Naujienos

Krepšinio agentas apie darbo užkulisius: neįtikėtina sėkmės istorija ir skaudi M. Kalniečio trauma

Rugsėjis 29, 13:39

Trys mėnesiai juodo darbo, nematant vasaros saulės, daugiau nei pusmetis kelionių po įvairius pasaulio kampelius, pažintys ir pokalbiai su įtakingiausiais pasaulio krepšinio žmonėmis ir nuolat skambantis mobilusis telefonas. Daugmaž taip trumpai galima apibūdinti krepšinio agento gyvenimą. Bent jau tokiu ritmu įpratęs dirbti „B Baltics“ agentas Marius Rutkauskas.

Tuo galėjau įsitikinti ir rugsėjo savaitės viduryje, kai su M. Rutkausku susitikome vienoje Vilniaus kavinėje. Kol pietavome ir bendravome apie krepšinį, nepastebimai prabėgo kelios valandos. Marius kantriai atsakinėjo į klausimus, gurkšnodamas kavą, nors tuo metu jo telefone suskambėjo bent penkiolika garsinių pranešimų – įvairūs priminimai ar žinutės. Pokalbį trumpai nutraukė ir tuo metu su Lietuvos rinktine sportavusio Manto Kalniečio skambutis ir kvietimas susitikti.

Nors Mantas ir nėra M. Rutkausko klientas, jie palaiko puikus santykius. Ir jam vis dar labai apmaudu, kad M. Kalnietis taip ir nepravėrė NBA durų. Jis įsitikinęs – jeigu ne ta nelemta peties trauma 2014 metais, ruošiantis pasaulio pirmenybėms, įžaidėjo karjera būtų pakrypusi už Atlanto. „Jis ten tikrai galėjo būti rotacijos žaidėju. Buvo uždelsta su jo išvežimu į NBA, bet net ir tą vasarą jis turėjo visus šansus. Pamenu, kai kartu vykome į Portlandą ir „Trail Blazers“ treniruotėse jis visus sužavėjo savo perdavimais, kaip lygūs su lygiu žaidė prieš C.J. McColumą“, – tv3.lt pasakojo M. Rutkauskas.

M. Rutkausko kontaktų sąraše ir daugiau žymių krepšinio vardų – Atėnų „Panathinaikos“ treneris Xavi Pascualis, latvis Ainaras Bagatskis, krepšininkai Bobby Brownas, Dorrellas Wrightas, NBA duris pravėręs Shai Gilgeousas-Alexanderis ir kiti, nekalbant apie garsiausius Lietuvos krepšinio žmones. Tokios pažintys neatsitiktinės – itin lengvai bendraujantis 29-erių vyras anksčiau pats žaidė krepšinį, bet prieš penkerius metus suprato, kad metas kažką keisti. „Žiūriu, kad man jau 25-eri metai, o aš maluosi po kaimus kažkokius ir nebėra tikslo to tęsti“, – pripažino M. Rutkauskas. Pokalbis su krepšinio agentu – apie darbo kasdienybę, įdomiausius darbo užkulisius ir keliones paskui klientus ir draugus.

 – Mariau, kaip tapote krepšinio agentu?, – tv3.lt paklausė M. Rutkausko.

 – Visada turėjau tą atsarginį planą, jeigu krepšinio aikštėje nepasieksiu aukščiausio lygio, nepateksiu į pagrindinę Kauno „Žalgirio“ komandą ar nebūsiu Eurolygos ar bent jau Europos taurės lygio žaidėjas. Aplinkiniai visada pastebėdavo ir sakydavo, kad „Marius viską labai gerai žino“, vadindavo mane vaikščiojančia krepšinio „Wikipedia“.

Visada smarkiai sekiau krepšinio įvykius, žinojau visus žaidėjus, komandas, trenerius. Aplinkiniai sakydavo, kad turiu dirbti agentu. Tad vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebevažinėti po mažas komandas. Ateina tam tikras laikas, kai supranti, kad jau negali persilaužti. Taip gavosi, kad su Tadu Bulotu buvome praktiškai užaugę kartu nuo pat vaikystės. Jis jau seniai dirbo agentu ir kvietė, kad ateičiau ir padėčiau jam. Dabar mes su Tadu labai gerai vienas kitą papildome.

