• L.Lekavičius - apie ypatingą ryšį su Šaru, „Žalgirio“ pasiūlymus ir džiaugsmą rinktinėje

    Rugpjūtis 07, 12:14

    Lukas Lekavičius negalėjo trečią kartą pasakyti „ne“ Kauno „Žalgiriui“. Dar nuo praėjusios vasaros grįžti namo kviestas 25-erių gynėjas ilgai nebegalvojo, kai sprendimo laisvė buvo patikėta į jo rankas. Sunku atsispirti, kai tave kviečia vienas geriausių trenerių Europoje. Ypatingą Šarūno Jasikevičiaus pasitikėjimą užsitarnavęs 183 cm ūgio mažylis sugrįžo į Lietuvą keldamas sau tikslą, kurio negalėjo iki galo įgyvendinti Atėnuose.

    Pastarąjį kartą daugiau nei prieš du mėnesius oficialiose rungtynėse dalyvavęs L.Lekavičius turbūt negalėjo sutikti rimtesnio pirmo oponento. Pusantrų metų Eurolygoje starto penkete nežaidęs lietuvis pirmosiose kontrolinėse nacionalinės komandos rungtynėse nuo ginčo kamuolio Pamplonoje gainiojo ispanų bulių Ricky Rubio. Tai buvo velniška užduotis mažajam lietuvių matadorui. Europos krepšinio vunderkindu jaunystėje laikytas 28-erių ispanas žaidė su burtų lazdele. L.Lekavičius turėjo būti ypač atidus, nes kiekviena užtvara baigėsi arba R.Rubio parašiutu virš lanko, arba agresyviu prasiveržimu į baudos aikštelę. Buvęs „Utah Jazz“, o dabar – „Phoenix Suns“ atakų organizatorius į lietuvių krepšį suvertė 21 tašką ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

    Tuo tarpu puolime L.Lekavičius galėjo įsitikinti, kodėl barzdotas 193 cm ūgio gynėjas buvo renkamas geriausiai besiginančiu Ispanijos lygos žaidėju, o dar būdamas vos 17-os pirmavo čempionate pagal perimtus kamuolius. R.Rubio agresyviai spaudė L.Lekavičių po visą aikštę, užtverdamas jam kamuolio perdavimo linijas ir kiekvieną akimirką grasindamas nugvelbti kamuolį. Iš jo ir kitų Lietuvos įžaidėjų jis nustvėrė bent keturis. Tačiau L.Lekavičius nesileido skriaudžiamas.

    Jis naudojosi savo greičiu ir Graikijoje beveik iki tobulumo nušlifuotu ginklu – metimu iš distancijos. Po kiekvienos užtvaros vos tik gavęs erdvės L.Lekavičius šveisdavo strėlę į ispanų krepšį. Žalgirietis buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas Ispanijoje – pataikė visus 5 dvitaškius ir pelnė 10 taškų, dar atliko 3 rezultatyvius perdavimus. „Buvau tikrai pasiilgęs krepšinio, – po rungtynių grįžęs į Palangą 24sek sakė L.Lekavičius. – Gera grįžti, ypač į starto penketą. Tikrai laukiau dvikovos su Rubio. Buvo įdomu pasitikrinti prieš tokio lygio žaidėją. Manau, viskas išėjo gerai.“

    Dainius Adomaitis prieš skrydį į Ispaniją paliko Mantą Kalnietį Palangoje, todėl Lukas žinojo, kad jo balsas aikštėje turės skambėti garsiausiai. Jį krepšininkas sutvirtino Atėnuose. Nors su „Panathinaikos“ marškinėliais rungtyniavo mažiau, nei vylėsi, dveji metai karinėje krepšinio teritorijoje subrandino augantį Lietuvos krepšinio generolą. 24sek kolegos Graikijoje pasakojo, kad L.Lekavičius buvo vienas didžiausių „Panathinaikos“ tylenių. Jis pirmas nusiprausdavo po rungtynių ar treniruočių ir pirmas lėkdavo pro OAKA arenos duris. Lietuvis kalbėdavo darbais, ne žodžiais – kasdien gramdydamas OAKA parketą ir savo intensyvumu nervindamas net „Panathinaikos“ žvaigždę Nicką Calathesą. Nors su metais L.Lekavičius vis drąsesnis ir ekspresyvesnis. Štai grįžęs į Lietuvą, interviu 24sek jis drąsiai kalbėjo apie keistą patirtį su iš Amerikos į „Panathinaikos“ nutūpusiu treneriu Ricku Pitino. Daugiausiai gynėjas turi pasisakyti apie krepšinio elementus – jam aiškesnę kalbą. Bet Lukas kasmet drąsiau ir plačiau reiškia savo mintis. Tačiau nepasikeis viena – vietoj pažadų ir pasakų jis verčiau linkęs pasakoti su kamuoliu krepšinio aikštelėje.

    Atėnų klube L.Lekavičius negavo visko, ko tikėjosi. Bet už viską bandys atsigriebti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Ten jo laukia panaši misija. Apie ją, flirtą su „Žalgiriu“ Atėnuose, ypatingą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi ir neįkainojamas patirtis „Panathinaikos“ klube – 24sek interviu su L.Lekavičiumi.

    – Lukas Lekavičius pasiruošime Europos čempionatui ir „Žalgiryje“ 2017 metais, ir Lukas Lekavičius po dviejų sezonų Atėnuose ir pasiruošimo pasaulio čempionatui stovykloje 2019 metais: kuo šie du Lekavičiai skiriasi?

    – Nežinau, praėjo tik dveji metai. Negalvoju, kad būsiu kažkuo pasikeitęs. Nesu nei labai senesnis, nei lėtesnis. Manau, esu toks pat, koks buvau prieš dvejus metus. 

    – Su kuo tenka bendrauti iš jūsų aplinkos, visi pažymi, kad Lukas Lekavičius labai subrendo per tuos du sezonus „Panathinaikos“. Ką tai reiškia? 

    – Sunku pasakyti. Gal pradėjau daugiau ir garsiau kalbėti aikštėje (juokiasi.). Galbūt dėl to. 

    – Ar iš karjeros etapo „Panathinaikos“ pasiėmėte tai, ko tikėjotės? 

    – Aišku, galbūt tikėjausi truputį truputį daugiau, bet nesitikėjau stebuklų, kad ten žaisiu po 30 minučių. Tikėjausi, jog būsiu atsarginis, bet norėjosi truputį daugiau minučių. Tačiau žaidžiant šalia Calatheso to tikėtis sunku. Dėl to ir išvažiavau. Tie metai davė man naujos patirties. Turėjau du skirtingus trenerius, abu jie turėjo skirtingas filosofijas, viskas buvo nauja. Buvo tikrai įdomu. Gal kažkiek subrendau ir kaip krepšininkas, ir kaip asmenybė. Gal aikštėje tapau ramesnis. Viskas pasimatys rinktinėse rungtynėse ir sezono metu.

    – Nickas Calathesas Eurolygos podkaste „The Crossover“ užsiminė, kad treniruotėse iš jo atėmėte vienerius karjeros metus. Jūs pats atviravote, kad „įsikąsdavote“ Calathesui į koją. Kaip atrodė tos treniruotės?

    – Dažniausiai treniruotės prasidėdavo tuo, kad jis sportuodavo puse jėgos. Treneris šiek tiek pykdavo, todėl man tekdavo jį paspausti per visą aikštę. Tada Calathesas šiek tiek užpykdavo (šypsosi.). Tada jis pradėdavo taip žaisti atgal, tad vykdavo tokia įdomi mikrodvikova. Būdavo labai smagu. 

    – Kaip pasimatydavo, kad Calathesas jau surimtėdavo? 

    – Kai pradėdavau jį spausti, perimdavau kamuolį, jis labai pykdavo, kad jį spaudžiu ar perimu kamuolį. Tada jis pradėdavo pats mane spausti ar bauduoti. Bandydavau greitai apeiti, o jis bauduoja ir t.t. Prasidėdavo įdomesnės grumtynės. Smagu, tikrai (šypsosi.). 

    – Ką per tuos dvejus metus spėjote pasiimti iš Nicko Calatheso? 

    – Galbūt tai, kaip jis kontroliuoja aplinkinių spaudimą. Rungtynių metu jis pakeldavo didžiulį spaudimą, nes rungtynėse viskas priklausydavo nuo jo. Buvo įdomu stebėti, kaip, pavyzdžiui, pralaimint rungtynes 20 taškų skirtumu, Calathesas per ilgąją pertrauką visus padrąsindavo. Jei kas neišeidavo, padarydavo, kad komanda eitų į viršų. Calathesas buvo tikras komandos lyderis.

    – Rubio agresija tiek puolime, tiek gynyboje priminė šių dienų krepšinio tendenciją, dėl kurios krepšinis sunkėja tokiems įžaidėjams kaip jūs. Puolant, jums turėtų būti sunkiau matyti aikštę ir atrasti perdavimo linijas prieš fiziškus didelius įžaidėjus, o gynyboje kyla keblumų vienas prieš vieną situacijose, ypač kai gerokai apribojamos galimybės keistis dengiamaisiais. Kaip treniruotėse bandote apeiti tas vadinamąsias mismatcho situacijas?

    – Bandau pasinaudoti greičiu. Manau, tai mano privalumas prieš aukštesnius gynėjus. Taip pat, jeigu noriu perduoti kamuolį į vieną pusę, turiu greitai nueiti į kitą pusę. Turiu daug fake'inti (apgauti varžovą savo judesiais). Nes jeigu žiūrėsiu į vieną tašką ir bandysiu perduoti kamuolį, aukštesni žaidėjai tiesiog perims tuos kamuolius.Tad bandau fake'inti ir pasinaudoti savo greičiu. 

    – Per tuos kelerius metus turėjote galimybę mokytis ne tik iš Calatheso, bet ir tokių specialistų kaip Šarūnas Jasikevičius, Xavi Pascualis ir Rickas Pitino. Ką esminio perėmėte iš kiekvieno specialisto? 

    – Iš Xavi turbūt pasiėmiau to, kad jam labai svarbi buvo taktika. Manau, Xavi ir Šaras yra kažkiek panašūs, nes abiem labai svarbi taktika ir sužaisti derinį, kurio buvo prašyta. Gal ten būdavo mažiau laisvės: viskas pagal taktiką, kur atakuoti varžovus ir t.t. Pas Pitino buvo visiškai kitaip – darėme, ką norime (šypsosi.). Pitino prieš rungtynes vis pasisakydavo motyvacinėmis kalbomis, užmotyvuodavo kiek kitaip, nei kiti treneriai (šypsosi.). Xavi, Šaras prieš rungtynes daugiau akcentuodavo taktiką, o Pitino kalbėdavo „einam! Atiduodam visas jėgas!“ Ir taip toliau. Tai buvo labai skirtingi treneriai.

    – Rickas Pitino per spaudos konferencijas labai mėgdavo dalintis istorijomis iš jo karjeros laikų NBA. Kokios jo pasakotos istorijos ar motyvacinės kalbos jums labiausiai įsiminė?

    – Taip, jis labai daug apie tai kalbėdavo. Bet aš nesiklausydavau. Nežinau, ar kažką prisiminčiau (šypsosi.). Bet pastoviai minėdavo, kad žaidė prieš Jordaną, tą ir tą. Jei atvirai, būdavo juokinga (šypsosi.). 

    – O ką reiškia „nesiklausydavote“? 

    – Pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Nei ten man labai įdomu, prieš ką jis žaidęs, ką treniravęs, nei ką. Tiesiog...

    – Sakote, Šaras ir Xavi buvo labai panašūs treneriai. O koks dalykas juos labiausiai skyrė? 

    – Gal pas Šarą buvo labiau akcentuojamos detalės. Xavi gerai paruošdavo rungtynėms, suderindavo taktiką, turėdavome daug derinių, kur atakuoti, bet smulkios detalės pas Šarą būdavo tikrai svarbesnės. Pavyzdžiui, atsitverti žmogų, paruošti užtvarą ir t.t.

    – Vis pabrėžiama, kad per tuos dvejus metus Atėnuose labai daug bendravote su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip tai atrodė?

    – Nežinau, nelabai... 

    – Tos kalbos perdėtos? 

    – Galbūt taip. Didelio bendravimo nebuvo, tikrai. Pasveikindavome vienas kitą su pergalėmis, bet kažko labai daug nebuvo tikrai. 

    – Dar po pirmojo jūsų sezono Atėnuose buvo kalbų, kad „Žalgiris“ siekia jus susigrąžinti. Antrojo sezono metu, kai žalgiriečiai ieškojo „mažo ir aštraus“ gynėjo, tos kalbos vėl buvo pasklidusios. Kiek realu buvo anksčiau sugrįžti į „Žalgirį“? 

    – Nežinau, vasaros metu, po pirmo sezono, girdėjau tų kalbų, bet agentas pasakė, kad lieku 100 proc. ir kad Xavi Pascualis nori mane pasilikti. Tada 100 proc. buvau tikras, kad lieku PAO. O žiemą taip, kalbos buvo, bet minimalios. Xavi vėl pasakė, kad nori manęs ir visos tos kalbos nutrūkdavo.

    – Jeigu Xavi Pascualis būtų atėjęs ir paklausęs: Lukai, spręsk tu. Kaip būtumėte pasielgęs? 

    – Nežinau. Nei po pirmo sezono, nei antro sezono viduryje, nebūčiau grįžęs. Pirmą kartą norėjosi pasilikti Atėnuose antram sezonui. Pažiūrėti, gal bus viskas kitaip – gal antri metai bus dar geresni. O antrą kartą, sezono metu keisti komandą, manau, nėra labai gerai. Nauja sistema, nauji žaidėjai... Nebūčiau išvykęs nei tada, nei tada. 

    – Per tuos metus „Žalgiryje“ jums pavyko užmegzti artimą ryšį su Šarūnu Jasikevičiumi. Ir jums pačiam patinka pas jį žaisti, ir jam jūs labai imponuojate kaip veržlus pataikantis įžaidėjas. Kaip manote, kaip taip sėkmingai susiklijavote? 

    – Pirmiausia, turbūt aš klausau, ko prašo Šaras, ir tą atlieku (juokiasi.). Pagrindinis dalykas – nei atsikalbinėju, nei ką, ko manęs prašo – tą ir darau. Turbūt jam tai patinka. 

    – Ką reiškia „visko klausote“? Kiti žaidėjai kartais praklauso arba atsikerta? 

    – Nežinau, gal kažką užmiršta, gal taip neįsisavina, gal trūksta koncentracijos ar dar kažko. Manau, aš įsisavinu viską, ką sako Šaras. Įsiklausau ir atlieku tai rungtynėse.

    – Kalbėjome, koks Lukas Lekavičius buvo 2017 ir 2019 metais. O koks buvo „Žalgiris“ prieš dvejus metus ir dabar, į kurį grįžtate?

    – Dabar kartelė pakelta. Tie dveji metai buvo sėkmingesni nei prie manęs. Su manimi buvome arti atkrintamųjų, bet patekti ten nepavyko. O po dvejų metų atkrintamosiose „Žalgiris“ dabar geresnis nei prie manęs. Labai gerai. Aišku, dabar daugiau spaudimo, nes visi tikisi, kad pateksime į tas atkrintamąsias. Reikės stengtis tuos lūkesčius pateisinti. 

    – Geresnis žaidimo lygiu ar ir iš organizacijos pusės? 

    – Manau, ir ten, ir ten. „Žalgiris“ auga. Privatūs lėktuvai... Jau kai aš buvau, viskas buvo labai gerai, o dabar tos smulkmenos tik auga.

    – Dar tik pasirašęs sutartį su „Žalgiriu“, kai davėte interviu „Žalgiris TV“, minėjote, kad jūsų užduotis bus kilti nuo suolo ir įnešti energijos. O kaip vertinate žmogų, kurį keisite aikštėje – pagrindinį įžaidėją Alexą Perezą?

    – Man dar neteko jo matyti. Mačiau jo epizodų rinkinius, bet nesu matęs jo žaidžiančio. Tad man sunkoka jį įvertinti. 

    – O kokį įspūdį paliko „Žalgirio“ komplektacija?

    – Tikiuosi, kad „Žalgiris“ bus geras. Praktiškai nieko nežinau apie naujokus, nesu jų matęs. Bet, manau, viskas pasimatys sezono eigoje. 

    – Ką šitas „Žalgiris“ gali pasiekti kitą sezoną?

    – Nenoriu spėlioti. Stengsimės iškovoti kuo daugiau pergalių, pasiruošti kiekvienoms rungtynėms ir jas laimėti. O kaip bus, matysime.

    – Visai kaip su rinktine?

    – Taip pat nenoriu spėlioti (juokiasi.). Stengsimės išeiti iš grupės – tai pirmiausias dalykas, ką privalome daryti. O toliau žiūrėsime. 

