Naujienos

M.Kuzminskas atvirai: apie skyrybas su „Olympiakos“ ir nepasotinamus žmonių lūkesčius

Lapkritis 15, 13:53

 

Mindaugas Kuzminskas priėmė ne patį populiariausią sprendimą. Pasikalbėjęs su Kęstučiu Kemzūra 30-metis krepšininkas suprato, kad atėjo laikas permainoms. Po 9 sezonų Eurolygoje ir NBA, lietuvis atsitraukia žingsniu atgal, kad vėliau galėtų šokti per du į priekį. Atvirame interviu 15min M.Kuzminskas papasakojo apie netikėtą sprendimą palikti Pirėjo „Olympiakos“ ir kalbų apipintą savo karjeros etapą.

 

Tai buvo chaotiška savaitė Mindaugui Kuzminskui. Sekmadienį iš Atėnų oro uosto jis pakėlė sparnus į Maskvą, iš kur po kelių valandų naktį leidosi Krasnodare. Pirmadienio rytą „Lokomotiv“ būstinėje perėjęs medicininę apžiūrą, M.Kuzminskas vėl atsidūrė Maskvoje. Pernakvojęs Rusijos sostinėje, antradienį ryte jis išskrido į Veneciją, kur jau stovyklavo Europos taurės mūšiui besiruošusi naujoji jo komanda. Vos lėktuvas nutūpė Italijoje, M.Kuzminskas skubėjo į pirmąją savo treniruotę su „Lokomotiv“ žaidėjais. Laiko buvo nedaug – lietuvis turėjo vos 50 minučių iš oro uosto pasiekti Venecijos salę. Maža to, pakeliui jo automobilį sustabdė policija – patikrinimui. Susisiekęs su klubu ir pranešęs, kad kažin, ar spės į treniruotę, M.Kuzminskas sulaukė „Lokomotiv“ trenerio Luca Banchi pagalbos. „Treneris paskambino, paaiškino policininkams situaciją ir, panašu, tai pagreitino procesą“, – šyptelėjo M.Kuzminskas.

 

Vos po vienos treniruotės su komanda puolėjas trečiadienį žengė į aikštę. Nors su treneriu M.Kuzminskas buvo aptaręs tokią galimybę, krepšininkas nesitikėjo, kad taip greitai bus metamas į ugnį. Jis ėjo gelbėti „Lokomotiv“ klubo, bet šis krito prieš „Umana Reyer“ 61:66. Kuzia per 8 minutes pasižymėjo 3 taškais. „Tai, ką atradau per tą trumpą laiką su komanda – žaidimo schemas, požiūrį į mane, paliko tikrai teigiamą įspūdį, – 15min tikino M.Kuzminskas. – Tik labiausiai gaila, kad nepavyko iškovoti pergalės. Nors tris kėlinius kontroliavome rungtynes, išvykoje, Venecijoje, toje salėje niekam nelengva žaisti. Tai stipri komanda. Bet ketvirtame kėlinyje subyrėjome, prisivirėm nemažai košės ir dabar reikės ją srėbti.“

 

M.Kuzminsko kelionės nesibaigė. Kai visa komanda ketvirtadienį ruošėsi skrydžiui namo, lietuvis skubėjo į Stambulą susitvarkyti darbo vizos. Šeštadienį jo laukia treniruotė ir sekmadienį dar vienerios rungtynės – VTB lygoje su Talino „Kalev“. „Kaip jau minėjau, persikėlimas nėra lengvas, bet kelias dienas pakentėsiu, įsivažiuosiu į ritmą su komanda ir viskas bus gerai“, – teigė M.Kuzminskas. Jam turėjo neprireikti tokios ekstremalios persikraustymo operacijos. Po pasaulio čempionato Kinijoje nutūpęs Graikijoje, M.Kuzminskas greitai pamilo Atėnų saulę, kultūrą ir Egėjo jūros pakrantę. Tačiau krepšinio aikštėje jis jautėsi alkanas. Vos po poros mėnesių ir 6 oficialių rungtynių, M.Kuzminskas persivilko Eurolygos marškinėlius į „EuroCup“ aprangą. M.Kuzminskas kalbėjosi su „Olympiakos“ vairą perėmusiu lietuviu Kęstučiu Kemzūra, tačiau neišgirdo to, kas nuramintų jo ambiciją. Žaidėjas patikėjo kito lietuvio – Gino Rutkausko projektu Krasnodare, kur jam matomas visai kitoks vaidmuo jo mėgstamiausioje pozicijoje.

