying off.”

    Following his latest accomplishments, the proof of his prowess is in the pudding. Still, those around him also see his potential and the promise of what could follow. Said newly signed Rockets teammate Michael Frazier (also on assignment with the Vipers), “That dude is going to be a beast. He’s a rising star. He’s going to be an incredible player. You see how he can be dominant now, but it’s going to be scary to see where he is in two or three years.”

     

    Source: https://gleague.nba.com/news/isaiah-hartensteins-journey-with-vipers-culminates-with-championship-and-mvp-trophies/

  • Paulių Valinską nuo karjeros pabaigos išgelbėjo paskutinės minutės skambutis

    March 28, 13:18

    Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje šiame sezone rungtyniauja iš Kauno „Žalgirio“ pasiskolintas gynėjas Paulius Valinskas. Kaunietis pirmą kartą savo karjeroje paliko gimtąjį miestą ir jam prireikė laiko, jog adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir naujojoje ekipoje. Radijo stoties „Pulsas“ naujoje laidoje „Lietkabelio pulsas“ apsilankęs Valinskas papasakojo apie komandoje tvyrančią atmosferą, nuotaikas po pergalės prieš Klaipėdos „Neptūną“ bei atskleidė istoriją, kaip vos nebaigė karjeros.

    – Kaip sekėsi pritapti Panevėžyje?

    – Pirmą kartą išvažiavau iš Kauno gyventi ir žaisti, todėl reikėjo šiek tiek laiko, jog įprasčiau. Gerai, kad laiko daug nereikėjo – užteko mėnesio ir viskas įsivažiavo.

    – Ar jaučiate didelį skirtumą tarp kauniečių ir panevėžiečių?

    – Žmonės Panevėžyje atrodo malonūs ir kol kas esu viskuo patenkintas. Gyvenu pačiame centre miesto, prie autobusų stoties, viskas labai gerai.

    – Ar turite merginą?

    – Turiu nuliūdinti gerbėjas, bet šiuo metu esu užimtas.

    – „Lietkabelyje“ pavyko rasti žmogų, kurį vadini ne tik komandos draugu, bet ir tikru draugu?

    – Sunku būtų kažką išskirti, bet stengiuosi su visais bendrauti, su visais rasti bendrą kalbą. Daugiausiai bendraujame su Sauliumi Kulviečiu, kadangi abu esame iš Kauno ir tenka dažnai kartu važiuoti ten bei grįžti atgal į Panevėžį.

    – 2016-2018 metais žaidėte „Žalgiryje“. Ar nebuvo skaudu palikti šios komandos?

    – Skaudu tikrai nebuvo ir yra likę patys geriausi prisiminimai. Turiu dar kontraktą su „Žalgiriu“ ir vasarą priėmiau sprendimą, jog noriu gauti daugiau žaidimo laiko, todėl ieškojome vietos, kur vieną sezoną galėčiau gauti daugiau minučių. „Lietkabelis“ pasiūlė geras sąlygas ir nusprendžiau keltis į Panevėžį.

    – Ar dabar „Lietkabelyje“ tvyro gera atmosfera?

    – Manau, kad taip. Šiame sezone pas mus buvo daug permainų, tai šiek tiek mušė iš vėžių, bet dabar viskas nusistovėjo ir kuo toliau, tuo geriau atrandame vieni kitus.

    – O jeigu palygintumėte aurą „Lietkabelyje“ ir „Žalgiryje“?

    – „Žalgiryje“ vyksta mažiau pasikeitimų ir ten viskas yra stabiliau. Žinoma, „Žalgiryje“ surinkti nerealūs žmonės ir visi sutaria kartu net tuomet, kai pasitaiko pralaimėjimų. Kartu išlipti iš duobelių daug lengviau ir viskas „Žalgiryje“ yra labai gerai.

    – Kokie esminiai skirtumai tarp Nenado Čanako ir Šarūno Jasikevičiaus?

    – Labiausiai krenta į akis trenerio emocionalumas. Matome, kaip Šarūnas išsilieja šalia aikštelės, kaip reikalauja iš žaidėjų. Nesakau, kad Nenadas reikalauja mažiau, bet jis yra daug ramesnis.

    – Papasakokite istoriją, kaip vos nebaigėte savo krepšininko karjeros.

    – Tai buvo mano pirmieji metai „Žalgirio“ dublerių komandoje, turėjau vienerių metų sutartį. Kiekvienais metais dublerių komandoje keitėsi daug žaidėjų ir aš nebuvau tas krepšininkas, kuris pirmajame sezone daug rungtyniaudavau, nebuvau kažkuo išsiskiriantis. Po to sezono negavau kvietimo pratęsti sutarties ir žaisti toliau, todėl visą vasarą sportavau bei neturėjau komandos.