    – Kai prieš dvejus metus išvažiavote į „Panathinaikos“, įsivaizduoju, kėlėte sau tikslą įsitvirtinti aukšto lygio komandoje, įsitvirtinti kitoje, ne lietuviškoje aplinkoje, pasisemti naudingos legionieriaus patirties. O kokį tikslą keliate sau prieš naują karjeros etapą „Žalgiryje“? 

    – Vienintelis dalykas, ko labiausiai pasiilgau ir ko noriu, tai žaisti. PAO tikėjausi truputį daugiau minučių. Mano svarbiausias dalykas, kurio noriu, vėl žaisti ir pasimėgauti krepšiniu.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lietuva/l-lekavicius-apie-ypatinga-rysi-su-saru-zalgirio-pasiulymus-ir-dziaugsma-rinktineje-875-1183474

  • Lietuviškasis „terminatorius": Artūro Gudaičio sugrįžimas be pasigailėjimo

    Birželis 30, 12:54

    Artūras Gudaitis Lietuvos krepšinyje dar gerai žinomas kaip tiesiog Gudas, bet kartais šis galingų gabaritų 26 metų 208 cm ūgio centras pavadinamas ir „terminatoriumi“. Geriausią karjeros sezoną Milane žaidęs lietuvis pats nė nenujautė, kad turės įkūnyti Arnoldo Schwarzeneggerio herojų iš garsiosios Holivudo juostos. Bet dabar A.Gudaitis lyg tikras terminatorius rekordiniu tempu stojasi ant kojų po sunkiausios karjeroje traumos.

    Milano „Olimpia“ klubas trečiadienį paviešino vaizdo įrašą, kaip Artūras Gudaitis sportuoja su treniruokliais ir kruta su kamuoliu treniruočių aikštėje. Tačiau A.Gudaičio sugrįžimas ant parketo prasidėjo gerokai anksčiau. Tą nelemtą vasario 1-osios vakarą ant neštuvų išvežtas į Las Palmaso arenos rūbinę Artūras Gudaitis nuleido kojas ant žemės, atsistojo ir ėmė normaliai vaikščioti. „Ne, man viskas gerai. Aš einu žaisti“, – Milano klubo daktarui pasakė galingas centras. Bet patyręs specialistas suprato, kad lietuvis greičiausiai paveiktas adrenalino. Jis gudriai paprašė žaidėjo palūkėti porą minučių. Netrukus apžiūrėjo koją, pačiupinėjo kelį ir pasakė: „Tau nutrūko raiščiai“. A.Gudaitis taip pasitikėjo specialistu, kad jam nebereikėjo net ir magnetinio rezonanso tyrimo. Į naudingiausių Eurolygos žaidėjų trejetuką patekęs milžinas žinojo, kad geriausias sezonas jo karjeroje baigėsi keturiais mėnesiais anksčiau nei planuota.

    A.Gudaitis turėjo per daug laiko susigyventi su šia mintimi. Pirmiausia, rūbinėje jis laukė, kol Milano „Olimpia“ tik po pratęsimo pribaigs „Gran Canaria“ krepšininkus 106:104. Iškart po mačo italai privačiu reisu skrido namo į Milaną. Po kelių valandų skrydžio A.Gudaitis paryčiais grįžo namo, bet taip ir nesudėjo gluosto iki 9 val. vizito klinikoje. Ten tik buvo patvirtinta tai, ką jau buvo pasakęs „Olimpia“ gydytojas nedidelėje „Gran Canaria“ arenos rūbinėje: plyšo kryžminiai kelio raiščiai, reabilitacija – nuo 6 iki 10 mėnesių. A.Gudaitį užplūdo užuojautos banga.

    Aukštaūgiui linkėjimus siuntė Eurolygos žvaigždė Nickas Calathesas, „Milwaukee Bucks“ aukštaūgis Nikola Mirotičius, krūva kitų žinomų krepšininkų. Padėti greičiau stotis ant kojų siūlėsi net kelių Eurolygos grandų daktarai. Beje, pirmieji parašė „Cleveland Cavaliers“, kuriems NBA priklauso teisės į aukštaūgį iš Lietuvos. NBA klubo atstovai tiesiogiai stebėjo rungtynes, matė A.Gudaičio skausmą ir iškart siūlė savo pagalbą. A.Gudaitis su delegacija išvyko pasitikrinti į prestižinę kliniką Miunchene, kurioje operavosi tokios sporto žvaigždės kaip Kobe Bryantas ar Usainas Boltas. Išklausęs keletą skirtingų nuomonių, vidurio puolėjas nusprendė operuotis Milane. Praėjus daugiau nei savaitei po traumos, penki daktarai keturias valandas preciziškai operavo Artūro Gudaičio kelį ir nepriekaištingai atliko operaciją.

    Bet dar prieš operaciją A.Gudaitis padarė vieną gudrybę, kuriai prieštaravo net Milano fizioterapeutai. Pabendravęs su plieniniu žmogumi Rimantu Kaukėnu, centras paklausė gynėjo patarimo ir ėmė minimaliai sportuoti dar prieš guldamas ant operacinės stalo. Nuo jo A.Gudaitis grįžo ir su sporto programa, ir nauju mitybos planu, dėl kurio krepšininkas kontaktavosi net su NBA žvaigžde Kristapu Porzingiu. Jokio cukraus, kepto maisto ar alkoholio – tai buvo dar vienas svarbus A.Gudaičio reabilitacijos principas. Kelio raiščiai nesugys greičiau vien dėl to, jeigu sportininkas daugiau sportuos. Geras miegas, tinkamas atsistatymas, sportas ir maistas yra tie rezultatyvūs perdavimai ir atkovoti kamuoliai, kurie dienos pabaigoje prisideda prie naudingumo balų, vis greičiau stumiančių prie sugrįžimo ant parketo. A.Gudaičio namai tapo savotiška reabilitacijos klinika, prigrūsta technikos, kurios reikia pilnam atsistatymui. O asmeninis fizioterapeutas Claudio Lomma, ko gero, Artūrą matė dažniau nei jo žmona – vyrukai kasdien dirbdavo po 4-5 valandas.

    Reabilitacija vyko tokiu tempu, kokiu įprastu režimu nedirba net ir krepšininkai.

    Artūras Gudaitis ne šiaip sau pravardžiuojamas terminatoriumi. Kai gydytojai prapjovė vidurio puolėjo kelį, nepamatė jokio riebalo ar vandens. A.Gudaičio koja atrodė lyg studentams medicinos universitete rodomas pavyzdys: mėsa, švarus baltas kaulas – viskas.

    Po 20 dienų nuo traumos ir po 11 nuo operacijos A.Gudaitis jau pats vaikščiojo be jokių ramentų ir kitos pašalinės pagalbos. Nors po tokios traumos A.Gudaitis teoriškai turėjo planuotis sugrįžimą į aikštę tik įpusėjus rudeniui, dabar jis rimtai galvoja apie galimybę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius ir žaisti pasaulio čempionate Kinijoje, kuris startuos rugpjūčio gale. Kita vertus, A.Gudaitis nenori tapti našta – rinktinės stovykloje liepos 22-ąją pasirodys tik tuo atveju, jeigu bus geriausios savo formos. Jam nereikia nei trenerių, nei sirgalių pasigailėjimo. Pavyzdžiui, reabilitacijos metu A.Gudaitis keletą kartų buvo užsukęs į Milano „Mediolanum“ areną gyvai pasižiūrėti „Olimpia“ rungtynių. Be abejo, vietos aistruolių buvo sutiktas šiltų plojimų. Italai kamantinėjo vidurio puolėją dėl sveikatos. Bet toks dėmesys A.Gudaičiui nepatiko. Jam nereikia pasigailėjimo. Jis, kaip koks terminatorius, nori parodyti save geriausios formos. Aukštaūgis nori, kad žmonės jį atsimintų ne kaip traumuotą, bet dominuojantį žaidėją.

    Nežmoniškas A.Gudaičio pastangas stabdo ir žmogiškas Milano klubo susirūpinimas. Tačiau Artūrą į priekį stumia sena svajonė. „Aš dar sugrįšiu“, – dirbdamas šešias dienas per savaitę savo žingsniais į priekį tarsi sako lietuviškas terminatorius, lenkiantis medikų prognozes jau beveik dviem mėnesiais. Šio pokalbio galite klausytis audio formatu – krepšinio podkaste „urBONUSas“ A.Gudaitis detaliai papasakojo apie savo reabilitaciją.

    – Artūrai, kaip dabar atrodo jūsų diena?

    – Pusryčiai, treniruotės, pietūs, miegas ir vėl treniruotės. Šiandien taip atrodo mano diena. Viskas gan banalu, tik kad prasideda įvairesnės treniruotės – darome visko daugiau. Krepšinyje aš jau darau viską, tik be kontakto. Krypties keitimas, lakstymai... Darau viską, tik be kontakto. Kelis į krūvį reaguoja gerai.

    – Po kiek laiko po operacijos paėmėte kamuolį į rankas?

    – Nežinau tikslios datos, bet po pirmo mėnesio į reabilitaciją stengėmės įtraukti bent minimalią dalį krepšinio, kad bent jau neužmirščiau, kaip tas krepšys atrodo. Tada dar derinome pratimus, o dabar tai jau grynai toks priešgrįžiminis laikotarpis prieš krepšinį.

    – Koks jausmas atitrūkti nuo mylimos veiklos tokiam ilgam laikotarpiui?

    – Sunkiausia buvo, kai dar žaidė komanda. Dabar kažkiek ramiau, nes sezonas baigėsi – grįžau prie rutinos. Bet normalu, kad tuo metu buvo sunku. Nėra kalbų – norėjau žaisti ir pasiilgau krepšinio, mes man krepšinis yra viskas.

    – Ar stebėdavote Milano rungtynes arenoje?

    – Galėdavau eiti į rungtynes, bet neidavau. Man nepatikdavo tas sirgalių dėmesys... Kai ateini ir tau jie ploja, tai faina ir malonu. Bet man nepatiko, kad manęs gailėjosi. Šimtai klausimų, „kaip tu?“ ir panašiai... Sunku tai paaiškinti, bet aš labiau noriu parodyti viską grįžęs, nei kalbėti ir žadėti. Buvau keleriose rungtynėse ir man to užteko. Man paprasčiau buvo stebėti rungtynes namuose. Ateinu, visa salė ploja... Gal kažkam tai malonu. Aišku, ir man malonu, bet iki tam tikro lygio. Man tai yra gailėjimosi išraiška.Aišku, gal tiems sirgaliams aš rūpiu, bet aš tiesiog nemėgstu, kai manęs gailisi.

    – Kokių naujų veiklų reabilitacijos metu atradote be krepšinio?

    – Manau, per tuos kelerius metus išvykęs iš Lietuvos aš pasikeičiau. Ta reabilitacija užima daug laiko ir laisvalaikiui laiko nelieka daug, bet stengiuosi perskaityti kuo daugiau knygų. Šiuo metu irgi ieškau kokios nors geros knygos, kuri mane truputį sukrėstų. Man tokios patinka. Bet esu šeimos žmogus, todėl stengiuosi skirti kuo daugiau laiko ir savo dukrai.

    – Kokią knygą skaitote pastaruoju metu?

    – Yra visokių. Ir apie tikėjimą, ir motyvacinių. Galiu paminėti man labiausiai patikusią: „Dievas visada keliauja incognito“. Man tai kol kas didžiausią įspūdį palikusi knyga. Tikiu, atrasiu ir geresnių. 

    – Kieno patarimų klausėte stodamasis ant kojų? 

    – Teko nemažai kalbėti su Rimantu Kaukėnu. Jis man padėjo su patarimais. Rimas pirmiausia pasiūlė specialistą, su kuriuo jis dirbo, tad su juo ir konsultavomės. Rimas man patarė padirbėti dar iki operacijos. Iki operacijos turėjau savaitę-pusantros, o tai nemažas laiko tarpas. Jeigu nieko nedarysi, tai tikrai atsilieps raumenynui. Mano fizioterapeutai nelabai suprato šio patarimo, bet dariau savaip ir paaiškėjo, kad buvau teisus.

    – Treneris Dainius Adomaitis skelbdamas rinktinės kandidatų sąrašą užsiminė, kad lenkiate medikų prognozes 6-7 savaitėmis. Ką dabar kalba gydytojai ir koks jūsų reabilitacijos statusas?

    – Viskas gerai. Nesu linkęs spėlioti, kiek lenkiu laiką, bet svarbiausia, kad galiu daryti tuos dalykus po tokio trumpo laiko. Gydytojai nustebę. Esu masyvus žaidėjas – sveriu 120 kg, o ta kelio apkrova visai kita. Bet kol kas viskas gerai. Tik nesinori prisikalbėti (šypsosi.). 

    – Kaip vertinate savo šansus žaisti pasaulio čempionate? 

    – Vertinu neblogai, bet viskas, ką darysiu, bus proto ribose. Labai noriu žaisti. Manau, tai normalu. Bet mano sprendimas bus pasvertas. Noras yra didelis, bet norą reikia derinti su portu. Kol kas viskas gerai, bet žiūrėsime.

    – Ką apie ketinimus galvoja Milano klubas? 

    – Jie galvoja, kad aš neprotingas (juokiasi.). Aš juos puikiai suprantu. Nėra protinga važiuoti į rinktinę po tokius traumos, bet aš pasikartosiu – noriu gerai žaisti krepšinį. Nenoriu atvažiuoti į rinktinę tik tam, kad būčiau. Man nereikia gailesčio – taip man nepatinka. Noriu būti geros formos, žaisti krepšinį gerai, iš karto, o tai nėra paprasta nežaidus 5-6 mėnesius. Nenoriu atvažiuoti ir būti tas, kuris maišo.

    – Galėtumėte būti rinktinėje tik tuo atveju, jeigu būtumėte sveikas ir pasirengęs žaisti pilna jėga jau pirmą stovyklos dieną, liepos 22-ąją?

    – Nėra ten ko važiuoti daug vėliau. Jeigu atvažiuoju, turiu būti 100 proc. pasiruošęs. Negali būti jokių nuolaidų žmogui, kuris turėjo traumą. Jeigu turi traumą ir negali rodyti tam tikro lygio krepšinio, tai neturi visai važiuoti. Aš taip galvoju. 

    – Daugelis jūsų vietoje pasielgtų paprastai – garsiai net nekalbėtų apie norą žaisti pasaulio čempionate. Visi suprastų, kodėl nežaistumėte rinktinėje. Kodėl taip veržiatės ir bandote spėti į rinktinę? 

    – Mano didžiausia vaikystės svajonė – žaisti olimpinėse žaidynėse. Noriu būti žmogus, kuris padėtų iškovoti bilietą į olimpines žaidynes. 

    – Ką atsimenate iš to nelemto vakaro Gran Kanarijoje? 

    – Daug kartų žiūrėjau tas rungtynes – kokius 3, 4. Tos rungtynės man klostėsi gan neblogai. Žinote, kai būna, kad nesi susikoncentravęs ir kažkas nutinka? Bet tai nebuvo ta situacija.Reiškia, kažkas iš viršaus pasiuntė tokį stabtelėjimą (šypsosi.). Po traumos mane nuvežė į rūbinę. Sakau daktarui: ne, man viskas gerai, aš einu žaisti. Sako ne, palūkėk dar porą minučių – noriu pasitikrinti. Jis pasukiojo koją ir pasakė: tau nutrūko raiščiai. Nenoriu kalbėti apie savo reakciją, bet ji nebuvo pati geriausia. Man buvo šokas.

    – Tai skaudėjo tik nusileidus ant žemės, vėliau – nebe?

    – Skaudėjo iš pradžių, bet kai atvažiavau į rūbinę, galbūt mane dar veikė adrenalinas. Norėjau žaisti, atsistojau iš neštuvų ir pradėjau normaliai eiti. Man atrodė, kad viskas gerai.

    – Kas vyko po to? 

    – Rūbinėje turėjau pažiūrėti iki galo visas rungtynes, kuriose prireikė pratęsimo. O tada į lėktuvą – turėjome tiesioginį skrydį į Milaną, iškart po mačo. Ir tik kitą dieną laukė magnetinio rezonanso tyrimas. 

    – Kaip atrodė ta naktis? 

    – Nemiegojau. Berods 9 val. ryto turėjau tyrimus, tai iki tol ir nemiegojau. Kita vertus, nusileidome Milane apie 3-4 val. ryto. Su tokiomis mintimis ten labai neprimiegosi. Bet kai Milano gydytojas rūbinėje pasakė diagnozę, magnetinio jau net nebereikėjo. Tas daktaras išmano savo darbą, todėl dėl traumos jau nebebuvo jokių abejonių ir vilčių, kad kažkas bus geriau padarius nuotrauką. 

    – Kokia buvo pirminė reakcija sužinojus diagnozę?