 

Po sunkaus sezono starto Eurolygoje žmonės ėmė vertinti lietuvio žaidimo kreivę ir jo vertę Europos krepšinyje. Bet M.Kuzminskas turi atsakymus į jam keliamus nepatogius klausimus. Jis džiaugiasi, kad vėl turėtų grįžti į poziciją, kurioje pražydo „Žalgiryje“, sužibėjo Malagoje ir užsidirbo NBA kontraktą su „New York Knicks“. Krepšininkas iki šiol nuoširdžiai nesupranta, kodėl grįžęs į Europą staiga buvo perstumtas į sunkųjį kraštą.

 

Tačiau M.Kuzminskas verčia naują karjeros puslapį ir pradeda įrašus ant balto popieriaus lapo. Jis supranta priėmęs nepopuliarų sprendimą ir pripažįsta žengęs žingsnį atgal. Bet M.Kuzminsko vizijoje – tai tik trumpas manevras, kuris ateityje padės žengti du žingsnius į priekį. 15min interviu su M.Kuzminsku – apie jo skyrybas su „Olympiakos“, poreikius karjeros kryžkelėje, visuomenės spaudimą ir naują karjeros etapą. 

 

– Mindaugai, tai kodėl išsiskyrėte su „Olympiakos“? 

 

– Treneris Kemzūra labai tiksliai viską pasakė – tai buvo daugiausiai mano sprendimas. Anksčiau (Krasnodaro oficialiame pranešime spaudai. – aut. past.) publikuotos mano citatos buvo ne visai tikslios. Tiesiog kelis kartus pakalbėjome su treneriu Kemzūra ir jis buvo pakankamai atviras, kalbėdamas apie mano būsimą vaidmenį jo vadovaujamoje komandoje. Nusprendžiau, kad keltis į kitą klubą, kur gaučiau daugiau žaidimo laiko, man dabar būtų naudingiau. Tos vienerios rungtynės, jei žaidi ir laimi, viskas su jomis nėra blogai, tikrai. Galima itin gerai pasiruošti vienerioms rungtynėms per savaitę, „išsilaižyti“ visas traumas, sureguliuoti krūvius. Bet kuomet daug nerungtyniauji, o manęs tikrai netenkino 10-12 minučių vaidmuo, geriau priimti tokį gan nepopuliarų bei nekomfortišką sprendimą ir iš tokios komandos kaip „Olympiakos“, tokio miesto kaip Atėnai, žengti žingsnelį atgal. Tam, kad ateityje žengčiau du žingsnius į priekį.

 

– Kas tokio skyrėsi prie trenerio Davido Blatto ir Kęstučio Kemzūros, kad būtent lietuviui stojus prie klubo vairo, nusprendėte palikti komandą? 

 

– Prie Blatto žaidėme daug draugiškų rungtynių ir man patiko su juo dirbti. Jis labai geras oratorius, motyvatorius, todėl gaila, kad atsitiko taip, kad jau po pirmųjų rungtynių keliai išsiskyrė. Bet jis buvo vienas nedaugelio trenerių, kuris viską vykdė taip, kaip buvo man pažadėjęs. Net rungtynėse su ASVEL pradėjau mačą starto penkete trečioje pozicijoje, kas man yra labai didelis prioritetas. Visi geriausi mano metai tiek „Žalgiryje“, tiek Malagoje, tiek NBA, tiek rinktinėje, buvo būtent trečioje pozicijoje. Nežinau, kodėl vienam treneriui pradėjus mane statyti į ketvirtą poziciją, visi sugalvojo, kad esu labiau ketvirtas. Aš nieko prieš žaisti per abi pozicijas. Bet manau, kad didesnę įtaką ir didesnį svorį turiu žaisdamas trečioje pozicijoje. Tai buvo didelis svertas, nes treneris Banchi mane mato trečioje pozicijoje. Lyginti Blattą su Kemzūra sunku, tai kiekvienas turi savo viziją ir žaidėjus. Kemzūra įnešė nemažai savų naujovių. Vienose rungtynėse tai pasiteisino, kitose gal ne iki galo, bet juos lyginti būtų neteisinga. Kaip mėgstu sakyti, kad nėra idealių nei trenerių, nei žaidėjų (šypsosi.).