    Atėjo rugsėjo vidurys, visi ruošėsi sezonui, o aš neturėjau klubo ir galvojau, jog nebeliksiu „Žalgiryje“.  Ieškojau kitų ekipų, bet neturėjau agento ir sunku buvo kažką susirasti. Jeigu būčiau kažkur nuėjęs, būčiau rungtyniavęs mėgėjiškai arba apskritai kibęs į mokslus. Paskutinę akimirką paskambino treneris Tomas Masiulis, pasiūlė kartu dirbti ir tą sezoną žaidžiau geriau bei užsikabinau.

    – Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje įveikėte „Neptūną“. Kokios nuotaikos po šio mačo?

    – Emociškai pergalė buvo labai svarbi. „Neptūnas“ yra mūsų turnyrinės lentelės kaimynas, o prieš tai LKL pirmenybėse buvome patyrę dvi nesėkmes, darėme daug klaidų ir norėjosi parodyti daug geresnį žaidimą. Pasikalbėjome tarpusavyje, pažiūrėjome daug vaizdo įrašų ir nusprendėme, kad turime kažką daryti. Prieš „Neptūną“ išėjome ant parketo kitaip nusiteikę ir parodėme savo tikrąjį žaidimą.

    – Praėjusį kartą Alytuje pralaimėjote „Dzūkijai“ 17 taškų skirtumu. Ar šeštadienį tai taps papildoma motyvacija?

    – Kiekvieną kartą eidami žaisti negalvojame apie varžovų užimamą vietą turnyrinėje lentelėje. Praėjusį mačą pralaimėjome skaudžiai ir tai mus tikrai motyvuoja. Nesinorėtų namuose pralaimėti, todėl bandysime pasiekti revanšą. Žinome, kad „Dzūkija“ yra nenuspėjama, kadangi vienose rungtynėse gali įmesti 100 taškų, o kitose – tik 60. „Dzūkija“ yra fiziška komanda, gerai ginasi ir bus tikrai sunku.

    – Ką norėtumėte pasakyti „Lietkabelio“ sirgaliams?

    – Norime padėkoti ištikimiems sirgaliams, kurie mus lydi į išvykas. Norėtųsi, kad namuose aistruolių būtų kuo daugiau. Didžiausias prašymas ir noras būtų didesnis lankomumas namų rungtynėse. Ačiū visiems, kas mus palaiko.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-128568-pauliu-valinska-nuo-karjeros-pabaigos-isgelbejo-paskutines-akimirkos-skambutis.html

  • Darbas Eurolygoje šalia R.Kurtinaičio: kelios paros be miego, šimtų žaidėjų peržiūros ir nuovargį atperkanti jauno trenerio patirtis

    March 28, 12:10

    Be Kauno „Žalgirio“ didžiausią lietuvių delegaciją Eurolygoje turi Maskvos srities „Chimki“ ekipa. Sugrįžus Rimui Kurtinaičiui, vyr. treneris sau į pagalbą pasikvietė ir du savus specialistus: pirmiausiai – Robertą Kuncaitį, vėliau – ir Aurimą Jasilionį. 36-erių A.Jasilioniui tai kol kas vienareikšmiškai yra aukščiausio lygio karjeros laiptelis. Anksčiau jis yra dirbęs su jaunimu, talkino Kaziui Maskvyčiui „auksinėje“ rinktinėje, dirbo Libane, treniravo moterų ekipą, o taip pat turėjo praktikos ir dirbant Vilniaus „Ryte“. Vėliau A.Jasilionis treniravo „Ryto“ jaunimą Regionų krepšinio lygoje (RKL), o praeitą sezoną dirbo Šakių „Vyčio“ vyr. treneriu. Nors ir buvo pripažintas geriausiu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) metų treneriu, šanso aukštesniame lygyje A.Jasilionis iškart nesulaukė. Tačiau tada jam paskambino R.Kurtinaitis ir pasiūlė: „Gal nori atvykti dirbti su manimi?“

    Skambutis A.Jasilioniui tikėtas nebuvo, tačiau nauji iššūkiai jauną trenerį intrigavo. „NKL lieka NKL. Per daug komandų neturime, visi turi savo prioritetus, o aš visada sau kėliau didžiausius tikslus ir lygiavausi į tai, kad noriu laimėti tą lygą. Nelabai mačiau klubų, kurie galėtų įgyvendinti mano lūkesčius. Žinant mano darbo pobūdį ir stilių, reikalavimą maksimalių pastangų, tas gal irgi kažkur kišo koją. Rimo skambutis buvo netikėtas, bet, aišku, smagu, kad į tokį klubą kviečia toks treneris. Jis išklausinėjo: ar galėsiu, ar sugebėsiu dirbti? Taip, aš nedirbęs Eurolygos lygio klube, bet sakiau jam, kad dėsiu visas pastangas ir padarysiu viską, ką galiu. Klaidų kažkokių gal ir bus, bet tam, jog tobulėčiau, skirsiu visą savo laiką“, – sakė A.Jasilionis.