    – Būsena tokia sudėtinga. Turėjau gerą sezoną ir bam!... Bet vėliau supranti, kad privalai augti ir suvokti, jog negali nieko pakeisti. Reikalinga literatūra, kad pradėtum augti, užaugtum ir suprastum, kad gyvenime yra ne tik pakilimai, bet ir nuopoliai, o sporte jau taip būna. Kad tai suprasčiau, reikėjo kelių dienų. Bet po to pradėjau daryti viską. kad būtų dar geriau, nei buvo. 

    – Didelę įtaką reabilitacijai sudaro teisinga mityba. Kokie buvo esminiai jos principai? 

    – Su mityba reikėjo pasistengti, bet žiūrėjau į tai kaip į normalų procesą. Kai nustoji aktyviai sportuoti, natūraliai pradedi mažiau valgyti. Su dietologe sudarėme planą ir aš jo iki šiol laikausi. Treniruočių krūvis yra didelis, bet jau keturis mėnesius nežaidžiau ir neturėjau tokių treniruočių, kur galėčiau smarkiai išsikrauti. 

    – Ko buvo sunkiausia atsisakyti? 

    – Pripažinsiu, kad mėgstu cukrų. Jo kiekį teko labiausiai sumažinti.

    – Juokaujama, kad jūsų namai virto reabilitacijos klinika – ten privežta visokių aparatūrų.

    – Yra yra visko, ko man reikia. Kad būčiau užimtas ne tik per treniruotes, bet ir po treniruočių. Daug ko čia turiu – viskuo pasirūpino klubas.

    – Ar tiesa, kad dėl reabilitacijos konsultavotės ir su Kristapu Porzingiu?

    – Taip, kalbėjomės būtent dėl mitybos. Aišku, mes esame skirtingi ir negali žinoti, kaip kiekvienas organizmas priims tam tikrą dietą. Bet konsultavomės su jo dietologais, kaip ir ką geriausia valgyti ir ko nevalgyti. Porzingis pakeitęs mitybą ženkliai pagerino reabilitacijos procesą. Vien dėl to kontaktavome su Porzingio atstovais.

    – Kokie yra tos mitybos principai?

    – Didžiausias iššūkis buvo cukrus – jokio cukraus. O visa kita – reikiamas suvartoti angliavandenių, baltymų ir riebalų kiekis, turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų sveikai besimaitinančių sportininko režimo. Ta dieta nėra kažkuo labai stebuklinga. 

    – O kokie yra svarbiausi reabilitacijos principai? 

    – Man sako, kad sportas tiek pat svarbus, kaip poilsis ir atvirkščiai. Visko po truputį ir truputį daugiau sporto, nei kažko kito. Turbūt daugiau darbo. Jei dirbsi ir teisingai valgysi bei ilsėsiesi, manau, nėra šansų, kad negrįši į aikštę geros formos.

    – Kai grįšite į aikštę, Milane turėsite naują trenerį – Simone Pianigiani pakeitė Ettore Messina. Kaip vertinate permainas?

    – Aš džiaugiuosi. Turėsiu šansą treniruotis su vienu geriausių trenerių Europoje ir tuo šansu reikės pasinaudoti. Manau, laukia daug darbo ir aš tuo džiaugiuosi. 

    – Ar jau teko kalbėtis su Messina? Kokį įspūdį paliko garsus strategas? 

    – Teko. Geras įspūdis. Matosi, rimtas geras žmogus. Aš moku atskirti gerus žmones ir jis man toks pasirodė. Žinau jo treniravimo metodiką. Tai koks šiltas jis bus už aikštės ribų, toks pat nešiltas jis bus aikštelėje (juokiasi.).

    – Kokį vaidmenį Messinos schemose užima vidurio puolėjai?

    – Aš žinau, kad jis randa vietą dideliems žmonėms. Jis mėgsta dydį aikštėje. San Antonijuje Messina praleido penkerius pastaruosius metus ir Europoje buvo senokai, todėl sunku kalbėti apie jo filosofiją. Bet, manau, žaidime bus daug taisyklių ir jų reikės laikytis. Daug detalių ir mažų dalykų, iš kurių susideda dideli dalykai. 

    – Kaip su šiomis permainomis keičiasi Milano „Olimpia“ šansai pretenduoti į Eurolygos finalo ketvertą? 

    – Manau, kad dabar turime geresnius šansus.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/lietuviskas-terminatorius-arturo-gudaicio-sugrizimas-be-pasigailejimo-1134-1165428?copied

  • Žygimantas Janavičius - apie įveiktą baimę, Prienų komandą ir brolius Lavrinovičius

    Gegužė 26, 16:01

    Jis prisidėjo prie Prienų „Skycop“ tik sezono viduryje, bet iškart tapo komandos lyderiu ne tik pagal rezultatyvius perdavimus, bet ir pagal rezultatyvumą. Žygimantas Janavičius garsiai priminė apie save per Lietuvos krepšinio lygos sezoną, kuriame pasirodė tik sausį, išsigydęs sudėtingą traumą.

    Prienų „Skycop“ sezonas jau baigėsi. Kovingai atrodę Virginijaus Šeškaus auklėtiniai ketvirtfinalyje lemiamose rungtynėse po atkaklios kovos nusileido Klaipėdos „Neptūnui“ (71:77) ir pralaimėjo seriją rezultatu 1-2. Po sezono komandoje daugiau klausimų nei atsakymų. Toliau abejonių kelia finansinė prieniškių padėtis, visą sezoną veteranų komandą kamavo traumos. Tai gali tapti ir paskutine karjeros stotele broliams Lavrinovičiams. Neaiškus ir Virginijaus Šeškaus sprendimas, nes treneris užsiminė apie nuovargį ir būtiną pertrauką karjeroje. 

    Patyliukais į turnyrinės lentelės ketvertuką prieš sezoną taikęsis Prienų „Skycop“ klubas visą sezoną buvo krečiamas permainų – komandą paliko įžaidėjai Davis Lejasmeieris, Ovidijus Varanauskas, nepavyko išlaikyti ir vieno komandos lyderių Mike‘o Bruesewitzo, trumpai Prienuose svečiavosi ir amerikietis Anthony Lee. Visą sezoną tinkamo įžaidėjo ieškojęs V.Šeškus pataikė tiesiai į dešimtuką sausio pradžioje, kai po sunkios traumos atsigavęs Žygimantas Janavičius prisijungė prie komandos.

    Praėjusį sezoną Ž.Janavičius praleido Braunšveige, Vokietijoje. Ten krepšininką ištiko viena sunkiausių traumų sporte – įžaidėjui trūko priekinis kryžminis kelio raištis. Tokią pat traumą šiuo metu gydosi Artūras Gudaitis, anksčiau tai perėjo Lietuvos krepšinio mohikanai Jonas Mačiulis, Rimantas Kaukėnas, Šarūnas Marčiulionis.

    „Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, bet tą išgyvendinau, perlipau per save“, – teigė alytiškis. Prienuose Žygis nuo pirmos dienos jautėsi it žuvis vandenyje – žaidė beveik po 30 minučių ir rinko po 13,7 taško, 5,3 rez. perdavimo bei rinko net po 16,4 naudingumo balo.

    Įsibėgėję „Skycop“ pateikė vieną didžiausių reguliariojo sezono staigmenų. Kauno „Žalgiris“ per 36 mačus reguliariajame čempionate pralaimėjo vos 4 kartus – tris sykius Klaipėdos „Neptūnui“, o kartą – būtent prieniškiams. Ž.Janavičius pripažino, kad komanda bangavo, bet neslėpė apmaudo dėl paleisto šanso serijoje nukauti „Neptūną“. 

    – Žygimantai, kaip vertinate prieniškių sezoną – viršijote lūkesčius ar nuvylėte? 

    – Prisijungiau nuo vidurio sezono, tai buvo visai kitas etapas nuo sausio mėnesio. Irgi bangavome, buvo geresnių momentų, buvo prastesnių. Tai, jog atkrintamosiose varžybose gavome į porą antrą vietą užėmusią komandą... Tikrai galėjome laimėti, nebuvo didelis skirtumas.

    – Ko pritrūko paskutinėse serijos rungtynėse prieš „Neptūną“?

    – Žinote, pritrūko visko – atsiliepė ir traumos, ir siauresnė žaidėjų rotacija. Labai sunku kalbėti, nes tik dabar baigėsi sezonas, tik dabar visos mintys nukrito. Manau, viskas susidėlios geriau praėjus porai savaičių. Labai trūko ir visaverčio treniruočių proceso, žaidimo penki prieš penkis. 

    – Jums sezonas buvo puikus. Pasveikote po sunkios traumos ir demonstravote gerą žaidimą. Kaip taip greitai pavyko sugrįžti į žaidimo ritmą? 

    – Po tokios traumos atsiranda kažkokios baimės, tą išgyvendinau, perlipau per save. Sunkiausia buvo su galva susitvarkyti – kovoti, stumdytis, eiti į kontaktą... Bet kažkaip greitai viskas pavyko, atsirado rezultatai, buvo daug pažįstamų žaidėjų, treneris ir sistema. Gaila, to neužteko, nes likome tik septinti. 

    – Sakėte, kad grįžote į Prienus ir dėl draugų. Kaip atrodė tas mikroklimatas komandos viduje? 

    – Nesirinkau komandos dėl draugų, bet buvo tokios aplinkybės. Apie kiekvieną komandą dėliojausi pliusus ir minusus. Buvau po kojos traumos, Prienai ieškojo žaidėjų ir pamačiau, kad yra daug pažįstamų veidų. Man tai buvo svarbu, nes komandos komplektuoja sudėtis vasarą, o aš prisijungiau jau sezono viduryje, tad reikėjo juos pažinoti.

    – Rungtyniavote jau su karjeros saulėlydyje esančiais broliais Lavrinovičiais. Kaip manote, ar jie dar žais aukštame lygyje?

    – Sunku pasakyti. Kai drauge buvome „Lietkabelyje“, problemų turėjo Darjušas, o Kšištofas gerai žaidė. Šiemet viskas atvirkščiai – Darjušas geriau žaidė. Aš juos pažįstu jau keletą metų ir galiu pasakyti, kad jie turi didelių ambicijų ir turi noro. Kartais, aišku, būna nusilpę, kiek sunkiau bėgioti, bet jie labai prisižiūri. Mums irgi duoda pamokų, kad reikia gerą maistą valgyti, gerai atsistatyti. Manau, kad jie tikrai dar turi ambicijų, o toliau jau kaip susiklostys – ar šeima norės, ar dar gali žaisti. Aš manau, kad jie dar sužais.

    – Anksčiau jus dažnai kritikuodavo dėl prastesnio pataikymo iš trijų taškų zonos. Dėl kokių priežasčių nesiseka pagerinti to pataikymo?

    – Kiekvienas žaidėjas turi savo pliusus ir minusus. Gal yra psichologiniai ar techniniai dalykai. Vienas geriau meta, vienas geriau veržiasi, kitas geriau ginasi. Kiekvienas stengiasi išnaudoti savo geriausias savybes, o mesti pavyksta, kaip pavyksta. 

    – Kokia jūsų ateitis – liksite Prienuose ar keliausite kitur? 

    – Sunku kažką kalbėti, norisi pailsėti, atitrūkti nuo krepšinio. Su agentu dar per daug nesitarėme. Kažkokios kalbos vyksta, bet nieko konkretaus dar nėra.

     

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/lkl/zygimantas-janavicius-apie-iveikta-baime-prienu-komanda-ir-brolius-lavrinovicius-1128-1149756

     

  • Isaiah Hartenstein's Journey With Vipers Culminates With Championship and MVP Trophies

    Balandis 26, 12:16

    Upon getting drafted by the Rockets in the summer of 2017, youngster Isaiah Hartenstein was allocated to NBA G League affiliated Rio Grande Valley Vipers, where he would spend a full season playing with the club and priming himself for the next step of his career. After averaging 9.5 points as a rookie, the big man exploded back on to the minor league as a frequent Rockets assignee in 2018-19, averaging 19.5 points, 14.9 rebounds, 3.7 assists, and a shade under 2 blocks in 26 regular season contests.

    It was quite the evolution for the 20-year old, but it didn’t come without perseverance along the way.

    At the Winter Showcase this past December, Hartenstein said that he was feeling the grind of splitting time between RGV and Houston in his second pro season.

    “It’s not easy. This is my first year going back and forth. The Rockets want me to get minutes and this is my opportunity to get used to it. I’m feeling it,” he said. “This is what being a professional is about. It’s a huge adjustment and it’s not easy at all. You put in a lot of hours. There are plenty of 6AM flights.”

    Even in the thick of daunting competition and endless marathons of travel, Hartenstein could still see that glimmering light at the end of the tunnel. “The Rockets are committed. They’ve been there and by putting me on assignment, I know they want me to get better. We’re constantly talking about what comes next,” he foreshadowed. “I have goals that they’re helping me achieve. It’s a special organization.”

    Fast-forward to season’s end, and perhaps one could say some of the initial goals have been met. As the MVP of the 2019 NBA G League Finals, Hartenstein can call himself a champion after averaging 28 points and 15.7 rebounds through the Vipers’ three-game series defeat over the Long Island Nets, earning the affiliate its third title.

    At 7’0″ and 250 pounds, Hartenstein looks and often plays the part of burly big man — a bruiser who can muscle his way inside, fight for rebounds, and use his physicality to pester opposing scorers down low. But he’s made improvements and developed even more versatility all the while, most evidenced by an awing 8 of 9 shooting effort from downtown in game two. His sharpshooting sparked a turnaround of sorts for RGV, who clawed their way back to win the final two games of the series and clinch the championship.

    More impressive than Hartenstein’s dominant (yet already familiar numbers) was his 52% shooting from long range in the Finals. Up at the NBA level, the Rockets were first in 3PM and %FGA from 3PT, among other similar categories, during the regular season. It’s safe to say that the team likes to run-and-gun and push the pace by letting the rock fly. The 2017 second round NBA Draft pick’s evolution in this area could increase his value, not only as Houston heads into the postseason, but well beyond, as he eyes a steady professional career.

    As he basked in the glory of his newfound championship and MVP trophies, Hartenstein suggested that all his hard work had been worth it and said he enjoyed the ride. “It’s a family out here. From the coaches and players, it’s been fun. Most of the time, coming down from the NBA is kind of sad. All of these people have made it really fun. This season has helped me get better and better.

    “I’m staying consistent. I’ve been putting in a lot of work and it’s paying off.”

    Following his latest accomplishments, the proof of his prowess is in the pudding. Still, those around him also see his potential and the promise of what could follow. Said newly signed Rockets teammate Michael Frazier (also on assignment with the Vipers), “That dude is going to be a beast. He’s a rising star. He’s going to be an incredible player. You see how he can be dominant now, but it’s going to be scary to see where he is in two or three years.”

     

    Source: https://gleague.nba.com/news/isaiah-hartensteins-journey-with-vipers-culminates-with-championship-and-mvp-trophies/

  • Paulių Valinską nuo karjeros pabaigos išgelbėjo paskutinės minutės skambutis

    Kovas 28, 13:18

    Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje šiame sezone rungtyniauja iš Kauno „Žalgirio“ pasiskolintas gynėjas Paulius Valinskas. Kaunietis pirmą kartą savo karjeroje paliko gimtąjį miestą ir jam prireikė laiko, jog adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir naujojoje ekipoje. Radijo stoties „Pulsas“ naujoje laidoje „Lietkabelio pulsas“ apsilankęs Valinskas papasakojo apie komandoje tvyrančią atmosferą, nuotaikas po pergalės prieš Klaipėdos „Neptūną“ bei atskleidė istoriją, kaip vos nebaigė karjeros.

    – Kaip sekėsi pritapti Panevėžyje?

    – Pirmą kartą išvažiavau iš Kauno gyventi ir žaisti, todėl reikėjo šiek tiek laiko, jog įprasčiau. Gerai, kad laiko daug nereikėjo – užteko mėnesio ir viskas įsivažiavo.

    – Ar jaučiate didelį skirtumą tarp kauniečių ir panevėžiečių?

    – Žmonės Panevėžyje atrodo malonūs ir kol kas esu viskuo patenkintas. Gyvenu pačiame centre miesto, prie autobusų stoties, viskas labai gerai.

    – Ar turite merginą?

    – Turiu nuliūdinti gerbėjas, bet šiuo metu esu užimtas.

    – „Lietkabelyje“ pavyko rasti žmogų, kurį vadini ne tik komandos draugu, bet ir tikru draugu?

    – Sunku būtų kažką išskirti, bet stengiuosi su visais bendrauti, su visais rasti bendrą kalbą. Daugiausiai bendraujame su Sauliumi Kulviečiu, kadangi abu esame iš Kauno ir tenka dažnai kartu važiuoti ten bei grįžti atgal į Panevėžį.