 

– Koks Mindaugas Kuzminskas yra trečioje pozicijoje? 

 

– Manau, kad man pakankamai užtenka greičio ir atletiškumo žaisti trečioje pozicijoje. Gal gynyboje kartais sunkiau spėti paskui trečius, ypač, kai žaidi prieš žemą penketą. Bet tuomet turiu puolime centravimo pranašumą, galiu prisidėti puolime atkovotais kamuoliais. Galų gale mesti tritaškius metimus trečioje pozicijoje man yra daug lengviau, kadangi žemesniems varžovams yra sunkiau pasiekti metimą. Gynyboje galiu keistis 3-5 pozicijomis. Manau, kad trečioje pozicijoje galiu būti tikrai naudingesnis – ne veltui geriausius savo metus žaidžiau ten.

 

– Tai nesate didelis naujos krepšinio tendencijos trečius pataikančius numerius stumti į ketvirtą poziciją gerbėjas? 

 

– Nežinau, ar tai dabar galima vadinti tokia jau didele tendencija. Pavyzdžiui, Milane dabar vienu metu aikštėje žaidžia centrai Tarczewskis su Gudaičiu, o trečiu – Jeffas Brooksas, kuris pernai žaisdavo 4-5 numeriu. Ir galima pasižiūrėti, kurioje vietoje dabar Milanas yra turnyro lentelėje. Nemanau, kad tai yra kažkokia tendencija. Manau, tai labiau priklauso nuo trenerio išradingumo išnaudoti skirtingus penketus ir žaidėjų stipriąsias puses. Barselonoje Victoras Claveras dažnai žaidžia trečioje pozicijoje, Madrido „Real“ – Gabrielis Deckas, taip pat dar Luigi Datome, Willas Clyburnas, Nikita Kurbanovas... Būt galima išvardinti labai daug žaidėjų.

 

Tiesiog treneriai mato ir rotuoja pagal varžovus. Va ir Hayesas „Žalgiryje“ išeina pažaisti trečiu numeriu. Pasikartosiu, bet tai tikrai priklauso nuo trenerių išradingumo. Kiek pastebiu, būtent tie treneriai, kurie nebijo eksperimentuoti ir keisti rotacijas, būna tikrai sėkmingi.

 

– Rinkdamasis „Olympiakos“ žinojote galimas rizikas, bet po dviejų mėnesių palikote komandą. Ko ten neradote, ką galbūt tikėjotės rasti? 

 

– Graikijoje radau plius minus viską, ko ir tikėjausi. Šiek tiek klaidingai įvertinau, kad per savaitę žaidžiamos vienerios rungtynės. Tai reiškia, kad mačo metu žaidėjams reikia mažiau poilsio, nes nereikia atsistatyti už 2-3 dienų vyksiančioms rungtynėms. Dėl to pagrindiniai žaidėjai gali žaisti daug ilgiau nei įprastai per dvejas-trejas rungtynes per savaitę. Natūralu, kad eidamas į komandą žiūri kitų žaidėjų minučių vidurkius, kaip jie rotuoja, kiek rungtynių sužaidžia. Bet nuvažiavęs buvau nerealiai laimingas. Komandoje atmosfera buvo puiki. Puikiai sutariau su komandos draugais. Gyvenimas už krepšinio aikštelės buvo nerealus. Bet teko priimti tokį sunkų sprendimą vardan ateities, vardan savo karjeros. Tikiu, kad ilgoje perspektyvoje jis pasiteisins.

 

– Ką turėjote išgirsti per paskutinius pokalbius su Kęstučiu Kemzūra, kad būtumėte likęs Pirėjuje? 

 

– Man dabar yra du svarbiausi dalykai – žaidimo laikas ir pozicija.