 – Nebuvo apmaudu pripažinti sau, kad krepšininku nebūsite?

 – Buvo gaila, žiauriai gaila. Ir dabar dar kiekvieną dieną pagalvoju, kai žiūriu rungtynes, kai seku draugus, kad gal galėčiau čia žaisti ir panašiai. Iš kitos pusės, su klientais vis dar žaidžiu, pažaidžiu net su tais, kurie žaidžia rinktinėje, Eurolygoje, Europos taurėje. Einame žaisti vienas prieš vieną ir kai kurie man pralaimi. Tai žinomi žaidėjai, uždirbantys dideles sumas. Pavardėmis gal neminėsiu (juokiasi). Aš visada buvau individualistas. Vienas prieš vieną žaisti buvo mano arkliukas, kaip ir tritaškiai. O komandinis krepšinis nuo to labai skiriasi. Anksčiau tokie žaidėjai kaip aš nelabai buvo reikalingi. Dabar pas Virginijų Šeškų gal ir tikčiau (juokiasi).

– Kiek tai padėjo, kad sukotės krepšinio virtuvėje prieš tapdamas agentu?

 – Labai. Paprastai nepapulsi į šį pasaulį iš gatvės. Gali bandyti, bet tai užims tau labai daug laiko. Net nežinau, kiek reikėtų metų, kad turėtum priėjimą prie žaidėjų. Jeigu tu nesi žaidęs ar nesi milžiniškas krepšinio fanatikas, kaip tu gali dirbti agentu? Ką tu patarsi, ką pasakysi jaunam žaidėjui?

– Pamenate savo pirmą oficialų darbą, tapus agentu?

 – Trey Thompkinsas, dabar rungtyniaujantis Madrido „Real“. Tada jis po kryžminių keliio raiščių traumos dvejus metus buvo nežaidęs krepšinio ir tapo niekam nereikalingu NBA. Jo agentas paprašė įtaisyti jį kažkur Europoje, bet treneriai labai sunkiai ima tokius žaidėjus. Kur tik jo nesiūlė – net olandų lygos komanda neėmė!

Aš visada palaikiau ir iki šiol palaikau gerus santykius su A. Bagatskiu. Tais metais Ainaras tapo Žemutinio Naugardo „Niznij Novgorod“ komandos treneriu ir ruošėsi debiutui Eurolygoje. Jie kaip tik ieškojo aukštaūgio su metimu. Ainarui nepavyko gauti Darjušo Lavrinovičiaus ir jis norėjo būtent tokio stiliaus žaidėjo. Pasakiau, kad turiu idealų variantą, būtent tokį, kokio jis nori. Trey Thompkinsą. Nors iš pradžių sakė, kad nerealu, nes Trey’us dvejus metus nežaidęs, galiausiai įtikinau jį. Pasakiau jam, kad paėmęs nepasigailėsi. Garantavau už žaidėją, nes mačiau jį žaidžiantį NBA Vasaros lygoje ir man nekilo jokių abejonių, kad tai žaidėjas, galintis žaisti Eurolygoje.

 – Tokiu būdų labai rizikuojate – jeigu žaidėjas nuvils, treneris gali kaltę versti jums?

 – Turi žinoti, ką darai ir būti užtikrintas, kad tai suveiks. Aišku, visokių situacijų būna. Vienas iš mano darbo principų yra sakyti realią situaciją, ką žaidėjas tikrai darys ir ką duos komandai. Siūlydamas žaidėją visada stengiuosi, kad atėjęs į komandą jis būtų vienas iš trijų geriausių žaidėjų.

Svarbiausias dalykas yra santykiai su klubais, treneriais. Jeigu treneris pasitiki tavimi, tai jis daugiau kartų paims žaidėją iš tavęs, nei iš kito agento. Vienodo lygio žaidėjų yra labai daug. Kaip įtikinti, kad paimtų tavo žaidėją, o ne kitą? Tai ir yra didžiausias agento darbo menas. Jeigu tu gauni žaidėjui gerą vietą, tai automatiškai gauni pasitikėjimą, pagarbą ir iš kitų žaidėjų.

 – Kaip atrodo tą įprasta agento darbo diena?