    – 2016-2018 metais žaidėte „Žalgiryje“. Ar nebuvo skaudu palikti šios komandos?

    – Skaudu tikrai nebuvo ir yra likę patys geriausi prisiminimai. Turiu dar kontraktą su „Žalgiriu“ ir vasarą priėmiau sprendimą, jog noriu gauti daugiau žaidimo laiko, todėl ieškojome vietos, kur vieną sezoną galėčiau gauti daugiau minučių. „Lietkabelis“ pasiūlė geras sąlygas ir nusprendžiau keltis į Panevėžį.

    – Ar dabar „Lietkabelyje“ tvyro gera atmosfera?

    – Manau, kad taip. Šiame sezone pas mus buvo daug permainų, tai šiek tiek mušė iš vėžių, bet dabar viskas nusistovėjo ir kuo toliau, tuo geriau atrandame vieni kitus.

    – O jeigu palygintumėte aurą „Lietkabelyje“ ir „Žalgiryje“?

    – „Žalgiryje“ vyksta mažiau pasikeitimų ir ten viskas yra stabiliau. Žinoma, „Žalgiryje“ surinkti nerealūs žmonės ir visi sutaria kartu net tuomet, kai pasitaiko pralaimėjimų. Kartu išlipti iš duobelių daug lengviau ir viskas „Žalgiryje“ yra labai gerai.

    – Kokie esminiai skirtumai tarp Nenado Čanako ir Šarūno Jasikevičiaus?

    – Labiausiai krenta į akis trenerio emocionalumas. Matome, kaip Šarūnas išsilieja šalia aikštelės, kaip reikalauja iš žaidėjų. Nesakau, kad Nenadas reikalauja mažiau, bet jis yra daug ramesnis.

    – Papasakokite istoriją, kaip vos nebaigėte savo krepšininko karjeros.

    – Tai buvo mano pirmieji metai „Žalgirio“ dublerių komandoje, turėjau vienerių metų sutartį. Kiekvienais metais dublerių komandoje keitėsi daug žaidėjų ir aš nebuvau tas krepšininkas, kuris pirmajame sezone daug rungtyniaudavau, nebuvau kažkuo išsiskiriantis. Po to sezono negavau kvietimo pratęsti sutarties ir žaisti toliau, todėl visą vasarą sportavau bei neturėjau komandos.

    Atėjo rugsėjo vidurys, visi ruošėsi sezonui, o aš neturėjau klubo ir galvojau, jog nebeliksiu „Žalgiryje“.  Ieškojau kitų ekipų, bet neturėjau agento ir sunku buvo kažką susirasti. Jeigu būčiau kažkur nuėjęs, būčiau rungtyniavęs mėgėjiškai arba apskritai kibęs į mokslus. Paskutinę akimirką paskambino treneris Tomas Masiulis, pasiūlė kartu dirbti ir tą sezoną žaidžiau geriau bei užsikabinau.

    – Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje įveikėte „Neptūną“. Kokios nuotaikos po šio mačo?

    – Emociškai pergalė buvo labai svarbi. „Neptūnas“ yra mūsų turnyrinės lentelės kaimynas, o prieš tai LKL pirmenybėse buvome patyrę dvi nesėkmes, darėme daug klaidų ir norėjosi parodyti daug geresnį žaidimą. Pasikalbėjome tarpusavyje, pažiūrėjome daug vaizdo įrašų ir nusprendėme, kad turime kažką daryti. Prieš „Neptūną“ išėjome ant parketo kitaip nusiteikę ir parodėme savo tikrąjį žaidimą.

    – Praėjusį kartą Alytuje pralaimėjote „Dzūkijai“ 17 taškų skirtumu. Ar šeštadienį tai taps papildoma motyvacija?

    – Kiekvieną kartą eidami žaisti negalvojame apie varžovų užimamą vietą turnyrinėje lentelėje. Praėjusį mačą pralaimėjome skaudžiai ir tai mus tikrai motyvuoja. Nesinorėtų namuose pralaimėti, todėl bandysime pasiekti revanšą. Žinome, kad „Dzūkija“ yra nenuspėjama, kadangi vienose rungtynėse gali įmesti 100 taškų, o kitose – tik 60. „Dzūkija“ yra fiziška komanda, gerai ginasi ir bus tikrai sunku.

    – Ką norėtumėte pasakyti „Lietkabelio“ sirgaliams?

    – Norime padėkoti ištikimiems sirgaliams, kurie mus lydi į išvykas. Norėtųsi, kad namuose aistruolių būtų kuo daugiau. Didžiausias prašymas ir noras būtų didesnis lankomumas namų rungtynėse. Ačiū visiems, kas mus palaiko.

     

    Source: https://www.basketnews.lt/news-128568-pauliu-valinska-nuo-karjeros-pabaigos-isgelbejo-paskutines-akimirkos-skambutis.html

  • Darbas Eurolygoje šalia R.Kurtinaičio: kelios paros be miego, šimtų žaidėjų peržiūros ir nuovargį atperkanti jauno trenerio patirtis

    Kovas 28, 12:10

    Be Kauno „Žalgirio“ didžiausią lietuvių delegaciją Eurolygoje turi Maskvos srities „Chimki“ ekipa. Sugrįžus Rimui Kurtinaičiui, vyr. treneris sau į pagalbą pasikvietė ir du savus specialistus: pirmiausiai – Robertą Kuncaitį, vėliau – ir Aurimą Jasilionį. 36-erių A.Jasilioniui tai kol kas vienareikšmiškai yra aukščiausio lygio karjeros laiptelis. Anksčiau jis yra dirbęs su jaunimu, talkino Kaziui Maskvyčiui „auksinėje“ rinktinėje, dirbo Libane, treniravo moterų ekipą, o taip pat turėjo praktikos ir dirbant Vilniaus „Ryte“. Vėliau A.Jasilionis treniravo „Ryto“ jaunimą Regionų krepšinio lygoje (RKL), o praeitą sezoną dirbo Šakių „Vyčio“ vyr. treneriu. Nors ir buvo pripažintas geriausiu Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) metų treneriu, šanso aukštesniame lygyje A.Jasilionis iškart nesulaukė. Tačiau tada jam paskambino R.Kurtinaitis ir pasiūlė: „Gal nori atvykti dirbti su manimi?“

    Skambutis A.Jasilioniui tikėtas nebuvo, tačiau nauji iššūkiai jauną trenerį intrigavo. „NKL lieka NKL. Per daug komandų neturime, visi turi savo prioritetus, o aš visada sau kėliau didžiausius tikslus ir lygiavausi į tai, kad noriu laimėti tą lygą. Nelabai mačiau klubų, kurie galėtų įgyvendinti mano lūkesčius. Žinant mano darbo pobūdį ir stilių, reikalavimą maksimalių pastangų, tas gal irgi kažkur kišo koją. Rimo skambutis buvo netikėtas, bet, aišku, smagu, kad į tokį klubą kviečia toks treneris. Jis išklausinėjo: ar galėsiu, ar sugebėsiu dirbti? Taip, aš nedirbęs Eurolygos lygio klube, bet sakiau jam, kad dėsiu visas pastangas ir padarysiu viską, ką galiu. Klaidų kažkokių gal ir bus, bet tam, jog tobulėčiau, skirsiu visą savo laiką“, – sakė A.Jasilionis.

    Kaip atrodo „Chimki“ trenerio asistento diena? Su daug darbo ir mažai miego. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro lietuvis yra arenoje, kur ruošia būsimų varžovų analizę ir vaizdo medžiagą, o taip pat vėliau turi pateikti komandai ir įvykusių rungtynių apibendrinimą.

    Pristačius komandai vaizdo medžiagą būsimam mačui, A.Jasilionis iškart ima ruoštis ir dar kitoms rungtynėms, o žaidėjams skirtos laisvos dienos reiškia, kad treneriams per jas teks darbo dar daugiau nei įprastai. Treniruočių metu A.Jasilioniui daugiau tenka darbo su „Chimki“ „mažiukais“, tuo tarpu R.Kuncaitis daugiau laiko skiria aukštaūgiams. „Visos žaidimo analizės žaidėjams nepateikiame, ją turiu asmeniškai, tai, pavyzdžiui, varžovams keičiant derinį, mūsų žaidėjai atsisuka į mane ir klausia, ką jie žais. Turiu juos informuoti, ką mes darysime. Automatiškai stebiu ir pražangas, minutes. Tuo tarpu Kuncaitis labiau padeda su pakeitimais, žiūri, kur mūsų silpnesnė vieta, kur esame baudžiami, ką pakeisti – kokį derinį ar žaidėją“, – apie trenerių štabo pasiskirstymą pareigomis pasakojo jis. Kadangi Maskvos klubas rungtyniauja Eurolygoje ir Vieningoje lygoje, darbo ruošiantis rungtynėms A.Jasilionis turi daug. Pasitaikė ir dienų, kai dvi naktis teko praleisti be miego. „Į veidrodį pasižiūrėjus jau atrodė, kad tai ne tas pats žmogus“, – juokėsi A.Jasilionis. Tačiau dirbant tokiame lygyje, Eurolygos organizacijoje, net ir nuovargis – ne toks kankinantis.

    Lietuvis žino: stengtis maksimaliai būtina, nes kitaip pretendentų į tavo vietą ilgai ieškoti neteks.

    Nors visų komandų analizavimui A.Jasilionis stengiasi skirti tiek pat laiko ir pastangų, įdomiausia jam narstyti Eurolygos grandų žaidimą. „Visos vedančios komandos yra aukso luitas. Stambulo „Fenerbahče“, Maskvos CSKA, Madrido „Real“, ta pati Tel Avivo „Maccabi“. Visos jos turi kažkokio savitumo ir jas įdomu analizuoti. Jose žaidžia aukščiausio lygio kuriantys žaidėjai, kuriems trenerių taktikos kartais negalioja: yra tik rėmas, bet jie tą žaidimą sukuria patys. Sunku juos nuspėti, kaip jie gali pasielgti vienoje ir kitoje situacijoje. Čia yra spėjimai. Turi analizuoti individualias žaidėjų savybes, per tą bendrą prizmę gauni kažkokį rezultatą ir pateiki jį žaidėjams. Aišku, jų pilnai sustabdyti neįmanoma, bet kažkiek priversti nefunkcionuoti taip, kaip jie norėtų, yra svarbu“, – sako specialistas, pažymintis, kad Vieningoje lygoje tarp įdomiausių komandų galima būtų įtraukti Krasnodaro ir Kazanės ekipas.

    Su R.Kurtinaičiu A.Jasilionis buvo neblogai pažįstamas ir anksčiau, o kartu su trenerio sūnumi Giedriumi yra dirbęs Raseiniuose. Darboholikas, kurio žinios, patirtis ir domėjimasis krepšiniu verčia pasitempti – taip A.Jasilionis apibūdina R.Kurtinaitį. „Bendrų pažįstamų visada turėdavome, esu nebloguose santykiuose su jo sūnumi, todėl mes ir anksčiau pakalbėdavome apie krepšinį. Rimas nori viską žinoti – nuo vaikų, moterų krepšinio iki viso pasaulio. Turi būti viskam pasiruošęs, nes jis gali užduoti tokį klausimą, į kurį tu turi turėti atsakymą. Pavyzdžiui, koks ten žaidėjas yra Portugalijos lygoje, kuris pelnė daug taškų. Tu turi sekti visas tas lygas ir žinoti žaidėjus. Tas irgi praturtina. Man tai yra didžiausias kaifas ir didžiausia patirtis. Eilę metų kalbėjau, kad norėčiau dirbti su treneriu, kuris turėtų tokią patirtį, ir iš jo mokytis. Taip pats kaip treneris tapsiu žymiai geresnis ir produktyvesnis, kadangi ne tik kartu žiūrime ir analizuojame žaidimą, bet ir treniruočių metu stebiu, kas išeina, kas neišeina, kaip vyksta adaptavimasis – visa tai dedasi į mano patirtį“, – džiaugėsi A.Jasilionis. Nors ateityje save jis ir mato vyr. trenerio pozicijoje, jaunas treneris sako, kad pereiti visą analitinį asistento darbą bei įsigilinti į krepšinio sistemas giliau yra būtina kone kiekvienam.

    Atvykus R.Kurtinaičiui „Chimki“ ėmėsi aktyvių darbų ne tik ruošiantis mačams, bet ir koreguojant sudėtį. Anthony Gillas buvo priverstas baigti sezoną dėl nugaros traumos, klubą paliko vilčių nepateisinęs Garlonas Greenas bei buvęs žalgirietis Dee Bostas. Tuo tarpu sudėtį papildė Andrew Harrisonas, apie karjeros pabaigą pernai skelbęs Dmitrijus Sokolovas, o labiausiai nusisekęs pastarasis papildymas yra iš Pirėjo „Olympiacos“ pasiskolintas Janis Timma. „Kai mes atvykome, čia buvo žaidėjų, kurie gal ne visi atitiko Eurolygos lygį. Buvo nemažai laiko praleidžiama ieškant atitinkamo lygio krepšininkų į tas pozicijas, kur mums trūko. Tokiu sezono metu tai nebuvo lengva. Žaidėjų rinką sekėme, peršnekėję buvome su labai daug agentų. Per du mėnesius peržiūrėjau tiek žaidėjų, kiek dar nesu peržiūrėjęs niekada. Skaičiaus net negaliu pasakyti, bet bus apie 200.

    Sėdėdavome visas trenerių kolektyvas ir žiūrėjome juos ilgą laiką po treniruočių ir tarp jų. Laiko limito nebūdavo, nes turi pažiūrėti viską – nežinai, galbūt šitas žaidėjas yra tas trūkstamas sraigtelis komandai. Dėl Timmos tai buvo abipusis susitarimas. Pats Janis nebuvo patenkintas savo role Pirėjuje, jis norėjo žaisti, ką ir rodo dabar savo žaidimu, energija, noru. Jis veržiasi į aikštę, dirba papildomai“, – auklėtiniu džiaugėsi lietuvis. Beje, per du mačus Vieningoje lygoje latvis pelnė po 21,5 taško (9/16 trit.), atkovojo po 4 kamuolius ir rinko 22,5 naudingumo balo.

    „Chimki“ kolektyvas draugiškai pasitiko lietuvių trenerius ir iškart suprato, jog jie visi dirbs dėl vieno tikslo. A.Jasilionis sako, kad jokių problemų bendraujant nekilo ir su aikštingumu garsėjančiu Aleksejumi Švedu. Vis tik tikslai Eurolygoje „Chimki“ komandai dabar beliko simboliniai: net pakeitus trenerius sekė septyni pralaimėjimai per devynis mačus, o ketvirtfinalio šansų „Chimki“ neturi. Teliko kova Vieningoje lygoje dėl titulo bei vietos kito sezono Eurolygoje. „Aleksejus – tikras profesionalas. Tą laiką, kai buvo traumuotas, jis nepraleido nė vienos dienos, visada dirbo, gerino savo fizinę formą ir kiek galėjo užsiėmė individualiai. Jis turi sau išsikėlęs aukštus reikalavimus ir nori būti geriausiu žaidėju Rusijoje. Buvo sunku, kai jis iškrito iš rikiuotės, Gillas susitraumavo taip pat – juk komanda buvo lipdyta ant šių žmonių. Reikėjo kitų lyderių, bet likę žmonės jų neatstojo. Tačiau dabar jau, manau, grįžtame į reikiamą formą“, – sako R.Kurtinaičio asistentas.

    Source: https://www.krepsinis.net/naujiena/darbas-eurolygoje-salia-r-kurtinaicio-kelios-paros-be-miego-simtu-zaideju-perziuros-ir-nuovargi-atperkanti-jauno-trenerio-patirtis/294016

  • Lukas „Skywalkeris" Lekavičius: apie kuriozą Atėnuose ir „Žalgirio" intrigą Pirėjuje

    Kovas 28, 11:58

    Gruodžio 28-ąją Luko Lekavičiaus telefonas turėjo užstrigti nuo pasipylusių žinučių po rungtynių su CSKA. 24-erių mažylis tikėjosi sulaukti sveikinimų, kai „Panathinaikos“ kiek netikėtai sudorojo Maskvos klubą 96:84. Bet lietuvį nustebino žinučių turinys. 181 cm ūgio krepšininkas nežinojo, kad per ilgąją pertrauką naujasis „Panathinaikos“ treneris Rickas Pitino jį pakrikštijo Skywalkeriu.

    „Pasibaigė rungtynės ir visi rašo: Skywalkeris! Skywalkeris! Net nesupratau, iš kur čia visi jį ištraukė“, – dabar su šypsena savo pravardės istoriją prisimena L.Lekavičius.