    Kaip atrodo „Chimki“ trenerio asistento diena? Su daug darbo ir mažai miego. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro lietuvis yra arenoje, kur ruošia būsimų varžovų analizę ir vaizdo medžiagą, o taip pat vėliau turi pateikti komandai ir įvykusių rungtynių apibendrinimą.

    Pristačius komandai vaizdo medžiagą būsimam mačui, A.Jasilionis iškart ima ruoštis ir dar kitoms rungtynėms, o žaidėjams skirtos laisvos dienos reiškia, kad treneriams per jas teks darbo dar daugiau nei įprastai. Treniruočių metu A.Jasilioniui daugiau tenka darbo su „Chimki“ „mažiukais“, tuo tarpu R.Kuncaitis daugiau laiko skiria aukštaūgiams. „Visos žaidimo analizės žaidėjams nepateikiame, ją turiu asmeniškai, tai, pavyzdžiui, varžovams keičiant derinį, mūsų žaidėjai atsisuka į mane ir klausia, ką jie žais. Turiu juos informuoti, ką mes darysime. Automatiškai stebiu ir pražangas, minutes. Tuo tarpu Kuncaitis labiau padeda su pakeitimais, žiūri, kur mūsų silpnesnė vieta, kur esame baudžiami, ką pakeisti – kokį derinį ar žaidėją“, – apie trenerių štabo pasiskirstymą pareigomis pasakojo jis. Kadangi Maskvos klubas rungtyniauja Eurolygoje ir Vieningoje lygoje, darbo ruošiantis rungtynėms A.Jasilionis turi daug. Pasitaikė ir dienų, kai dvi naktis teko praleisti be miego. „Į veidrodį pasižiūrėjus jau atrodė, kad tai ne tas pats žmogus“, – juokėsi A.Jasilionis. Tačiau dirbant tokiame lygyje, Eurolygos organizacijoje, net ir nuovargis – ne toks kankinantis.

    Lietuvis žino: stengtis maksimaliai būtina, nes kitaip pretendentų į tavo vietą ilgai ieškoti neteks.

    Nors visų komandų analizavimui A.Jasilionis stengiasi skirti tiek pat laiko ir pastangų, įdomiausia jam narstyti Eurolygos grandų žaidimą. „Visos vedančios komandos yra aukso luitas. Stambulo „Fenerbahče“, Maskvos CSKA, Madrido „Real“, ta pati Tel Avivo „Maccabi“. Visos jos turi kažkokio savitumo ir jas įdomu analizuoti. Jose žaidžia aukščiausio lygio kuriantys žaidėjai, kuriems trenerių taktikos kartais negalioja: yra tik rėmas, bet jie tą žaidimą sukuria patys. Sunku juos nuspėti, kaip jie gali pasielgti vienoje ir kitoje situacijoje. Čia yra spėjimai. Turi analizuoti individualias žaidėjų savybes, per tą bendrą prizmę gauni kažkokį rezultatą ir pateiki jį žaidėjams. Aišku, jų pilnai sustabdyti neįmanoma, bet kažkiek priversti nefunkcionuoti taip, kaip jie norėtų, yra svarbu“, – sako specialistas, pažymintis, kad Vieningoje lygoje tarp įdomiausių komandų galima būtų įtraukti Krasnodaro ir Kazanės ekipas.