 – Jeigu tai yra pats darbymetis – vasara, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiai, atsikeliu apie 9-10 valandą ryto, nes jokie vadovai ar treneriai nenori kalbėti aštuntą. Turiu sąrašą žaidėjų pavardžių ir sąrašą komandų, kurioms žaidėjas gali priklausyti. Tada atsirenku visas tinkamas ekipas ir skambinu jų vadovams, treneriams, siūlau žaidėją. Jeigu jie susidomi, prašo daugiau informacijos. Aišku, didieji klubai dažniausiai turi sistemas, kuriose viskas jau ir taip yra apie kiekvieną žaidėją. Taip pat turiu partnerius įvairiose šalyse. Pavyzdžiui Graikijoje turiu porą žmonių, kuriais pasitikiu, o jie turi glaudžius santykius su tam tikrais klubais ir treneriais. Tad yra didesnis šansas, kad treneris tą patį žaidėją paims iš jo, o ne iš manęs. Taip ir dirbi iki nakties, eini miegoti 2-4 valandą ryto. Iš esmės tai – daugybė skambučių, sąskaitas gaunu dideles. Šiuo laikotarpiu mėgstu būti Lietuvoje, namie, susikaupęs nuo ryto ir susidėliojęs darbo planą. Likusius mėnesius ar vis kažkur keliauju.

Pasibaigus tarpsezoniui prasideda kitas darbas – stebiu visus rezultatus, žaidėjus, kaip jiems sekasi. Kalbuosi su jais, kaip jie jaučiasi, ar viskas gerai, ar klubas moka pinigus ir taip toliau. Kalbiesi su jų treneriais ir tuo pačiu galimais naujais klientais.

– Tenka susidurti su tokiomis situacijomis, kai norisi rautis plaukus?

 – Žilų plaukų dažniausiai atsiranda liepą ir rugpjūtį. Kažkada esu labai nudegęs, kai skridau į JAV ir telefonas buvo išjungtas aštuonias valandas. Nusileidęs radau daugybę praleistų skambučių – per tą skrydį nuplaukė klientas lygioje vietoje. Tada supratau, kad turiu turėti internetą ir lėktuve, kad ir kiek tai kainuotų. O rautis plaukus norisi tada, kai atrodo, kad surandi tinkamą komandą žaidėjui, pagal visus jo norus, o ir to klubo atstovai nori to žaidėjo, bet galiausiai jis paskutinę sekundę atsisako. Būna ir tokių atvejų, kai klientas nori daugiau, nei gali. Kiekvienas žaidėjus turi suvokti, kas jis yra ir ką gali daryti. Agentas yra tik įrankis jo karjeroje, galintis suderinti geras sąlygas ir pakreipti tinkame linkme, bet įmesti į krepšį reikės pačiam. Didžiausias malonumas man – kai jaunas žaidėjas padaro žingsnį į priekį, jam sekasi ir jį pastumi į tinkamą vietą.

 – Kaip manote, kodėl visuomenė turi šiokį tokį nusistatymą agentų atžvilgiu?

 – Klubai dažniausiai nemėgsta agentų, nes komanda nori žaidėjo, bet nenori mokėti. Europoje komisinius agentui juk moka ne žaidėjas, o jį nusipirkusi komanda.

Viena ekipa žaidėjui gali mokėti vienokią sumą, bet kiti pasiūlo dvigubai. Jeigu matai, kad tai gera situacija žaidėjui, juk nesakysi jam, kad neimk pinigų. Mažiau siūliusios komandos akyse gaunasi taip, kad esi blogas agentas. Bet juk aš dirbu žaidėjui, ne klubui. Tada prasideda įvairi komunikacija, kad jis yra toks ir anoks.

– Agentu dirbate sąlyginai trumpai – penkerius metus. Bet galbūt jau turėtumėte patarimą sau, jeigu tik dabar pradėtumėte veiklą?

 – Kantrybės – turėti jos daugiau ir toliau lavinti. 

 

Source: https://www.tv3.lt/naujiena/sportas/975582/krepsinio-agentas-apie-darbo-uzkulisius-neitiketina-sekmes-istorija-ir-skaudi-m-kalniecio-trauma