    „Žvaigždžių karų“ personažą OAKA arenoje įkūnijęs lietuvis į favoritų krepšį įkratė 11 taškų per 17 minučių ir taip sužavėjo R.Pitino, kad amerikietis neužsičiaupęs kalbėjo apie savo numylėtinį mažylį spaudos konferencijoje. L.Lekavičius interviu 24sek Atėnuose atviravo, kad iki tų rungtynių keliose treniruotėse amerikietis į jį kreipėsi vardu, todėl pats lietuvis buvo nustebęs. Tačiau po trijų mėnesių Atėnuose R.Pitino vis dažniau kreipiasi į įžaidėją Luku. „Bet vis dar pasitaiko Skywalkeris“, – šypsosi L.Lekavičius.

    Ketverios pirmosios rungtynės pas R.Pitino Skywalkeriui buvo kaip parašytos pagal Holivudo scenarijų. L.Lekavičius gavo pasireikšti beveik 7 minutėmis daugiau nei prie buvusio trenerio Xavi Pascualio (17,9 min.), rinko 3,7 taško daugiau (7,5), atliko 0,4 rezultatyvaus perdavimo daugiau (2 perd.) ir rinko 3,1 naudingumo balo daugiau (7,3). Per tas ketverias rungtynes L.Lekavičius buvo didžiausią +/ – rodiklį turėjęs „Panathinaikos“ krepšininkas. Tiesa, per pastarąją 10 rungtynių atkarpą Nicko Calatheso dublerio rodikliai smuko. Dabar jis tebežaidžia vidutiniškai po 9 minutes, renka 3,2 taško, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 3,3 naudingumo balo. Tačiau tam yra labai rimtų priežasčių.

    Lekavičiaus orientyras

    Kai kuriuos žmones veikia mėnulis. Kitų diena priklauso nuo to, ant kurios kojos išlipo iš lovos. Treti juokiasi – laiminga žmona, gera ir diena. O Luko Lekavičiaus žaidimas Atėnuose tiesiogiai priklauso nuo Nicko Calatheso vakaro. „Mano užduotys visada buvo tokios – keisti Calathesą 5-10 minutėms. Visa tai išliko iki šiol“, – pasakojo L.Lekavičius. 10 Leko minučių per rungtynes reiškia 30 puikių Nicko Calatheso minučių. O JAV gimęs graikas dabar žaidžia nuostabų krepšinį.

    Per šešerias pastarąsias Eurolygos rungtynes įžaidėjas atliko mažiausiai po 9 rezultatyvius perdavimus per rungtynes. Praėjusios savaitės mūšyje su Milano „Olimpia“ atakų organizatorius pakartojo sezono rekordą ir išskirstė net 14 rezultatyvių perdavimų (karjeros rekordas Eurolygoje – 16). Triskart šį sezoną iki trigubo dublio – raudonosios knygos retenybės Eurolygoje, N.Calathesui pritrūko tik 1-2 atkovotų kamuolių. O prieš porą savaičių N.Calathesas įskraidino beprotišką pergalingą metimą į Maskvos CSKA krepšį nuo lentos.

    „Panathinaikos“ šventė šešias pergales paeiliui. Kai po 22-ojo turo Atėnų klubas trynėsi vos 12-oje Eurolygos vietoje ir stumdėsi greta Kauno „Žalgirio“, graikus nuo patekimo į ketvirtfinalį dabar skiria vienintelė pergalė. Graikai turi posakį – trokšta lyg įsikandę peilį burnoje. Tokie dabar „Panathinaikos“ krepšininkai medžioja savo grobį Eurolygos arenose. „Viskas prasidėjo nuo naujo trenerio, – 24sek pasakojo L.Lekavičius. – Iš pradžių pralaiminėjome, bet kai treneris įvedė sistemą, atsirado ir tos pergalės. Manau, daug kas priklauso nuo trenerio. Pitino mums duoda labai daug laisvės. Daug bėgame į greitą puolimą. Tuo ir esame stiprūs. Gynyboje jis prašo agresijos. Manau, tai buvo svarbiausia. Lengvai prisitaikėme prie trenerio filosofijos, nes turime daug amerikiečių, kuriems toks krepšinis priimtinas – bėgti ir mesti. Dabar tai duoda gerus rezultatus.“

    Galbūt nieko keisto, kad prie R.Pitino taip gerai ėmė žaisti ir N.Calathesas. NCAA krepšinio pamatus susidėjęs graikas greitai rado bendrą kalbą su Naismitho Šlovės muziejaus nariu, kuris pateko į Springfildą dėl pasiekimų koledžų krepšinyje.

    Skindamas pergales vieną po kitos, L.Lekavičius nesiskundžia dėl susitraukusio minučių skaičiaus. Ketvirtadienį jį ir kitus „Panathinaikos“ krepšininkus palaikys nesuskaičiuojamą žiūrovų skaičių talpinanti OAKA, kurioje ant turėklų ir balkonų kariasi sirgaliai, laužantys visus įmanomus saugumo reikalavimus.

    Dar neseniai „Olympiakos“ stovykla šaipėsi iš „Panathinaikos“ ir jų šansų patekti į atkrintamąsias. Dabar PAO bandys sumedžioti Madrido „Real“ ir užkopti į šeštą vietą turnyro lentelėje. „Manau, turime realius šansus būti šešti. Tos dvi rungtynės bus labai svarbios, – mūšius su „Real“ ir „Budučnost“ pasitinka L.Lekavičius. – Smagu, kad susirinks tiek žiūrovų – bus neeilinė atmosfera. Tikimės pergalės ir pakilti turnyro lentelėje.“ L.Lekavičius nemėgsta spręsti painių matematinių uždavinių. Bet „Panathinaikos“ matematika gerokai paprastesnė nei „Žalgirio“.

    Tik Graikijoje

    Visai priešingoje Atėnų pusėje, pietuose Pirėjuje, penktadienio vakarą „Žalgiris“ pasileis į gladiatorių kautynes su „Olympiakos“. Labai realu, kad kas išliks gyvas toje kovoje, tik tas ir tęs kelionę ketvirtfinalio link. L.Lekavičius laikosi atokiau visai ne taikaus Taikos ir draugystės stadiono – saviškių dvikovą stebės per televizorių. Bet išskirti gyvenk arba mirk rungtynių favoritą jam pernelyg sudėtinga. „Pirėjo „Olympiakos“ žaidžia namie. Tai jiems mirk arba gyvenk rungtynės ir jos tikrai bus svarbios. Las Palmase graikai patyrė skaudų pralaimėjimą ir manau, kad išeis susikaupę bei kovos dėl pergalės. Bet manau, kad abiejų komandų šansai 50 prie 50. Tik kad Pirėjus turi traumų. Bus labai įdomios rungtynės“, – svarstyklių nė į vieną pusę niekaip nepersvėrė L.Lekavičius.

    Tačiau nekyla abejonių, kurios komandos taiklūs metimai džiugins lietuvį. Jis tiki, kad „Žalgiris“ dar prasmuks į atkrintamąsias varžybas. „Nelabai bandžiau skaičiuoti žalgiriečių šansų lentelėje, – suprasdamas, kokia tai paini situacija, juokėsi L.Lekavičius. – Kiek suprantu, jie turi nugalėti „Olympiakos“ ir „Real“. Aišku, bus sunku. Kas ten žino, gal ir išeis. Tikėkimės, pateks.“

    Išgirdęs Šarūno Jasikevičiaus balsą kitame telefono ragelio gale, Lukas Lekavičius galėjo detaliau paanalizuoti „Olympiakos“ žaidimą. Tačiau kovo 17-ąją Pirėjo klubas neatidarė bilietų kasų į Graikijos čempionato rungtynes. Jos neįvyko – „Panathinaikos“ įskaityta pergalė 20:0 nė neįžengus į Atėnų priemiesčio pragarą. Viskas prasidėjo nuo skandalo Graikijos taurės pusfinalyje. Po dviejų kėlinių OAKA arenoje gavę šeimininkų niuksą 25:40, „Olympiakos“ pareiškė, kad nebetęs rungtynių dėl „nupirktų teisėjų“.

    Pirėjo krepšininkai nebeišlindo iš rūbinės, susikrovė daiktus ir grįžo namo su techniniu pralaimėjimu 0:20. „Dar nesu buvęs tokioje situacijoje, kad rungtynės baigtųsi po dviejų kėlinių, – 24sek Atėnuose atviravo L.Lekavičius. – Buvo tikrai keista. Baigėsi ilgoji pertrauka ir atėjome daryti apšilimo. Tačiau varžovai nepasirodė. Atmosfera buvo neįtikėtina. Žmonės klykė, šaukė, skandavo. Bet viskas tuo ir baigėsi Atėjo kažkoks žmogus, pasakė, kad varžovai nebepasirodys ir mes taip pat išėjome.“

    L.Lekavičiui buvo skaudu, kad puikus PAO žaidimas buvo nurašytas „nupirktų teisėjų sąmokslui“. „Atrodėme tikrai gerai ir žaidėme geras rungtynes. Dėl to ir liūdniausia. Skaudu, bet nieko nepadarysi. Taip dalykai vyksta Graikijoje“, – šyptelėjo L.Lekavičius. „Panathinaikos“ bosas Dimitris Giannakopoulas ant „Olympiakos“ atsarginių suolo padžiovė moteriškus apatinius. Netrukus raudonieji D.Giannakopoulą paskelbė „persona non grata“ Taikos ir draugystės stadione. Maža to, „Olympiakos“ iškėlė ultimatumą – daugiau nebežais su „Panathinaikos“, jeigu tose rungtynėse švilps vietiniai arbitrai. Teisėjus skirstanti Graikijos krepšinio federacija neketina taikstytis su „Olympiakos“ ir išimčių neplanuoja. Tad gali būti, kad L.Lekavičius taps Graikijos čempionu be kovos finale. „Nelabai žinau, kas ten vyksta už aikštės ribų. Net nesikišu“, – numojo ranka L.Lekavičius, besikoncentruojantis į savo darbą.

    Klaustukas dėl ateities

    Tai gali būti paskutiniai L.Lekavičiaus mėnesiai Atėnuose. Vasarą su „Panathinaikos“ baigs galioti dvejiems metamas sudarytas beveik milijono eurų vertės kontraktas. R.Pitino visada žavėjosi L.Lekavičiaus energija ir atsidavimu rungtynėse bei treniruotėse. Bet kaip juokiasi amerikietis, jis liks dirbti Atėnuose tik tuo atveju, jei neprieštaraus žmona. O panašu, kad žmona 66-erių JAV specialistą pageidauja matyti arčiau namų. R.Pitino jau dabar siejamas su Alabamos universiteto komanda NCAA. „Panathinaikos“ vadovai gūžčioja pečiais – visi čia myli L.Lekavičių, bet jo likimas Atėnuose priklausys nuo naujo trenerio sprendimo. L.Lekavičius dėl kito sezono nesuka galvos ir laikosi savo rutinos. Per du sezonus Atėnuose dar nebuvo dienos, kai Lukas neatvyktų į treniruotę likus pusantros valandos iki treniruotės pradžios. Gynėjas visada užsuka padirbėti papildomai su treneriu, paprakaituoja 45 minutes ir tada eina sportuoti su visa komanda. Šio ritualo nekeičia nei L.Lekavičiaus rodikliai, nei komandos rezultatai, nei būsimo kontrakto statusas.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/l-lekavicius-apie-skywalkerio-kriksta-karus-atenuose-ir-zalgirio-intriga-pirejuje-1134-1122162

  • Šarą sužavėjęs intriguojantis „Žalgirio" generolas, kuriam netinka estiški juokeliai

    Kovas 05, 11:02

    18-metis „Žalgirio“ talentas Kerras Kriisa jaudinosi prieš jaunimo Eurolygos atrankos etapą Kaune, bet visai be reikalo. Jo diriguojamas „Žalgiris“ iškovojo visas keturias pergales ir dar kelialapį į Eurolygos finalo ketverto kovas Vitorijoje. Pats estas gavo naudingiausio turnyro žaidėjo prizą ir atkreipė „Žalgirio“ sirgalių dėmesį. Jį jau pastebėjo ir Šarūnas Jasikevičius, kuriam smulkus 189 cm ūgio aikštės generolas paliko įdomų įspūdį. „Žalgirio“ vadovus intriguoja įžaidėjo ateitis.

    „Kriisa jau turi 23?!“ – trečiojo kėlinio viduryje „Žalgirio“ arenos tribūnose garsiai sušuko nustebęs berniukas, visą ANGT turnyro finalą reiškęs pretenzijas, kad jaunuoliai meta per mažai tritaškių. Kerras Kriisa taip degė, kad „Žalgirio“ arenos operatoriai jau kvietė gaisrinę. Atsidūręs vienas prieš vieną su Vilniaus „Ryto“ aukštaūgiais, smulkutis 189 cm ūgio gynėjas kratėsi pagalbos ir vienas tvarkėsi su aukštomis kliūtimis. Jeigu priešininkas palikdavo per daug erdvės, vikrus įžaidėjas bausdavo staigiu tolimu metimu. Vos tik dengsiesi agresyviau bandant nuginkluoti estą trijų taškų zonoje, K.Kriisa savo vikriomis rankomis mesis kamuolį į baudos aikštelę, o ten užtrauks rankinį stabdį ir pašokęs elegantiškai pakrutins tinklelį metimu atsispyręs nuo baudų metimo linijos. Gynyboje jis įsikabino į koją Augustui Marčiulioniui ir nedavė kvėpuoti legendos sūnui. 16-metis „Ryto“ įžaidėjas buvo neatpažįstamas. Iki turnyro finalo per trejas rungtynes suklydęs vos 5 kartus, finale A.Marčiulionis padarė net 7 klaidas. „Ryto“ dublerių generolo akivaizdoje K.Kriisa pergalingai suspaudęs kumštį ir kovotojo akimis leidosi į dar vieną medžioklę: tai taškų, tai varžovo, o galiausiai – trofėjaus. K.Kriisa dominavo jaunimo Eurolygos finale, per 29 minutes pelnęs 27 taškus (4/8 dvit., 4/5 trit., 7/8 baud.), atkovojęs 5 kamuolius, atlikęs 3 rezultatyvius perdavimus ir surinkęs 32 naudingumo balus. Fantastiškas jo pasirodymas nepaliko vilčių „Rytui“ 92:79.

     

    Per tuos kelis esto mėnesius Kaune „Žalgirio“ gerbėjai turėjo mažai progų pamatyti 18-metį užsienietį vilkintį žaliai baltus marškinėlius. Vidutiniškai po 19 minučių Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujantis ir vos 3,6 naudingumo balo renkantis gynėjas keliskart buvo žybtelėjęs iki 11 taškų, 7 rezultatyvių perdavimų ar 19 naudingumo balų (geriausi sezono rodikliai), tačiau pirmą kartą atvykėliui aidėjo tokie plojimai, kokius jis išgirdo savaitgalį „Žalgirio“ arenoje. Kai nuaidėjo finalinė turnyro sirena, Kerras ėmė šaukti „Žalgirio“ arenos centre ir broliškai apsikabino Lauryną Vaištarą. Tai buvo pirmoji jo pergalė prieš „Rytą“ trečiuoju bandymu šį sezoną. „Saldu“, – neslėpė K.Kriisa, pasiutėliškai šyptelėjęs duodamas interviu būreliui žurnalistų.

    Tai buvo svarbi pergalė visai „Žalgirio“ jaunimo programai. Dar vasarą pralaimėję kovą dėl kelių intriguojančių Lietuvos talentų, žalgiriečiai surinko ne tokią talentingą sudėtį kaip „Rytas“. Bet kai iš rikiuotės prieš pat finalą griuvo sostinės bokštas Marekas Blaževičius, svarstyklės išsilygino. Užuodęs kraują, K.Kriisa nudirigavo „Žalgirio“ jaunimą į principinę pergalę, kuri atvėrė vartus į finalo ketverto varžybas Vitorijoje. Žalgiriečiai pernai pirmą kartą Eurolygos atrankos „Žalgirio“ arenoje istorijoje neapgynė namų tvirtovės, o pergalės šokiui aikštės centre užleido vilniečius. Šįkart į sceną grįžo „Žalgirio“ vyrukai, kuriuos po finalinės sirenos sveikino pernykštė komanda, nepratęsusi žaliai baltų tradicijos. „Nemaniau, kad tie derbiai tokie dideli! – stebėjosi jau pusmetį Lietuvoje gyvenantis 18-metis iš Estijos. – Nustebau pamatęs, kad į areną atvažiavo būrys sirgalių iš Vilniaus ir palaikė „Ryto“ komandą. Ir šiaip, susirinko daug žmonių. Tad pradedu suprasti, kokia didelė ta derbių svarba. Bet jausmas laimėti geras.“

    K.Kriisa išsiskyrė iš žaliai baltų stovyklos solidžiu savo žaidimu. Per vienerias jaunimo Eurolygos atrankos turnyro rungtynes jis pelnė vid. po 19 taškų (60 proc. dvit., 48 proc. trit., 88,9 proc. baud.), atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 5,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 23 naudingumo balus. Estas buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą ir visiškai pelnytai gavo visos atrankos MVP statulėlę.