    Su R.Kurtinaičiu A.Jasilionis buvo neblogai pažįstamas ir anksčiau, o kartu su trenerio sūnumi Giedriumi yra dirbęs Raseiniuose. Darboholikas, kurio žinios, patirtis ir domėjimasis krepšiniu verčia pasitempti – taip A.Jasilionis apibūdina R.Kurtinaitį. „Bendrų pažįstamų visada turėdavome, esu nebloguose santykiuose su jo sūnumi, todėl mes ir anksčiau pakalbėdavome apie krepšinį. Rimas nori viską žinoti – nuo vaikų, moterų krepšinio iki viso pasaulio. Turi būti viskam pasiruošęs, nes jis gali užduoti tokį klausimą, į kurį tu turi turėti atsakymą. Pavyzdžiui, koks ten žaidėjas yra Portugalijos lygoje, kuris pelnė daug taškų. Tu turi sekti visas tas lygas ir žinoti žaidėjus. Tas irgi praturtina. Man tai yra didžiausias kaifas ir didžiausia patirtis. Eilę metų kalbėjau, kad norėčiau dirbti su treneriu, kuris turėtų tokią patirtį, ir iš jo mokytis. Taip pats kaip treneris tapsiu žymiai geresnis ir produktyvesnis, kadangi ne tik kartu žiūrime ir analizuojame žaidimą, bet ir treniruočių metu stebiu, kas išeina, kas neišeina, kaip vyksta adaptavimasis – visa tai dedasi į mano patirtį“, – džiaugėsi A.Jasilionis. Nors ateityje save jis ir mato vyr. trenerio pozicijoje, jaunas treneris sako, kad pereiti visą analitinį asistento darbą bei įsigilinti į krepšinio sistemas giliau yra būtina kone kiekvienam.

    Atvykus R.Kurtinaičiui „Chimki“ ėmėsi aktyvių darbų ne tik ruošiantis mačams, bet ir koreguojant sudėtį. Anthony Gillas buvo priverstas baigti sezoną dėl nugaros traumos, klubą paliko vilčių nepateisinęs Garlonas Greenas bei buvęs žalgirietis Dee Bostas. Tuo tarpu sudėtį papildė Andrew Harrisonas, apie karjeros pabaigą pernai skelbęs Dmitrijus Sokolovas, o labiausiai nusisekęs pastarasis papildymas yra iš Pirėjo „Olympiacos“ pasiskolintas Janis Timma. „Kai mes atvykome, čia buvo žaidėjų, kurie gal ne visi atitiko Eurolygos lygį. Buvo nemažai laiko praleidžiama ieškant atitinkamo lygio krepšininkų į tas pozicijas, kur mums trūko. Tokiu sezono metu tai nebuvo lengva. Žaidėjų rinką sekėme, peršnekėję buvome su labai daug agentų. Per du mėnesius peržiūrėjau tiek žaidėjų, kiek dar nesu peržiūrėjęs niekada. Skaičiaus net negaliu pasakyti, bet bus apie 200.

    Sėdėdavome visas trenerių kolektyvas ir žiūrėjome juos ilgą laiką po treniruočių ir tarp jų. Laiko limito nebūdavo, nes turi pažiūrėti viską – nežinai, galbūt šitas žaidėjas yra tas trūkstamas sraigtelis komandai. Dėl Timmos tai buvo abipusis susitarimas. Pats Janis nebuvo patenkintas savo role Pirėjuje, jis norėjo žaisti, ką ir rodo dabar savo žaidimu, energija, noru. Jis veržiasi į aikštę, dirba papildomai“, – auklėtiniu džiaugėsi lietuvis. Beje, per du mačus Vieningoje lygoje latvis pelnė po 21,5 taško (9/16 trit.), atkovojo po 4 kamuolius ir rinko 22,5 naudingumo balo.

    „Chimki“ kolektyvas draugiškai pasitiko lietuvių trenerius ir iškart suprato, jog jie visi dirbs dėl vieno tikslo. A.Jasilionis sako, kad jokių problemų bendraujant nekilo ir su aikštingumu garsėjančiu Aleksejumi Švedu. Vis tik tikslai Eurolygoje „Chimki“ komandai dabar beliko simboliniai: net pakeitus trenerius sekė septyni pralaimėjimai per devynis mačus, o ketvirtfinalio šansų „Chimki“ neturi. Teliko kova Vieningoje lygoje dėl titulo bei vietos kito sezono Eurolygoje. „Aleksejus – tikras profesionalas. Tą laiką, kai buvo traumuotas, jis nepraleido nė vienos dienos, visada dirbo, gerino savo fizinę formą ir kiek galėjo užsiėmė individualiai. Jis turi sau išsikėlęs aukštus reikalavimus ir nori būti geriausiu žaidėju Rusijoje. Buvo sunku, kai jis iškrito iš rikiuotės, Gillas susitraumavo taip pat – juk komanda buvo lipdyta ant šių žmonių. Reikėjo kitų lyderių, bet likę žmonės jų neatstojo. Tačiau dabar jau, manau, grįžtame į reikiamą formą“, – sako R.Kurtinaičio asistentas.

    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/darbas-eurolygoje-salia-r-kurtinaicio-kelios-paros-be-miego-simtu-zaideju-perziuros-ir-nuovargi-atperkanti-jauno-trenerio-patirtis/294016