 

– Po sunkios karjeros atkarpos visi kalba, ko reikia ir ko trūksta Mindaugui Kuzminskui. O kaip į šį klausimą atsakytų pats Mindaugas? 

 

– Visų pirma, kai visi kalba, jog Milane žaidžiau ir mažai, ir žiauriai prastai, tai nesutikčiau. Žvelgiant į sausą statistiką, vieną sezoną turėjau 11 taškų, kitą – 8,5 taško vidurkį. Jei lygintume su Eurolygoje žaidžiančiais lietuviais, manau, kad tai vienas geresnių rezultatų. Tiesiog tai yra mano pasiekimų kaina. Kai patekau į NBA, natūralu, kad man pradėjo kelti didesnius lūkesčius. Aš taip pat visada sau kėliau tik didžiausius lūkesčius. Žmonės kalbėjo ir kalbės, o man reikia dirbti savo darbą. Dar užvakar su Mantu Kalniečiu pakalbėjome, kaip greitai viskas keičiasi ir per karjeras, kurios netrunka dešimtmečiais, kiek daug pakilimų ir nuopuolių žmonių akyse patiri. Nemanau, kad mano metai Milane buvo prasti. Mums trūko tik vienos pergalės iki Eurolygos ketvirtfinalio. Kaip matome, kad su panašia sudėtimi kaip pernai, dabar jie pirmauja Eurolygoje. Manau, akivaizdu, kur buvo problemos Milane prieš tai, nes šiaip tai yra nerealiai gera organizacija ir joje dirba puikūs žmonės. Dabar man asmeniškai reikia pritapti prie esamos komandos ir sugrįžti į savo poziciją. Galiu žaisti per tas dvi pozicijas, bet daugiau ir trečioje pozicijoje. Būti tokiu žaidėju, kokiu buvau ir kokiu mane visi buvo įpratę matyti. O dėl kalbų... Krepšinis yra profesija, darbas, aistra. Dauguma žmonių mato tik tavo sausus rezultatus aikštėje ir niekam neįdomu, kas darosi už jos ribų. Tačiau aš visada maniau ir manysiu, jog yra daug svarbiau, koks esi žmogus už aikštelės ribų.

 

– Ką derybose su „Lokomotiv“ išgirdote tokio, kad nusprendėte pasirinkti šį klubą? 

 

– Mes jau buvome pažengę derybose dar prieš rungtynes su „Rytu“. Tada situacija turnyro lentelėje buvo visai kitokia. Bet svarbiausi buvo du dalykai – žaidimo laikas ir pozicija. Venecijoje netgi per tas kelias minutes, kurias treneris leido po truputį įeiti į komandą, jaučiausi itin gerai. Svarbią sprendimo dalį užėmė ir galimybė žaisti kartu su Mantu Kalniečiu, su kuriuo vienas kitą itin gerai pažįstame. Taip pats Ginas Rutkauskas („Lokomotiv“ viceprezidentas, – aut. past.), kuris eilę metų dirba aukščiausiame lygyje ir rezultatai kalba už save. Manau, ši komanda turi labai daug potencialo. Labai daug neišnaudoto potencialo. Jeigu mums pavyks žengti toliau Europos taurėje, mes tikrai labai rimtai pretenduosime kovoti dėl titulo.

 

– Kiek realu sugrįžti į Eurolygą laimėjus Europos taurę ir per VTB lygą? 

 

– Dėl to ir sudarėme ilgesnę sutartį, su mintimi grįžti į Eurolygą. O ar pavyks, matysime – dabar reikia srėbti košę, kurios prisivirėme.

 

– O jeigu Krasnodare keisis treneris su kitokiu požiūriu į jūsų vaidmenį, kas tada? 

 

– Vėlgi, čia niekas nuo to neapsaugotas. Nei žaidėjai, nei treneriai. Pirėjuje juk irgi niekas nenumatė, kad sprendimas bus toks netikėtas. Yra daug tokių faktorių, kurie nuo tavęs nepriklauso. Geriausia padaryti tai, kas priklauso nuo tavęs. Nesu nusiteikęs prieš ketvirtą poziciją. Galiu ten žaisti prie tam tikros situacijos, tam tikrų varžovų. Bet nenoriu visiškai pamiršti trečios pozicijos. Visi mano geriausi metai buvo būtent toje pozicijoje. Todėl natūraliai nesuprantu, kodėl tai turėtų būti kitaip dabar. Pamenu, jog prie Joano Plazos esu ne kartą žaidęs net antroje pozicijoje (šypsosi.).