    Komandos draugai linksmai trankė įžaidėjui per nugarą ir išstūmė jį aikštės vidurį atsiimti apdovanojimo. „Malonus įvertinimas. Bet man svarbiausia, kad laimėjo komanda. Komandos pergalė man dabar didesnė“, – tikino K.Kriisa.

    Būtent ta komanda leido atvykėliui Kaune pasijausti tokiam savam. Estas su keliais kitais „Žalgirio“ programos auklėtiniais gyvena „Žalgirio“ komplekse, vadinamojoje buvusioje „Kaustos“ salėje, kur jaunuoliai ir miega, ir žaidžia krepšinį, ir sportuoja, ir kartu leidžia laisvalaikį. Nors K.Kriisa nebuvo pažįstamas nė su vienu iš jaunųjų žalgiriečių, greitai užmezgė bičiulystę su žaliai baltais. „Man čia labai patinka! Tikrai! – net nušvito K.Kriisa. – Man labai patinka komandos draugai, treneriai. Visi! Man patinka mūsų treniruočių salė, gyvenamoji vieta. Aš čia tikrai labai laimingas. Viskas dėl vyrukų. Jie mane labai palaiko. Čia visi mane priėmė labai labai greitai ir mane tai nustebino.“

    Anksčiau K.Kriisa siautėjo Estijos krepšinio programose. Pernai jis buvo pakviestas į Bambergo „Brose“ klubą, tačiau ir dėl traumos, ir dėl asmeninių aplinkybių paliko Vokietiją ir grįžo namo. Tačiau agentai Tadas Bulotas ir Marius Rutkauskas įžvelgė esto žaidime potencialą ir pasiūlė jį „Žalgiriui“. Kauniečiai patikėjo estišku projektu. „Mano nuomone, „Žalgiris“ nėra Lietuvos rinktinė. Tai klubinis krepšinis ir mes norime užsiauginti klubui gerus krepšininkus. Pirmiausia renkamės aplink save visus lietuvius, kuriuos galime. Bet visuose profesionaliuose klubuose rasite daug legionierių, todėl nematau problemos, kodėl „Žalgiryje“ negali būti vienas kitas užsienietis, ypač – iš kaimyninės šalies, – sprendimą į „Žalgirį“ pakviesti ne tik Estijos, bet ir Danijos talentą, 24sek paaiškino Robertas Javtokas. – Mes juk vėliau galime uždirbti iš tų talentų. Isaiah Hartensteino pardavimas „Houston Rockets“ mums atnešė 700 tūkst. eurų. Juk iš tų pinigų mes vėliau galime gerinti sąlygas „Žalgiryje“ augti mūsų jaunimui. Jeigu čia yra blogis, net nežinau, ką atsakyti.“

    K.Kriisa gimė 2001-ųjų sausio 2-ąją jau su krepšininko genais. Jo tėtis Valmo Kriisa – žinomas Estijos krepšininkas, profesionaliai rungtyniavęs net iki 43-ejų. Įdomu, kad vienose Estijos čempionato rungtynėse tėvas žaidė prieš sūnų – tai nutiko prieš porą metų, kai Valmo Kriisai buvo 42-eji, o Kerrui – 16.

    Savaitgalį K.Kriisą „Žalgirio“ arenoje su pergale sveikino mama. Tėčio tribūnose nebuvo, bet 18-metis žalgirietis nujaučia, ką šis jam pasakytų. „Manau, pasakytų toliau mesti į krepšį, – juokėsi jaunasis krepšininkas, netrukus linksmai papasakojęs apie didelį kartų skirtumą. – Žinote, manau, dabar aš suprantu krepšinį daugiau nei tėtis. Juk modernus krepšinis taip greitai evoliucionuoja, o mano tėtis žaidė 9-am, 10-am dešimtmety – tai buvo visai kitas krepšinis (juokiasi.). Bet jei rimtai, aš priimu jo patarimus ir bandau jais naudotis. Manau, jis manimi labai džiaugiasi.“

    Rimti pokalbiai su treneriu

    Iš Estijos Kerras Kriisa atsinešė išraiškingą lyderio savybių bagažą. Visose savo komandose Kerras buvo svarbiausias žaidėjas. Į Kauną jis atsivežė dar ir pasiutusį charakterį: tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Natūralu, kad patekus į „Žalgirio“ sistemą, kurioje talento gerokai daugiau nei Estijos krepšinio komandose, atvykėliui teko prisitaikyti prie naujo vaidmens. Lyderiauti pripratusiam vaikinui turėjo būti nelengva. NKL pirmenybėse gaudamas pasireikšti po 19 minučių, K.Kriisa pelno 5,5 taško (40,8 proc. dvit., 26,2 proc. trit.), atkovoja 1,7 kamuolio, atlieka 2,8 rezultatyvaus perdavimo, bet klysta 2,1 karto, ir renka 3,6 naudingumo balo. Pasitaikė rungtynių, kai Kerras Kriisa prarasdavo kontrolę ir vėliau turėjo pokalbių su dublerių komandos treneriu Mantu Šerniumi. „Aš jį pažįstu trečią mėnesį, – 24sek sakė lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ dublerių komandos vairą perėmęs Mantas Šernius. – Galbūt per tuos tris mėnesius buvo dvi bangos, kai turėjome ne vieną pokalbį. Rodžiau, kur kas kaip, kaip jis neturėtų elgtis, kaip turėtų susivaldyti. Tikrai turėjome ne vieną rimtą pokalbį po rungtynių ir po treniruotės. Jis iš savęs yra laukinis. Toks tas krepšinis Estijoje. Matote, Estijoje yra vienas krepšinis, Lietuvoje – kitas, NKL – dar kitoks. O Kerras dabar turi pažinti aukštesnį lygį. Žinoti, kodėl daromi tam tikri dalykai, kodėl už aikštės ribų jis irgi turi būti lyderis. Ką turi kalbėti, ko negali kalbėti, kiek jis gali kalbėti su teisėjais. Jis turi užaugti kaip krepšininkas.“

    Bet ne veltui viena Kerro Kriisos stiprybių yra jo krepšinio IQ ir situacijų skaitymas. Kartais per minutės pertraukėlę M.Šerniui užtenka parodyti vieną užtvarą ir K.Kriisa jau supranta, ką nori pasakyti treneris. „Daug kam taip ir neišeina to įskiepyti, o jis jau tą turi iš prigimties, – stebėjosi M.Šernius. – Tai labai svarbu.“ Jaunimo Eurolygos atrankos etape Kaune žalgiriečių treneris galėjo atskleisti geriausias K.Kriisos savybes. Kadangi jo kelyje nebebuvo nei Roko Jokubaičio, nei Mariaus Valinsko, kurie atlieka svarbų vaidmenį „Žalgirio-2“ gynėjų grandyje, K.Kriisa gaudavo pasireikšti po 27,5 minutės. Pats įžaidėjas 24sek prisipažino, kad nesitikėjo tokios atsakomybės. Bet su kiekvienomis rungtynėmis 18-mečio rodikliai stabiliai stiebėsi aukštyn, kol galiausiai „Žalgiris“ tapo atrankos nugalėtojais, o komandos vedlys – turnyro MVP.

    Šioje komandoje Kerras buvo vienas iš dviejų lyderių, – pasakojo Mantas Šernius. – Pirmiausia, Laurynas Vaištaras yra emocinis kapitonas. Bet Kerras yra krepšinio aikštės kapitonas... Kaip sakoma, aikštės generolas. Tai mūsų komandoje jis buvo generolas.“ „Manau, pirmosiose savo rungtynėse žaidžiau taip, kaip žaisdavau NKL, – šyptelėjo K.Kriisa. – Nesitikėjau, kad mano vaidmuo bus toks didelis, todėl susitelkiau gynybai ir bandžiau daugiau kurti kitiems. Bet kasdien supratau, kad turiu mesti daugiau. Aišku, taip pat kurti komandos draugams ir padirbėti gynyboje. Ši atranka padėjo man prisiminti, kad galiu pataikyti (šypsosi.). Kai pasitikiu savimi, aš galiu tikrai gerai pataikyti, mesti metimus staigiai sustojus, kurti kitiems. Manau, kad svarbiausia buvo tai, jog, mano nuomone, buvau gan agresyvus. NKL aš kartais per pasyvus ir mane lengva uždengti. Dabar žinosiu, ką man reikia daryti ateičiai. Tik nenoriu jums dabar to sakyti – o tai varžovams bus lengviau mane išanalizuoti (šypsosi.).“

    Sužavėjo Šarą 

    Šarūnas Jasikevičius ne kartą užsuko į „Žalgirio“ arenos aikštę pasižiūrėti jaunimo Eurolygos atrankos mūšių.

    Penktadienį jis linksmai stebėjo žalgiriečius su savo šeima, o šeštadienį įsitaisė pirmoje parketinių vietų eilėje, kur šnekučiavosi su NBA skautais ir savo agentu. Š.Jasikevičius patenkintas linkčiojo galva prieš save matydamas ant parketo dominuojantį „Žalgirio“ generolą iš Estijos. Šį sezoną jis dar nebuvo išsikvietęs esto į pagrindinės komandos treniruotes, nes ten puikiai pritapo „Žalgirio“ dublerių įžaidėjas Rokas Jokubaitis. Tačiau Robertas Javtokas 24sek pasakojo, kad jau greitu metu K.Kriisa gaus ir Šaro pamokų. „Negaliu kalbėti už Šarą, nes jis priima sprendimus, o mes tik duodame patarimus, – 24sek pasakojo „Žalgirio“ sporto direktorius Robertas Javtokas. – Bet Šaras žiūrėjo keletą Kerro pasirodymų ir liko sužavėtas. Manau, pabandysime jį keliose treniruotėse.“ „Žalgirio“ vyr. treneris neretai apsilanko ir dublerių komandos mačuose NKL čempionate. Beje, ten žalgiriečiai rikiuojasi devintoje vietoje. K.Kriisa matė Šarūną Jasikevičių „Žalgirio“ treniruočių centro tribūnose, bet stengėsi pernelyg to nesureikšminti. „Sėdi treneris, ar ne, mes visada turime žaisti gerai, – 24sek pasakojo K.Kriisa. – Mes susitelkiame rungtynėms, o ne tokioms aplinkybėms, kas sėdi tribūnose. Tiesiog žaidžiame savo žaidimą.“

    Tačiau K.Kriisa nėra abejingas „Žalgirio“ vardui. Tai yra antras estiškas projektas „Žalgiryje“ po Siimo-Sanderio Venės, kuris žaliai baltiems priklausė visą dešimtmetį. „Man žaisti „Žalgiryje“ reiškia labai daug, – 24sek tikino K.Kriisa. – Tai viena geriausių sistemų Europoje. Pernai „Žalgiris“ turėjo puikų sezoną ir buvo trečias Eurolygoje. Kai žaidžiu jaunimo komandoje, mane labai motyvuoja tai, jog pagrindinė komanda žaidžia tokiame aukštame lygyje.“ Tuo tarpu estai susidomėję seka 18-mečio talento žingsnius didžiausiame Baltijos krepšinio klube. „Estai į „Žalgirį“ žiūri labai gerai. O iš savo internetinio puslapio matome, kiek daug žmonių skaito naujienas apie Kerrą, – 24sek pasakojo buvęs žalgirietis, dabar Las Palmaso „Gran Canaria“ atstovaujantis S.Venė, Estijoje padedantis kuruoti krepšinio naujienų puslapį. – Estija su juo sieja nemažus lūkesčius. Ypač po pastarojo savaitgalio. Visi žino, kad tėvas buvo geras žaidėjas, ilgai žaidė Estijos rinktinėje, todėl daugelis tikisi, kad Kerras bus panašus į tėvą ar net dar geresnis. Aš manau, kad jis turi viską, kad taptų neblogu krepšininku.“

    „Žalgiris“ tiki esto ateitimi

    „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas buvo prasitaręs, kad į žalgiriečių rungtynes Eurolygoje kiekvieną savaitę plūsta šimtai estų. Eurolygos mačuose jie mato K.Kriisą nebent sėdintį pirmoje eilėje už „Žalgirio“ atsarginių suolo. Tai vietos, skirtos „Žalgirio“ dubleriams. Kaimynai tikisi, kad vieną dieną Kerras išaugs iki patikimo Eurolygos krepšininko. Bet iki tol jam dar teks nueiti ilgą kelią. Didžiausi K.Kriisos trūkumai – labai smulkus sudėjimas (75 kg), ūgis (189 cm), trumpos rankos ir ne NBA perspektyvų atletiškumas. Maži gynėjai dabar sunkiai atranda savo vietą po žvaigžde, kai Europos krepšinis orientuotas į vis aukštesnius ir fiziškesnius žaidėjus. Iš šono lengva patarinėti, kaip perduoti kamuolį, kaip priimti vienokį ar kitokį sprendimą, bet žemi nedidukai gynėjai kartais tiesiog fiziškai nemato aikštės per augalotų ir plačių jų priešininkų rankas ir kūną. Maža to, fizinės savybės dabar brangiai kainuoja ginantis prieš aukštesnius ir stipresnius priešininkus – įžaidėjai vis naudojasi savo pranašumais po krepšiu.

    Aplinkiniai pastebi, kad 18-metis K.Kriisa galėtų būti dar šiek tiek darbštesnis ir atsidavęs krepšiniui. Būtent salės žiurkės genas leido kitam „žaliam“ mažyliui Lukui Lekavičiui prasimušti į „Žalgirį“, o vėliau – ir į Atėnų „Panathinaikos“. „Taip, turime tokių pavyzdžių, kaip Lekavičius, – antrino M.Šernius. – Manau, kad Kerras yra gerame kelyje ir teisingoje organizacijoje. Tik jis turi kiekvieną dieną dar labiau save atiduoti krepšinio aikštėje. Dar daugiau domėtis krepšiniu. Ir augti. Pamenu, buvau skautas Lietuvos rinktinėje, kurioje žaidė ir Jasikevičius. Tai po kiekvienų rungtynių aš turėdavau jam atnešti rungtynių įrašą. Jeigu neatnešdavau, klausdavo: tai kada atneši? To aš pasigendu iš Kerro. Jis turėtų daugiau lįsti, analizuoti pats save. Nes kuo aukštesnis lygis, tuo mažesnės detalės laimi. Kaip pirmas numeris, jis turėtų dar labiau lįsti į savianalizę.

    Tai vienas iš tokių dalykų. Bet jis gerame kelyje. Kerras gali gerai gintis, turi gerą krepšinio IQ, metimą... Viskas ko reikia, kad galėtų galvoti apie aukštesnį lygį.“

    „Mes daug iš jo tikimės, – 24sek neslėpė R.Javtokas. – Matome jį aukštesniame lygyje. Tik ne paslaptis, kad šiandien Jokubaitis labiau fiziškai pasirengęs nei Kerras. Gal Kerras yra vėlesnio brendimo. Jis rodo aukštą meistriškumą, agresiją ir t.t., bet kūno dar šiek tiek trūksta: kelių kilogramų, fizinės jėgos. Manau, kitąmet jis žais per dvi komandas. Tik nesu tikras, ar užsienietis galės turėti dvigubą licenciją ir žaisti tiek pagrindinėje komandoje, tiek NKL. Kol kas Lietuvos krepšinio federacija to neleidžia, bet mes to norime ir dėl to kovosime. Bet norėtume, kad jau kitais metais Kerras temptų dublerių komandą į priekį. Ir taip kartais ateidamas į „Žalgirio“ pagrindinę komandą, kaip šį sezoną ateina Jokubaitis, kitąmet jis žengtų dar vieną žingsnį aukščiau. Bandome, kad tai būtų „Žalgirio“ lygio žaidėjas. Jis tikrai nėra tas atletas, kuris galėtų lakstyti ir dėlioti NBA. Bet jeigu pasieks „Žalgirį“ ir Eurolygos lygio komandą, manau, tai būtų super. To mes ir siekiame su visais. Ne su visais pavyksta – vieni vėliau tampa LKL, kiti – NKL žaidėjais, bet imdami kiekvieną žaidėją norime matyti jį rungtyniaujantį „Žalgirio“ komandoje.“

     

    NBA skautai nemato jame NBA potencialo. K.Kriisa turės nueiti ilgą kelią, kad taptų bent Eurolygos ar gero Europos taurės lygio žaidėju. Tačiau šioje perspektyvų realizacijos kelionėje K.Kriisa žingsniuoja į priekį, o MVP titulas ir „Žalgirio“ triumfas rodo, kad estas eina gera kryptimi. „Nesiplanuoju ateities. Mėgstu gyventi šia diena ir kasdien tobulėti. O po mėnesių, metų pamatysime, kur mes būsime“, – neskubėjo gyventi K.Kriisa. Po žalgiriečių triumfo 18-metis davė bent keturis interviu – anglų ir estų kalbomis. Tokios jau tų MVP pareigos. Vėliau įžaidėjas skubėjo į rūbinę pas džiūgaujančius komandos draugus.

    „Žalia balta! Žalia balta!“ – skandavo „Žalgirio“ sirgaliai, sveikindami jaunimo Eurolygos atrankoje triumfuojančius jaunuosius žaliai baltus. K.Kriisa dar nekalba lietuviškai kaip jo pirmtakas S.Venė, bet jis jau supranta nemažai pagrindinių žodžių. „Žalgirio“ tribūnose per visą savaitgalį nenuaidėjo nė vienas kvailas pokštas apie estus ir jų lėtumą. Nes šiam estui netinka estiški juokeliai. Kauniečiai susipažino su juo kaip su „Žalgirio“ aikštės generolu.

    Source: https://www.15min.lt/24sek/naujiena/eurolyga/sara-suzavejes-intriguojantis-zalgirio-generolas-kuriam-netinka-estiski-juokeliai-1134-1101146?copied

  • „Chimki“ iššūkio nepabūgęs jaunasis A.Jasilionis: tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu

    Vasaris 12, 16:24

    „Sužinoti, kas yra krepšinis“, – tokią užduotį gavo ankstyvą penktadienio rytą į Maskvą, kur darbuosis „Chimki“ klubo vyriausiojo trenerio Rimo Kurtinančio asistentu, išskridęs 36-erių krepšinio treneris Aurimas Jasilionis.

    „Manau, kad tai yra pradžia kažko gero“, – prieš pat skrydį prisipažino jaunasis specialistas. Savo trenerio karjerą kaunietis pradėjo besimokydamas antrame kurse, kai pradėjo treniruoti Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtinius. Jam teko darbuotis su Kaziu Maksvyčiu bei „auksine“ 1992-ųjų metų jaunimo krepšinio rinktine. Kiek vėliau A.Jasilionis dirbo Libane, treniravo Kauno „Aisčių“ moterų komandą, o 2015-aisiais pateko į Vilniaus tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos trenerių štabą. Kuomet buvo atleistas šios ekipos vyriausiasis treneris Marcelo Nicola, jaunasis specialistas laikinai užėmė jo poziciją. Likimas trenerį nuvedė į Regionų krepšinio lygą, vėliau jis darbavosi Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) – „Rasuose“ buvo Giedriaus Kurtinaičio asistentas, o vėliau tapo Šakių „Vyčio“ vyriausiuoju treneriu.

    „Bum, tu niekam nereikalingas“, – trumpai ir aiškiai iliustravo šio sezono pradžią A.Jasilionis, spėjęs tapti geriausių metų NKL treneriu, diriguodamas „Vyčio“ ekipai. Sulaukęs R.Kurtinaičio kvietimo atvykti į „Chimki“ komandą, A.Jasilionis prisipažino, kad tai buvo kiek netikėta, tačiau iššūkį priėmė. Kai susitikome, A.Jasilionis greitai pastebėjo mano žvilgsnį į lagaminą, kurį jau buvo paruošęs skrydžiui į Maskvą. 

    – Kas būna trenerio lagamino viduje? – nusprendžiau paklausti. 

    – Svarbiausia, kad jame būtų reikmenys, reikalingi darbe. Net negalvoju apie rūbus. Daiktai, kurie padeda saugoti ir gauti informaciją – kompiuteris, planšetinis kompiuteris, įvairiausios laikmenos ir, žinoma, užrašų knygutė. Nepatikėsite, bet pagrindinis dalykas, kurį vežuosi, yra pieštukai. Nesu didžiausias kompiuterių gerbėjas, noriu užsirašyti ranka. Taip man yra patogiau.

    – Kiek pieštukų jūsų lagamine? 

    – Nemažai. Gera krūva. Svarbu, kad pieštukai būtų minkšti. Visi kiti dalykai? Pamenu, anksčiau prisikraudavau labai daug nereikalingų daiktų, kurių net neišsikraudavau. Todėl su amžiumi mokausi koncentruotis ties svarbiausiais dalykais. Rūbai, batai? Ką įsidėsiu, tą ir turėsiu. 

    – Ką užsirašinėjate į užrašų knygelę? 

    – Pastebėjau, kad neretai užsirašau motyvacinę frazę, kuri mane pastumia į priekį. Turiu nemažai užrašų knygelių arba popieriukų...

    – Popieriukai dažnai pasimeta.

    – Tikrai taip. Tai puikiai žinau. Pasimeta ir užrašų knygelės (juokiasi). Tačiau surasti seną popieriuką su užrašu, tarkime, seniai nedėvėto džemperio kišenėje, yra smagu. Tačiau į užrašų knygelę nugula ne tik frazės. Visai neseniai kalbėjome apie tai su Ramūnu Butautu. Jis prisipažino, kad savo užrašų knygelę visuomet pasideda ant naktinio staliuko. Jei kas nors susisapnuoja, jis užsirašo. Ir aš šį įprotį „pagavau“. Nuolat pasidedu užrašų knygutę prie lovos. Joje užsirašau tai, kas, mano manymu, gali būti naudinga mano darbe. Tarkime, žiūriu rungtynes ir pamatau tam tikrą situaciją ar judesį, kuris, galbūt, man praverstų. Pokšt, ir užsirašau.

    – Užsirašyti tai užsirašote, o kada skaitote?

    – Reikia viską susisteminti. Būdavo, kad po metų atsiversdavau pasklaidyti, ką esu užsirašęs ir nieko nesuprasdavau. Todėl išsiugdžiau įprotį kiekvieną vakarą viską susisteminti, nes kartais akimirkos būsenoje užsirašau žodžiais, kurie suprantami buvo tik tą savaitę. Po kurio laiko tiesiog to nesupranti. Todėl kiekvieną vakarą dabar stengiuosi viską persirašyti suprantamais žodžiais, kad galėčiau tuo pasinaudoti ir ateityje. 

    – Užrašų knygelė padeda kurti save? 

    – Labai tiksliai pasakyta. Būtent joje tu dėlioji savo kelią, keli sau tikslus ir supranti, kokiu treneriu nori būti. Kiekvienas užrašas ir pastaba mane praturtina. 

    – Aurimai, pasklaidykime tą užrašų knygelę. 2015-aisiais apie jus išgirdome, kai tapote tuometinės „Lietuvos ryto“ komandos vyr. treneriu. Žurnalistai jus matydavo asistento pozicijoje, tačiau sunkiai pamirštama yra ta diena, kai jums teko pirmą kartą stoti prieš žurnalistų kameras. Vargu, ar kas pamirš tą šypseną, su kuria tasai... 

    – Pacanas... Šis žodis labai gerai čia tinka (juokiasi).

    – Su akinukais ir keista šypsena. Kada atsirado tasai treneris Aurimas Jasilionis? 

    – Gal tuomet ir atsirado. Nors treneris, kuris diena iš dienos kaupė patirtį, visuomet buvo. Tiesiog tuomet atėjo sunkus momentas komandai. Aš galėjau atsisakyti siūlomų pareigų, tačiau jau buvau sau pasakęs, kad niekada nevengsiu iššūkių, kurie mane gali motyvuoti. 

    – Tačiau jūs žinojote, kad bus bandoma jus suėsti. 

    – Iš dalies, taip, bet visuomet buvau labai savimi pasitikintis. „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio pareigos mane „užkrovė“. Pasakiau „tebūnie, šoksiu į tą ugnį“. Nors visi sakė, kad sudegsiu, klausė, ką darau. Ir dabar jūs man priminėte tą šypsenėlę. Tikrai savimi labai pasitikėjau. 

    – Iš kur tasai pasitikėjimas? 

    – Taip, trenerio asistentas, anksčiau dirbęs su vaikais ir moterimis. Keista, ar ne? 

    – Ir dalis krepšininkų komandoje buvo už jus vyresni. 

    – Taip, Kšištofas Lavrinovičius, Mindaugas Lukauskis. Tačiau iki šiol bendraujame. Pamenu, pirmą susirinkimą tapus vyriausiuoju treneriu. Padariau tik vieną klaidą – nekalbėjau su kiekvienu žaidėju atskirai. Tačiau viskas sukrito į krūvą, neatradau tam laiko. Teko visus surinkti į būrį ir viską sukalbėti. Nežinau, kiek tuo metu kambaryje buvo tiesos, tačiau pajaučiau turintis tvirtą užnugarį, tikėjau, kad galime kažką gero nuveikti. Bet mums pasitaikė labai nedėkingas tvarkaraštis – Stambulas, „Žalgiris“, Saratovas, vos nepralaimėjome Prienams. Viskas taip sukrito. 

    – Ar visada buvote toks pasitikintis savimi? 

    – To reikėtų klausti mamos, bet tikiu, kad toks buvau visuomet. Buvau mažas, vėlyvesnio brendimo, bet juk tiesą sako, kad tie maži būna patys aršiausi, stipriausiai kandantys. Gali būti, kad visuomet buvau toks įkyrus.

    – Atverskime dar kelis puslapius atgal – nuo ko viskas prasidėjo?

    – Tai prasidėjo „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje. Jos įkūrėjas buvo Rimas Kurtinaitis, vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas. Šioje mokykloje augo Linas Kleiza ir kiti pajėgūs krepšininkai. 1985 metų gimimo žaidėjų komanda eilę metų tapdavo Lietuvos čempionais. Ir aš ten būdavau. Ateidavau. Vieną dieną R.Butautas kreipėsi į mane: „Nuolat čia ateini, būni, dalyvauji, bet ką tu darysi?“

    – Krepšinio nežaisdavote?

    – Mėgėjiškai. Dėl savęs. Aš tiesiog ateidavau į treniruotes. Tai tapo mano kasdienybe. Įteigiau sau, kad privalau ten būti. Būdamas trylikos supratau, kad tai man yra svarbu kaip valgymas, ir miegas. Žinojau, kad į krepšinio treniruotę reikia ateiti pažiūrėti, įmesti... Man patiko, aš kaifuodavau. Svarbiausia buvo dalyvauti procese. Niekada negalvojau, kad būsiu krepšininkas. Tai keistai skamba? Man kur kas labiau patikdavo viską stebėti iš šalies. 

    – O kada pradėjote užsirašinėti? 

    – Šešiolikos. 

    – Prireikė trijų metų? 

    – Kai R.Butautas manęs paklausė, ką gyvenime veiksiu, pamenu, kad tiesiog numykiau, kad kažkur važiuosiu, kažką veiksiu su bachūrais. Jis pasakė, kad turiu viską kryptingai daryti. Paklausiau „O ką aš veiksiu?“. Jis tiesiog atsakė: „Būsi treneris“. Tada man atsivėrė akys. Tai mane užkabino. Prasidėjo konspektai, asistavimai treniruotėse, teisėjavimas, protokolų pildymas. Įsitraukiau į visą veiklą. Buvo reikalų „Merkurijuje“. Tačiau mes buvome tarsi šeima – visi už vieną, vienas už visus. Buvome labai stiprūs. Iki šiol vienas kitą palaikome, bendraujame. 

    – Kada gimė tikrasis treneris? 

    – Studijų laikais vienas iš dėstytojų pasakė, jog tam, kad tikras treneris atrastų save, jis turi išdirbti ir analizuoti save penkis metus. Aš manau, kad penki metai yra per trumpas laiko tarpas, jei nori suprasti, kas tu esi. Nepamirškime, kad dabar viskas nuolat kinta – ir technologijos, ir fiziologija. Manau, kad niekada nesuprasi, kada tapai tikruoju treneriu. Galbūt, ir dabar nesi tikras treneris. Niekas nepasakys, kas yra tikras treneris. Tai tegali būti siekiamybė. 

    – Koks esate dabar ir koks norite būti ateityje? 

    – Šie metai buvo ganėtinai įdomūs. Jie privertė perdėlioti gyvenimą, atsukti atgal tai, kas buvo ir pažvelgti tai, kas bus. Manau, kad labai geras čia žodis yra „atstojus“. Šokau iš vietos, kur turėjau atsakomybių, kur teko viską laikyti ant savo pečių į „bum, tu niekam nereikalingas“. Likau šone. Galvoje tik spėjo suktis klausimai: „Tu nerenki komandos?“, „Tu netreniruoji?“ „Kas yra?“ Juk aš buvau NKL metų treneris. Bet atsidūriau visiškai šone. Tai buvo sunku suvokti. Atsisėdau ir supratau, kad turiu pakankamai laiko viską peržvelgti: ką nugyvenau, koks žmogus esu ir kam esu reikalingas. Atsiribojau nuo visko. Liko vos keletas žmonių, su kuriais palaikydavau ryšį. Manau, kad šis laikas su savimi man daug davė. Supratau, kokiu keliu noriu eiti. Iki šiol žmonės manęs klausia, ar būčiau linkęs ką nors keisti savo gyvenime. Aš drąsiai atsakau, kad keisti atsisakyčiau. Tikiu, kad tasai momentas, kuris privertė viską apgalvoti, man buvo reikalingas. Turėjau suprasti tam tikrus dalykus. „Vyčio“ vyriausiasis treneris? Tai dar nieko nereiškia. Tada sau pasakiau, kad žmones mane pamatys ir už geresnės komandos vairo. Ateis tokia diena. Šie sau pasakyti žodžiai man tapo įkvėpimu.

    – Bet patys nusprendėte pasiduoti tam lūžiui. Juk galėjote pasirašyti sutartį su kuriuo nors klubu?

    – Galbūt. 

    – Tačiau pats pasirinkote būti niekur... 

    – Tai buvo verčiantys susimąstyti metai. 

    – Sužinojote, kur norite eiti? 

    – Taip. 

    – Kur? 

    – Į aukščiausią lygį. Noriu eiti ten, kur sugebėsiu mokytis ir tobulėti, kur galėsiu tapti geresniu treneriu, geresniu žmogumi. Tikiu, kad kriziniai metai suteikia kur kas daugiau negu komforto zona. Jeigu nori tobulėti, reikia, kad kas nors kąstų į užpakalį, kad nuolatos stumtų.

    – Aš suprantu paprastą dalyką: niekas geriau negu krepšinio treneris nepasakys, kas yra krepšinis. 

    – Šiandien važiavau Kaune ir plakate pamačiau žodį „džiazas“. Bliamba, džiazas. Tai yra gera muzika. Krepšinis – tai įvairovės visuma. Sunku išsireikšti... Žinote, negaliu pasakyti, kas yra krepšinis. 

    – Užsirašykite į knygelę: „Sužinoti, kas yra krepšinis“. 

    – Krepšinis – tai nuostabus dalykas, nenupasakojamas žodžiais. Pasakyti banaliai nenoriu. Krepšinis – tai gyvenimas, pamokos. Tas pats džiazas. 

    – Kuri pamoka buvo skaudžiausia? 

    – Kai tik pradėjau dirbti „saboninėje“ treneris Algimantas Žukauskas pamatęs mano energiją bei užsidegimą vieną dieną atėjo ir rimtu veidu patarė: „Neįsimylėk ir neprisirišk prie treniruojamų vaikų, nes ateis diena, kai jie tave išduos“. Tuomet nesupratau. Nepatikėjau. Atrodė, kad treneris kalba nesąmones. Galvojau, kad man tikrai taip nenutiks. Praėjo daug laiko ir supratau, kad jis buvo teisus. Manau, kad tai yra skaudžiausia. Atiduodi širdį, stengiesi dėl žmonių – nesvarbu, ar dirbi su vaikais, moterimis, ar vyrais – ir ateina diena, kai tenka ne tik išsiskirti. Kartais ateina diena, kai tampi pats blogiausias. Įsivaizduokite, treniruoji vaikus, ateina diena, kai jie patenka į dublerių komandą. Tavo auklėtinis pradeda dirbti su dublerių treneriu. Tu tampi nereikalingas. Nes anas yra dublerių treneris, o kas esi tu? Vaikų treneris. Tasai momentas yra žiauriai sunkus. Tai reiškia, kad viskas baigiasi. Tai išgyventi yra sunku. 

    – Juk ir klubuose keičiasi žaidėjai? 

    – Iš pradžių atrodydavo skaudu ir tai. Juk susiasmenindavau. Bet vėliau supratau, kad tokia yra mano profesija. Kiekvieną dieną ateini ir dirbi savo darbą. Kiekvieną dieną tu ruošiesi darbo dienai ir dirbi pilna širdimi. Kažkam neįtiksi, kažkam atrodys, kad neatlikai tinkamai savo darbo? Tiek to. Svarbiausia, kad pats žinotumei, kad atidavei visą save. Būtent supratimas, kad kiekvieną rytą gali veidrodyje žiūrėti sau į akis neteisdamas, leidžia išgyventi pačius sunkiausius momentus, kai tavęs atsisako, ar tau parodo duris.