 

– Kokios pamokos kaupiasi galvoje po tų dviejų sezonų Milane ir dviejų mėnesių „Olympiakos“? 

 

– Galbūt mažiau tikėčiau pažadais. Nebijočiau priimti ne itin populiarių sprendimų, kurie naudingi mano karjerai, bet nėra tokie populiarūs ar neatrodo taip gražiai. Bet šiaip ramiai pagalvojus... Niekada nežinai, kaip būtų buvę kitur, todėl gailėtis dėl kažko nėra kada ir nėra kodėl. Kai iš šono pagalvoju apie savo kelią, nebuvo jokių šansų, kad 16-os žaisdamas antroje Š.Marčiulionio akademijos komandoje, būčiau galėjęs pasvajoti apie tokią karjerą. Ir jei būtų kas nors sakęs, kad 30-ies būsiu 9 sezonus žaidęs Eurolygoje ir dar NBA, būčiau pirštu pasukiojęs prie smilkinio. Bet visi nori būti geriausiais ir apetitas auga bevalgant.

 

– Mindaugai, jūsų karjera iki NBA tolygiai ir labai pozityviai ėjo tik į priekį. Žmonės mėgo ir palaikė, bet kai karjera ėmė banguoti, atrodo, nebetilpote į jų lūkesčių rėmus. Kokią pamatėte tą kitą dėmesio pusę? 

 

– Kas mane sekė ar skaitė ankstesnius interviu, turbūt pastebėjo, kad visada sakiau, jog nieko nėra amžino ir viskas labai laikina. Kai buvau savo pike ir patekau į NBA, buvau išrinktas geriausiu metų krepšininku, pabrėždavau, kad viskas labai laikina. Žmonės jau tokie, kad kol viskas yra gerai, tave palaiko. Jei tik pakrypsta kitaip, nei kažkas tikėjosi, tampi nebe tokiu populiariu ir mėgstamu. Aš tą numačiau, žinojau ir tai manęs nenustebino. Kuomet su broliu rengiame kasmetines krepšinio stovyklas vaikams, užduodant klausimus tu pamatai, kaip greitai pamirštami net legendiniai krepšininkai. Visi gyvena dabartimi, ne praeitimi. Tik gal nustebino žinutės, kai po NBA nuėjau į Milaną ir sulaukiau daug žinučių su linkėjimais lūžti kojai, baigti karjerą ir t.t.. Tas nustebino – to nesitikėjau. Bet gyvenimas toks jau yra – su pakilimais ir nuopuoliais. Svarbu, kad turiu savo draugų ratą, stiprią šeimą, iš kurių visada sulaukiu palaikymo arba konstruktyvios kritikos. Jie žino, kas ir kodėl vyksta mano gyvenime. O visi kiti turi teisę į nuomonę. Ar aš taip maloniai bendraučiau sutikęs tuos žmones gatvėje? Taip, be abejo, nes aš toks esu ir visada būsiu. Tai davė šiokių tokių pamokų, bet nesakyčiau, kad to visai nesitikėjau.

 

– Palikote Pirėjų prieš rungtynes su „Žalgiriu“. Ko trūksta „Olympiakos“, kad klubas susiklijuotų ir grįžtų į pergalių kelią? 

 

– Gal trūksta šiek tiek žaidimo ritmo. Visos komandos sužaidusios daug daugiau rungtynių, o „Olympiakos“ yra nauja komanda. Kovotojų dvasia ir noras laimėti yra. Ypač tai jausdavosi treniruotėse, kur žaidėjai norėdavo perplėšti vienas kitą į gabalus. Manau ir tikiu, kad tai tik laiko klausimas, kada jie tai perteiks aikštėje. Mačiau, jie jau žaidžia ir draugiškas rungtynes. Tai turi padėti grįžti į kelią. Klubas, žaidėjai ir fanai to tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad pavyko patirti dalelę to.