    – Pripažinkime, visi žinome, kada prisiminame trenerį – kai komanda pralaimi. 

    – Taip. 

    – O žvaigždės yra aikštėje. Kaip tasai kostiumuotas asmuo randa bendra kalbą su aikštėje neretai stebuklus kuriančiais krepšininkais? 

    – Tai pagrindinis raktas į sėkmę ir pergalę. Man teko garbė kartu dirbti su K.Maksvyčiu. Jis yra puikiai įvaldęs bendravimo technikas. Nepažįstu, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris bent vieną blogą žodį pasakytų apie šį trenerį. Krepšinyje ar už jo ribų – jis yra visų draugas. Tai daug pasako. Tai yra žmogus, sugebantis rasti kalbą su visais – nesvarbu, ar su statybininku, ar šlavėju, ar krepšininku, ar politiku. Sugebėjimas rasti bendrą kalbą su auklėtiniais ir klubo vadyba yra menas. 

    – Kaip susikalbate jūs? 

    – Nežinia, ar sugebu (šypsosi). Aš tai vadinu nuojauta, jausmu, uosle. Jaučiu žmogų. Vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda pažinti žmogų, yra kūno kalba. Žodžiais gali apgauti, tačiau kūno kalba to ilgai daryti nesugebėsi. Per pirmuosius susitikimus su žaidėjais aš visada pasakau, kad pats svarbiausias dalykas man yra tai, kaip krepšininkas elgiasi gyvenime. Gyvenimą aš visada gretinu su krepšinio aikšte. Taip, nuklydimų mes esame turėję visi, bet vertinu pastangas siekti tam tikro tikslo gyvenime. Jei krepšininkas turi siekiamybę, rasime bendrą kalbą.

    – Kiek kartų per savo karjerą esate girdėjęs „jaunas ir kvailas“? 

    – Tiesiai į akis? 

    – Taip. 

    – Jeigu atvirai, dar nesu sutikęs žmogaus, kuris man būtų tiesiai į akis tai pasakęs. Vertinu atvirumą. Netgi norėčiau, kad ateitų ir pasakytų. Mielai padiskutuotume. Norėčiau išgirsti argumentus. Kalba už nugaros? Tegul. Tai reiškia, kad aš esu priekyje. Suprantama, visi pašnekesiai už nugaros gali „užparinti“, bet žinau, kad esu priekyje. Tokiais atvejais su blogomis mintimis padeda susitvarkyti meditacija arba ilgesnis pasivaikščiojimas. Puikiai padeda. 

    – Dabar teks dirbti su geriausiai Europoje apmokamu žaidėju Aleksejumi Švedu, apie kurio nesutarimus su tuo pačiu R.Kurtinaičiu iki šiol sklando gandai. 

    – Manęs tai negąsdina. Netgi įdomu. Aš visada sakau, kad jie visi yra žmonės. Nesvarbu, kokios etiketės yra užklijuotos, jie tėra žmonės. Jie yra tokie patys mirtingieji kaip ir mes. Su kiekvienu reikia rasti ryšį. Ir tai man yra įdomu. Tikiu, kad rasime ten kalbą su visais, netgi su didžiausiais milijonieriais. 

    – Pripažinkime, neretai už linijos stovintys treneriai atrodo visai iš kito pasaulio negu krepšininkai. Kaip gimsta santykis? 

    – Apšilimas, žaidėjų pristatymai, o aš stoviu su gražiai krentančiu kostiumu, tačiau, kai tik prasideda rungtynės aš pakliūnu į transą, aš pradedu visame kame dalyvauti. Judu kartu su krepšininkais. Kai tik yra išmetamas pirmasis ginčo kamuolys, visos sienos, buvęs atotrūkis nuo komandos žaidėjų pradingsta, tu suvienodėji su jais. Taip turi būti. Visi turi būti viena komanda. Esate vienas nedalomas darinys, vienas vienetas. Ir visiškai tau nesvarbu rungtynių metu, kaip tas kostiumas ant tavęs gula, plėšaisi, nes nori laimėti.

    – Ar prisimenate visas rungtynes po tokio transo? 

    – Gal ir prisimenu... 

    – Įsivaizduokime – finalinė sirena. Kada grįžtate iš transo? 

    – Jeigu rungtynės laimėtos, po penkių minučių. Visas džiaugsmas trunka penkias f*****k minutes. O pralaimėjimo kartėlis tęsiasi labai ilgai – kaltini save, ieškai priežasčių. O pergalė – penkios minutės ir jau žinai, kad netrukus laukia kitos rungtynės, kurioms reikia ruoštis.

    – Ką galėtumėte atiduodi dėl kasdienių tų penkių minučių?

    – Norite, kad parduočiau sielą (juokiasi)? Manau, kad tos minutės neatperka būsenos rungtynių metu. Tai neatperka to transo. Tame ir yra liūdesys, kad džiaugsmas tetrunka penkias minutes, bet tu visuomet labiau pasiilgsti tų keturiasdešimties minučių, to džiazo. Tasai sąmyšis, veiksmas priverčia viską pamiršti, jame nelieka jokių pašalinių minčių, esi stačiakampyje su žaidėjais, teisėjais, kamuoliu ir tau daugiau nieko nereikia. Tu visuomet nori laimėti. Malonumą neša pats pergalės siekimo procesas. O tas velnias su kontraktu dėl kasdienių penkių minučių... Ne, ačiū. 

    – Bijote Maskvos iššūkio? 

    – Neturiu jokių baimių. Aš turėsiu savo darbus. Ir tikrai padėsiu komandai. Noriu palikti „Chimki“ komandoje savo pėdsaką, noriu įkvėpti komandą. Manau, kad tai yra pradžia kažko gero. Tai yra šansas, kurio tikrai nepaleisiu.
     

     

     

     

     

     

     

     

  • LKL įsibėgėjantis Jogėla: apie savo mokytojus Alytuje ir NBA naujokų biržą

    Sausis 28, 14:48

    Matas Jogėla yra vienas iš penkių Kauno „Žalgiriui“ priklausančių krepšininkų, kurie šį sezoną buvo paskolinti kitoms LKL ekipoms. Pats Jogėla tikėjosi šį sezoną rungtyniauti „Žalgirio“ ekipoje. Vasarą su geriausia Lietuvos komanda jis pratęsė kontraktą dar dvejiems metams, apsivilkęs „Žalgirio“ aprangą ruošėsi sezonui, tačiau rugsėjo pabaigoje buvo nuspręsta atletą išsiųsti į Alytaus „Dzūkiją“.

    20-ies metų 201 cm ūgio tauragiškis debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje, kurioje šį sezoną per 20 minučių fiksuoja 8,6 taško (55 proc. dvit., 23 proc. trit., 75 proc. baudos), 5,2 atkovoto kamuolio, 1,3 rezultatyvaus perdavimo ir 9,9 naudingumo balo vidurkius.

    Per pastarąją šešerių rungtynių atkarpą, kuri prasidėjo susitikimu su Kauno „Žalgiriu“, Jogėla LKL įmeta po 11,8 taško, atkovoja po 6,2 kamuolio, atlieka po 1,8 rezultatyvaus perdavimo, perima po 1 kamuolį ir renka po 13,3 naudingumo balo.

    „Iš pradžių, persikėlus iš NKL į LKL, nebuvo lengva. Sunku, kadangi viskas skiriasi: ir greičiai, ir mąstymas aikštelėje, ir jėga. Po truputį įsivažiuoju ir su kiekvienomis rungtynėmis tampa lengviau žaisti. Sunkiausia prisitaikyti prie greičių ir jėgos. Aš nesu labai stipraus kūno, todėl prie to reikia prisitaikyti. Varžovas yra stipresnis, o aš galbūt greitesnis, tai bandau apibėgti. Komandai duodu energijos, mėgstu greitą žaidimą, bėgti į greitas atakas, ten ir atrandu save“, – prisitaikymo prie LKL subtilybes tinklalapiui „BasketNews.lt“ aiškino Jogėla.

    Krepšininko ūgis yra 201 cm, rankų ilgis – 205 cm, o tokių duomenų žaidėjai Lietuvoje įprastai rungtyniauja lengvojo krašto arba net sunkiojo krašto puolėjo pozicijose. Palyginimui, Jogėlos komandos draugas, 200 cm ūgio Paulius Petrilevičius, pastaruoju metu dėl siauros rotacijos po krepšiu turi rungtyniauti ir vidurio puolėjo pozicijoje, o taip pat 200 cm ūgio Artūras Jomantas žaidžia ketvirtoje pozicijoje. Tuo metu Jogėla tiek „Žalgirio“ dubleriuose, tiek ir šį sezoną rungtyniauja atakuojančio gynėjo pozicijoje, todėl prieš tiesioginius varžovus gali įgauti pranašumų.

    Lietuvos krepšinio lygoje už Jogėlą yra tik vienas aukštesnis atakuojantis gynėjas. Tai – Vilniaus „Ryto“ talentas 202 cm ūgio 18-metis Deividas Sirvydis. Nė vienas iš jų neturi itin galingo kūno, o tai atsispindi ir svoryje – abu sveria po 86 kg.

    „Savo ateitį matau atakuojančio gynėjo pozicijoje, bet galiu ir trečiu numeriu sužaisti. Kur žaisiu ateityje, priklausys ir nuo mano kūno, kiek raumenų priaugsiu. Pranašumų antroje pozicijoje dėl ūgio yra, bet mano kūnas nėra toks tvirtas, kad galėčiau stipriau pasistumdyti. Ūgio pranašumą aš išnaudoju atkovodamas kamuolius, pavyksta juos sugriebti abiejose aikštės pusėse, taip pat pataisyti metimus. Bet man ir pačiam nėra lengva gintis prieš Tomą Delininkaitį ar Marių Grigonį, sunku tokius metikus gaudyti po užtvarų“, – pasakoja krepšininkas.

    Jogėla pagal sugriebiamus kamuolius (vid. 5,2) LKL užima 9-ąją vietą. Visi, išskyrus Arną Butkevičių, daugiau kamuolių atkovojantys krepšininkai rungtyniauja po krepšiu. Tuo metu pagal atkovojamus kamuolius puolime (vid. 1,6) jis dalijasi 14-18 vietomis.

    Abu aukščiausi LKL atakuojantys gynėjai spalio mėnesį buvo matomi 2020 metų NBA naujokų biržoje. Sirvydžiui tuomet ESPN prognozavo 35-ąjį šaukimą, o Jogėlai – 55-ąjį.

    Šiuo metu ESPN pateikiamoje 2019 metų NBA naujokų biržos prognozėje Sirvydžiui skirta 33 vieta, o Jogėla matomas už 60-uko ribos – 96 vietoje. 98 vietoje įrašyta Gyčio Masiulio pavardė.

    Jogėla jau praėjusiais metais buvo pateikęs paraišką NBA naujokų biržoje, tačiau galiausiai ją atsiėmė. Kokiu keliu pasielgs šįmet, krepšininkas dar nežino.

    „Apie tai kalbame su agentu, tačiau dabar dar tik sezono vidurys, todėl stengiuosi koncentruotis į savo žaidimą. Aišku, jeigu viskas eisis gerai, tai, manau, paduosime paraišką, o ar gausiu šaukimą – matysime. Viskas priklausys nuo sezono.

    Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau patekti. JAV talentingų žaidėjų yra labai daug. Pažiūrėsime, gal ir šiemet pavyks patekti į naujokų biržą. Tai priklausys nuo manęs, kiek dirbsiu, kaip tobulėsiu ir kiek įdėsiu į save“, – teigė krepšininkas.

    Iki šių metų NBA naujokų biržos liko penki mėnesiai, todėl 20-metis Jogėla gali dar daug ką nuveikti. Ypač daug laiko jis gali skirti individualiam tobulėjimui, kadangi „Dzūkija“ per savaitę žaidžia tik vienerias rungtynes. LKL ji per 19 rungtynių pasiekė 6 pergales.

    „Truputį atsibosta, gaila, kad neturime galimybės žaisti, tarkime, Čempionų lygoje, – apie menką rungtynių skaičių pasisakė krepšininkas. – Bet nieko, daugiau ir sunkiau treniruojamės, o po to ateina vienos per savaitę rungtynės ir žaidi. Tai nėra smagu, bet viskas gerai. Sunkiai padirbi ir tiek.“

    Du Jogėlos mokytojai aikštėje – 34-erių metų Steponas Babrauskas ir 33-ejų Artūras Jomantas. Tai yra daugiausiai aikščiausio lygio matę komandos krepšininkai, todėl iš jų Jogėla sulaukia daugiausiai patarimų, o prieš Babrauską kartais treniruotėse tenka ir žaisti vienas prieš kitą.

    „Iš jų galima daug ko pasimokyti, gaunu daug patarimų. Kartais, jeigu būnu susinervinęs, tai jie iškart nuramina ir paaiškina, kaip viską daryti. Lengviau, kai komandoje turi tokius žaidėjus. Ir atmosfera rūbinėje iškart būna geresnė, pajuokaujame, taip pat ir aikštelėje lengviau žaisti su tokiais krepšininkais. Atrodo, kad jie žino, kur eis kamuolys, kur kamuolį geriau perduoti. Gaunu daug pastabų, per treniruotes daug kalbamės. Labai smagu turėti tokius komandos draugus“, – sakė „Dzūkijos“ gynėjas.

    Alytuje su Jogėla dirba du patyrę specialistai: 61-erių vyriausiasis treneris Andrejus Urlepas ir 59-erių Valdemaras Chomičius. Krepšininkas pasakoja, kad slovėnas Urlepas yra itin reiklus treneris, atkreipiantis dėmesį į menkiausias detales bei savo komandai nevengiantis skirti bausmių.

    „Lyginant su „Žalgiriu“, „Dzūkijoje“ daugiau laiko atliekame skautingą, analizuojame ir varžovų, ir savo žaidimą. Daugiau žiūrime video, net ir po gerų rungtynių ilgai jas analizuojame, o po blogų kartais peržiūrime visą mačą, tad trunkame ir po dvi valandas.

    Tai labai reiklus treneris, visada akcentuoja smulkias detales, daug kartų tą patį kartoja. Visada nori, kad viskas būtų idealiai, bet krepšinyje tai padaryti labai sunku. Jeigu treniruotėje prastais sekasi, tai iškart bėgame sprintus nuo galinės linijos, per tam tikrą laiką reikia išbėgti, pavyzdžiui, keturis sprintus. Būna ir kitokių bausmių – reikia daryti atsispaudimus, jeigu darai kažkokį pratimą, bet jo nepadarai teisingai, tai kaip bausmę darai dar kartą. Prametus iš po krepšio kartais visa komanda turi kažką atlikti“, – teigė Jogėla.

    Tuo metu „Dzūkijos“ trenerio asistentas Chomičius su Jogėla praleidžia ypatingai daug laiko, kadangi jis padeda krepšininkui gerinti įvairius individualius įgūdžius. „Jeigu ryte nebūna treniruotės, tai kas nori, gali ateiti padirbėti. Individualiai gerai dirbame, tikrai nėra lengva“, – pažymi Jogėla.

    Paties Chomičiaus akimis, Jogėla yra sunkiai dirbantis jaunuolis, kuris po truputį deda vis tvirtesnius žingsnius Lietuvos krepšinio lygoje ir gali tapti geru krepšininku.

    „Žmogus tikrai turi talento. Matosi, kad gali žaisti krepšinį, jis supranta, ką daro. Yra darbštus, ateina ne tik į visas treniruotes, bet ir papildomai dirba. Aišku, buvo laikotarpis, kai jam reikėjo apsiprasti prie vyrų krepšinio, bet jis po truputį prie to eina, vyriškėja, aikštėje jaučiasi vis geriau ir geriau. Aišku, dar daug ko trūksta. Reikia tokio vyriško stiprumo, bet svarbu azarto netrūksta. Manau, kad tuos visus įgūdžius jis įgaus.

    Viską geriname: metimą po sustojimo, metimus pašokus dviem kojomis, metimą iš vietos, technikos elementus, praėjimus po krepšiu. Individualus darbas duoda užtikrintumo. Kuo daugiau visko darai, tuo labiau esi užtikrintas ir vėliau viskas pasireiškia rungtynėse

    Matas yra talentingas ir jis turi daug noro. Jogėla turi viską: ir ilgas rankas, ir supratimą. Jeigu sėdėsi vietoje ir lauksi, kada tapsi geresniu, tai taip to ir nesulauksi. Jeigu tas noras nepasibaigs, jeigu ir toliau eis tokiais žingsniais, tai jis ir taps geru krepšininku“, – apie savo auklėtinį pasisakė Chomičius.